Skip to main content

Full text of "Arkivyskupas Jurgis Matulevičius"

See other formats 


Alb 


TUB 


V) 
< 
0 
2 
4 
V 
> 


V 
) II 


RK 
Ik 


Arkivyskupas Jurgis Matulevičius 
1871 — 1927 


Arkivyskupas 


Jurgis Matulevičius 
ASA 1 


ŠVENTIEJI — 1933 — METAI 


Ma-646 11-36, 7 


"rr 
, Vanna Tor Ina 
| I Inn | 
4 ha Lou Ci i 
R t 
| 
ž niB STEKĄ Į 
B1ID L] L į 4 | 


m 


K 


Marijonų spaustuvė Marijampolėje. 


TURINYS 


I BIOGRAFIŠKI BRUOŽAI 


us 
1. Nuo lopšio ligi altoriaus, Kun. J. Sakevičius „|. , 5 
2. Bažnyčios ir tautos darbininkas, Vysk. Dr. P, Būčys . 14 
3. Marijonų Vienuolijos Atnaujintojas, Prof. Dr. J. Totoraitis 39 
4. Popiežiaus Pijaus XI Bičiulis, M. Krupavičius „ . . 46 
5. Paskutinės valandos, Kun. Dr. Ig. Česaitis „|. . . . 49 
6. Skaudžioji iškilmė, Ed. Turauskas „| | 2 58 
7. J. E. Respub. Prezidento Antano Smetonos Estija „64 
8. Mirė Jurgis Matulevičius, Vaižgantas „|. ||. || | | 67 
9. Didžiajam Arkivyskupui mirus, Iz. T. „|... . 70 
10. Arkivysk. Jurgio mirties aidas Ryme . 72 


11. Spaudos bei visuomenės aidai, Kun. K. Zižaršinuskas 74 
12. Arkivysk. Jurgį Matulevičių palydint, Žalia Rūta „ . 82 
13, Arkivyskupą Jurgį atsiminus, J. Aug.-Vaičiūnienė „ . 83 


II ATSIMINIMŲ ŠVIESOJE 


14. Vysk. Justino Staugaičio „|... „| „| „| „| „| 87 
15. Vysk. Juozapo Kuktos („| „||| || „2 91 
6 978B SE RES ae a e mai B 
17. Vysk. H. Pezeždsiackio + 4 4 0 a | so 2 | 4 > «4 101 
18. Kun: „A. Sabaliausko + 4 (av os o o 104 
19. J. Žukauskaitės-Jokantienės < „|. || || || || || || |. 107 
20, PB; Labės» 208 
21: 4kun, M. Wišniewsklo + > ala os tajai LO 
22. Dr. J. Januškevičiaus „| „| || | „| „2 „4 4 115 
Z32 16 NOFeIkOSis 5 ar a e a 8 
242 Kan B. Daogelio + 4 14 oo k a» 120 


28; Žan J. TRIO 4 oo s aa os omas o «os. o 188 


26. 
21. 
28. 
29, 
30. 
31, 
32. 
33. 
34, 
35. 
36. 


37. 
38. 
39, 
40. 
41. 
41. 
43. 
44 
45, 
46. 
47 


48, 


49, 
50. 


51. 
52. 


Kun. A. Uoginto . 

Kan. J. Tumo . 

A. Meciūno . : 

Prof. M. Biržiškos aa AT 
DEBBabiliaus 9 S a a a A Ge 
V. Bičiūno 2 

M. Krupavičiaus 

Prof. Pr.. Dovydaičio 

Ses. Lindgardos-Miniataitės 

Kun. A. Petrausko 

Iš laiškų 


III PER KRYŽIŲ Į ŠVIESĄ 


Iš Arkivysk. Jurgio užrašų 

Atstovų įspūdžiai Marijampolėje 

Į vyskupus paskyrimo raštas 

Pirmas lietuvio Ganytojo pamokslas . 

Ganytojo laiškai . 2 
Paskutinio Vilniaus Viikugo. tragedija Ė 

Vilniaus U-to Rektorius apie Arkivysk. J. Matulevičių 
Iš Arkivysk. J. Matulevičiaus užrašų o 
Kalba pavasarininkams š 

Kilniaširdis Lietuvis, M. — ; 

Arkivysk. J. Matulevičius ir darbininkų 

klausimas, Dr. J. Vaišnora Ša 

Marijonų Vienuolijos dvasia ir socialinė 

katalikybė, J. Gobis : 

Ką arkivysk. J. Matulevičius yra S Gekaijas 4 

Kai kurie metai iš arkivyskupo J. Matulevičiaus 
gyvenimo 

Priedas prie statinių 

Prie knygos leidimo prisidėję 


2 


125 
129 
139 
147 
151 

153 
157 
161 

166. 
171 

183 


195 

196 
201 

202 
204 
213. 
222 
225 
256. 
261 


268. 


276 
288. 


290 
291 
307 


REDAKTORIAUS PASTABA 


Marijonai yra gavę ir tebegauna iš įvairių Lietuvos vietų 
visuomenės ir paskirų asmenų pastabas bei prašymus nedelsiant 
susirūpinti beatifikacijos byla arkivyskupo Jurgio 
Matulevičiaus. Bet dideli dalykai — o didžiausias jų yra 
altoriaus šventųjų garbė — prasideda mažais ir kukliais, tad 
tie, kuriems Arkivyskupas Jurgis itin brangus, jo penkerių 
metų mirties sukakčiai atėjus, ėmėsi rankioti ir į vieną dėti Ve- 
lionies gyvenimo atspindžius, norėdami pirmu tos rūšies darbeliu 
sūniškai padėkoti savo švento atminimo Tėvui-Vadui ir patav- 
nauti vis gyviau juo besidominčiai visuomenei. 

Tuo tarpu nebuvo užsimota parašyti vientisą biografiją ar 
plačią monografiją. Pats dalyko pobūdis kolkas teleido apsiriboti 
siauriau. A. a. arkivysk. J. Matulevičiaus kapas, galima sakyti, 
dar tebėra atviras; ankstybą jo nuo mūsų atsiskyrimo faktą 
daug kas jaučiame perdėm skaudžiai. Arkivyskupas Jurgis į gy- 
venimą ir žmones žvelgė tiesiai ir atvirai. Ta tikrovė, kiek ji 
yra likusi jo laiškuose ir atsiminimų užrašuose, rodo žmonių gy- 
venimo ir jų santykiavimo kaikurias ligšiol tebeskaudamas žaiz- 
das. Ogi daugelis Velionies bendrininkų dar tebevargsta šioje 
tikrovėje... 

Į šį leidinį rašinių dalis paimta iš perijodinės spaudos, ku- 
ri Arkivysk. Jurgiui mirus prabilo garsiai ir rūpestingai; kitkas 
rankiota iš gyvųjų atsiminimų ar imta iš Velionies archyvo. 
Gerai žinome, kad tose nuotrupose didžios arkivysk. Jurgio as- 
menybės atsispindi tik blankus šešėlis. Šį tautai istoriškos veikš- 
mės Vadą, modernų kultūrininką ir taurų dvasininką visuomenė 
artimai tepažins tik vėliau. Tuo tarpu padaryta, kas galėtų būti 
reikšminga ateitį. 


Reiškiame nuoširdžiausios padėkos J. E. Respublikos Pre- 
zidentui A. Smetonai, J. J. E. E. Arkivysk. Pr. Karevičiui M. I. C., 
Vysk. P. Būčiui M. I. C., Vysk. A. Karosui, Vysk. J. Staugaičiui, 
Vysk. J. Kuktai, Vysk. M. Reiniui ie visiems Gerbiamiems Bend- 
radarbiams, vienu ar kitu būdu maloniai rėmusiems šį leidinį. 


KAZIMIERAS ČIBIRAS 
Marijampolės Marijonų Vienuolynas, 
1932 m. gruodžio 8 d. 


L 


Gu, Viešpatie, jam sufeikei, Ro jo 
širdis froško, ir neafsakei jam, ko jo [T- 
pos prašė; uždėjai jam ant galvos vainiką 
iš brangakmenių. — Ds. 20, 


BIOGRAFIŠKI BRUOŽAI 


KUN. J. SAKEVIČIUS 
NUO LOPŠIO LIGI ALTORIAUS 


J) ž keturių kilometrų į šiaurę nuo Marijampolės Šešupė 
vingiuoja Lūginės kaimo laukais. Žmonės šiaip savo 
kasdieninėj kalboj seniau vadino, ir dabar kai kas 
vadina Orinais, nes čia tokiomis pavardėmis gyveno 
du ūkininkai. Kaimas nedidelis — tik aštuoni gyven- 
tojai. Visu pakraščiu sriauni, apaugusi krūmokšniais, 
Šešupė — riba skirianti Lūginę nuo Puskelnių kaimo. Spyg- 
liuotai lapuotas Šunskagirės miškas — antroji kaimo riba. 

Šiame lygios Suvalkijos kampelyje a. a. arkivyskupas 
Jurgis Matulevičius išvydo pasaulį. 

Matulaičių ūkis, žiūrint iš Marijampolės pusės, stovi gale 
kaimo, prie pat miško. Vieta ypatinga. Jų lauką iš vienos pu- 
sės siekia miškas, iš kitos pusės — Šešupė, tekanti pro pat 
Matulaičių sodą ir, susidūrusi su aukštu sodo krantu pasisuka 
kiton pusėn, sudarydama statų kampą. Į Šešupę čiurlena apau- 
gęs medžiais mažas upeliukas, apsupdamas dalį trobų ir sodą. 
Ūkis, žiūrint nuo kito upės kranto, stovi lyg ant kalnelio, kurio 
apačią puošia Šešupės ir upelio medžiai bei krūmai. Iš miško 
pusės per Matulaičių lauką eina kelias iš Marijampolės į Šuns- 
kus; be to, mažesnis kelelis — pro pat sodybą. Šis daugiau 
tinka pėstiems keleiviams, einantiems miškan tiesiai lieptais 
per Šešupę. Trobos erdvios, tvarkingai sustatytos. Iš tolo at- 
rodo, čia. gyvenama labai turtingo ūkininko. 

Iš tikrųjų, arkivyskupo Jurgio tėvai — Andrius ir Uršulė 
Matulytė — Matulaičiai gyveno pasiturinčiai, gražiai ir pavyz- 
dingai!). Jau pati žemelė nebuvo šykšti: derlinga, nuotaki. Anksti 


1) Turėjo 64 margus žemės, 


6 


pavasarį išdžiūdavo, anksčiau galėdavo arti bei sėti. Be to, ge- 
rai įdirbdavo. Labai puikiai javai užderėdavo. 

Dabar šioji vieta jau yra svetimų rankose. Jonas Matulai- 
tis, velionio brolis, dar prisipirkęs daugiau žemės, kurį laiką 
pagyveno, paskui, 1905 m. rudenį, pardavė p. Juozaičiui. Tačiau 
beveik viskas stovi toje pat tvarkoje, kaip buvo prie Matulaičių. 

Andrius Matulaitis buvo pavyzdingas katalikas, gerai gy- 
venęs su kaimynais, gailestingas vargšams. Uršulė Matulai- 
tienė — išmintinga, pamaldi moteris. Ir Dievas laimino jų 'na- 
mus: Matulaičiai išugdė penkis sūnus ir tris dukteris. Vyriau- 
sias — Feliksas. Mokėsi; vėliau valsčiaus raštinėj raštininkavo. 
Mirė jaunas. Magdelena ištekėjo netoli nuo tėviškės, Klevinės 
kaiman, už Mačio. Trečias iš eilės — Jonas. Jam tėvai pavedė 
namus. Parsidavęs pirko Marijampolėj namus ir ten su žmona 
apsigyveno. Mirė 1919 m. Vladas išėjo į Bliūdžiškių kaimą, 
Marijampolės parapijoj. Marijona ištekėjo už Radzevičiaus ir 
gyveno Kalvarijoj. Emilija buvo ištekėjusi už pasienio prižiūrė- 
tojo. Gyveno prie Vokietijos sienos. [Andrius mokėsi ir baigė 
Marijampolės gimnaziją. Vėliau studijavo Maskvoj. Baigęs ten 
tarnavo ilgą laiką banke. Po karo, grįžęs į Lietuvą, buvo vals- 
tybės taupomųjų kasų valdytoju. Mirė 1932 m. Kaune]. Taigi 
visi, išskyrus Vladą, jau mirę. 

Šeimoje jauniausias — Jurgis. Lyg papuošalas jau senyvo 
Matulaičių amžiaus. Gimė 1871 m. balandžio 13 dieną. Pakrikš- 
tytas vienuolio marijono kun. Jurgio Čėsnos Marijampolės baž- 
nyčioje balandžio 20 dieną. Pirmasis -vardas — Jurgis, antra- 
sis — Boleslovas. 

Vienuolis, turbūt, ir nesvajojo, kad kūdikis, ant kurio pylė 
krikšto vandenį, bus jo pasekėjas, jo mylimos dėl rusų prie- 
spaudos baigiančios nykti vienuolijos atnaujintojas. Kun. Čės- 
nai buvo brangi ši vienuolija, nes jam teko dvidešimt metų būti 
jos vyriausiu vadovu. Jurgutis tik gimęs su jais susiduria. 
Vėliau jį moko tikybos tiesų, rengia išpažinčiai, šv. Komunijai. 
Jis klauso marijonų pamokslų bažnyčioj ir tikybos pamokų 
mokykloj bei gimnazijoj. 

Jurgutis, kaip jauniausias, motinos labiau mylimas augo 
ir stiprėjo katalikiškos šeimos aplinkoje. Tėvelis džiaugėsi vaiko 
laime. Tačiau Dievo buvo kitaip lemta. 1874 m. lapkričio 13 d. 
miršta dar nesenas tėvelis, turįs 55 metus. Našlaitis Jurgutis tik 
pusketvirtų metų. Tačiau mažas vaikas greit aprimsta. Tik vėliau 


7 


pajunta, ko neteko. Tiesa, dar liko motina. Ji pamokys, kaip rei- 
kia gyventi, išmokys poterių, nusives į bažnyčią. Jis ten vai- 
kiškai stebės, kaip laikomos kunigų vienuolių šventosios pamal- 
dos. Deja, motina — nesveika. Ji daugiau gulėjo, negu 
vaikščiojo. Liga silpnino jos ir taip menkas jėgas. Nė šeimos 
ji tinkamai negalėjo prižiūrėti. Jurgutis vis dėlto prie motinos 
lovos jautėsi ypatingoj globoj. Ganydamas žąsis, kada kiti nu- 
skriausdavo, atbėgdavo pasiskųsti. Motina nuramindavo, paguos- 
davo, „Tėve mūsų“... pamokydavo. Kitur visai motiną pavaduo- 
davo vyresnioji jo sesuo Emilija. Ji, turėdama vos 12 metų, 
buvo didžiausia ir, galima sakyti, vienintelė jo globėja. Jautri 
„sesers širdis atjautė vaiko būklę. Ji tikrai motiną pavadavo: 
prižiūrėdavo, nuprausdavo. Gavus kokių nors dovanų atiduo- 
davo Jurgučiui. 

Paūgėjęs pradėjo mokytis. Lankė pradžios mokyklą Ma- 
rijampolėje, bet maža iš to tebuvo naudos. Juk iš namų Mari- 


jampolėn — 5 kilometrai. Mažam vaikui kasdien tiek kelio su- 
vaikščioti —- didelis vargas. Gerai, jei oras gražus, kelias ge- 
ras, — o rudenį, žiemą ar pavasarį pėsčiam eiti jau nepake- 


liama našta. Dažnai dėl to į pamokas pasivėluodavo. Kartais ir 
visai neidavo. Namiškiai nelabai tepaisė. 

Mokytojas buvo lietuvis Tomas Žičkauskas. Jis vaikų ne- 
rusino, bet griežtai laikėsi ministerijos nustatytos programos. 
Viską dėstė rusų kalba. Lietuvių kalbos ir tikybos būdavo po 
vieną pamoką per savaitę. Tikybos mokė kun. V. Senkus, pasku- 
tinis senųjų marijonų generolas, kuris prieš savo mirtį pavedė 
į kun. Jurgio globą marijonų vienuoliją. Rusų spaudžiama, ji 
būtų žuvusi. Iš senųjų marijonų generolas V. Senkus buvo pa- 
silikęs vienų vienas. Taip visai netikėtai jis sau pasiruošė išti- 
kimą sūnų. 

Jurgį ištinka vėl naujas smūgis — 1881 m. gegužės 15 d., 
sulaukusi 58 m., miršta mylimoji motutė. Jis skaudžiai atjau- 
čia jį ištikusią nelaimę. 

Našlaitystę gali pilnai atjausti tik tas, kas jaunatvėje ne- 
teko savo tėvų. Kas giliai atjaus, kas ašarą taip mokės nušluos- 
tyti, kaip tėvas ar motina! Tačiau neištiriami Dievo keliai: Aukš- 
čiausioji Apvaizda gal norėjo Jurgį parengti tolimesnio gyvenimo 
darbui ir vargams. 

Dešimties metų našlaitis lieka prie brolio Jono, kuriam 
buvo pavesti namai, o savo broliams ir seserims turėjo išmo- 


4] 


kėti dalias. Kitų metų rudenį Jonas veda žmoną — Veroniką 
Vitkauskaitę. Jurgučiui jau reikia ir prie marčios gyventi. 

Vasarą ganydavo žąsis, kartais raguočius. Tai beveik kiek- 
vienas kaimietis vaikas turi pažinti šios rūšies vargus. Tačiau 
Jurgiui nekartą buvo skaudu. Kam našlaitis pasiskųs! 

Atostogų metu iš Maskvos parvažiuodavo vyresnysis Jur- 
gio brolis Andrius, universiteto studentas. Pastebėjęs Jurgio ne- 
paprastus gabumus, kaip jis pats sako, 1882 m. vasarą pradėjo 
jį rengti į Marijampolės gimnazijos I klasę. „Malonu man 
buvo su juo dirbti ir vaikščioti: domėjosi jis kiekviena žolele, 
kiekvienu gamtos reiškiniu, klausinėdavo, iš kur atsiranda žai- 
bas, kodėl čia tokie, o kitur kitokie auga augalai ir t. t.“, rašo 
savo atsiminimuose Andrius. Per vasarą parengė į gimnaziją. 

Gimnazijon leidžia iš jo dalios Jonas. Tačiau Jurgiui daug 
tenka iškentėti, privargti. Vaikšto kasdien iš namų. Retkarčiais, 
esant blogesniam orui, pavėžindavo. Šiek tiek gyvena ir mieste. 
Reikia knygų, bet neturi pinigų. Kreipiasi į brolį. Bet iš čia 
nevisada laimėsi. Kartais, sako, dėl to net apsiverkdavęs. 
Labiau atjausdavo brolis Vladas. Jis net, sakosi, užmo- 
kėjo už mokslą ir butą, esant Jurgiui IV klasėje. Tada galėjo 
gyventi mieste. Neturėdamas už ką nusipirkti, daugiausia nau- 
dojosi savo draugų knygomis, bet, žinoma, kada tik nuo šių at- 
likdavo. Aišku, koks gali būti ir mokslas! Prie to prisidėjo ir 
kiti vargai. Pradėjo skaudėti koją. Sako, kad namie, gulėdamas 
netinkamoj vietoj, gavo kaulų sausgėlą. Vėliau pasirodė, jog 
tai yra kaulų tuberkuloza. 

Pirmoje klasėje Jurgis buvo drauge su dabartiniu J. E. 
Telšių vyskupu J. Staugaičiu. Tik Matulaitukas buvo keliais me- 
tais jaunesnis. — „Jurgutis buvo malonus ir kuklus vaikutis, 
bet niekuo ypatingu nepasižymėjo. Jis, matyt, silpnai buvo pa- 
ruoštas I klasei, mokinosi vos vidutiniškai ir dažnai dėl ligos 
apleisdavo pamokas“, taip rašo savo atsiminimuose iš I kl. laikų 
jo bendraklasis draugas. Tačiau Jurgis buvo gan uolus. Jis 
mėgo knygas. Be to, „dažnai užbėgdavo bažnyčion ir tekdavo 
matyti beeinantį kryžiaus kelius“, pasakoja viena Matulaičių 
kaimynė, 

Per atostogas gyvendavo tėviškėje. Knyga buvo jo neper- 
skiriamas draugas. Kaimynai pasakoja, kad visur, kur tik jis 
eidavo, nešdavosi knygą. Laisvesnę valandėlę, miške po medžiu 
arba kur nors kitur, skaitydavo. Drauge, žinoma, padėdavo bro- 


9 


liui dirbti. Priešingu atveju brolis į jį juk žiūrėtų kaip į dyka- 
duonį. Buvo norima, kad Jurgutis dirbtų kaip ir kiti. Jis darbo 
nesibijo; padeda, kiek sveikata leidžia. Švelnesnė, geresnė — bro- 
lienė, Jono žmona. Matydama jo darbštumą, mandagumą, rim- 
tumą, nupirkdavo vieną kitą dovanėlę. 

Penktąją klasę turi pertraukti — kojos skausmai padidėjo. 
Pasiliko namie. Kojoj atsirado žaizda. Vaikščiodavo kūjokais 
pasiramsčiuodamas. Gydytojo pagalba koja šiek tiek pagydyta. 
Labiau pasveikęs, bet vistiek dar skaudama koja, dirbo įvairius 
darbus. Nueidavo miškan. Ten pasidėjęs šalia kūjokus ir atsi- 
sėdęs ant žemės, padėdavo nuleisti medžius. Vėliau pavasarį, 
vasarą ir rudenį ardavo jaučiais. Galėjo šį darbą atlikti, nes 
nereikėdavo greit vaikščioti. Ardavo medine žagre. Dažnai turė- 
davo noragus pasismailinti. Perpietėmis nešdavosi juos pas kai- 
myną, kuris turėjo kalvę. Pasiprašęs ką nors kalvėje padūmti, 
pasismailindavo pats, o už patarnavimą atnešdavo obuolių. Vaikš- 
čiojo gana sunkiai. Žiemą, sako, ąžuoliniais kibirais kasdien 
nešdavo arklių akseliui vandens. Kartą atėjo jo sesuo. Pamačiusi 
nustebo ir gailėdamosi sušuko: „Vaje, vaje, vaikeli, tokius vied- 
rus tu gali pakelti ir dar tokiai daugybei arklių!“ 


Dar padėdavo mašina kulti javus, kirsdavo malkas, dary- 
davo klumpes, droždavo grėbliakočius. Be to, vasarą padėdavo 
javus nuo laukų suvalyti. 

Namie jis paprastai vilkėdavo naminiais kailiniais, avėdavo 
savo paties pasidarytomis klumpėmis, valgydavo drauge su visa 
šeimyna prie to pat stalo. 

Vieną vasarą pas Matulaičius viešėjo Marijampolės notaro 
žmona — p. Kocelienė. Nors į Marijampolę tolimas kelias, bet 
ji kasdien norėdavo važiuoti ir išklausyti šv. Mišių. Samdydavo 
Matulaičių arklius ir vežėją. Jurgis, švelnus, tylus, mandagus 
vaikinas, jai patikdavo ir jį prašydavo ją pavėžėti. Jis nieko 
neatsakydavo, tik kai reikėdavo važiuoti pasislėpdavęs. Mat, jis 
neturėjo tinkamų drabužių, o šiokiadieniškai į Marijampolę va- 
žiuoti nenorėjo. Tai sužinojusi p. Kocelienė pasiūdino jam išei- 
ginius drabužius. 

Visko teko Jurgiui pergyventi, pamatyti, išgirsti Pašiep- 
dami jo ligą, kartais ir šlubiu pavadindavo. 

Vienas senukas, paklaustas, ar neatsimenąs ko nors iš ar- 
kivyskupo Matulevičiaus jaunųjų dienų, atsakė: „Daug vargo 


10 


ikentėjo; vienu žodžiu, vargingas buvo jo gyvenimas“. Tą pat 
pasakė ir arkivyskupo brolis Vladas, drauge gyvenęs ir matęs, 

Nežiūrint visa to, vargai niekados neužtemdė jo giedrios 
nuotaikos, širdingumo. Jurgutis „„studentukas“. Mokytis tais lai- 
kais — retybė. Jis gali šiek tiek pasididžiuoti savo mokslu. Ta- 
»čiau, kaip visuomet, taip ir dabar jo elgesys reiškia papras- 
tumą, veide atsispindi rimtas švelnumas. Su visais jis moka 
"gražiai elgtis, užkalbinti. Tačiau daug kalbėti nemėgo. Šventomis 
dienomis nueidavo pas kaimynus. Tačiau jis nelankė kaimo va- 
Ikaruškų, nerūkė, negėrė svaigalų. 

Rodos 1889 metais į Matulaičius buvo atvažiavęs Jurgio 
pusbrolis Jonas Matulevičius, Kelcų (Lenkijoj tarp Varšuvos ir 
/Krokuvos) valstybinės gimnazijos mokytojas, Grįždamas atgal, 
išsivežė ten ir Jurgį, kuris ėmė lankyti Kelcų kunigų seminari- 
„ją. Pavardei prisegama lenkiška galūnė. Vadinamas jau ne Ma- 
"tulaičiu, bet Matulevičium. Dėl šio pakeitimo jis vėliau savo 
+draugams pasakė: ne jis pakeitė — pats ir nekeisiąs. Pavardė 
:sulenkinta, tačiau Jurgis dvasioj visuomet lietuvis. 

Ijo pusbrolis buvo lotynų kalbos mokytojas. Gyvendamas 
"pas jį per šventes gerai pramoko lotynų kalbos ir mielai skai- 
tė senovės klasikų raštus. Gerai pažino ir pamėgo didįjį Rymo 
'kalbėtoją Ciceroną. 

Seminarijoj klier. Jurgis — gabus, tvarkingas, pamaldus. 
„Jis čia vienų vienas lietuvis. Lotynų kalbos mokytojui Jurgis 
:dėl savo lietuvybės nepatinka. Jis, sako, stengėsi klier. Matule- 
vičių pamokose prigriebti. Klier. Jurgis mokėsi dar stropiau. 
„Kada mokytojas norėdavo jį sukirsti, pačiam mokytojui tekdavo 
parausti. Nežiūrint to, klier. Matulevičius palikdavo ramus, ko 
:mandagiausiai su mokytoju elgdavosi. Ir vėliau nė kartą savo 
artimiausiems draugams nenusiskundė šiuo mokytoju. 

Išlaikymą seminarijoj davė minėtasis pusbrolis Matulevi- 
čius. Padėjo taip pat ir dėdė — kun. F. Matulevičius. Jis bu- 
"vo klebonas Piasiečnoj, netoli Varšuvos. 

Kelionei pinigų duodavo šiek tiek kartais ir brolis Jonas. 
Pasakojama — kartą Jurgis parvažiavęs į tėviškę. Pasiprašęs 
"brolį pinigų. Šis pažadėjo Kai reiks važiuoti, duosiąs. Grįžda- 
mas atgal, prašo antrukart. Brolis atnešė 30 rublių (rusų pi- 
nigais) vienais variokais, kuriuos buvo surinkęs už savo sodo 
"vaisius. Imant tuos pinigus, sako, Jurgučio akyse net ašaros 
„pasirodžiusios. 


17 


Vasarą jis trumpam laikui parvažiuodavo į tėviškę. Ilgiau 
pabūdavo pas Vladą Bliūdžiškių kaime, iš kur į Marijampolę 
"tiesiai pora kilometrų. Ryte nueidavo bažnyčion. Grįžęs beveik 
visą dieną praleisdavo sode beskaitydamas knygas. 

Klier. Jurgis nebaigia visos seminarijos Kelcuose. 1893 m. 
kažkas seminariją įskundė rusų valdžiai!) Žandarai seminarijoj 
padarė kratą. Klierikus kratydami net išrengė. Nieko blogo ne- 
rado. Kai kurie klierikai nešiojo Švenč. Jėzaus Širdies škaplie- 
rius. Štai ir nusikaltimas — juos nešioti rusai draudė, 

Be to, rasta dar kažkokių patrijotiškų knygų. Seminarija 
buvo uždaryta. Klierikams reikia grįžti namo arba persikelti 
į kitas seminarijas. Vieni atvyko į Seinų seminariją, kiti kitur 
išsisklaidė. Jurgį Matulevičių Seminarijos vadovybė drauge su 
kitais klierikais mokslui baigti pasiuntė į Varšuvos seminariją. 

Klier. Jurgio čia kilni dvasia, išmintis jau iš karto susilau- | 
kia pagarbos. Draugai jį pažinę nusilenkia. Vysk. Przeždzieckis 
"(Ienkas) pastebi: „1893 m. į Varšuvos dvasinę seminariją įstojo 
du auklėtiniai, atvykę iš Kelcų seminarijos. Vienas jų buvo Jur- 
„gis Matulevičius. Nuo pirmos su juo susipažinimo valandos mes 
pasijutome pagauti didelės jo inteligencijos, nepaprastų gabumų 
ir dvasios kilnumo. Tuojau jis laimėjo mūsų tarpe pirmąją vie- 
tą. Tylus, nepaprastai darbštus, draugiškas, degąs Dievo meilės 
ugnimi, patraukė jis mūsų širdis. Mes žinojome, jog jis yra lie- 
tuvis. Mes gerbėme jo jausmus, —- jis gerbė mūsų. Stebėjaus 
kaskart didėjančia Jurgio dvasine ir inteligentine pažanga se- 
minarijoj, o vėliau Petrapilio Akademijoj. Kiekvieną valandą tose 
srityse jis tvirtėjo dar labiau. Kaip seminarijoj, taip vėliau Aka- 
„demijoj jis pasižymėjo pagarba ir meile“. 

Patys darbai parodo, jog klier. Matulevičius išsiskiria iš 
kitų. Jis savo draugus net pralenkia. Kartą Varšuvos seminari- 
ja surengė iškilmingas diskusijas (mokslišką ginčą). Sukvietė 
daug aukštų svečių. Garbingiausias ir pats svarbiausias darbas 
šiose diskusijose teko klier. Matulevičiui. Viskas pavyko labai 
gerai. Apie tai kalbėjo net kitos seminarijos. 

Klier. Matulevičiaus darbštumą ir gabumus įvertina ir se- 
minarijos vadovybė: 1895 m. ji liudija Kelcų Vyskupui, kad Matu- 
levičius yra vertas toliau leisti mokytis Akademijoj pačios vys- 
„kupijos lėšomis. Taip ir įvyksta. Seminarijos vadovybė į Aka- 


1) Kelcai tada priklausė Rusijai. 


72 


demiją išrenka 3 gabiausius kandidatus. Jų tarpe ir Matulevi- 
čių. Tų pat metų rugsėjo 1 d. jie jau buvo Petrapilyje. I 
kurse buvo viso 26 studentai. Matulevičius savo gabumais pra- 
lenkia visus kitus savo kurso draugus. Jis per 4 metus Akade- 
mijoj, sako, negaudavęs kitokio pažymio, kaip tik aukščiausią. 
Ir baigdamas Akademiją parašė disertaciją De iure belli et 
de pace aeterna (karo teisė ir amžinoji taika). Jai pripažinta 
aukščiausias pažymys. Teologijos magistro laipsnis suteikiamas 
„cum eximia laude“ ir dar su priedu „cum nota primus“ — pir- 
mas su aukščiausiu pagyrimu. „Draugai to jam nepavydėdavo 
ir nuo jo neslėpdavo. Tą aukštą draugų ir profesorių nuomonę 
apie save Matulevičius žinojo, bet visą laiką jis išbuvo papras- 
tas, ramus, kuklus, be melagingo nuolankumo; ir išdidumo jame 
nebuvo nė šešėlio“ — rašo klier. Jurgio studentavimo drau- 
gas prof. kun. Pr. Būčys, 

Klier. Matulevičius buvo visai paprastas. Tačiau jaunuo- 
liui tai—didelė dorybė. Jis iš visų pusių giriamas, aukštinamas, 
tačiau nesidangsto išdidumo skraiste ir neniekina savo draugų. 
Priešingai — jiems mielai padeda; draugai taip pat jį gerbia. 
Kartais draugai per daug išnaudodavo jo gabumus ir širdies 
gerumą. Jie prašydavo išrišti painiausius klausimus, gaišindami 
jam brangų laiką. Matulevičius maloniai ir kantriai aiškindavo. 
Prof. kun. Būčys savo atsiminimuose rašo, kaip ir jam teko 
patirti klier. Jurgio kantrybę. Vienais metais. juodu susitarė 
drauge ruoštis istorijos egzaminams. Klier. Jurgis greičiau iš- 
mokdavo. Tačiau jis mielai palaukdavo, kol draugas išmokda- 
vo tam tikrą straipsnį ir vėl abudu tęsdavo toliau, 

Baigus trečiąjį teologijos kursą paskiriamas visų studentų 
senjoru. Draugai mielai sutiko. Bet vėliau pats atsisakė. Klie- 
riku būdamas buvo visiškas abstinentas. 

Klier. Jurgis šalia mokslo ir šiaip kitų reikalų uoliai rū- 
pinosi ypač sielos gyvenimo reikalais. Jis norėjo būti uolus, Kris- 
taus meile degąs, kunigas. Grynas mokslas be dorybių atramos 
yra pavojingas. Tiesa, Jurgis šį savo sielos puošimo darbą 
dirbo tyliai. Tačiau jis norėjo dar šioje srityie ir viešo organi- 
zuoto veikimo. Proga tam buvo gera. Akademijoj gyveno dviem 
kursais vyresnis draugas, a. a. kun. Juozas Skruodis. Tai buvo 
labai skaisčios sielos jaunuolis. Jis troško krikščioniškosios to- 
būlybės ir norėjo taip pat, kad to siektų ir jo draugai. 1897 m. 
jis sutelkia aplink save uoliausių draugų būrelį. Šio būrelio vi- 


13 


dury yra ir klier. Matulevičius. Būrelis neturi nei vardo, nei 
įstatų. Tačiau, kaip sako vysk. Būčys, buvo labai sveikos aske- 
tikos mylėtojų ir vykintojų kuopelė |). 

Klier. Matulevičius paliko gerą atminimą savo jaunųjų 
dienų ir Marijampolės parapijoj. Vienas atostogas, jau dija- 
konu būdamas, parvažiuoja į Marijampolę. Marijonų paprašytas 
pasako pamokslą. Aiškino išdidumo pasireiškimą įvairiuose 
luomuose. Jaunasis pamokslininkas kalbėjo labai aiškiai, su- 
prantamai. Pavyzdžių ėmė stačiai iš kasdieninio gyvenimo, pav. 
piemenukas didžiuojasi ir keliasi puikybėn, kad moka geriau 
už kitus botagu pliaukštelėti; šeimininkai didžiuojasi, kad gali 
daugiau svaigalų išgerti ir t.t. Vienas klausytojas taip gerai įsi- 
klausė šį pamokslą, jog po trisdešimt keturių metų puikiai šio 
pamokslo turinį savo draugui papasakojo. Pats girdėjo, kaip vy- 
rai, išėję iš bažnyčios ir pypkes bekrapštydami kalbėjo apie 
pamokslą ir pagyrimų nesigailėjo. Ilgai žmonės gėrėjosi tuo 
pamokslu ir vieni kitiems apie tai pasakojo. Kas taip juos su- 
žavėjo? Dijakonas Jurgis, kaip paprastai, nevartojo nepaprastų 
žodžių bei posakių. Jo kalba buvo paprasta, švelni, įtikinanti, 
persunkta nuoširdžia Dievo ir artimo meile. Ji, kaip grynas 
tiesos žodis, skverbėsi į žmonių širdis ir nešė ten gausių vaisių. 

Metai po metų greit bėgo. Ir štai, — kas galėjo tikėtis, 
— našlaitukas Jurgis, ko troško, pasiekė. Jis rimtai tam rengėsi 
ir iš tikrųjų buvo pasirengęs. Ketvirtaisiais Akademijoj studijų 
metais 1898 m. gruodžio 19 d. Petrapilyje įšventinamas kuni- 
gu. Belieka tik žengti prie altoriaus. Pirmąsias šv. Mišias 
atlaikė Petrapily. 


1) „Tiesos Kelias“, nr. 2, 1927, 99—100: Pr. Būčys, Arkivyskupas Ma- 
tulevičius Bažnyčios darbininkas. 


VYSK. DR. P. BŪČYS 
BAŽNYČIOS IR TAUTOS DARBININKAS 
KAIP SUSIKROVĖ Į SIELĄ JĖGOS, K URIOMIS DIRBO?' 


aunatvėje į Žmogaus sielą susikrauna tos jėgos, kurios. 

paskui veikia, kol esi gyvas. Jei jos geros, ir gyveni- 
/3 mas esti geras, jei blogos — blogas ir gyvenimas. Pa- 
p + veldėjimas taip pat nemažai reiškia. 

Jurgis Matulevičius buvo Lietuvos ūkininkų sū- 
nus. Tais laikais, kada jis gimė, mūsų kaimuose šei- 
mynos buvo visos sveikos sielos ir sveiko kūno, taigi Jurgiui 
iš tėvų teko sveika prigimtis. Ligi 12 metų ta prigimtis augo. 
pasiturinčioje ir sveikoje kaimiečių šeimoje. Katalikų tikyba buvo: 
sudariusi tos šeimos dvasinę ir protinę atmosferą. 


Gimnazijoje Jurgis netingėjo mokytis. Keturias klases išėjo: 
neužkliūdamas, bet, tėvams mirus, neteko lėšų ir turėjo dirbti 
ūkio darbus, persunkius savo amžiui ir savo sveikatai. Benak- 
vojant netinkamoje vietoje per ištisą žiemą, į kaulus įsimetė: 
skaudi sausgėla. Vėliau pasirodė, kad tai kaulų tuberkuloza 
(džiova). Ji daug laiko ir sveikatos atėmė, bet jauną žmogų 
pripratino kentėti ir nesiskųsti, 

Su tuo įpročia jis pateko į seminariją. Tenai vienam mo- 
kytojui nepatiko jo kilmė. Tas mokytojas dėstė lotynų kalbą 
ir iš Jurgio daugiau reikalaudavo, negu iš kitų. Jaunas klieri- 
kas tą skriaudą jautė, bet nesiskundė, tik nuolat didino savo 
darbštumą, kad ir neteisingus reikalavimus atliktų. Antrame 
kurse bebūdamas, Matulevičius kartais jau sugaudavo savo mo- 
kytoją bedarant lotynų kalbos klaidas. 

Nors Matulevičius Kelcų seminarijoje buvo tik vienas lie-- 


15 


tuvis, tačiau savo lietuvybę išlaikė. Gal ir lotynų kalbos dėsty-- 
tojas prie to savo neteisingumu prisidėjo. Klierikui tie perse-- 
kiojimai buvo naudingi. Vienu dalyku pralenkęs draugus, jis. 
norėjo pralenkti ir kitais. Laimingoje savo prigimtyje jis turėjo: 
daug gabumų tam tikslui, ir jį pasiekė. 

Ne savo noru patekęs į Varšuvos seminariją susidūrė su 
lenkų tautos protinio gyvenimo viršūnėmis. "Tai buvo 1893 m. 
Lenkai tada aiškiai matė, kad jų fizinės jėgos daug silpnesnės. 
negu rusų, bet jie jautėsi turį daugiau kultūrinių turtų. Kadangi. 
kova tarp dviejų slavų tautų ėjo labai smarki, o lenkai teturėjo 
vilties laimėti vien kultūrines savo brangybes daugindami ir ge- 
rindami, tai ir Jurgis Matulevičius turėjo progos gan aiškiai pa- 
tirti kultūrinių vertybių brangumą. Jis buvo tiek protingas, jog 
patyrė tai labiau už savo draugus, gal net labiau už tuos, ku- 
rie statėsi jo mokytojais. 

Į Katalikų Akademiją Petrapily Matulevičius pateko gra- 
žiausiu jos žydėjimo laiku.  F. A. Symon'o sistema jau buvo: 
pasiekusi savo viršūnę ir davė vaisius. Darbo studentams bū-- 
davo tiek daug, kad šiandien atrodo beveik neįtikėtina, kai pa- 
sakojama apie anuos laikus, o pasakojama neperdedant. Dis- 
ciplinos griežtumas buvo didesnis, negu kariuomenėje. Darbin-- 
gumą Matulevičius buvo atsinešęs iš tėviškės ir iš visų įstaigų, 
kurias buvo jau perėjęs. Čia jis išmoko suprasti ir įvertinti. 
discipliną. 

Siekdama tobūlybės F. A. Symon'o sistema akademijos. 
studentams buvo įvedusi aštuonių dienų rekolekcijas tokias. 
griežtas, kaip viskas buvo griežta anais laikais.  Rekolekcijos. 
tiek buvo naudingos, kad jauniems, gabiems, seminariją baigu-- 
siems teologams duodavo progos suprasti ir pajusti krikščioniš-- 
kosios tobūlybės naudą ir grožį. Tuo laiku dviem kursais aukš- 
čiau už Matulevičių buvo studentas Juozas Skrucdis — taip pat 
lietuvis. Šis gyvente gyveno Kristaus tobūlybės idealais ir buvo 
sutelkęs studentų asketininkų būrelį, į Kurį buvo įsirašę visi. 
Akademijos studentai idealistai ir Matulevičius taip pat. Aske- 
tinio būrelio praktikos ir pasikalbėjimai, man rodos, Matulevi- 
čiaus charakterį vainikavo. Neabejotina, kad jie išaiškino tą. 
asketiško elemento jaunatvę, kurią matome Arkivysk. Jurgio 
gyvenime. 

Akademiją Matulevičius baigė būdamas 28 metų, t. y. pil-- 
name vyro amžiaus subrendime. "Turėdamas magistro laipsnį. 


16 


kun. Jurgis dar jautė savyje mokslo trūkumą ir važiavo į už- 
sienį tos spragos užpildyti Akademijoje viešpatavo jėzuitų ve- 
damoji teologijos kryptis. Matulevičius išvažiavo į Šveicarijos 
Friburgą pas domininkonus, kurie teologijoje veda kitą kryptį. 
Šveicarijoje jis gerai išmoksta kalbas, kurias seminarijoje ir aka- 
demijoje buvo tik pramokęs, būtent: vokiečių ir prancūzų. 
Tai buvo gana svarbu. Kalbos jam, kaip ir kiekvienam, atkėlė 
ligi galo vartus į pasaulio žiniją. 

Marijampolė, Kelcai, Varšuva, Petrapilio Kat. Akademija 
beveik ligi paties XIX šimtmečio galo buvo lenkų įtakoje. Fri- 
burge susiduria vokiečių ir prancūzų kultūros. Mieste stipresnė 
prancūzų įtaka, universitete vyrauja vokiečių dvasia. Taigi be- 
gyvendamas Friburge, ypač beeidamas tenai Žemajame Mieste 
(Basse Ville) šv. Jono parapijos vikaro pareigas ir bestudijuo- 
damas universitete Matulevičius iškilo aukščiau: susidūrė su 
prancūzų ir vokiečių dvasiniu gyvenimu bei jų kultūra. 

1899 ligi 1902 m. Friburge buvo gana stambių reiškinių, 
kilusių iš to, kad tenai susitiko dvi ne tos pačios kultūros. 
Studentai tuos reiškinius aptardavo Canisianum'o bendrabutyje, 
pasivaikščiodami miesto apylinkėse, susirinkdami studentų drau- 
gijose ir universiteto koridoriuose. Jauni būdami jie imdavo 
įvykius giliai į širdį ir įsigilindavo į juos protu. Beveik visi 
dalyviai tų pašnekesių, įvertinančių įvairius kultūrinius reiški- 
nius, buvo darbštūs ir gabūs. Jie beveik visi ne tik yra parašę 
disertacijas daktaro laipsniui gauti, bet, be to, dar žymiai dau- 
giau pasidarbavę lietuvių spaudoje — perijodinėje arba neperi- 
jodinėje. Šitie kultūrų įvertinimo pasikalbėjimai būdavo be 
plano ir be užsibrėžto tikslo, tačiau kaip tik dėl to, man rodos, 
buvo naudingesni, nes naturalesni, 


Taigi Friburge Matulevičiaus protas iškilo aukščiau už vi- 
sas kaimynų įtakas ir pasiekė pirmininkaujančių pasauliui tautų 
protinę aukštumą. "Toje aukštumoje Matulevičius išbuvo ligi 
pat mirties. 

Trumpai sakant, Matulevičius iš tėvų gavo sveiką kūną su 
dideliais gabumais ir sveikus dorovės pamatus. Gimnazija jį 
patraukė į mokslą. Kentėjimai užgrūdino būdą ir sustiprino 
darbštumą. Seminarija nustatė katalikiškąją pasaulėžiūrą ir iš- 
mokė branginti kultūrines vertybes, Akademija išugdė tobūlybės 
troškimą savo asmens ir visuomenės gyvenimui, Friburgas iš- 
kėlė į pasaulinės kultūros geruosius plotus. 


Arkivysk. Jurgio Matulevičiaus tėviškė, 


Lūginės-Orinų k., Marijampolės par., 


dabar p. Juozaičių nuosavybė. 


Vienas gimtojo namo kambarių. 


17 


Taip subrendo asmenybė visiškai pasiruošusi dirbti kultū- 
ros darbą taip, kaip tas darbas dirbamas geriausiose Europos 
kultūros srityse — be vienapusiškumo. 


1. Matulevičius kunigas 


Dvidešimt J. Matulevičiaus kunigavimo metų nuo 1898 
gruodžio mėn. ligi 1918 metų dalinasi į šituos skyrius pagal įvai- 
rias pareigas, kurias ėjo: a) parapijos darbas, b) mokyklos dar- 
bas, c) profesūra, d) rekolekcijų vedimas. Prie šitų kelių sky- 
rių reikėtų pridėti po keletą žodžių apie J. Matulevičių kaip 
kalbėtoją ir nuodėmklausį. 


a) Parapijos darbas 


Kun. J. Matulevičius dviem atvejais buvo vikaras mažose 
kaimų parapijose Kelcų vyskupijoje ir vieną kartą Šveicarijoje. 
Pirmasis vikaravimas buvo trumpas, vos pora mėnesių, 1899 m. 
Sąlygos buvo neapsakcmai blogos: valgis menkas, o butas ne- 
pakenčiamas, nes ir vėjas įpūsdavo ir lietus įlydavo. Žemoje, 
drėgnoje trobelėje senoji tuberkulų liga sustiprėjo, bet ligonis 
manė, kad tai reumatizmas. Pasiskolinęs pinigų J. Matulevi- 
čius išvažiavo gydytis į Kreuznach, Vokietiją. Tenai jam nė 
kiek nebuvo geriau, ir jis išvažiavo į Friburgą, Šveicariją. 
Nuostabu, kad Kreuznach'o gydytojai neanalizavo kraujo ir nepa- 
žino ligos. 

Friburge J. Matulevičius pradžioje gyveno Canisianum'e, 
Veikiai pramokęs prancūzų kalbos ir nepritekdamas pinigų ap- 
siėmė būti vikaru prie šv. Jono bažnyčios Žemajame Friburgo 
mieste Basse Ville. Vikaravimo sąlygos buvo šios: klebonas 
davė valgį ir kambarį. Kambariukas buvo vienas su vienu lan- 
gu. Namas stovėjo taip arti Sarinos (upės), jog vienos sienos 
apačia buvo vandenyje. Suprantama, kad kambariukas buvo 
šaltas ir drėgnas. Vikaras laikydavo pamaldas paskirtu laiku, 
po ankstybųjų mišių prancūziškai sakydavo pamokslus, vaikš- 
čiodavo pas ligonius, krikštydavo ir už valgį bei butą primokė- 
davo klebonui po 50 frankų per mėnesį. Kiti studentai konvikte 
mokėdavo po 80 frankų mėnesiui, 

Taip bevikaraujant skausmai rankoje ir kojoje pasidarė 
nepakenčiami. Kun. J. Matulevičius nuėjo pas gydytoją, kurio 
pavardės gerai neatsimenu, tur būt, Meyer. Tas paėmė kraujo 


 H 
2*  Arkivysk. J. Matulevičius 


18 


iš sugeltųjų gumbų ir rado tuberkulų. Tik operacija tegalėjo pa- 
dėti ligoniui. Ją darė chirurgas dr. Clėment. Operacija buvo il- 
ga ir sunki, Po jos ligonis gulėjo keletą savaičių daktaro klini- 
koje ir užmokėjo 150 frankų. Jis buvo labai dėkingas daktarui. 

Mokslas dėl to susitrukdė ir tik 1902 metais Matulevičius 
įteikė Teologijos Fakultetui disertaciją „Doctrina russorum de 
iustitia originali“. Ta Herderio išspausdintoji knyga yra žymi 
tuo, kad labai sustiprino katalikų teologų susidomėjimą pravos- 
lavų teologais ir jų pažiūromis. 

Gavęs daktaro laipsnį, Matulevičius sugrįžo į savo dijece- 
ziją ir buvo vėl paskirtas vikaru į kaimą. Bet ir šiuo atveju ne- 
ilgai tevikaravo. Vyskupas jį pašaukė į seminariją kanonų tei- 
sei dėstyti. Kelcuose tada nežiūrėta kokioje teologijos šakoje 
žmogus yra išsispecializavęs. 

Parapijos darbus J. Matulevičius dirbdavo ir atsitiktinai. 
Būdamas dijakonas, 1898 m. vasarą jis jau pasižymėjo savo 
pamokslais. Paskui beprofesoriaudamas parvažiuodavo vasaros 
metu į Marijampolę ir dirbdavo visokį parapijos darbą uoliai ir 
gerai. 1910 metų vasarą Pohulankoje ant Dauguvos kranto, ne- 
toli Daugpilio, organizavo koplytėlę ir pamaldas to kurorto sve- 
čiams. Varšuvoje ir Petrapilyje gyvendamas, parapijos kunigų 
kviečiamas, paklausydavo jų. Iš to parapijos darbo išėjo ir vi- 
suomeniškasis J. Matulevičiaus veikimas tarp rankpelnių. 


b) JJ Matulevičius kapelionas 


Padirbėjęs kokį laiką Kelcų seminarijoje J. Matulevičius 
vėl apsirgo savo tuberkulais, pateko į Varšuvos ligoninę, iš li- 
goninės buvo paimtas į grafaitės Cecilijos Plateriūtės įstaigą, 
kur ir išgijo. 

Plateriūtė buvo nepaprastos išminties moteris. 1906 m. 
valstybinėse mergaičių gimnazijose pastebėta užsikrėtimas socia- 
lizmu ir dėl to daug mokinių buvo pašalinta. Jos visos ėmė 
plaukti į privatinius pensijonatus ir jas užkrėtė revoliucijos dvasia. 
Tą pastebėjo ir Plateriūtė savo įstaigoje. Pensijonato direktorė 
bandė daryti priešingos įtakos, bet pasijuto negalinti.  Šauktasi 
kapelionų pagalbos, bet ir iš to nepastebėta naudos. Tada dr. 
Savicki's Plateriūtei paminėjo gabų kunigą, rengiamą mirčiai 
priemiesčio ligoninėje. Plateriūtė jį iš ten išėmė, aprūpino vais- 
tais, -apmokėjo „gydytojus ir išgelbėjo nuo mirties. Tas kunigas 
buvo. J. - Matulevičius. 


19 


Pasveikęs J. Matulevičius pradėjo eiti kapeliono pareigas dar 
negalėdamas pavaikščioti. Du žmonės, jį laikydami už rankų 
po pažastimis, atvesdavo į klasę. Pamokų klausyti ateidavo ne 
vien mokinės, bet ir mokytojos. Klasė buvo maža, ir mergai- 
tėms dažnai pasitaikydavo apalpti. Šiandien nemaža yra rimtų 
ir gerbtinų moterų, kurios anuomet buvo jaunutės mergaitės ir 
klausė kun. J. Matulevičiaus pamokų Plateriūtės pensijonate 
Varšuvoje, prie gatvės Pigkna (dabar Pijaus XI) nr. 24. Moterų 
Kultūros draugijoje jų yra keletas. 

J. Matulevičiui bekapelionaujant Plateriūtės įstaiga ėmė kles- 
tėti; įsisteigė mergaičių mokytojų seminariją čia pat šalia; ilgai- 
niui išdygo aukštieji moterų kursai, 

Plateriūtės įstaiga buvo ne vieno žmogaus nuosavybė, o 
korporacijos. J. Matulevičius tą korporaciją perorganizavo. Daug 
pasinaudojo tuo lenkės, bet nemaža ir lietuvaitės. 


c) JJ Matulevičius profesorius 


Penkerius metus J. Matulevičius buvo aukštosios mokyklos 
profesorium. Jam pirmam teko dėstyti sociologiją Petrapilio 
Katalikų Akademijoje. Su sociologija J. Matulevičius buvo su- 
sipažinęs studijuodamas Weiss'o apologetiką. Bažnytinės teisės 
priverstas studijavimas Kelcuose labai žymiai pagilino juridinį 
J. Matulevičiaus išsilavinimą, o tas palengvino suprasti visuo- 
menės klausimus. . 

Iš Varšuvos į Petrapilį J. Matulevičius atsivežė labai gra- 
žią specialią visuomenės mokslų biblioteką ir dar ją padidino 
Petrapilyje, prapirkdamas naujoms knygoms beveik visą algą. 

Įžanginė iškilmingoji J. Matulevičiaus paskaita buvo apie 
nuosavybę ir katalikų dogmatiką. Ta paskaita labai patiko 
profesoriams, dar labiau studentams. Kitos J. Matulevičiaus pa- 
skaitos interesuodavo studentus savo turiniu, keliamųjų proble- 
mų aktualumu ir iškalbos malonumu. Aš tų paskaitų nėsu gir- 
dėjęs nė vienos, bet, gyvendamas Akademijoje, pastebėjau, kad 
studentai ne visada eidavo į kitų profesorių paskaitas, o niekad 
nepraleisdavo J. Matulevičiaus paskaitų. 

„Sociologijos moksle ir specialistui lengva nutolti nuo ka- 
talikybės principų. J. Matulevičius buvo laimingas tiek, jog im- 
damas tyrinėti socialinius klausimus jis puikiai buvo išsispeciali- 
zavęs dogmatikoje. Taigi jo pažiūros į visuomenės dalykus visuo- 
met buvo kogeriausiai suderintos su katalikybe. Kartais žmonės, 


20 


tartum benorėdami laikytis katalikybės, atmeta kiekvieną naujesnę 
pažiūrą, iškilusią sociologijos srityje. Dogmatikos specialistas J. 
Matulevičius neturėjo to baimingumo, nes jis žinojo, kas yra am- 
žinoji tiesa teologijoje, ir kas vien tik laikinoji pažiūra. "Taigi 
J. Matulevičiaus sociologijoje yra retas ir brangus suderinimas ka- 
talikų dogmatinės ortodoksijos su sveikąja pažanga. Tik čia 
turiu pastebėti, jog kai kurie J. Matulevičiaus sekėjai šitoje sri- 
tyje yra padarę stambių klaidų dėl to, kad daug mažiau už jį 
mokėjo dogmatiką ir sociologiją. 

Dogmatikos profesoriui Cieplak'ui tapus vyskupu, kun. Al. 
Wojcickiui gavus sociologijos daktaro laipsnį Louvain'e, J. Ma- 
tulevičius liovėsi dėstęs sociologiją, ją užleisdamas Wojcickiui, 
pats perėjo į dogmatikos katedrą. Tai buvo 1908 metų vasarą. 
Sociologijai dėstyti Matulevičius buvo prisirengęs užtektinai, dog- 
matikai dėstyti jis buvo prisirengęs gerai. 

Jam baigus Akademiją su pažymiu „primus“ 1899 m., tos 
įstaigos rektorius vyskupas Niedzialkowski's pasakė, kad rūpi- 
nęsis išgauti valdžios stipendiją J. Matulevičiaus studijoms už- 
sienyje, bet nepasisekę. Tačiau vyskupas rektorius pridūrė, kad 
J. Matulevičius pasirūpintų pats kur nors gauti lėšų užsienio 
studijoms, nes profesoriaus vieta Akademijoje jam yra tikra. 
Niedzialkovski's minėjo fundamentalinės teologijos katedrą, ku- 
rią pats turėjo. Tam tikslui J. Matulevičius iš Kreuznach'o at- 
važiavo Friburgan į Šveicariją.  Čionai negalima buvo speciali- 
zuotis neišklausius viso Šv. Tomo Akviniečio „Summos“ kurso. 
J. Matulevičius jį išklausė ištisai. Profesorius Del Prado dėstė 
„Primam“ ir „Tertiam partem“, prof. J. B. Berthier dėstė „Se- 
cundam partem“. Taigi J. Matulevičius mielu noru perėjo prie 
dogmatikos, kaip tik pasidarė galima perleisti sociologiją jau- 
nesniam asmeniui. 

Tiek sociologijos tiek ir dogmatikos jo kursų aš neklau- 
siau, nes jau buvau tos pačios įstaigos profesorium. Pats J. 
Matulevičius darbščiai rengdavosi paskaitoms, bet ne visiškai 
būdavo patenkintas jomis. Retkarčiais pareikšdavo tą ir man. 

Profesoriaudamas jis rašydavo savo kursą, bet išspausdino 
tik vieną įžanginę paskaitą. Spausdinimą nemažai sutrukdė te- 
kusios jam inspektoriaus pareigos, nes jos sugaišindavo daug 
laiko vien administratyviniams ir ūkio reikalams. Inspektorium 
jis tapo pralenkdamas daugelį profesorių pirma jo atvykusių į 
Akademiją dėstyti įvairių dalykų. To pralenkimo priežastis buvo 


21 


rektoriaus ir aukštesniosios dvasinės valdžios įsitikinimas, kad J. 
Matulevičius yra pranokęs išmintim, taktu ir profesoriškais ga- 
bumais tuos, kurie pirma jo įėjo į profesūrą. Taigi 1911 m. 
J. Matulevičiui kategoriškai pareiškus, kad atsižada profesūros 
ir inspektūros, visi labai nustebo, nes nežinojo, kad jis tą daro 
paaukodamas profesoriškąją karjerą Vienuolijos reikalams. Tai 
buvo nemažas pasiaukojimas, nes iš Akademijos inspektorių 
žmonės paprastai eidavo į vyskupus. 


d) J. Matulevičius rekolekcijų vedėjas 


Praktikos pradas J. Matulevičiaus gyvenime buvo stip- 
resnis už teorijos pradą. Gal dėl to jis neilgai nei profeso- 
riavo, bet ir profesoriaudamas jis laisvu noru imdavosi tų dar- 
bų, kurie tiesioginiu būdu pakelia dvasią. 

1909 m. jis vedė rekolekcijas man vienam rugsėjo mėne- 
syje ir pats drauge laikydamas jas. 1910 m. jau buvo mūs būrelis 
Pohulankoje ir visi atlikome J. Matulevičiaus vedamas rekolekci- 
jas. 1911 m. Žemaičių Vyskupas a. a. Kasparas Cirtautas pa- 
kvietė J. Matulevičių vesti rekolekcijas tos vyskupijos kunigams. 
Tautiškasis kunigų susipratimas jau buvo didelis. Jie norėjo, 
kad rekolekcijos būtų lietuviškai vedamos. Dalis kunigų ir pats 
vyskupas Cirtautas buvo įsitikinęs, kad kalbos reforma dar per 
ankstyba ir nėsą pozityvaus reikalo kalbėti lietuviškai, nes visi 
kunigai supranta lenkiškai. Dalykas priėjo ligi J. Matulevičiaus. 
Tas nieko nelaukdamas rekolekcijas pradėjo lietuviškai. Tai bu- 
vo pirmos lietuviškos kunigų rekolekcijos Žemaičių Vyskupi- 
joje. Jos taip gerai pasisekė, kad ir kunigai buvo patenkinti ir pa- 
galiau pats vyskupas. Nuo to laiko visos Žemaičių vyskupijos 
rekolekcijos kasmet esti visur tik lietuviškai, 


Šveicarijoje būdamas J. Matulevičius vesdavo aštuonių 
dienų rekolekcijas bent vienerias kas metai. Jos būdavo vienuo- 
liams. 1914 m. Seinų vyskupas J. E. Antanas Karosas surengė 
savo vyskupijos kunigams rekolekcijas Marijampolėje. Jas vedė 
taip pat J. Matulevičius. Ir tos rekolekcijos taip pat buvo pir- 
mos Seinų dijecezinės rekolekcijos lietuvių kalba. Pirmiau jos 
būdavo Seinuose ir lenkiškos. 

Rekolekcijų sistemą J. Matulevičius sudarydavo šv. Ignoto 
Lojolos pavyzdžiu, žymiai prisilaikydamas Roothan'o paaiškini- 
mų. Ta sistema yra klasinė. Jos laikosi beveik visi žymesnieji 


22 


rekolekcijų autoriai. Kunigai tą sistemą jau gerai žino. Ji ski- 
riasi nuo mūs krašte mažai žinomos domininkonų sistemos. 

Ypač gerai paruošęs J. Matulevičius turėjo konferenciją 
apie šv. Paulių apaštalą — visų darbščiųjų katalikų pavyzdį. Tą 
konferenciją jis sakydavo antroje savo rekolekcijų dalyje, jei 
jos būdavo aštuonių dienų. 

Man neteko patirti, kaip vyskupas J. Matulevičius organi- 
zuodavo kunigų rekolekcijas Vilniaus vyskupijoje ir ką jisai 
padarė, kad misijų įprotis atgimtų mūsų šalyje. Aš tiktai žinau, 
kad Marijonų Atnaujintojas iš visų savo kongregacijos kunigų, 
kuriems senatvė netrukdo laikyti misijas, reikalaudavo, kad jie 
turėtų išsidirbę kiekvienas savo rekolekcijų ir misijų ciklus. 

Paskutiniame savo gyvenimo mėnesyje, dirbdamas neap- 
sakomai daug, arkivyskupas J. Matulevičius Kaune dalyvavo 
dar savo kongregacijos kunigų vedamose rekolekcijose ir sakė 
jose vakarines konferencijas. Tos rekolekcijos baigėsi 1927 m. 
sausio 5 d. 


e) J. Matulevičius pamokslininkas 
ir nuodėmklausis 


Slavikų parapijos (Šakių apskr.) žmonės dar ir šiandien at- 
simena dijakono J. Matulevičiaus pamokslą apie tikrą ir netikrą 
maldingumą. Tą pamokslą jis pasakė tenai 1898 metų vasarą. 
Marijampolėje tokių pamokslų jis yra pasakęs daugiau, ir žmo- 
nės šnekėdavo, kad dėl tų pamokslų verta iš toli eiti į bažny- 
čią. Kun. J. Matulevičius Marijampolėje sakydavo pamokslus ne 
tik studentaudamas, bet ir profesoriaudamas, nes ten praleisda- 
vo savo atostogas, parvažiavęs iš Petrapilio. Trečiu atveju Ma- 
rijampolė girdėjo daug jo pamokslų 1918 m., kai sugrįžęs po 
karo prieš tapdamas vyskupu joje apsigyveno. 

Marijampolės inteligentai eidavo tų pamokslų klausyti dėl 
jų turiningumo. Didelis buvo mokslo ir erudicijos išteklius, iš 
kurio J. Matulevičius semdavo savo pamokslų turinį. Sakyda- 
mas neužmiršdavo, kad jo klausytojų visuma yra kaimiečiai ir 
dėl to būdavo populiarus. Skirtumas tarp banalumo ir populia- 
rumo yra tas, kad pastarojo tipo svarbų ir gausų turinį kalbė- 
tojas moka paduoti žmonėms nėjusiems aukštų mokslų. O ba- . 
nalumas darosi liaudžiai lygus turinio skystumui — menkumui. 
Banalų pamokslą klausytojai supranta, bet jis jų širdyse nelie- 


23 


ka. J. Matulevičiaus pamoksluose būdavo ryškių sakinių. Jų ne 
vienas tebėra tarp marijampoliečių. 


Kun. J. Matulevičiaus pamokslai būdavo klausytojams 
lengvi. Tą būdvardį jie sakydavo dėl to, kad po J. Matulevi- 
čiaus pamokslo jie nesijausdavo pailsę. Aš manau, jog tai bū- 
davo dėl to, kad J. Matulevičius vartodavo daug sinonimų. Kol 
pamokslininkas juos tardavo, klausytojų protai pasilsėdavo. Jis 
sinonimus rinkdavo atsidėjęs, kartais tam tyčia skaitydamas 
kalbininkų veikalus, kaip antai: Jablonskio „Mūsų įnamiai“, 
Ralio „Robinzonas Kruzė“, kartais imdamas juos tiesiog iš žo- 
dynų. Maža turime žmonių, kurie taip uoliai sekė mūsų kalbą, 
kaip arkivysk. J. Matulevičius. Jis tą darė ligi pačių paskuti- 
nių gyvenimo dienų. Lietuvių kalbą jis mylėjo taip, jog ir kon- 
kordato projektą sustatė lietuvių bei italų kalbomis, kad lietu- 
vių kalba patektų į „Acta Apostolicae Sedis“, kada įvyks su- 
tartis tarp Šv. Tėvo ir Lietuvos. J. Matulevičius turėjo stiprų 
balsą ir mėgdavo kalbėti didelėms minioms. Jis ir pats prisi- 
pažindavo, kad kabinetinės kalbos jam nesiseka. Petrapilyje jis 
yra pasakęs gana daug puikių pamokslų prokatedroje ir Šv. 
Kotrinos bažnyčioje. Tame mieste būdavo per 50 parinktų ku- 
nigų. Jų tarpe buvo garsių pamokslininkų, kaip kun. Čečot'as 
ir kiti. Vis dėlto J. Matulevičius buvo geresnis pamokslininkas 
už juos visus. Tiktai prancūzui domininkonui Tėvui Lagrange 
reikia pripažinti pirmybę prieš J. Matulevičių. 


J. Matulevičiaus balsas neturėjo nei šiurkštumo nei ypa- 
tingo malonumo — buvo vidutinis, visai gražus. 


Pamokslai būdavo ilgoki, maždaug 40 minučių, kartais 
valandą, retkarčiais ilgiau, bet, norėdamas, J. Matulevičius pa- 
sakydavo ir trumpų pamokslų. Tą darydavo tada, kada žino- 
davo, jog laiko trūksta. Taip buvo keletą kartų 1926 m. Ame- 
rikoje, kada rengdamasis į gelžkelio stotį arba į laivą dar no- 
rėdavo pasakyti žmonėms prakalbėlę, pavyzdžiui, New-Yorke 
1926 m. rugsėjo 1 d. 


Tais 1926 metais arkivysk. J. Matulevičius beveik kiek- 
vienoje aplankytoje kolonijoje pasakė po du pamokslus, dauge- 
lyje po tris, kai kuriose keturis ar daugiau. Taigi liepos ir 
rugpiūčio mėnesiais iš viso yra pasakęs netoli 200 pamokslų ir 
prakalbų. Tas parodo, kaip didelis buvo jo pajėgumas ir gabumas 
kalbėti. Drauge gali kilti ir klausimas, ar tas per didelis jėgų 


24 


įtempimas nesumažino organizmo atsparumo tai apendicito li- 
gai, kuri taip netikėtai nuvedė Arkivyskupą į kapus. 

J. Matulevičiaus pamoksluose jausmingumo būdavo tada, 
kada jis kalbėdavo didžioms minioms. Vėliau jausmingumo 
būdavo paprastai mažiau ir vyskupo pamoksluose vyraudavo 
proto bei valios elementai. 

Didelėje jo pamokslų daugybėje, kuriuos man teko girdėti, 
skambėdavo styga kviečianti klausytojus į šventumą. Aš many- 
davau, kad to per daug, nes mums pirma reikia pasiekti daug 
žemesnius dorovingumo laipsnius. Man labiausiai nepatikdavo, 
kad a, a. Arkivyskupas į šventumą ragindavo ištaigose pasken- 
dusius amerikiečius. Dabar aš suprantu, kad jis kalbėdamas 
kitiems, kalbėdavo drauge ir sau. Jam, ištiesų, jau artimas bu- 
vo šventumo laipsnis ir buvo reikalas į jį žengti. 

Nuodėmklausis J. Matulevičius buvo uolus, ramus, kant- 
rus, protingas. Juo pasitikėjo mokinės ir mokytojos Varšuvoje, 
studentai, klierikai ir pasaulininkai, profesoriai Petrapilyje, vie- 
nuoliai ir vienuolės. Jo patarimai per išpažintį būdavo trumpi, 
bet kreipdavo dėmesį į visus penitento reikalus. Daugumą pir- 
mųjų marijonų jis formavo per išpažintį. Jis klausydavo išpa- 
žinčių ir liaudies visose tose vietose, kur šiek tiek ilgiau 
gyveno, išskyrus gal Kauną 1926 metais, nes jau nebuvo nei 
reikalo, nei galimumo. 


2. J. Matulevičius vyskupas 


Karui besibaigiant per keletą mėnesių 1918 m. Marijam- 
polės marijonai džiaugėsi betarpiška J. Matulevičiaus vadovybe. 
Seinų. vyskupijos kunigai jį statė tokiu aukštu autoritetu, kad 
jo nuomonė jų tarpe buvo skaitoma lyg ištarmė. Marijampolės 
ir plačių apylinkių pasaulininkai žmonės, inteligentai ir šiaip 
asmens gėrėdavosi jo pamokslais, pasikalbėjimais, tikybiniais 
ir šiaip patarnavimais. Jo pastangomis armotų apardyti vienuo- 
lyno stogai ir sienos susitaisė. 

Naujai įsikūrusi Lietuvos valstybė vargo tvarkydama su- 
griautą tėvynę ir besiderėdama su galingais okupantais. Vilniuje 
buvo Lietuvos vyriausybė ir vokiečių okupacijos valdžia. Vil- 
niaus vyskupo sostas buvo tuščias. Vyskupiją valdė prelatas 
Michalkevičius, kuris norėjo, kad jo valdomoji dijecezija būtų 
priskirta Lenkijai. Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininkas 


25 


p. Smetona ir visi tarybos nariai norėjo, kad sostinės vyskupas 
būtų lietuvis. Jiems pasiūlius vieną kandidatą, iš Rymo grįžo 
neigiamas atsakymas. 

Tada Žemaičių Vyskupas iškėlė J. Matulevičiaus kandida- 
tūrą. Tarybos pirmininkui ji patiko. J. E. vyskupas Pr. Ka- 
revičius nuvyko pas vokiečių okupacijos vadą ir įtikino, kad 
toji kandidatūra visai gera. Centro atstovas a. a. Erzberger'is 
tą kandidatūrą pagyrė Šv. Tėvo nuncijui arkivyskupui Pacelli 
(dabar kardinolas) ir, tur būt, rekomendavo Ryme. Galutinai 
Tarybos pirmininkas p. Smetona oficialiai pasiūlė Šv. Tėvui J. 
Matulevičių skirti Vilniaus vyskupu. 

Rymas. žinojo Marijonų Atnaujintoją iš tų laikų, kada jį 
buvo skundęs grafas Ostrovski's, paskui iš 1909 m., paskui iš 
jo veikimo Friburge, nes ir tenai buvo kilę skundų prieš Ma- 
tulevičių bei Marijonus. Friburgo universiteto profesorius De- 
curtins buvo įtaręs kun. J. Matulevičių, kad modernistų auklė- 
jimo įstaigą įkūręs katalikiško universiteto pašonėje. Šv. Tėvas 
visais tais atvejais įsitikino, kad skundai buvo tušti ir netei- 
singi. Taigi Benediktas XV, duodamas oficialų pritarimą Ta- 
rybos pasiūlymui, per monsinjorą Ceretti (dabar kardinolas) ir 
per nuncijų Pacelli telegrafu davė įsakymą J. Matulevičiui kon- 
sekruotis ir daryti ingresą, nelaukiant paprastų tais atvejais 
dokumentų. : 

Gruodžio 1 d. (tai buvo pirmasis advento sekmadienis) J. 
Matulevičius priėmė vyskupišką sakrą iš Žemaičių Vyskupo 
Pranciškaus Karevičiaus rankų, asistuojant prelatams Karoliui 
Baiko iš Vilniaus ir Matui' Dabrilai iš Vilkaviškio. Indultas buvo 
pasirašytas nuncijaus Ratti (dabar Šv. Tėvas Pijus XI). Gruodžio 
8d. J. Matulevičius padarė ingresą į Vilniaus katedrą, kurioje jis 
ingresinę ganytojo prakalbą pasakė ir lietuviškai. Tai buvo pirmoji 
nuo XV šimtmečio ingresinė prakalba lietuviškai pasakyta. Nors 
Matas Trakiškis buvo lietuvių kalbos gynėjas XV amžiuje, bet 
abejotina, ar ingresinę kalbą yra sakęs lietuviškai. Tada vyravo 
lotynų kalba. Tokiu būdu J. Matulevičius veikiausiai yra abso- 
liučiai pirmas Vilniaus Vyskupas pasakęs lietuvišką ingresinę 
kalbą. Ligi šiolei jis yra vienintelis. 

Lietuvos laikinoji vyriausybė iškėlė vyskupui gražius pietus 
ir juose vyravo lietuvių kalba, nors buvo ir lenkiškų, ir gudiš- 
kų, ir žydiškų kalbų. Vyskupas atsakė lietuviškai ir lenkiškai 
„atsiprašydamas gudų, kad.dar.nemoka jų kalbos, ir žydų, kad 


26 


nesugeba žydiškai pratarti. Neilgai buvo lemta naujam vysku- 
pui dirbti išvien su Vyriausybe iškėlusia jo kandidatūrą; de- 
vynioliktą dieną po ingreso, t. y. per naujus 1919 m. bolševikai 
užėmė Vilnių. 

Į vyskupo namus įsikraustė liaudies švietimo komisarija- 
tas, nors butų ir vietos Vilniuje netrūko. Vyskupas ramiai 
perspėjo komisarus, kad jo namai jų įstaigai netinka, kad sovietų 
vyriausybė tuo sukiršins prieš save liaudį. Valdininkai, ypač 
valdininkės to perspėjimo nežiūrėjo ir šeimininkavo vyskupo na- 
muose, bet neilgai. Vieną rytą Didžiojoje gatvėje, vyskupo 
kieme ir aplinkui susirinko minia ir įširdusi ūžė. Komisarijato 
valdininkai ir valdininkės, ypač tos pastarosios, nusigando, nes 
kareivių prišaukti negalėjo. Vyskupas nuramino išsigandusius, 
pasirodė miniai, pasakė jai, kad valdininkai ir valdininkės nėra 
jam padarę blogo, bet kad jiems nepatogu čia būti, ir prašė 
minios, kad ji leistų ramiai išeiti visam komisarijatui. Minia 
persiskyrė, ir vyskupo tarnai išlydėjo bolševikus. 

Tačiau nemalonumų buvo ir daugiau. Vienu tarpu vyskupo 
namus užpuolė revizija ieškoti ginklų. Vyskupas sakė, kad jų 
nėsą jo namuose. Bet kratytojai tuo nepasitenkino, išgriozdė 
viską ir visur. Jiems pasisekė: jie rado skardinį pištaliet 
petardams sprogdinti. Atsinešę tą prietaisą jie tarė vyskupui 
vienskaita: „Sakei, kad nėra ginklų, o štai orudije!“ Vyskupas 
taip pat vienskaita atsakė: „Iz etavo orudije i vorobja ne ubjoš“ 
(Iš tos armotos nė žvirblio nenušautum). „A vsiotaki orudije“, 
(o betgi armota), atsakė bolševikas ir pametęs skardinį pištalietą 
išėjo. Tokių kratų buvo ne viena. Vieną kartą vyskupas 
sugrįžęs iš parapijos lankymo apsirgo, nusimovė žiedą nuo 
piršto ir pasidėjęs į stalinę nuėjo gulti. Tas žiedas buvo Lietu- 
vos Vyriausybės dovanotas konsekracijos metu. “Ginklų ieškotojai 
rado tą žiedą ir išsinešė, bet nepareiškė savininkui ką radę. 

Buvo ir rimtesnių susikirtimų tarp komisarijato ir vyskupo. 
Komisarijatas organizavo prieštikybines paskaitas. Vyskupas tą 
patyrė ir katedroje pasakė pamokslą apie pasaulinės valdžios 
uždavinius ir apie tai, kad jai nedera kištis į tikybos dalykus, 
ypač ją griauti. Pamokslas buvo drąsus ir žmonėse padarė 
daug įtakos. .Komisarijatas toliau nebeorganizuodavo prieštiky- 
binės propagandos taip viešai. Tiesa, jis neilgai ir buvo. 

Per Velykas užėmė Vilnių lenkai. Tada prasidėjo pačios 
sunkiausios Vyskupo dienos. Jie mėgdavo kelti įvairiausias iš- 


27 


kilmes, reikalaudavo, kad Vyskupas jose dalyvautų ir reikšdavo 
jam kartais paniekos, kartais neapykantos, kartais abiejų. Tam 
tikros rūšies spauda ėmė pilti šmeižtų pamazgas ant Vyskupo. 
Buvo net ir kunigų dalyvavusių tuose negražiuose darbuose. 
Vyskupas kentė. Už tas jam tekusias nuoskaudas jis nebaus- 
davo nė vieno. 

1920 m. lenkus iš Vilniaus išvarė bolševikai. Vyskupo 
šmeižėjai kunigai išbėgo drauge su lenkų kariuomene. Iš bol- 
ševikų Vilnių perėmė Lietuvos vyriausybė. Bet neilgai džiaugė- 
si tuo Vilniaus vyskupas lietuvis. Šimtui dienų praslinkus, 
Želigovskis užgrobė mūsų sostinę, pasinaudodamas bloga mūsų 
kariuomenės disliokacija. Vyskupo būklė pasidarė dar sunkes- 
nė, negu buvo pirmu lenkų viešpatavimu, 

Trinopolyje pas Vilnių buvo lietuvių vaikų prieglauda. 
Pilsudskis, norėdamas tą prieglaudą panaikinti ir nenorėdamas 
už tai būti atsakingas, Trinopolį pavedė Vilniaus vyskupijai, 
manydamas, kad vyskupas iškraustys našlaičius, suvalgančius 
visas to ūkio pajamas. Bet vyskupas neiškraustė našlaičių ir 
dar šelpė prieglaudą savo lėšomis. Prieglaudos vedėja buvo 
Vargdienių Seselių kongregacijos vienuolė Agota Kudirkaitė. 
Vyskupas dažnai ją pamokydavo, kaip geriau auklėti ir aprū- 
pinti našlaičius. Prieglauda gyvavo ligi J. Matulevičius buvo 
Vilniaus Vyskupu. 

Vilniaus vyskupų tradicijos buvo aukštų magnatų šudarytos 
ir palaikomos. Tačiau Šv. Zitos Draugija, nors jos narės tėra 
tik miesto tarnaitės lietuvaitės, drįsdavo kviesti Vyskupą Matu- 
levičių į savo iškilmes. Ir gerai darydavo. Jas iškeldavo 
savo buveinėje, vieno namo požemyje, ir Vyskupas Matulevičius 
ten atvykdavo, prakalbėdavo į jas, geru žodžiu ir užuojauta pa- 
lengvindavo joms. Jis taip pat dažnai lankydavosi lietuviškų 
draugijų susirinkimuose šv. Mikalojaus salėje, lietuvių gimnazi- 
jos iškilmėse ir kitur. Tiesa, jis neatsisakydavo užeiti ir pas 
lenkus, kada jį kviesdavo, būdavo ir pas lenkus ir gudus toks 
pat malonus svečias, kaip pas lietuvius. Vyskupas jis buvo 
visiems Vilniaus katalikams. 

J. Matulevičiaus vyskupavimas Vilniuje yra įdomiausias 
Lietuvai jo gyvenimo laikotarpis. 

Vyskupas gynė nuo okupantų Giedraičių kleboną lietuvį, 
kurį lenkai buvo suėmę ir išvežę. Jis padarė, kad visose lie- 
tuvių parapijose kunigai buvo lietuviai. Jis sulaikydavo semi- 


28 


narijos vyriausybę, kuri pašalindavo lietuvius klierikus, pareiš- 
kusius savo lietuvybę. Jis leido gudams pradėti spausdinti 
tikybines knygas jų kalba ir pats išmoko gudiškai. Jis Lietuvą 
ir lietuvius užtardavo pasaulio diplomatams, kurį laiką viešėju- 
siems Vilniuje. Jis pats ir per tarpininkus daug kartų ragino 
Lietuvos vyriausybę skubintis daryti konkordatą su Šv. Tėvu, 
kad Vilniaus klausimas galėtų konkordate gauti Lietuvai pagei- 
daujamą formą. Vyskupas Matulevičius buvo vienintelė sėkmin- 
ga lietuvių užvėja Vilniuje per septynerius (su pertrauka) 
okupacijos metus. Tą jautė ir sakė net visai nereligingi 
lietuviai. 


Norėdami vysk. Matulevičiaus veikimą paraližuoti, lenkai 
pakvietė į Vilnių savo tautininką veikėją vysk. Bandurskį, kad 
vysk. Matulevičių nustelbtų. Nustelbti nepasisekė. Vyskupui Ban- 
durskiui pačiam teko pergyventi sunkių valandų ir šauktis vysk. 
Matulevičiaus užtarimo. Vysk. Matulevičius jį užtarė, ir nuo to 
laiko vysk. Bandurskis netik nebekliudė vysk. Matulevičiui 
dirbti, bet ir ėmė jį labai gerbti. 


Lenkai parkvietė arkivyskupą Hrynievieckį. Bet ir tas, 
stojęs šalia vysk. Matulevičiaus, nelaimėjo, o priešingai neteko tos 
aureolės, su kuria buvo iš Vilniaus išvažiavęs rusų laikais. 


Sunku buvo vysk. Matulevičiui gyventi Vilniuje. Štai vienas 
pavyzdys. Respublikos prezidentui Wojciecbhowskiui atvažiavus 
į Vilnių, vyskupas gavo oficialų pakvietimą atlaikyti pamaldas 
katedroje, o du kapitulos nariai atėjo aiškiai pasakyti, jog vys- 
kupas bus užmuštas arba išniekintas, jei į katedrą tą dieną 
vyks. Prelatai klausė, kas turės laikyti Mišias, nelaimei vysku- 
pą ištikus. Vysk. Matulevičius atsakė pats pamaldas laikysiąs, nes 
taip žadėjęs, o jei bus užmuštas arba sužeistas, tai ipso facto 
suspenduotas tas, kuris po to tas pamaldas katedroje laikytų. To 
energingo pasakymo užteko: niekas nesikėsino vyskupo sužeisti 
nei išniekinti; jis pats pamaldas atlaikė. 


Šnipai gyveno nuolat name ties vyskupo rūmais antroje 
gatvės pusėje. Vieną kartą jie pastebėjo įtariamą vežimą įsu- 
kant iš gatvės į vyskupo kiemą. Vežimas buvo ilgas, prikrau- 
tas smulkių daiktų, kurie pūpsojo pro uždangalą. Nesuskubo 
sargas uždaryti vartus, vežimui įvažiavus į kiemą, kaip polici- 
ninkai su dedektyvais apniko vežimą ir žmones. Jie nutraukė 
uždangalą ir pamatė, kad vežimas prikrautas bulvių ir runkelių. 


29 


Vienuolis marijonas brolis Gabrielius (1931 m. miręs) buvo 
Aušros Vartų zakristijonas, kada Vilniaus kraštų Seimas nutarė 
prisidėti prie Lenkijos, ir kada Pilsudskis su kard. Dalboru at- 
vyko tos iškilmės švęsti Vilniuje. Pilsudskis išreiškė norą pa- 
simelsti pas stebuklingąjį Aušros Vartų paveikslą. Valstybės 
vadą ir kardinolą į koplyčią nulydėjo vyskupas J. Matulevičius. 
Paveikslas, kaip paprastai, buvo uždengtas. Klebonas kan. Vo- 
lodzko liepė paveikslą atidengti. Zakristijonas Gabrielius buvo 
papratęs tą daryti ir visada jam sekdavosi, bet šiuo atveju ka- 
žin kur ir kaip virvutės užkliuvo. Zakristijonui nesugebant 
paveikslo atidengti, griebė tą padaryti klebonas, bandė ir kiti, 
norėdami traukte nutraukti virvutes, bet veltui. Pilsudskio po- 
licininkų viršininkas keikė, kad senos cariškos tebesančios vir- 
vutės ir paveikslo negalima atidengti. Paklūpojęs kokį laiką 
Pilsudskis atsistojo ir išėjo. Išvyko ir jo palydovai, bet likosi 
daug žmonių; klebonas su policija ir kitais žmonėmis neatidė- 
liodami ėmė ieškoti priežasties, kodėl uždangalo portjeros tuo 
laiku neprasiskleidė, kaip visada? Tyrinėtojai patraukė virvučių 
galelius ir portjeros gražiausiai prasiskleidė. Virvutės buvo 
sveikos ir nesusipainiojusios. Jos nebuvo už nieko užkliuvusios. 
Visi matė, kad nieks nepalietė nei portjerų nei virvučių po to, 
kai buvo bandyta paveikslas atidengti prie Pilsudskio. Polici- 
ninkai tik nusispiovė, tur būt, rodydami savo nepasitenkinimą. 

Šitie bruožai iš J. Matulevičiaus vyskupavimo Vilniuje yra 
tik epizodai. Ne visus surašiau nei tuos, kuriuos žinau. Ne- 
minėjau nei vyskupo kovos su teologijos fakultetu Vilniaus uni- 
versitete, nei pasikalbėjimo su p. Nedzialkowskiu apie kunigų 
kišimąsi į politiką, nei apie vienuolę, kuri agituodavo prieš 
vyskupą, nei apie procesiją bolševikų sušaudytiems pagerbti, 
nei apie prel. Michalkevičiaus pakėlimą Vilniaus sufraganu, nei 
apie aprūpinimą Vilniaus vyskupijos dalies likusios neokupuoto- 
je Lietuvoje, nei apie korespondenciją su prof. Szcepanskiu ir daug 
kitų. Tie septyneri metai mūs istorijoje yra taip svarbus laiko- 
tarpis, kad reikėtų neilgai trukus parašyti rimtą studiją apie 
J. Matulevičių Vilniaus vyskupą. Aš neturiu visos tam reikalingos 
medžiagos ir pats Vilniuje tuo laiku tebuvau tik tris dienas. 
Taigi kitas turėtų tą padaryti. Iš to, ką žinau, galiu drąsiai 
sakyti, jog J. Matulevičius Vilniuje vyskupaudamas buvo lietuvių 
apgynėjas, gudų rėmėjas, lenkų rūpestingas ganytojas, Bažny- 
čios teisių sargus saugotojas. 


30 


Il. Lietuvis 


Arkivyskupas Matulevičius iš pat jaunų dienų gyveno tri- 
jose visuomenėse: tikybinėje, tautinėje ir socialinėje. 

Rimtų kaimiečių sūnus iš tėviškės išsivežė į gimnaziją pa- 
siryžimą būti kas esąs, t. y. lietuvis. Pirmoje gimnazijos kla- 
sėje nebuvo, kas tą pasiryžimą stiprintų, nes lietuvių kalbą dėstė 
žmogus užsigynęs ir savo tikybos ir savo kalbos, būtent Kre- 
činskis, bet antroje ir trečioje klasėje būdamas, J. Matulevičius 
klausydavo Juozo Jasulaičio pamokų. Tos pamokos žavėdavo 
mokinius, nors jos būdavo tuo laiku, kada reikėdavo pietūs val- 
gyti. Tos pamokos dažnai trukdavo pusantros valandos, ir mes 
nenorėdavome iš jų skirstytis. Toki jaunatvės įspūdžiai lieka 
per visą amžių. Pinigų stoka neleido jam seminarijos mokslą 
eiti ten, kur daug buvo tautiečių, bet vienas tarp visų lenkų drau- 
gų Kelcuose ir Varšuvoje stiprios dvasios jaunuolis atlaikė nu- 
tautinančią draugų ir mokytojų įtaką. Kiekvieną vasarą atostogas 
praleisdamas tarp lietuvių klierikų, Jurgis per porą mėnesių 
prisivydavo lietuvybės darbuose savo draugus seiniškius, kurių 
lietuviškasis veikimas daugiausia pasireikšdavo mokslo metu. 
Tarp seiniškių klierikų ir tarp J. Matulevičiaus tebuvo skirtumas 
tas, kad jie, seiniškiai, lietuviškosios dvasios daugiausia įsigy- 
davo ir lietuvybės eigą sužinodavo seminarijoje, o J. Matulevičius 
— per atostogas. 

1895 m. rudenį J. Matulevičius atvažiavo į Petrapilio akade- 
miją ir lietuvybe jis buvo visai lygus atvykusiems iš Kauno ir 
Seinų, gal kiek aukštesnis tuo atžvilgiu už vad. mohiloviškius, t. 
y. baigusius Petrapilio dvasinę seminariją. Akademijoje jis buvo 
žymus lietuvių studentų draugijos narys, o 1897 m. pasirodė, 
kad jis jau žymesnis už kitus, nes Petrapilio žandarmerija, ga- 
vusi Wonseckio pranešimą, kratė J. Matulevičiaus kambarėlį. 

Tame kambarėlyje dirbdavo du lietuviai ir vienas lenkas, 
bet tas lenkas buvo doras ir išmintingas jaunuolis, visiškai pri- 
pažįstąs teisę lietuviams mylėti Lietuvą. Kvota įvyko dėl to, 
kad Wonseckis susekė J. Matulevičių dalyvavus lietuvių veikime 
Marijampolės apylinkėje. Paprastai Akademijos lietuviai nelai- 
kydavo pas save draudžiamų raštų, bet prieš kratą J. Matulevičius 
buvo parašęs straipsnį skaityti lietuvių kuopelėje. Kratos metu 
Akademiją atstovavo bažnytinės istorijos profesorius J. | Klopo- 
tovski's, Akademijos inspektorius, lenkas. Žandarai rado J. Matu- 


31 


levičiaus straipsnį ir parodė Klopotovskiui. "Tas pasakė, kad 
tai esantieji lotyniški studento užrašai iš bažnytinės istorijos pa- 
skaitų ir rankraštį pasiėmė sau. Žandarai nemokėjo atskirti 
lietuvių kalbos nuo lotynų. Kitų įtariamų dalykų nerasta, ir 
J. Matulevičius liko neareštuotas. Grąžindamas jam straipsnį, 
Klopotovskis išbarė už traukimą įstaigos į pavojų. 

J. Matulevičiaus lietuviškasis veikimas Šveicarijos Friburge 
pasireiškė „Rūtoje“, t. y. tenykščių lietuvių studentų draugijoje. 
Jis buvo uolus tos draugijos narys, visuomet įmokėdavo nario 
mokestį, atidirbdavo pareinantį jam darbą. O tas darbas buvo 
skaityti savo straipsnius draugams ir paskirtu laiku dežuruoti 
skaitykloje. J. Matulevičiui esant Friburge susidarė lietuvių skai- 
tykla ir archyvas, Ne jis sumanė tuos dalykus, bet jis prisidė- 
jo. darbu prie jų. 

1901 m. lenkų „Liga Narodowa“ buvo pasiūliusi kun. Ma- 
tulevičiui ir man suorganizuoti lietuvius taip, kaip yra susiorga- 
nizavę lenkų tautiškieji demokratai (Demokracja Narodowa), ir 
mudviem stoti tos organizacijos priešakyje. J. Matulevičius pirmu- 
tinis pastebėjo to pasiūlymo pavojus, ir atkreipė mano dėmesį 
į juos, todėl mudu atsisakėme pasiūlymą priimti. Atsisakėme 
neskubotai, ištyrę dalyką, kiek galėjome giliau. Betyrinėdami 
sužinojome kai ką, ko šiaip lenkai nebūtų mudviem pasakę ir 
parodę, jei nebūtų turėję vilties mudu patraukti į savo organi- 
zaciją. Už tą apsivylimą lenkų tautiškoji demokratija dažnai 
keršydavo. Ateities istorikas stebėsis, kodėl Lenkija nepakentė 
J. Matulevičiaus Vilniuje. Jis tai supras atsiminęs, kaip svarbi 
priemonė kai kurioms politinėms organizacijoms — kerštas. 

J. Matulevičius buvo krikščionis ir keršto nevartojo. Kelcų 
seminarijoje ir paskui Varšuvoje ir pagaliau Petrapilyje jis dir- 
bo sąžiningai darbą. Kelcuose ir Varšuvoje išimtinai lenkams, 
Petrapilyje ir lenkams ir lietuviams. 

Būdamas trečiame ir ketvirtame Akademijos kurse, J. Matu- 
levičius atsidėjęs rankiojo veikalus ir brošiūras apie tautybę, 
tyrinėjo tautininkų nuomones ir neigiančių tautybę, patriotizmą 
ir internacionalizmą, stebėjosi. tais. krikščionimis, kurie šiek tiek 
nepasitiki tautiškumu ir dėl to ypač gvildeno klausimą, „kaip 
tautybė ir patriotizmas išrodo krikščionybės šviesoje. Tų jo ty- 
rinėjimų išdava pasireiškia Marijonų Konstitucijoje. Ten išreikš- 
tos. mintys, kad kiekvienas žmogus, ypač vienuolis, savo darbų 
turi tarnauti savo tėvynei, .ir. kad Marijonų pareiga mokėti, var- 


32 


toti, tobūlinti kalbą tos šalies, kurioje jie gyvena. Išimtis yra 
marijonams vyriausybės pasiųstiems į svetimos šalies mokslo 
įstaigą, kad joje dėstytų savo gimtąją kalbą. 

Kai kuriems asmenims nepatiko J. Matulevičiaus tautinė prog- 
rama. Jie sakė, kad atnaujindamas Marijonus jis turįs tą kon- 
gregaciją padaryti išimtinai lietuvišką, nepriiminėti lenkų, nei 
kitų tautybių žmonių. J. Matulevičius atsakydavo, kad jis kuriąs 
katalikišką vienuoliją ir kad vienuolijos nukrypsta nuo savo 
esmės tapdamos išimtinai vienos kurios tautos. Marijonai yra 
konkretus J. Matulevičiaus bandymas suderinti patriotizmą su ka- 
talikybės tarptautiškumu. 

Daugelis pranašavo tam bandymui visišką nepasisekimą. 
Istorijos įvykiai po 1917 metų tą bandymą pastatė į smarkią 
krizę. Tačiau Marijonai dar tebėra gyvi. Jie yra tikri savo 
tautų patriotai veikėjai ir vieni kitų patriotizmo netrukdo nei 
nepeikia. Aš manau, kad šitas bandymas yra vertesnis už sto- 
roką tomą gerai apdirbtų moksliškų išvedžiojimų. 

J. Matulevičiaus patriotizmas užtenkamai pasireiškė tuo, kad 
norėdamas stoti į vienuolyną nesikreipė į didžiuosius, garsiuo- 
sius, galinguosius pasaulio adresus, o kreipėsi į menkutę kon- 
gregaciją, kurios buvo belikęs viename paskutiniame name vie- 
nas paskutinis ir jau sergąs senas -vienuolis. Patriotas gelbėjo 
nykstančias savo šalies atžalas. Taip jis padarė ir nekėlė aikš- 
tėn tos karžygiškos savo minties, 

Marijonų vienuolija buvo mylimiausias J. Matulevičiaus gy- 
venimo kūrinys, kuriame jis matė savo gyvenimo uždavinį ir 
to gyvenimo vertę. J. Matulevičius žinojo ir dažnai man primin- 
davo abiem žinomą faktą, kad vienuolijos sunyksta, kada ga- 
besnieji jų nariai ima tapti vyskupais, nes tada vienuolija lieka 
tik negabiems aprūpinti, tada prasideda vienuolijos anemija. 

Bet štai 1918 m. Lietuvos Tarybos Pirmininkas tą J. Matule- 
vičiaus numatytąjį pavojų sudaro Marijonams. Iš jų tarpo ky- 
la karštų prašymų ir maldavimų, kad jis neapsiimtų; prašymai 
pasiekia Benediktą XV. J. Matulevičius stoja kryžkelėje: ar stip- 
rinti silpnoką savo vienuolijos gyvenimą, ar žiūrėti tautinio Lie- 
tuvos reikalo, imtis katalikiškai derinti tautinius Vilniaus vys- 
kupijos katalikų santykius ir Lietuvos Valstybės teisėtus rei- 
kalus. J. Matulevičius žinojo, kad tie, kurie Friburge jį buvo 
šmeižę marijavitu ir „„modernistu“, itin smarkiai jį šmeiš Vil- 
niaus vyskupu tapus. Jis buvo arti susidūręs 1912 m, su vienu 


"U4Lb 


33 


šmeižtu mestu žmogui, kurį kažin kas buvo pavadinęs kandi- 
datu į Vilniaus vyskupus. Tas smulkus faktelis Matulevičiui ir 
apšmeižtam jo draugui buvo parodęs, jog viena šovinistų rūšis 
laiko Vilniaus vyskupiją aptvėrusi šmeižtais, kad lietuviai ten 
nepatektų. Apsiimdamas tapti Vilniaus vyskupu, Matulevičius 
žinojo apsiėmęs būti šmeižiamas. Per septynerius metus jis tų 
šmeižimų iškentėjo neapsakomai daug. 

Vilniuje Matulevičius buvo lietuvis vyskupas lietuviams, gu- 
das gudams ir lenkas lenkams, bet jis nebuvo padėjėjas nei tar- 
nas šovinistams. Vilniuje buvo lietuvių nekatalikų ir visai ne- 
tikinčių žmonių. Jie yra liudininkai, kad lietuviams Vilnių val- 
dant, Matulevičius nebuvo lietuvybės šovinistas, bolševikams val- 
dant jis nebuvo demagogas ir lenkams valdant jis buvo lietuvių 
užtarėjas ir globėjas. 

Ta globa pasireiškė pirmiausia tuo, kad lietuvių gyvena- 
mose parapijose visur buvo lietuviai kunigai Gudų parapijose tiek 
buvo gudų, kiek tik jų išteko. Vyskupui dijeceziją valdant gudų ga- 
nytojų skaičius didėjo. Lenkų Matulevičius neskriaudė. Jų dvasios 
reikalai buvo aprūpinti jų gimtąja kalba labiau, negu kitų. 

Prieš lietuvius kunigus net lietuvių parapijose buvo keliami 
šmeižtai. Jais norėta suklaidinti vyskupo nešališkas teisingu- 
mas. Bet vyskupas „delegatus“ priimdavo kiekvieną skyrium 
ir mokėdavo išklausinėti taip, kad tiesa paaiškėdavo. 

Jo nuomonė buvo svarbi svetimų valstybių atstovams, bu- 
vusiems Vilniuje. Vyskupo pasikalbėjimai su tais atstovais at- 
likdavo didį diplomatijos uždavinį. Gal kada nors tų diplomatų 
memuarai išplauks į viešumą. Tada pamatysim, kokį naudingą 
neapmokamą advokatą turėjo Lietuva Vilniuje per septynerius 
metus. Ambasadorių Konferencijai padarius skaudųjį mums 
sprendimą dėl Vilniaus, tas advokatas neteko kam kalbėti ir 
pasidarė lyg nebereikalingas. 

Lenkų konkordatui įsiteisėjus, vyskupas nebegalėjo būti 
dvasininkų gynėju, nei kalbos aprūpintoju. Jis būtų galėjęs likti 
figurantu, erzinančiu kitus, nepajėgiančiu padaryti naudos savie- 
siems. Šitokioje būklėje jis nenorėjo būti. Daugelis jį skau- 


"džiai už tą žygį smerkia, Prieš atsistatydindamas jis man rašė, 


kad jo nervai nebeišlaiko, kad jo sveikata netesa. Daugelis abe- 
jojo, ar tai tiesa. Aš neabejojau tada, o netikėtas įžengimas į 
kapus dėl gana paprastos ligos rodo, kad organizmas iš tikro 
buvo išsėmęs savo išteklius. r 


Wi 38 Arkivysk. J. Matulevičius 


34 


Arkivyskupas niekuomet nedrausdavo naudotis jo darbais 
tiems, kurie norėdavo naudotis. Ir partijos jais naudodavosi, 
bet jis ne partijoms, tik Bažnyčiai ir tėvynei tarnavo. 

Socialdemokratui Požėlai beministeriaujant ir pasiūlius da- 
ryti konkordatą su Šv. Tėvu, Arkivyskupas suprato, kiek tas su- 
darymas galėtų sustiprinti socialistiškas partijas valdžioje. To 
sustiprinimo Matulevičius nenorėjo, bet neatsisakė derėtis ir būtų 
vengęs visų kliūčių.  Matulevičiui svarbu buvo kanalizuoti Lie- 
tuvos valstybinis ir religinis gyvenimas, kad jis liktų sveikas ir 
galingas. 

Važinėdamas po Ameriką 1926 m. Matulevičius atliko ir 
apaštalo ir lietuvybės veikėjo uždavinį. Tas uždavinys nepatiko 
tiems amerikiečiams, kurie į savo šalį žiūrėjo kaip į katilą vi- 
rinantį visų tautų medžiagą ir rengiantį ją lieti į vieną Jungti- 
nių Valstybių lydinį. 

Amerikoje Matulevičius susidūrė su rimta problema: sude- 
rinti lietuvio patriotizmą su Amerikos piliečio ištikimybe ir pa- 
reigomis. Ta problema buvo išspręsta Cambridge Mass., Ne- 
kalto Prasidėjimo parapijos prakalbose. Ji nelengvai išreiškiama, 
bet aiški ir teisinga. Amerikos lietuviai teprideda savo žvaigždę 
prie Jungtinių Valstybių vėliavos, arba esančių žvaigždžių žibė- 
jimą tepadidina savo darbštumu, gabumais ir veikalų tobūlybe. 

Gana sunku baigti kalbą apie Matulevičiaus patriotizmą; 
neabejotina, kad Lietuvos kultūros istorijoje tam darbininkui 
tenka garbinga vieta. 


2. Visuomenininkas 


Darbininkų vargus Matulevičius pažino 1887—1891 metais, 
pats tų vargų pritirdamas. Jo būklė tuomet skyrėsi nuo pus- 
bernio būklės vien tuo, kad algos negaudavo, bet darbus dirb- 
davo visus ir, nakvodamas tvarte, gavo tuberkulų ligą.  Protin- 
gas, kelias klases baigęs jaunuolis mąstydavo ne vien apie savo 
vargus, bet ir apie kitus panašiai vargstančius. Sociologas tada 
jis dar nebuvo, nei nežinojo, kad sociologija yra, bet jis matė, 
kad artimo meilės dėsnis turėtų pagerinti samdomos priaugan- 
čios darbininkų jaunuomenės gyvenimą. Aš tada nesusieidavau 
su Jurgiu, bet spėju, kad noras taisyti pastebėtus gyvenimo blo- 
gumus Evangelijos mokslu žymiai prisidėjo prie to, kad Matu- 
levičius Kelcuose įstojo į Dvasinę Seminariją, ne į gimnaziją. 


35 


Jo dėdė Jonas Matulevičius buvo mokytoju abiejose ir į abi 
įstaigas būtų galėjęs įstatyti savo brolėną. 

Man neteko patirti, ar Matulevičius ką nors žinojo apie 
sociologiją būdamas seminarijoje. Ir joje ir Akademijoje jis vi- 
somis jėgomis ėjo gilyn į teologiją. Gerai neatsimenu, bet man 
rodos, kad Matulevičiaus patariamas ir aš Akademijoje rašiau 
į „Tėvynės Sargą“ apie piemenų auklėjimą... 

Friburge Matulevičius buvo vien dėl to, kad A, M. Weiss 
buvo didžiausias tuomet gyvas apologetas. 'Weiss'o0 apologeti- 
nis darbas nuo kitų didžiųjų pasaulio apologetų skiriasi savo 
visuomeniškumu. Tai darė įtakos Matulevičiui, bet tuomet jame 
dar nepasireiškė visuomenininkas. 


Grįžęs į Lenkiją ir labai sunkiai susirgęs, Matulevičius pa- 
teko į sergančios varguomenės tarpą Varšuvos priemiesčio ligo- 
ninėje. Tenai jis su ta varguomene susibičiuliavo ir pagijęs. 
visu širdies karštumu įėjo į „Chrzescijanska Demokracja“ (Krikš- 
čionių Demokratiją) Tą darbą buvo pradėjęs kun. Marcelius 
Godlewskis iš Seinų vyskupijos. Matulevičius buvo Godlewskio 
bendradarbis, bet ir erudicija, ir tvarkingumu, ir darbštumu, ir 
praktiškumu greitai Godlewskį pranoko, tačiau nestūmė jo 
iš pirmosios vietos, o pats pasiliko antraeilėje. 

Kai kuriems mažai išmanantiems žmonėms tas darbas. 
labai nepatiko. Julius grafas Ostrowskis tikėjo, kad Matulevičius 
nuvedęs krikščionių demokratiją į socializmą. Taigi grafas. 
skundė kun. Matulevičių dvasinei vyriausybei. Uolusis darbi- 
ninkų užtarėjas nepyko, suprasdamas, kad grafas neišmano, 
Bet Matulevičius matė, kad apskritai maža buvo žmonių, 
išmanančių visuomenės dalykus ir jų santykius su Evangelija. 
Taigi jis sumanė visuomenės kursus (Kursa Spoteczne) ir juose 
jis daugiausia dalyvavo, geriausias laikė paskaitas. Kursai 
labai žymiai palenkė lenkų katalikų mintis į visuomenės dalykus, 
ir Matulevičius pasidarė garsus jau ne be socialistas, bet ,,spo- 
Jecznik“, t. y. visuomenininkas. 

Kaip toks jis 1907 m. buvo pakviestas į Petrapilio Katalikų 
Akademiją apimti naujai įkurtos visuomenės mokslų katedros. 
Aš jo paskaitų nelankiau ir negaliu jų aprašyti, bet gyvendamas 
toje pačioje Akademijoje mačiau savo kolegos neapsakomai 
didelę įtaką studentams. Sociologija gan greit nustelbė kitus 
mokslus. 


36 


Tas padarė daug įtakos ir viešajam Lietuvos gyvenimui. 
Prof. Jurgutis buvo tarp uoliausių ir gabiausių Matulevičiaus 
klausytojų. Per sociologiją Jurgutis priėjo prie finansų mokslų 
ir tai turi nemaža sąryšio su Lietuvos litu. M. Krupavičius jau 
neklausė sociologinių Matulevičiaus paskaitų. Krupavičiui įstojant 
į Akademiją Matulevičiaus jau nebuvo joje, bet dar tebebuvo 
tas sociologinis studentų protų sužavėjimas, visuomenės mokslais, 
kurį buvo labai sustiprinęs Matulevičius. 

Mintis atnaujinti Marijonus Matulevičiaus protą buvo pasie- 
kusi jam dar bedirbant Varšuvoje. Bedėstant sociologiją ta 
mintis virto pasiryžimu. Kas išmanydamas skaito Marijonų 
įstatus, tas juose randa labai stambių sociologinių pradų, bet 
apie tą tikybinę organizaciją geriau tinka rašyti svarstant 
tikybinį Matulevičiaus veikimą, taigi šičionai plačiau nekalbėsiu. 

Patriotas Matulevičius, puikiai įvykdęs socialinius kursus 
Varšuvoje, negalėjo nepadaryti to paties Lietuvoje. Kaune prel. 
Dambrauskas ir prel. Januševičius taip pat svajojo apie tai. 
Nors Lietuvoje nebuvo pastebėta per maža susidomėjimo visuo- 
menės dalykais, tačiau socialiniai kursai padaryta 1909 m. sausio 
2 — 5 d. Lietuvybės atžvilgiu tie kursai yra minėtini dėl to, 
kad juose Žemaičių Vyskupas pirmąkart viešai laikė lietuvišką 
prakalbą ne bažnyčioje. 

Ėmęs organizuoti vienuoliją, ypač išvažiavęs svetur, Matu- 
levičius tiesioginiai pasaulinio visuomenės darbo nedirbo, ypač, 
kad didžiojo karo metu tai buvo visiškai neįmanoma. Po to 
karo, kai tik aptaisė armotų šūvių suplėšytą Marijampolės 
vienuolyną, Matulevičius turėjo tapti Vilniaus Vyskupu. Tų 
pareigų jam užteko. Bet Vilniaus vyskupams priklauso dvarelis 
Trinopolis. Visu Matulevičiaus vyskupavimo laiku tame dvarelyje 
buvo lietuvių vaikų prieglauda. Tos prieglaudos reikalais jis 
nuoširdžiai rūpinosi per visą laiką. Vilniaus Šv. Zitos vardu 
puošiamoji tarnaičių draugija džiaugdavosi, nes išdidžios 
Vilniaus sostinės vyskupas Jurgis mokėdavo ne vien 
katedroj sėdėti ant kilnaus sosto, bet nesididžiuodavo nueiti į 
zitiečių menkutę salę, kur jos kartais požemiuose laikydavo 
savo susirinkimus. Nė vienas Vilniaus vyskupas nebuvo to 
padaręs pirma jo. Zitininkes Matulevičius, Apaštalų Sosto 
Vizitatorius, aplankydavo ir Kaune, 

Pavasarininkų Sąjungos jis buvo garbės narys ne vien dėį 
to, kad buvo Vizitatorium, bet dėl to, kad tai Sąjungai buvo 


07 


padaręs apčiuopiamos naudos. Ateitininkų judėjimą jis nuošir- 
džiai rėmė ir ateitininkijos įkūrėją norėjo išaukštinti. Jei to jis 
neįvykdė, tai ne jo kaltė. Socialistinė Lietuvos spauda smarkiai 
atakavo Lietuvos Bažnytinės Provincijos įkūrėją neva už 
pasitarnavimus Krikščionims Demokratams, Darbo Federacijai 
ir Ūkininkų Sąjungai. Tose atakose daug buvo neišmanymo: 
šiek tiek ir šmeižto, bet tiesa buvo ir liks, kad visiems naudin- 
giems tų partijų sumanymams Arkivyskupas pritardavo ir 
nuoširdžiai laimindavo jų darbus, naudingus tautai, visuomenei, 
darbininkams ir vargšams. Apie Matulevičiaus nuopelnus 
Moterų Kultūros draugijai galima būtų parašyti paskiras turi- 
ningas straipsnis. 

Drįstu pasakyti savo įsitikinimą, kad Matulevičius 
buvo įžymus asmuo pirmųjų atgimusios Lietuvos visuomenininkų 
tarpe. Visuomeninė jo svarba nemažėja dėl to, kad jis buvo 
lygiai įžymus patriotas ir didis mūsų krašto Bažnyčios veikėjas, 


Baigiu straipsnį trumpai suimdamas, kiek Lietuva turi nau- 
dos iš arkivysk. J. Matulevičiaus: 1). Jis prie mokslinės mūsų 
raštijos pridėjo stambų raštą: „Doctrina russorum de iustitia 
originali“. 2). Jis yra autorius antrosios Seserų Kazimieriečių 
konstitucijos, dviejų Marijonų konstitucijų ir instrukcijų ir Lie- 
tuvos benediktinių sutvarkytojas. 3). Jis yra tikrasis Mote- 
rų Kultūros Draugijos organizatorius, nors ne jis davė jai var- 
dą. 4). Jis pirmas Lietuvos katalikų jaunuomenės mintis pakreipė 
į katalikiškuosius visuomenės mokslus ir buvo autoritetas juo- 
se. 5). Jis pirmas įvedė lietuvių kalbą: a) į Žemaičių Vyskupi- 
jos rekolekcijas, b) į Seinų Vyskupijos rekolekcijas, c) į ingresi- 
nes Vilniaus vyskupų prakalbas. 6). Jis atgaivino mirštančią 
Lietuvoje Marijonų Vienuoliją. 7). Jis suorganizavo vieną di- 
džiausių Lietuvoje bibliotekų. 8). Jis atgaivino „Šaltinį“. 9). 
Jis Lietuvos katalikų jerarchiją padarė nuo nelietuvių metropo- 
litų nepriklausomą ir pirmas po 700 metų sudarė bažnytinę Lie- 
tuvos provinciją. 10). Jis baigė dirbti tekstą tarptautinės reikš- 
mės aktui: Lietuvos konkordatui su Apaštalų sostu. 11). Jis per 
septynerius metus atlaikė Vilnių, kurio nebuvo pajėgusi atlai- 
kyti mūsų armija. 12). Jis atgaivino katalikybės ir lietuvybės 
dvasią mūsų išeiviuose Amerikoje. 

Tie dvylika punktų neapima visų arkivysk. J. Matulevi- 
čiaus nuopelnų, bet ir jie jau yra taip stambūs, kad maža ra- 
sis tautiečių, į kurių sąskaitą galėtume įrašyti tiek ir tokių dar- 


38 


bų. Arkivysk. J. Matulevičius išgyveno ne visai 56 metus. 
Nuo 1871 ligi 1890, t. y. 19 metų jis augo, mokėsi ir dirbo Lie- 
tuvoj. Nuo 1890 ligi 1902 jis ėjo mokslus. Nuo 1902 ligi 
1907 dirbo svetur. Nuo 1907 ligi 1914 jis dirbo lietuvių įstai- 
gose lietuviams tarnaudamas, nors tos įstaigos buvo svetur dėl 
nelaimingos būklės tėvynėje. 1914—1918 jis karo priverstas 
gavo gyventi svetur. Nuo 1918 ligi 1926 jis gyveno ir dirbo 
Lietuvoje ir Lietuvai. Taigi iš 56 metų jis tik 9 metus dirbo 
svetur ir tai pusė to laiko buvo dėl karo prievartos praleista 
anapus tėvynės ribų. Septynerius metus jis dirbo Lietuvos dar- 
bą jos įstaigose svetur ir 27 metus dirbo Lietuvos darbą Lie- 
tuvoje, dvyliką metų paskyręs mokslui anapus Lietuvos ribų. 
Tik 16,04 savo amžiaus nuošimčių jis praleido dirbdamas sve- 
timų tautų Žmonėms, o 83,96); Lietuvoje arba lietuviams. 


PROF. DR. J. TOTORAITIS 


MARIJONŲ VIENUOLIJOS 
ATNAUJINTOJAS 


+, Jurgis Matulevičius, būdamas Petrapilio Dvasinės 
Akademijos profesorium, galutinai pasiryžo stoti į 
" vienuoliją. Bet vienuolijų yra gana daug, į kurią jų 
nukryps dabar jo širdis? Gerai viską apsvarstęs, gal 
po ilgų svyravimų, pasiryžo stoti į Marijonų Vienuo- 
liją: marijonai jam buvo žinomi nuo pačios mažumės, 
gal jie jam savo karštais, pilnais Dievo meilės pamokslais 
nejučiom buvo įkvėpę pirmuosius diegus, iš kurių ilgainiui 
širdyje subrendo tikrasis pašaukimas. Jis žinojo kun. generolo 
Senkaus, to uolaus Dievo tarno, troškimą atgaivinti jau gęstan- 
čią vienuoliją Prasidėjus 1909 m. atostogoms, nuvyko į 
Marijampolę su apgalvotu sumanymu: Marijonų Vienuolija turi 
būti slapta atnaujinta, ir prie to slaptumo turi būti viskas 
taikoma. Generolui kun. Senkui tas sumanymas pasirodė lyg 
iš dangaus atneštas. Kun. Jurgis Matulevičius, būdamas labai 
rimtas ir uolus kunigas, buvo jam gerai žinomas; todėl jo 
sumanymas buvo džiaugsmingai priimtas. Susitarus dėl pirmųjų 
naujinimo reikalų, generolas kun. V. Senkus įgaliojo kun. pro- 
fesorių J. Matulevičių, nuvykus į Rymą, į Vienuolių Kongregaciją, 
jo vardu tartis apie gaivinamos Marijonų Vienuolijos reikalus ir 
prašyti, kad jam pačiam (kun. Matulevičiui) tuojau leistų 
daryti įžadus. 

Slaptų vienuolijų globėjas Rusijos ribose tada buvo vysku- 
pas Kazimieras Ruškevičius (Rūškys), Varšuvos arkivyskupijos 
sufraganas. Jis buvo gimęs Sasnavoje, kur prie bažnyčios 
gyvendavo vienas Marijampolės marijonas. Marijonų Vienuolijai 


40 


jis buvo labai artimas ir generolo kun. Senkaus palankus 
bičiulis; tad ir sumanymas atnaujinti Marijonų Vienuoliją buvo 
jam gerai žinomas. Jis taip pat parašė raštą į Vienuolių 
Kongregaciją, pranešdamas apie norimą atnaujinti Marijonų 
Vienuoliją ir kartu prašydamas Šventąjį Sostą, kad kun. J. 
Matulevičiui būtų leista tuojau, be novicijato, daryti įžadai. 

Kun. J. Matulevičius, generolo Senkaus įgaliotas ir vysk. 
K. Ruškevičiaus rekomenduotas, nuvyko į Rymą ir raštu prašė 
Vienuolių Kongregaciją, kad leistų atnaujinti Marijonų Vienuo- 
liją, kad jos nariai neturėtų jokių matomų ženklų (kad balto 
rūbo jiems nereikėtų nešioti), kad vietoje iškilmingų marijonų 
įžadų leistų daryti paprastus, kad galima būtų pertaisyti senieji 
marijonų įstatai pagal dabartinius Bažnyčios nurodymus, kad 
kun. J. Matulevičius galėtų tuojau, nelaikęs novicijato, daryti 
pirmuosius metinius įžadus, kad kun. Būčys, Petrapilio Akade- 
mijos profesorius, galėtų pradėti novicijatą ir kad kiti, norintieji 
stoti, pradėtų bandymą. Vienuolių Kongregacija tuo tarpu davė 
tik leidimą vysk. Ruškevičiui priimti į Marijonų Vienuoliją kun. 
J. Matulevičių ir kun. Pr. Būčį, o dėl kitų dalykų sakė kreip- 
tis trims mėnesiams praslinkus po priėmimo į Vienuoliją (1909 
m. rugp. 2 d.). 

Sugrįžus iš Rymo, generolas kun. V. Senkus, kun. J. 
Matulevičius ir Pr. Būčys nuvyko į Varšuvą, ir ten vysk. K- 
Ruškevičius, pagal Vienuolių Kongregacijos leidimą, savo nami- 
nėje koplyčioje, Marijonų generolo Senkaus akivaizdoje, priėmė 
į Marijonų Vienuoliją kun. J. Matulevičių, darantį vieniems 
metams neturto, skaistybės ir klusnybės įžadus; kun. Pr. Būčį 
priėmė tada į novicijatą. Tai įvyko Varšuvoje 1909 m. rugp. 
29 d. Po to buvo parašytas priėmimo aktas, kurį savo parašais 
patvirtino visi ten dalyvavusieji, būtent: Marijonų Generolas 
kun. V. Senkus, kun. Matulevičius, kun. Pr. Būčys ir pagaliau 
vyskupas Kazimieras Ruškevičius, kuris prispaudė ant jo ir savo 
antspaudą. Tas aktas jau ir buvo Marijonų Vienuolijos pradžia. 

Bendrasis atnaujintosios Vienuolijos tikslas yra Dievo 
garbė platinti ir patiems nariams tobūlėti, laikant tris Evange- 
lijos patartis: neturtą, skaistybę, kiusnybę. 

Specialus (ypatingasis) Vienuolijos tikslas yra: iš Dievo 
ir artimo meilės, kiek tiktai galima, rūpintis kitų išganymu ir 
tobūlybe. Šiam reikalui broliai: 1) patys įgyja mokslo, mokslą 
kelia ir kitus moko, būtent: steigdami ir tvarkydami įvairių 


41 


rūšių mokyklas, kolegijas, institutus, mokyklų fakultetus, prie- 
glaudas bei bendrabučius; laikydami konferencijas bei skaitydami 
paskaitas; leisdami ir platindami knygas bei perijodinius 
katalikiškus laikraščius. 2) Eina ganytojų pareigas ir teikia 
pagelbos pasauliniams kunigams, būtent: skelbdami Dievo žodį, 
aiškindami krikščioniškąjį mokslą, ypačiai liaudžiai; klausydami 
išpažinčių, keldami rekolekcijas, steigdami misijas — tiek kata- 
likų, tiek ir, kiek galima, nekatalikų bei netikinčiųjų šalyse; 
imdamies parapijos darbo, steigdami katalikiškas kuopeles bei 
draugijas — tiek jaunuomenės, tiek ir suaugusiųjų ir joms 
vadovaudami, — ir visokiais kitais būdais, kokius tik surastų 
uolumas, pagal laiko ir vietos aplinkybes bei reikalavimus, be 
paliovos tarnaudami sielų išganymui bei šventėjimui, 


» Pagal Atnaujintojo dvasią broliai šių tikslų siekia narsiai 
ir ištikimai, sekdami mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi, pasaulio 
Išganytoju, būtent: diena iš dienos vis labiau ir labiau steng- 
damiesi Kristų pažinti, pamilti ir Juo sekti,  kodaugiausia 
turėti Kristaus dvasios ir ja vaduotis ir visais darbais bei 
pastangomis platinti Kristaus Karalystę. 

Visko atsižadėję, broliai, kiek galėdami, stengiasi visiškai 
pasiaukoti save Dievui ir visa tam, kas yra Dievo, kad Dievas — 
tiek kiekvieno Vienuolijos nario paskirai, tiek ir bendrai 
visos vienuolijos gyvenimo — būtų centras. 


Su pagarba, meile, maldingumu klauso Katalikų Bažnyčios, 
kuri yra Dievo Karalystė žemėje ir Kristaus vietininkė. Pasi- 
duoda josios vadovybei ir dvasiai; yra klusnūs Bažnyčios 
pageidavimams bei troškimams; kiek galėdami visomis jėgomis 
ir protu jai tarnauja, narsiai nugalėdami visokias kliūtis ir 
pavojus, o reikalaujant Bažnyčios gerovei, net patys noringai 
imdami sunkias pozicijas, visiškai savęs išsižadėdami ir 
pasiaukodami, 

Pradėję Marijonų Vienuolijos atnaujinimo darbus, kun. į. 
Matulevičius ir kun. Pr. Būčys sugrįžo iš Varšuvos ir ėmė 
ieškoti naujų narių. Iš Marijampolės juodu abu nuvažiavo į 
Šunskus, kur tada vikaro pareigas ėjo juodviejų mokslo metų 
draugas kun. Dr. Jonas Totoraitis. Šis savo svečių paragintas, 
pasiketino stoti į atgyjančią Marijonų Vienuoliją. Be to, a. a. 
kun. Civinskas ir kun. Pijus Andziulis, Veiverių mokytojų 
seminarijos kapelionas, taip pat pasižadėjo įstoti. 


42 


Po atostogų kun. J. Matulevičius ir kun. Pr. Būčys 
sugrįžo į Petrapilio Akademiją. Kun. J. Matulevičius padaręs 
jau įžadus, generolo kun. Senkaus buvo paskirtas novicijų, arba 
naujokų, vedėju. Novicijus buvo kun. Pr. Būčys. Tokiu būdu 
atgyjančios Marijonų Vienuolijos novicijatas atsidūrė Petrapilio 
Akademijoje. Kun. J. Matulevičius tenai pataisė Marijonų 
įstatus pagal Bažnyčios bei visuomenės gerovės reikalavimus ir 
"Vienuolių Kongregacijos nurodymus. 

Reikalingos rekomendacijos, nauji įstatai ir prašymas juos 
patvirtinti slapta buvo nusiųsti į Rymą (1910 m. balandžio 
mėnesį). Vienuolių Kongregacijai reikalaujant, keliais mėnesiais 
vėliau, buvo nusiųsta dar senoji Marijonų regula ir senieji 
įstatai, taip pat ir generolo Senkaus prašymas, kad patvirtintų 
naujus įstatus. Vienuolių Kongregacija išdėstė tą visą reikalą 
Popiežiui Pijui X, ir jis 1910 m. lapkričio 28 d. pripažino ir 
patvirtino pataisytuosius Marijonų įstatus. Naujuosiuose įstatuose 
buvo atmainyta: marijonai toliau neturės jokio ypatingo rūbo, 
įžadus darys ne iškilmingus, bet paprastus. 

Gavusi Bažnyčios Galvos patvirtinimą, atgyjanti Marijonų 
Vienuolija su viltimi galėjo žiūrėti į priekį. Kun. Pr. Būčys, 
pabaigęs novicijatą, 1910 m. spalių 6 d. Petrapily padarė 
metams įžadus, kun. J. Matulevičius kartu su juo atnaujino, 
Prieš tai, vasarą, į novicijatą įstojo kun. Dr. J. Totoraitis. 

Bet senelio generolo kun. Vincento Senkaus amžius jau 
baigėsi. Po trumpos ligos jis mirė 1911 m. balandžio 11 d., 
Marijampolės vienuolyne. Jaunieji Marijonai buvo tada Petrapily. 

Būdami dabar jau trys padarę įžadus marijonai galėjo 
rinktis generolą. Išsirinko (1911 m. liepos 14 d.) generolą kun. 
Jurgį Matulevičių, Marijonų Vienuolijos atnaujintoją. 

Atgyjančių Marijonų novicijatas slapta buvo Petrapily. 
Kun. J. Matulevičius tikėjosi, kad rusų valdžia taip dideliam 
mieste jo nepastebės arba bent į tai nekreips dėmesio. Bet 
apsivylė, nes netrukus pasijuto esąs apstotas valdžios atsiųstų 
šnipų. Matydamas, kad tokioje aplinkoje novicijatas Petrapily 
ilgai būti negalės, pasiryžo jis išsižadėti profesoriaus ir inspek- 
toriaus pareigų Akademijoje ir perkelti novicijatą į Friburgą 
(Šveicariją). Tai buvo padaryta po 1911 m. atostogų. Į novicijatą 
tenai įstojo kun. Vincentas Dvaranauskas, Seinų seminarijos 
viceregensas ir profesorius, kun. Juozapas Vaitkevičius, kun. 
Feliksas Kudirka, kun. Vincentas Kulikauskas ir kun. Justinas 


43 


Novickas su kun. Julijum Kazaku, neseniai baigę Akademiją, 
keli kunigai lenkai ir keli nekunigai. 

Po to viso, lapkričio mėnesį, iš Friburgo kun. J. Matule- 
vičius nuvyko į Rymą duoti Vienuolių Kongregacijai Marijonų 
Vienuolijos būties . apyskaitos ir gauti nurodymų tolesniam 
darbui. Prašė jis ten ir formalaus leidimo novicijatui perkelti iš 
Petrapilio į Friburgą ir kad jis pats Apaštalų Sosto būtų 
patvirtintas Marijonų generolu. Vienuolių Kongregacija tą viską 
suteikė, 

Sugrįžęs į Friburgą su Apaštalų Sosto nurodymais, kun. 
J. Matulevičius ėmė tvarkyti ir atsidėjęs vadovauti novicijatui. 
Naujuose Marijonų įstatuose yra pažymėta, kad Marijonai 
rūpinsis ir mokslu. Tai turėdamas galvoje ir, be to, kad paša- 
liečiai žmonės nekreiptų į tai dėmesio, novicijatą pavadino 
mokslo namais (domus studiorum). Kunigai, baigę ten novicijatą 
turėjo eiti į universitetą mokytis. Tuose namuose įsitaisė ir 
nemažą knygyną. 

Kun. J. Matulevičius, vadovaudamas ten novicijatui, parašė 
daug nurodymų jau bedidėjančiai Vienuolijai. 

Friburge buvo keliolika kunigų ir kelioliką brolių. 1913 
m. du kunigai, F. Kudirka ir J. Kazakas, drauge su kun. J. 
Matulevičium iš Friburgo nuvyko į Ameriką ir ten, Čikagos 
arkivyskupo leidžiami, įsteigė Marijonų namus. Tais pat metais 
ten buvo įsteigtas ir novicijatas. Nuo to. laiko vienuolynas ėmė 
palengva augti. Amerikos lietuviai katalikai, matydami Marijonų 
sėkmingą veikimą, pavedė jiems leisti „Draugą“ (dienraštį). Per 
Didįjį karą į Ameriką nuvažiavo kun. P. Būčys. Ten gyven- 
damas ligi 1921 m. jis daug dirbo Amerikos lietuvių katalikų 
tarpe, besirūpindamas jų religiniais reikalais. 

Friburgo marijonų vienuolyno klestejimą sustabdė karas, 
Jo metu palengva iš Friburgo visi išvažinėjo: vieni į Lenkiją, 
kiti į Lietuvą, ir čia ėmė rastis vienuolynų. Tai buvo dėl to, 
kad vokiečiai, paėmę per šį karą Lenkiją ir Lietuvą, Bažnyčios 
ir vienuolijų atžvilgiu varė kitokią politiką, negu rusai — 
nepersekiojo ir nekliudė. Dėl to prie vokiečių buvo atgaivintas 
Marijampolės Marijonų Vienuolynas*). 


*) Seinų Vyskupas J. E. A. Karosas jau 1917 m. rudenį į Marijampolę 
buvo paskyręs du kunigus marijonus: kun. V. Dvaranauską klebonu ir kun. 
J. Novicką vikaru. 


44 


Šio pirmojo Marijonų vienuolyno Lietuvoje atgaivin- 
tojas buvo pats Vienuolijos atnaujintojas generolas kun. 
Dr. J. Matulevičius, kurio tolesnis veikimas bent trumpai čia 
paminimas, 

1918 m. (gavėnioje) atvykęs į Marijampolę ir, Popiežiaus 
leidžiamas, perkėlęs iš Friburbo novicijatą, ėmėsi tvarkyti nau- 
jai atnaujintą vienuolyną. 

Bet čia kun. J. Matulevičiui ilgai būti neteko: Popiežiaus. 
Benedikto XV įsakymu jam teko Vilniaus Vyskupo sostas. 
Sunkiais laikais jam reikėjo vyskupo pareigas eiti (1918.XII.8— 
1925.VIII.4). Iškentėjo daug ne tik nuo bolševikų, kurie du 
kartus buvo Vilnių užėmę, bet ir lenkų nacionalistų (tautininkų), 
kurie nekentė vyskupo lietuvio. Nors labai daug turėjo darbų, 
tačiau, savo paties sekretoriaus kun. Jono Kriščiukaičio M. I. C. 
padedamas, nuolat susirašinėjo su vienuoliais ir vadovavo 
visai Vienuolijai. Tada, prisitaikydamas prie naujojo Bažnyčios. 
Kodekso teisių reikalavimų, pertvarkė iš naujo Vienuolijos įstatus, 
kuriuos Popiežius Pijus XI 1930 m. sausio 27 d. (t. y. trejų 
metų Atnaujintojo mirties sukaktuvėse) galutinai patvirtino. 
Matydamas, kad darbas dėl rimtų priežasčių Vilniuje yra nega- 
limas, kartu norėdamas visiškai atsidėti savo mylimai Vienuolijai, 
atsisakė nuo Vyskupijos valdymo ir nuvyko į Rymą. Ten, 
pakvietęs kun. Dr. Kazimierą Rėklaitį, įsteigė vienuoliams 
studentams namus — kolegiją. 


Atnaujinta Marijonų Vienuolija šiandien ne tik dirba savo 
pirmatakų — senųjų Marijonų — darbus, bet, prisitaikydama 
prie laiko ir vietos reikalavimų, imasi naujų darbų. Marijonai 
Amerikoje ir Lietuvoje, kiek išgali, rūpinasi misijomis bei reko- 
lekcijomis, kur gali, dirba įvairiose bažnytinėse ir šiaip kultūrinėse 
katalikiškose draugijose, rūpinasi mokslu, profesoriavimu, knygų 
rašymu ir leidimu. 


Marijonai, suprasdami, kaip šiandien svarbią rolę vaidina 
spauda, įsitaisė didokas gražias spaustuves, kur spausdinama 
visokios knygos, laikraščiai ir kiti spausdiniai. Jas tvarko ir 
jose dirba, kiek galima, patys broliai vienuoliai. Kiekvienas 
namas turi ir savo knygyną. Be to, Marijampolėje ir Bielianuose 
(Lenkijoj) yra didelės, keliasdešimt tūkstančių tomų, bibliotekos, 
kur renkamos visokios knygos. Jose jau surinkta gan daug 
retų ir brangių knygų. 


45 


Marijonai leidžia visoje Lietuvoje žinomą laikraštį „Šaltinį“, 
„Šaltinėlį“, „Šventųjų Bendravimą“ ir šiaip religinio — kultūri- 
nio turinio knygas. Amerikoje leidžia „Draugą“ ir „Laivą“. 
Latvijoje — „Sauleitę“, Lenkijoje — „Pro Christo“ ir t. t. 

Suprasdami mokslo naudingumą ir jį keldami, Marijonai 
Marijampolėje laiko klasinę gimnaziją, į kurią priimami iš 
visos Lietuvos moksleiviai. Gimnazijoje yra moksleiviams 
bendrabutis. Čia jie išmokomi mylėti Dievą ir tėvynę, stiprinti 
savo valią, įprasti į darbštumą, tvarkingumą. Kokia didelė 
nauda iš tokio auklėjimo ir geros drausmės, parodo pačių 
auklėtinių nuoširdi padėka baigus gimnaziją. Panašių gimnazijų 
yra Lenkijoje, Gudijoje ir Amerikoje. Amerikos Marijonų 
mokslo įstaiga, pačių amerikiečių remiama, pasidarė didžiule 
Kolegija, kur gali mokytis bernaičiai lietuviai. 

Taigi nors dar nedidelė Vienuolija, tačiau jau veda 
10 parapijų, aptarnauja 7 neparapijines bažnyčias ir 3 koplyčias, 
turi 5 novicijatus, 5 gimnazijas, 3 pradžios mokyklas, 4 spaus- 
tuves, prižiūri ir tvarko 4 bendrabučius, 3 prieglaudas, leidžia 
9 laikraščius. Be to, keli kunigai dirba misijose ir mokyklose 
moko tikybos. 

Keli kunigai yra Rytų apeigų, o keli klierikai ruošiasi 
apaštalauti tarp atskilėlių nuo Bažnyčios. Vienas marijonas 
Mons. Fabijonas Abrantavičius (rytų apeigų), yra Apašta- 
liškasis Vikaras visų Rytų apeigų Katalikų Kinijoje. Pats 
Vienuolijos Generolas, kun. Pr. Būčys paskirtas pirmuoju rusų 
katalikų vyskupu. 


* i * 


Marijonų Vienuolija šiandien, Dievo laiminama žengia į 
priekį tiek savo dvasios, tiek narių skaičiaus atžvilgiu. Daugelis 
jau suprato jos dvasią, daugelis jau visiškai pasiaukojo Dievui 
ir Vienuolijai. 

Kasdien didėja jėgos. Tarp kitų paminėtini Jo Ekscelen- 
cija Arkivyskupas Pr. Karevičius, kuris 1926 m. atsižadėjo 
Žemaičių vyskupijos ir įstojo į Marijonų Vienuoliją. Tačiau dar 
daugelio stinga, nes platūs ir užėlę darbo dirvonai laukia 
darbininkų. ,„Prašykite pjūties Viešpatį, kad siųstų darbininkų į 
savo pjūtį“. (Mat. 9, 38) — ragina mūsų Išganytojas Jėzus 
Kristus. 


M. KRUPAVIČIUS 


POPIEŽIAUS PIJAUS XI BIČIULIS 


3 „irmieji bandymai sutvarkyti mūsų santykius su Šv. 
X Sostu nepavyko. Sukliudė ne religijos klausimai, nes 
“tuomet valdžioj buvo katalikai, bet grynai politiniai. 
Valdžios buvo norėta išspręsti konkordato keliu tie 
politiniai klausimai, kurie iš tikrųjų nuo Popiežiaus 
nepriklausė. Skersai susitarimo kelią atsistojo Vilniaus 
klausimas. Derybos nutrūko, o piktos valios žmonės ir santy- 
kius su Šv. Sostu supainiojo ir apsunkino. Konkordato ir 
santykių klausimas pakibo ore. Bet Pijus XI, kaipo geras savo 
vaikų tėvas, nenorėjo ilgai tokioj neaiškioj būklėj Lietuvos 
palikti. Jis ieškojo žmogaus, kuriam galėtų pavesti tuos 
neaiškumus pašalinti ir Bažnyčios reikalus sutvarkyti. O jie 
buvo tvarkytini, nes Lietuva iš Rusijos juos paveldėjo gerokoj 
netvarkoj. Tai svarbiai pasiuntinybei jis pasirinko lietuvį arkivysk. 
J. Matulevičių. Jis tuo metu, pasišalinęs iš Vilniaus, kaip 
marijonų generolas gyveno Ryme. Jo pasirodymas Lietuvoj su 
Šv. Tėvo įgaliotinio pasiuntinybe gerokai visus nustebino. Nes 
istorija nedaug žino atsitikimų, kad Vatikanas tokiais reikalais 
siųstų savo įgaliotiniu į valstybę tos pačios valstybės žmogų, 
dar daugiau — jos patrijotą, pasižymėjusį vyrą. Tas faktas rodo, 
kad Šv. Tėvas turėjo didelį pasitikėjimą a. a. arkivysk. J. 
Matulevičium ir kad juodu rišo daugiau negu oficialiniai san- 
tykiai. Bet kokie buvo tie santykiai ir kaip jie prasidėjo 
Lietuvos visuomenė nežinojo, o jei kas ir žinojo — tylėjo. Šį 
klausimą bent kiek nušvietė 1929 m. pasirodžiusi lenkų kalba 
knyga apie Popiežių Pijų XI.!) 


1) Ojciec sw. Pius XI i jego pontyfikat. Praca zbiorowa pod. red, 
X. Ant. Szymanskiego. Lublin. 1929 m. 126 —133 pusl. 


47 


1918 m. Varšuvoj Nuncijum buvo mgr. Achilles Ratti, 
vėliau tapęs Popiežium Pijum XI. O vienam jos priemiesty — 
Bielianuose tuo pat metu senam kamendulų vienuolyne mari- 
jonų generolas kun. J. Matulevičius (būsimasis arkivyskupas) 
buvo įkūręs ir pastatęs ant tvirtų pamatų pirmuosius marijonų. 
namus, kurių kokį laiką buvo ir vyresniuoju. Šitą Marijonų 
šeimą pamilo ir labai dažnai lankydavo būsimasis Popiežius. 
Jis čia atlaikė ir 8 dienų rekolekcijas prieš šventinimąsi į 
vyskupus. Kas tuos santykius tarp jauno, neturtingo vienuolyno 
ir būsimojo Popiežiaus užmezgė ir sustiprino? Vienas minėtos 
knygos autorius nurodo dvi priežastis. Vieną jų — pats arkivysk. 
Matulevičius. Kalbamasis autorius taip rašo: „Marijonų generolas 
jautė, kad namai stovi ant stiprių kojų ir turi ateitį, Tuo tarpu 
primygtinai generolą kvietė į Lietuvą, kur tuo metu Marijam- 
polėj kūrėsi lietuviškieji marijonų namai. 1918 m. kovo mėn. 
pradžioj kun. Matulevičius apleido Bielianus ir apleido juos 
amžinai. Staiga pasiekė žinia apie sumanymą jį skirti Vilniaus 
vyskupu. Žinia pasirodė teisinga. Ją patvirtino Tėvo Matulevičiaus. 
pilni skausmo ir nerimo laiškai Kun. Matulevičius tapo 
Vilniaus vyskupu. Prasidėjo tam didžiam vyrui skaudūs kryžiaus 
keliai. Lenkų šovinistai jam sudarė tiktai skausminga būklę. 
Tai labai gerai žinojo ir būsimasis Popiežius. Jis tuos vysk. 
Matulevičiaus vargus ir kančias ėmėsi giliai į širdį“. Ypatingai 
daug širdies Bielianų vienuolynui, rašo tas pats autorius, rodė 
Nuncijus tuo metu, kai spaudos audringai buvo atakuojamas. 
mūsų generolas vysk. Matulevičius. Jo asmenim ir likimu jis 
labai rūpinosi. — „Jūsų generolas tikras Dievo vyras“ — 
dažnai jis sakydavo apie vysk. Matulevičių. 


Atėjo sunkūs lenkams laikai. Bolševikai atsidūrė prie 
Varšuvos sienų. Visa buvo pastatyta ginti krašto gyvybei. 
Nutrūko ir santykiai tarp Nuncijaus ir Bielianų. Apie vysk. 
Matulevičių žinių negalima buvo gauti. Vieną dieną lenkams 
laimė nusišypsojo. Kaip žaibo greitumu bolševikai atsidūrė prie 
Varšuvos, taip žaibo greitumu ją apleido. Varšuva kaip po 
didelio mūšio: visur badas, netvarka, suirutė, jokio susisiekimo. 
Tik štai visai netikėtai Bielianuose atsiranda Nuncijus. Atva- 
žiavo žinių gauti apie vysk. Matulevičių. „Kaip tik yra. 
atvažiavęs iš Vilniaus vyskupijos kun. S.“ atsakoma jam, rašo 
tas pats autorius. Nuncijus tuoj ima klausinėti apie santykius.. 


48 


Pasirodė, kad pats jau buvo turėjęs tikslių žinių, bet pranešimo 
klausėsi atsidėjęs. 

Štai kur ir kaip įvyko pažintis tarp Popiežiaus Pijaus XI 
ir arkivysk. J. Matulevičiaus. Tas didis lietuvis savo skaisčia dora, 
aukštu mokslu, plačia išmintim ir nepaprastu taktu laimėjo ir 
būsimojo Šv. Tėvo simpatiją, meilę ir pasitikėjimą. Kaip 
matyt iš pirmiau paduotų žinių tas dvasios ryšys buvo labai 
gyvas ir gilus. Nuncijus Ratti tapęs Popiežium Pijum XI nega- 
lėjo pamiršti arkivysk. Matulevičiaus. Šių santykių šviesoj 
darosi suprantamas arkivysk. Matulevičiaus paskyrimas Šv. Sosto 
įgaliotiniu Lietuvai. 

Būtų gera, kad šias žinias apie Pijaus XI santykius su 
arkivysk. Matulevičium, kas tai gali padaryti, papildytų naujomis, 
nes reikia manyti, kad tai, kas čia paduota, yra tik pati pradžia. 
Ryme tie santykiai turėjo prasiplėsti, sustiprėti ir įgauti naujų 
formų. 


4 


„KUN. DR. IG, CESAITIS 


PA5K UTINĖS VALANDOS*) 


id , Neramus vakaras 


I| ausio. 26 d. (1927 mą: 10 v. vakaro, draug su kun. J. 
“r Vailokaičiu nuėjome į Dr. Hagentorno kliniką, kur 
Ekšcelencijai buvo daryta operacija ir kur jis buvo 
M slaugornas, pasiteirauti apie sveikatą. Nuo pat ryto 
Lp Ekscelencijos ligos eiga buvo pavojinga. 
Įėjęs į kliniką, pasiteiravau, kaip Ekscelen- 
cijos sveikata. 
Seselė viršininkė susirūpinusi pranešė, kad bloga: pulsas 120. 
„Šį rytą Ekscelencija nusiskundęs turįs daug darbų nenu- 
veiktų, o šį vakarą jau taręs: „Bus gana, keliausiu į amžinybę“. 
Kun. Juozas Vailokaitis, taip ramiai besiorientuojąs ir 
didžiausiuose pavojuose, patarė kogreičiausiai skubėti pas jį, 


*) Arkivyskupas Jurgis 1926 m. buvo išvažiavęs į Čikagos Eucharistinį 
Kongresą ir vietos lietuvių tarpą. Grįžęs tėvynėje rado daug painių, kurias 
Bažnyčiai buvo pridariusi socialistiška vyriausybė. Nepasilsėjęs jis ėmėsi 
dirbti ir dirbo smarkiai. Sausio mėnesį buvo nusidirbęs taip, kad net miegoti 
mažai tegalėjo. Tačiau dirbęs nesiliovė, priešingai — kada įgijo vilties patai- 
syti santykius su Šventuoju Sostu, — dirbo dar daugiau. Sausio 20 d. (1927 m.) 
ketvirtadienį jau buvo baigtas ruošti konkordato projektas. Tuometinis 
Ministeris Pirmininkas Voldemaras raštu prel. Faidutti pareiškė, kad Lietuvos 
Vyriausybė norinti su Šventuoju Sostu atnaujinti santykius, 1925 m. pairusiuš. 
Sausio 21 d. (penktadienį) vakarą Arkivysk. Jurgis išsiuntė Popiežiaus Sekre- 
toriui konkordato reikalu prašymą. Buvo išbalęs ir negalėjo valgyti. Tada 
bendrabroliai (marijonai) prikalbino Arkivyskupą gulti anksčiau, kaip paprastai, 
Pusiaunaktį užpuolė jį baisūs vidurių skausmai: Buvo pakviestas gydytojas. Iš namų 
t. y. marijonų vienuolyno į Dr. Hagentorno ligoninę Arkivysk. Jurgis buvo nešte 
nuneštas. Gydytojai konstatavo apendicitą (aklosios žarnos uždegimą). Red. 


4* Arkivysk. J. Matulevičius 


50 


telefonuoti kun. prof. Būčiui ir prašyti, kad leistų man šią 
naktį budėti prie Eksc. Leidimą gavau. 

Ant tų pėdų išbėgome iš kun. Juozo buto, paėmėme auto- 
mobilį ir atvykome prie marijonų vienuolyno, Laisvės Al. 61. 

Čia kun. Juozas, paspaudęs man ranką, prašė gauti jam 
palaiminimą nuo Ekscelencijos. Patsai grįžo pėsčias namo. 

Nors kiekvieną rytą Ekscelencijai nešta Šv. Sakramentas, 
šį rytą jis prašė suteikti Šv. Sakr. kaip Viatiką; paskutinis 
patepimas nebuvo duotas. Taigi paėmęs šv. aliejaus sprukau 
į tą patį automobilį, kurs prie durų manęs laukė. 


Antrukart klinikoje 


Įėjęs vėl sutinku ses. Juozapą ir daktarą. 

— Kaip Arkivyskupo sveikata? Ar nepagerėjo? 

— Deja. Pulsas alarmuojantis. Kaip gaila, ligi šio ryto 
mes tvirčiausiai tikėjome jo sveikata. Visa buvo labai normalu, 
bet nuo 10 val. ryto ėjo blogyn ir blogyn. 

— Pasiliksiu prie Arkivyskupo, pratariau nusiminęs. 

— Nėra tikro reikalo, ramino mane daktaras ir sesuo. 
Reikalui esant pašauksim telefonu. Tačiau, kaip tamsta nori. 


Liūdna ir skaudi naktis 


Nuėjau pas ligonį. Jis sunkiai kvėpuoja, retkarčiais vaito- 
damas. Sesuo nuolat sėdi prie lovos. Atsisėdau ir aš. 

Kiek palaukus Ekscelencija praveria akis. Atsiklaupiu. 
Bučiuoju apyšaltą ranką. Jis glosto mano galvą. 

— Ekscelencija, atėjau atlankyti. 

— Ačiū, tau ir visiems. Mane jau maitina... Bėk namo... 

Atsikeliu, bet eiti namo negaliu. Ekscelencija nenorėdamas 
kitų varginti, ne tik jį lankantiems, bet ir slaugėms, dėko- 
damas už patarnavimus, liepdavo eiti poilsio. 

Įėjęs į ambulatoriją baigiu kalbėti mišparus. 11 val. 
gaudau seserį ir daktarą. Žinios vis tos pačios. Ligonis negerėja. 
Jis stiprinamas, leidžiant po oda vaistus. 

Grįžtu ir vėl į ligonio kambarį tik nesirodau. Nejauku. Jis 
mano vyresnysis. Liepė eiti namo. Tylūs vaitojimai, skubūs 
alsavimai ne ką pranašauja. Daktaras mane įspėja apie 
tikrąji pavojų gyvybei. 


57 


Prie ligonio išeinu koridoriun ir vėl tą pačią kelionę 
atkartoju, nuolat klausinėdamas ar sveikata negerėja. Jau man 
aiškiai pasako, kad vilties nėra. Ryto vargu sulauks. 

Pirmą valandą pasirodau išvargintam ir besilpstančiam 
ligoniui. 


Palaiminimas Vienuolijai 


-— Ekscelencija, ištariau priklaupęs prie lovos, prašau palai- 
minti Vienuoliją. 

Jis deda ranką ant mano galvos, myluoja mane, kaip 
motina savo kūdikį, ir darydamas kryžiaus ženklą ant mano 
kaktos atkartotinai sako: „Rikiuokitės, pasišvęskitei Rikiuo- 
kitės ir pasišvęskite!“ 

Čia pakelia ranką ir laimina. Nuleidžia ją vėl ant mano 
galvos, kelis kartus švelniai užgauna veidą, lyg tvirtindamas 
palaiminimą teikiamą Vienuolijai. Mano akys ašarose, lūpos 
būčiuoja savo mylimojo Tėvo ranką. Ilgai ilgai aš prie jo 
glaudžiaus, o įo ranka ant mano galvos. 

Tikras vadas! Ir mirties valandoje jis duoda karžygiškus 
įsakymus. Rikiuotis, tai yra, kaip supratau, laikytis vienybės ir 
suburtom jėgom stoti į frontą dėl Kristaus ir Evangelijos. 
Rikiuotis, kad stiprūs būtume, pasišvęsti, kad kovą laimėtume. 

Kiek palūkėjęs atsistoju sutvirtintas ir klausiu: 

— Ekscelencija, gal suteikti Tamstai paskutinį patepimą? 

— Gerai. Šįryt priėmiau viatiką. Duok patepimą. 

Imu šv. aliejus. Skaitau maldas. Teikiu paskutinį pate- 
pimą, pilnuosius atlaidus mirties valandoje. Nežinau, ar kuomet 
nors su didesniu pamaldumu galėjau ligoniui šį paskutinį 
patarnavimą suteikti, kaip tam, kurs, mūšį laimėjęs, netrukus 
turės mirti. 

Suteikęs patepimą, bučiuoju Ekscelencijai ranką. Jis man 
pastebi: 

— Dabar gali eiti namo. Pasilsėk. 

Ir vėl man kančia. Aš nenoriu, aš negaliu. Aš tyliu. Jis 
atkartoja savo žodžius. Bučiuoju Ekscelencijos ranką, atsikeliu 
ir nuošaliai atsistoju. 

Netrukus jis, girdžiu, kalba psalmės (nesuvokiu kokios) 
žodžius, paskui, kaip Vyskupas, rankas sudėjęs, paskui jas 
pusračiu atskyręs laimina. Tai buvo jo paskutinis atsisveiki- 


52 


nimas su visais pažįstamais, draugais, su visais, kuriuos jis 
mylėjo, su savo pamylėta tauta ir su pasauliu. 


Ir mirdamas apaštalauja 


Daktaras ir slaugės kaip įmanydami stengėsi ligoniui padėti. 
Visa veltui, matyt, kita buvo Dievo valia. Ligonis retkarčiais 
nerimsta, antklodę nuo savęs stumia. Gi štai apaštališkojo 
įkvėpimo scena. 

Ekscelencija, pažiūrėjęs į jį slaugančią sesutę, klausia: 

— Kuo vardu? b 

-— Juozapa — atsako slaugė. 

—- Klaupkis ir kalbėk su manim, 

Slaugė atsiklaupia, ir Ekscelencija uždėjęs ant jos galvos 
ranką pradeda kalbėti: 

—- Aš Juozapa, Viešpaties tarnaitė, į Aukščiausiojo rankas 
sudedu tris paprastuosius įžadus neribotam laikui. 

Kiekvieną žodį, paskui Arkivyskupą, sesuo Juozapa pamal- 
džiai atkartoja. 

Atsimenant, kad sesuo Juozapa yra pasaulininkė, o 
Arkivyskupo žodžiai yra vartojami formula vienuolėms įžadus 
bedarant, aiškėja, kad ir mirties valandoje jis nori vesti sielas 
Evangelijos patarčių tobūlybės keliu. Be to, Arkivyskupas savo 
žodžius taip ryškiai ir garsiai tarė, kad aš net pradžiugau, 
spėdamas jį sveikaton grįžtant. 


Ramiai užgęsta 


Visi akstinai, raginą organizmą spirtis su mirtimi — 
negelbsti. Antrą ir trečią valandą pulsas jau nesuskaitomas. 
Pusiau ketvirtą valandą ligonis visai ramus. Alsavimas labai 
lėtas. Prie ligonio trys slaugės, daktaras ir aš. Rožančiaus visą 
naktį iš rankos nepaleidęs, dabar pradedu kalbėti mirštančiojo 
maldas. Suklaupiame. Maldos ir ašaros palydėjo Arkivyskupo 
sielą į Aukščiausiojo prieglobstį. 

Arkivyskupas mirė 3 val. 45 min. ryto — ramiai su 
šypsena užgeso. Mirė, kad amžinai gyventų. 


Kun. „Dr. Ign. Česaitis 


ED. TURAUSKAS 


SKAUDŽIOJI IŠKILMĖ 


(Paskutinis atsisveikinimas su a. a. Arkivyskupu Jurgiu, 
1927.1.27 — 29 d. d.) 


rie prof, Hagentorno klinikos (Miškų g-vėj) susirinko 
“ keli šimtai žmonių, nes žimia dar nebuvo plačiai 
“ pasklidusi, palydėti a. a. arkivysk. Jurgio kūną į šv. 
Gertrūdos (Šaričių) bažnytėlę. 

Organizacijos dar nebuvo suspėjusios taip greit 
sušaukti savo narių; lydinčioji minia ėjo palaidai. 
Vienintelė organizacija — L. K. Stud. Ateitininkų draugovė 
organizuotai, eilėmis, su vėliava išsirikiavo eisenos pradžioje. 

Nors buvo užsakytas gedulingas vežimas, studentai ateiti- 
ninkai paėmė ant savo pečių brangaus Ganytojo karstą ir visą 
kelią garbingai jį nešė. Taip ir dera tai jaunuomenei, kuri yra 
užsimojusi Kristuje Lietuvą atgaivinti. 

Sugaudė bažnyčių varpai, ir didelis ąžuolinis karstas, 
slepiąs brangaus Vilniaus Kankinio liekanas, svyruodamas ant 
jaunų ateitininkų pečių, pradėjo lėtai slinkti į priekį. 

Dvasininkų daugybė. Visi, kas gyvas, subėgo palydėti 
didįjį Vienuolį ir Apaštalą. 


Seminarijos auklėtinių choras gaudžiai gieda liūdnąsias 
psaimes. Tylėdama slenka minia, kuri vis didėja. Išbalęs ir 
sujaudintas eina su mitra ant galvos monsinjoras Faidutti. 
Šaričių bažnyčioje paruoštas paprastas katafolius. Procesijos 
dalyviams suėjus į bažnyčią, atidaromas karstas, ir visi gali 
pamatyti žemiškąsias graudinančias liekanas to, kuris ne čia - 
sau taisėsi buveinę... O vis dėlto skurdu ir nejauku buvo 


54 


matyti, kaip tas didelis dvasios galiūnas, tas šventas vyras, tas 
šventumu spinduliuojąs Bažnyčios Kunigaikštis guli slaptingos 
rankos pakirstas. 

Žmogus taip yra įsitikėjęs kad ir kilniausiais žemiškais 
pasireiškimais, kad be skausmo, be ašarų jam neįmanoma 
žiūrėti į sielos ir kūno atsiskyrimo faktą. 

Dėl to ir Išganytojas, žinodamas tą žmogaus silpnybę, 
nepasmerkė ašarų, o priešingai, jas palaimino. 

Liūdni ir parblokšti skirstėsi visi liūdnosios iškylos dalyviai, 
bet ir tikri, kad tas, kuris taip kilniai mokėjo gyventi ir taip 
šventai mirti, užtars juos, pažįstamus ir nepažįstamus, bet tik 
geros valios žmones, pas Dangaus Tėvą, pas kurį jis dabar 
ilsisi amžių amžiams, 

* 


Sausio 28 d. 17 val., dangui nusiblaivius ir žvaigždutėms 
įspindus, vėl sugaudė visų senelio Kauno Bažnyčių varpai, savo 
gaudesiu lydėdami a. a. arkivysk. Jurgio kūną į Baziliką, 
kurios požemy jis, bent tuo tarpu, ilsėsis. 

Minios daug, keliolika kartų daugiau negu vakar. Organi- 
zacijos jau susibėgo būrių būriais. Moksleivių  paskiromis 
mokyklomis ypač daug. Studentų šiandien dar gausiau — jų 
300 su viršum. Ateitininkai ir šiandien su dideliu atsidėjimu 
ir pagarba kelia ant savo pečių iii sunkybę — a. a. 
arkivysk. Jurgio karstą. 

Procesija išsitiesia beveik per visą Vilniaus Žaa Nuostabu, 
kad ir mirus arkivysk. Jurgiui tenka Vilniaus keliu artintis 
į amžinojo poilsio vietą. . 

Organizuotai dalyvauja su vėliavomis: 

1) Liet. Univ. stud. ateitininkai, 
2) «Pavasario» S-gos Centras, 
3) «Aušros» gimnazija, 

4) I-ji Kauno vidur. mokykla, 

5) Aukšt.. technikos mokykla, 

6) A. komercinė mokykla, 

7) Komerc. mok. skautai, 

8) «Saulės» mergaičių gimnazija. 

Be vėliavų: 

9) Zitietės, 
10) «<Simano Daukanto» mokyt. seminarija, 


55 


11) Tėvų Jėzuitų gimnazija, 

12) «Pavasario» gimnazija, 

13) Vargdienių Seselių Vienuolija iš Marijampolės, 

14) Marijampolės Marijonų gimnazija. 

Toliau eina U-—to profesorių visas didelis būrys, klierikų 
daugybė, Seimo narių daug, Kauno kapitula ir Lietuvos vysku- 
pai, kurių pryšaky arkivysk. Karevičius su mitra, 

Vainikų atnešė su parašais: 

1. „Arkivyskupui Jurgiui Matulevičiui, pirmajam Lietuvos 


vyskupui“. Respublikos Prezidentas A. Smetona. 

2. „Kilniam "Tautos ir Bažnyčios vyrui a. a. Jurgiui 
Matulevičiui“. Seimo Prezidiumas. 

3. „A. A. Jurgiui Matulevičiui, Nepriklausomo Vilniaus 
vyskupui“. Ministerių Kabinetas. 


4. „A. A. Brangiam Ganytojui, kilniam ūkininko Sūnui, 
Apaštališkojo sosto Vizitatoriui Lietuvoje Arkivyskupui Jurgiui 
Matulevičiui“. Lietuvos Ūkininkų Sąjunga. 

5. „A. A. Arkivysk. Jurgiui, Didžiajam Bažnyčios ir 
Tautos vyrui.“ Liet. Universiteto Stud. Ateitininkų Sąjunga. 

6. „A. A. Arkivyskupui Jurgiui Matulevičiui“. 

Liet. Kat. Moterų Centro Valdyba. 

7. „A.-A. Arkivyskupui Jurgiui Matulevičiui“. 

Nuo Kauno m. savivaldybės. 
„Šv. Zitos Draugija savo Brangiausiam Ganytojui“. | 

9. „Marijampolės Marijonų gimnazija savo Brangiam 
Įsteigėjui“. 

Bazilika prisirinko pilna. Presbiterijoje aukštiesiems sve- 
čiams vos vietų išteko. 

Iš valstybės vyrų dalyvavo iškilmėje: p. A. Stulginskis, 
Seimo pirmininkas, p. p. D-ras Bistras — Švietimo, D-ras 
Karvelis — Finansų, pulk. Musteikis — Vidaus, pulk. Itn. 
Merkys — Krašto Apsaugos su štabo viršininku pulk. Daukantu. 

Visas Seimo prezidiumas ir daug Seimo narių bei. aukštų 
valdininkų. ; 

Jų E. E. Lietuvos vyskupai .— arkivysk. Sept 
Juozapas Skvireckas, arkivysk. P. Karevičius, Vilkaviškio vysk. 
koadj. M. Reinys. 

Atgiedojus mirusiųjų mišparus, didžio liūdesio sėgiami 
skirstėsi atidavę pagarbą savo kilniam Ganytojui. 


56 


* 


Sausio mėn. 29 d. išaušo graži. Žiemos saulė įspindo, tik 
šiurpus vėjelis taip nemaloniai kutena. Nuo pat ankstyvo ryto 
(nuo 5 val.) į Baziliką skubina būrių būriai žmonių. Tie, kurie 
darbo verčiami negalės dalyvauti iškilmėje, skubina - dar 
prietamsy atsisveikinti su didžiuoju numirėliu. 

Nuo 6 val. ryto prie visų Bazilikos altorių laikomos šv. 
Mišios už a. a. Arkivyskupo vėlę. Žmonių pulkeliai sukniubę 
meldžiasi ir rauda, Toji maldų gausybė sukuria giliai mistišką 
atmosferą. 9 val. 30 min. prasideda dvejos iš eilės pontifikalinės 
Mišios. Apie 10 val. 30 min. pradeda rinktis vyriausybės, Seimo, 
diplomatų korpuso ir visuomenės atstovai, 


Atvyksta J. E. Respublikos Prezidentas p. A. Smetona su 
adjutantu, Seimo pirmininkas p. A. Stulginskis ir visi ministe- 
riai, kai kurie su žmonomis; Vyr. štabo viršininkas pulk. 
Daukantas su savo adjutantu ir keliais aukštais karininkais, 
Kauno Karo Komendantas pulk. ltn. Skučas, Lietuvos Banko 
valdytojas prof. Jurgutis (a. a. arkivysk. mokinys iš Petrapilio 
Dvas. Akademijos); Lietuvos Universiteto rektorius p. M. 
Biržiška ir visas būrys profesorių; Kauno burmistras p. J. 
Vileišis su žmona; Kauno miesto ir apskrities viršininkas p. P. 
Morkus, Valst. Teatro direktorius p. A: Sutkus. 

Seimo frakcijos: Krikščionių Demokratų su kun. M. Kru- 
pavičium pryšakyje, Ūkininkų Sąjungos su p. p. "d-rais Jokantu 
ir Mikšiu pryšakyje, Darbo Federacijos su d-ru K. Ambrozaičiu 
pryšakyje, Lenkų frakcijai atstovauja p. Budzinskis su dviem 
kolegomis. Tautininkų frakcijai atstovauja kun. V. Mironas, 


Daug aukštų veldisiukų, Eepiesaių ir šiaip visuomenės 
atstovų. k 
Iš užsienio diplomatinių bei konsularinių atstovybių : 

J. J. E. E. ministeriai — Latvijos p. Balodis ir Prancū- 
zijos p. Puhaux; Korisulai — Belgijos Lange, Čekoslovakų p. 
Galia su žmona, Estijos — p. Olderman ir Vengrijos — p. 
Dopkevičius. 

A. a. arkivysk. Jurgio giminės — jo tikras brolis p- 
Andrius Matulaitis — Taupomųjų kasų valdytojas su dukteria, 
artimas velionies giminaitis p. V. Matulaitis — Kredito įstaigų 
inspektorius su žmona, Jackevičių, = KB uką ir k. 
artimųjų šeimynų nariai, 


57 


Suvažiavo į laidotuves visi Lietuvos vyskupai: Jų Eksce- 
lencijos: senelis arkivysk. P. Karevičius — marijonas vienuolis; 
Vilkaviškio— A. Karosas su vysk. koadjut. M. Reiniu; Telšių-— 
J. Staugaitis; Kaišiadorių —J. Kukta ir Panevėžio—K. Paltarokas.. 

Aukštosios dvasininkijos prelatai: Maironis - Mačiulis, Dam- 
brauskas, Olšauskas, Januševičius, Grigaitis, Čėsnys; kanau- 
ninkai: Šaulys, Alekna, Tumas, Laukaitis; monsinjorai : Faidutti 
su laikina Vatikano duota dipl. misija Lietuvoje ir Stukelis — 
Rygos arkivyskupo atstovas. 

Gedulingas pontifikalines šv. Mišias celebruoja arkivysk.. 
metropolitas J. Skvireckas. Valst. Operos choras rūpestingai 
pagiedojo Č. Sasnausko mišias «Reguiem», nuostabiai gražų 
«Sanctus» ir graudinamai liūdną «Agnus Dei». Visoje muzikoje 
jauti gilų įsigyvenimą į liūdnėosios laidotuvių iškilmės psicholo- 
giją ir jos dalyvių nusiteikimą. 

Kad tą chorą būtų galėjęs paremti orkestras, mes būtume 
pilnai galėję pajusti visą mūsų mirusiojo kompozitoriaus gilumą 
ir didumą. Bet technikos kliūtys neleido kitaip padaryti. 
Ačiū Valst. Operos chorui, jo vedėjui, ir Valst. Teatro direkto- 
riui už rūpestingumą pagerbiant didįjį arkivysk. - vienuolį. 

Pasibaigus mišioms, pamokslą pasakė Vilkaviškio vysk.. 
koadjut. M. Reinys. ; 

Prasidėjo «<Libera», kurią trys vyskupai pakarčiui atgiedojo. 

Tas paskutinis patarnavimas tur būt pats graudžiausias. 
Kai išsirikiavo didžiausias dvasininkų būrys ir gedulo rūbais 
apsidarę pasijudino Bažnyčios jerarchai, kai jau pasigirdo 
graudusis «In paradisum*? — ir netikėjęs pajauti, kad jau 
nebeatšaukiamai įvyko, kas Apvaizdos buvo skirta, kad tikrai 
amžinai skiriamės su mylimuoju Ganytoju. 

Ir vėl tos jaunos, bet tvirtos ateitininkų rankos ima 
liūdnąją naštą, ir vėl ant jaunų pečių užkeltas nulingavo: 
brangusis karstas. 

Bet kripta čia pat, ir kelionė į tą rūstųjį požemį neilga. 

Paskutinės maldos, paskutinis patarnavimas brangiosioms. 
liekanoms, ir karstas nuslinko į jam skirtąją vietą šalia 
a. a. žemaičių vyskupo Mečislovo. 

Gyvieji betgi norėjo dar priminti kitiems tūkstančiams. 
gyvųjų, koks didelis žmogus ir vienuolis buvo a. a. Jurgis ir“ 
kaip kruvinai skaudu šiandien su juo skirtis. 


58 


Turiningą, giliai krikščionišką kalbą pasakė J. E. Respub- 
likos Prezidentas p. A. Smetona. 

Toliau kalbėjo Seimo pirmininkas p. A. Stulginskis: «Ši 
diena yra mums didelio skausmo ir liūdesio diena. Mes liūdime 
nustoję vyriausiose lietuvių tautos eilėse savo žymaus žmogaus, 
didelio veikėjo, nustoję mūsų dvasios tobūliausio vado. Amžiną 
atilsį, arkivysk. Matulevičius buvo uolus Lietuvos šalies 
ganytojas. Tam tikslu Jis pavedė geriausias savo dienas, 
atidavė žymiausius savo sielos ir proto ypatumus. Organizuo- 
damas Lietuvos dvasinį gyvenimą, Jis įkuria Marijonų Kongrega- 
ciją, tampa jos vadu ir išugdo ją galinga dvasine organizacija. 
Švento Sosto ir tautos šaukiamas, „Jis ryžtasi apimti labai sunkų 
anais laikais vyskupijos sostą. Lietuvių tautai kuriant ir 
atstatant savo valstybę, nepamainomas, talentingas dvasios 
vadas atsistoja mūsų senoje sostinėje Vilniuje. Tų pačių 
Lietuvos dvasios reikalų skatinamas, Jis palieka kankinimo 
vietą — Vilnių, kur tiek daug kentėjo, ir pirmas lietuvis Vilniaus 
vyskupas tampa pirmas lietuvis arkivyskupas. Atvyksta čia į 
Kauną kaip Apaštališkojo Sosto Vizitatorius pamirštiems Lietu- 
vos Bažnyčios reikalams tvarkyti, ir savo didžios energijos, 
takto, sumanumo dėka, kuria Lietuvos bažnytinę provinciją. 
Mes liūdime šiandien asmens, kuris toli buvo pralenkęs kitus 
ne tik savo įstabia galia, galingu protu, bet ir šventu gyvenimu. 
Jis mus mokė Evangelijos tiesų ne vien gražia savo iškalba, 
bet ir vaizdžiu pavyzdžiu, šventu gyvenimų; Jis buvo fa 
Evangelijos šviesa, kuri skaisčiai švietė Lietuvai ir visai žmonijai, 
tai buvo šventa druska, kuri nenyksta, bet, stebuklingai saugo- 
jama, veikia plačią visuomenę. Būdamas tikras Dievo pasiuntinys, 
meilės apaštalas, Jis buvo visiems artimas, visiems savas: 
ir vargingam beturčiui ir pasiturinčiam, ir mokytam ir bemoks- 
liui, ir kupinam vilties jaunuoliui ir, pagaliau, savo dienas 
baigiančiam seneliui. 

Kilnus dvasios vadas buvo kartu ir karštas tautos 
mylėtojas, didelis lietuvis. Kas sekė didelius Jo gyvenimo darbus, 
tas negalėjo nepastebėti, kad tai darbai ne vien ganytojo 
vienuolio, bet ir didelio lietuvio. Vilniaus lietuviai, okupacijos 
valdžios spaudžiami ir persekiojami, amžinai atmins arkivys- 
kupą Matulevičių. Jis buvo jiems didelė moralinė paguoda; pats 
skaudžiai persekiojamas, šmeižiamas, stovėdamas tiesos sargyboje, 
Jis nenustojo glaudęs prie savo tėviškos širdies vargstančius 


59 


lietuvius. Ir šią dieną mūsų liūdesys susilieja su ta didele 
širdgėla Vilniaus lietuvių, kurie pajuto skaudų smūgį, užduotą 
jiems a. a. Arkivyskupo, jų buvusio tėvo ir globėjo, mirtimi, 

Kartu mes liūdime ir didelio valstybės asmens, didelio 
patrijoto ir didelio valstybės vyro. Tvarkydamas Lietuvos dvasios 
gyvenimą, Lietuvos bažnyčią, uoliai dalyvaudamas visuomenės 
darbe, dorindamas Lietuvą, Jis nematomai dirbo didelį valstybės 
darbą, nes kas būtų iš mūsų valstybės, jei mūsų tautoje 
susilpnėtų, pranyktų dora? Nėra abejojimo, kad mūsų valstybės 
ir tautos nepriklausomybės dienos būtų suskaitytos. Tą tiesą 
a. a. Velionis labai dažnai mums primindavo savo pamoks- 
luose ir prakalbose. Šiandien mes atsisveikiname su mylimu 
ir gerbiamu Arkivyskupu. Jis keliauja pas Dangiškąjį Tėvą, 
kurį taip buvo pamilęs, bet palieka šioje ašarų pakalnėje tuos 
atmintinus didelius, kilnius darbus, kurie neišdildomai bus 
užrašyti Lietuvos Bažnyčios, lietuvių tautos ir valstybės 
istorijoje. Bet, kaip pats Arkivyskupas prieš mirtį išsitarė, dar 
ne viską esąs nudirbęs, toli gražu ne visus planus įvykdęs. 
Mums reikia Apvaizdos malonės melsti, — nes Jis, be abejo, 
yra pas Dievą, — kad atsiųstų mums daugiau Matulevičių, 
kurie pajėgtų varyti darbą, naudingą ir Bažnyčiai, ir valstybei, 
ir visuomenei. Mums patiems reikia stengtis išnaudoti visas 
savo jėgas, jei norime savo gyvenimą padaryti panašų į bran- 
gaus velionies Arkivyskupo gyvenimą. Tuo būdu pareikšime Jam 
ir geriausią padėką už nuveiktus Jo didelius mūsų kraštui 
darbus, tuo būdu tiksliausiai pagerbsime didelio - Kunigo, 
didelio Vyskupo, didelio Veikėjo žmogaus atminimą.» 

Latvijos katalikų vardu kalbėjo monsin. Stukelis (steno- 
grama): «Garbus Lietuvos Sūnau, Kristaus Bažnyčios Kunige! 
Ir mes Latvijos katalikai giliai nuliūdę stovime prie Tavo 
karsto. Per Tavo mirtį mes nustojome tikrojo savo draugo ir 
brangaus užtarėjo mūsų Bažnyčios reikaluose, Eidamas sunkias 
pareigas kaip vyskupas ir Šv. Sosto Vizitatorius, savo tėvynėje 
radai laiko ir noro prisidėti prie Bažnyčios gyvenimo ir 
Latvijoje. Gyvai stovi mūsų akyse Tavo vaizdas, kada 1924 m. 
kaip Vilniaus vyskupas dalyvavai Katalikų Bažnyčios iškilmėse 
Rygoje. Tavo dėka įsikūrė Latvijoje pirmas dvasinio gyvenimo 
židinys — Marijonų Vienuolija, ligi paskutinei valandai Tavo 
remiama. Dar prieš Kalėdas mes turėjome laimės Tave matyti 
savo tarpe. Ačiū Tau, kilniosios dvasios Žmogau, ačiū Tau, 


60 


Lietuvos Sūnau, sakau vardu Rygos arkivyskupo Springavičiaus, 
kuris mane čia atsiuntė Tau paskutinę pagarbą pareikšti. Ačiū 
Tau, Latvijos katalikų vardu! Mes turėsime apie Tave brangų 
atminimą ilgai...> (Tą pat pakartoja ir latviškai). 

Prof. Dovydaitis (stenograma): «Jaučiu pareigos tarti 
paskutinį atsisveikinimo žodį a. a. arkivyskupui Jurgiui Matu- 
levičiui Lietuvos ateitininkų vardu, t. y. tos visuomenės dalies, 
kurią sudaro besimokanti jaunuomenė. O kalbu tų jaunuolių 
vardu todėl, kad a. a. Arkivyskupas buvo jaunimo mylėtojas. 
Kuris pažino a. a. Jurgį, visada atsimena Jo kilnų protą ir 
krikščioniškas dorybes. Bet nereikėjo būti Jo senu pažįstamu, 
norint įsitikrinti šitos nuomonės teisingumą, gana buvo tik bent 
vieną kartą su Juo susitikti. Apie vieną didelį žmogų istorijoje 
pasakyta, kad jis ką tik paliesdavo, tai vis išgražindavo. 
Parafrazavus tas posakis galima ir a. a. Jurgiui pritaikinti. 
Apie Jį galima šitaip pasakyti: su kuo susitikdavo, tą suža- 
vėdavo. Sužavėjo Jis ir ateitininkų jaunimą. Nors daugybę 
turėjo darbų, Jis atspėjo su tuo jaunimu susitikti, atspėjo 
kartą kitą atsilankyti jų susirinkime, duoti didžiausios vertės 
patarimų, laiminti, stiprinti. Ne kuo kitu kaip tik tuo sužavėtas 
ir Jo brangius palaikus ant savo rankų tas jaunimas nešė ir 
atnešė į tą vietą, kurioje dabar ilsėsis ligi prisikėlimo. 

Ką gi turi pareikšti ateitininkai prie Jo karsto, su Juo 
paskutinį kartą atsisveikindami? O nieko kilnesnio negali 
pareikšti, kaip tik pasižadėdami vykdysią Jo dvasišką testa- 
mentą, Jo paskutinius žodžius, kuriuos Jis sakė artimiausiems 
savo broliams vienuoliams, bet kurie ir kiekvienam susipratusiam 
piliečiui labai reikšmingi, būtent, „Rikiuokitės ir pasiaukokite“. 
Iš tikrųjų, yra tai vienintelis būdas visai mūsų visuomenei, 
vienintelis kelias, Kuriuo einant ir mūsų tėvynė ir kiekvienas 
iš mūsų gali pasiekti amžinosios laimės.» 

P. Lastauskas. (Kalbos santrauka): „Aš atėjau pareikšti 
pagarbą aukštai branginamiems Kunigo Jurgio Matulevičiaus 
palaikams. Aš atėjau pareikšti Jam pagarbą baltgudžių katalikų 
vardu, kaip Vilniaus Vyskupui, nes baltgudžiai tik tada su Juo 
susidūrė ir tik tada Jį pažino. Vilniaus Vyskupijos sostas nuo 
seniausių laikų turi daug baltgudžių didelėje lietuvių gyventojų 
masėje, tačiau jų dvasios reikalai nuo 1387 m., nuo Lietuvos 
krikšto, ligi pastarųjų laikų nebuvo tinkamai aprūpinami. Tik 
a. a. Jurgis, būdamas Vilniaus vyskupu, ėmė rūpintis baltgudžių 


07 


„dvasios reikalais jau jų prigimtąja kalba. Paimdamas vyskupiją, 
Jis pirmas paskelbė bulę i7 baltgudžių kalba. Baltgudžiai 
katalikai ilgai gailės savo gerojo Ganytojo, ilgai jį atmins ir 
aukštai gerbs vyskupo Jurgio vardą. Tebūnie jam lengva 
gimtoji Lietuvos žemelė! Tebūnie amžina garbė teisingam ir 
nuoširdžiam darbininkui.» 

Prof. J. Eretas (kalba „Pavasario“ Sąjungos vardu): «Lie- 
tuvos pavasarininkai su didele širdgėla atsisveikina didelį 
jaunimo vadą ir mylėtoją. Jis buvo „Pavasario“ Sąjungos 
garbės narys. Jisai davė pavyzdį, kaip reikia jaunimui padėti, 
Mums šiandien telicka širdingai padėkoti mokslo vyrui, mūsų 
vadui, kuris tiek daug gero padarė jaunimui. Geriausiai Jį 
pagerbsime, jei eisime Jo nurodytais keliais. Mes prie Aukš- 
čiausiojo turėsime didelį užtarytoją—a. a. arkivysk. Matulevičių. 
Sudie!» 

D-ras K. Ainbrozaitis (kalba krikščionių darbininkų vardu): 

“Lietuvių tauta šias dienas įrašys į istoriją, kaip gedulo 
dienas. Dar didesnis gedulas Lietuvos krikščionims darbininkams. 
Jie minės jas su dideliu skausmu. Jis buvo pirmas darbininkų 
organizatorius Lietuvoj. Pirmos krikšč. darbininkų draugijos 
buvo įkurtos jo nurodymais. Mes džiaugiamės ir džiaugsimės 
amžinai, kad pirmąjį savo organizatorių turėjome tokį didelį 
Tautos Sūnų. Mes gailimės, kad Jo netekome. Mes tikime, kad 
kilni Jo siela užtars mus prieš Aukščiausiąjį. Jisai, kaip tikras 
Ganytojas, Evangelijos pavyzdžiu atėjo Ją skelbti tiems, kurie 
yra gyvenimo spaudžiami. Už rūpestį padėti darbo žmonėms 
mes tariame širdingą Jam ačiū. Mes tikime, kad savo malda 
Tu stiprinsi mus. Mes niekuomet neužmiršime Tavo paskutinių 
žodžių «<Rikiuokitės ir aukokitės.» 

Kan. Dogelis (kalba šv. Zitos Draugijos vardu): 

«Kalbu į Tave, Ganytojau, zitiečių vardu. Jos turi pasku- 
tinę vietą organizacijų tarpe ir visuomenėje, bet nėra paskutinės 
Bažnyčios reikaluose, Zitietės dabar su Tavim atsisveikina, tos 
zitietes, su kuriom Tu neseniai valgei Kūčias. Dabar tariu Tau 
paskutinį atsisveikinimą: “ Amžiną atilsį...» 

Kalboms pasibaigus prasidėjo kriptos lankymas. 

Pirmieji suėjo p. Respublikos Prezidentas, p. p. Minis- 
teriai ir t. t. 

Belankant kriptą pasigirdo širdį veriąs „Viešpaties 
Angelas“, kuris lyg signalas paskelbė, kad jau baigtas net tas 


62 


skaudus, bet vis dėlto realus kontaktas su brangiuoju velioniu, 
kad baigiamos maldos bei apeigos ir kad reikės vėl grįžti prie 
kasdieninio darbo, vėl vargti, kentėti, minėti ir pamiršti. O 
širdis skausmo plėšiama užprotestavo prieš tokį gyvenimo 
įstatymą, ir teko grįžti į požemį, ten sukniubus prie 
brangiųių liekanų ieškoti paguodos ir susilaukti raminančio — 
slaptingo — „sūnau, nurimk“. 

O vis tik nyku, liūdna grįžti į Kauną ir stumdytis gyvenimo 
rinkoje be tos didelės moralinės užvėjos, kuria buvo a. a. 
arkivysk. Jurgis. 

Našlaičiai mes, skurdūs našlaičiai be to didelio, šventojo 
Vienuolio Arkivyskupo. 


* 


Kiekvienas, kas turėjo progos asmeniškai pažinti a. a. 
arkivyskupą Jurgį, kiekvienas, kam yra tekę girdėti apie garbingojo 
velionies darbus Lietuvai ir Bažnyčiai, vis vien kokių pažiūrų 
jis būtų, skaudžiai pajuto tą skaudų smūgį, kuris ištiko 
Lietuvą Arkivyskupui mirus. 

A. a. arkivysk. Jurgis buvo nuostabiai didelė asmenybė, 
kuri savo kilniu ir šventu gyvenimu, geležine valia, nepaprastu 
švelnumu ir geniališku protu imponavo ne tik artimiesiems, 
bet kiekvienam, net priešingiausios Velioniui ideologijos, žmogui. 
Kas Jį pažino, tas negalėjo nenusilenkti Jo švelnumui, Jo 
nepaprastam taktui, Jo stebinančiai išminčiai ir iš viso asmens 
spindėte spindinčiam švelnumui, 

A. a. arkivysk. Jurgis buvo tikras asketas ir tikras 
šventuolis. 

Garbės Jis niekad neieškojo. 

Atgaivinęs Marijonų Kongregaciją norėjo jai ir visą gyve- 
nimą atsidėjęs dirbti. 

Šv. Sosto valia, Lietuvos vyriausybės pasiūlymu, pašauktas 
užimti našlaujantį Vilniaus vyskupo sostą. Nusilenkė Apvaizdos 
lėmimui, ėmė ant pečių sugriuvusią naštą su dideliu pasiryžimu 
ir savęs išsižadėjimu. 

Pagerbdami velionies tikrai krikščionišką pasiryžimą 
nesiskųsti ir nesigirti savo kentėjimais, mes tik trumpai pami- 
nime tą sopulingiausį jo gyvenimo tarpą. 

Bet juk niekam ne paslaptis, kad a. a. arkivyskupas 
Jurgis buvo Vilniaus ir Varšuvos apakėlių negražiausiais būdais 


63 


dergiamas, šmeižiamas ir persekiojamas už tą vieną vienintelę 
„kaltybę“, prie kurios Jis visada atvirai prisipažino, kad buvo 
lietuvis... 

Kam teko dalyvauti 1918 m. gruodžio 8 d. Vilniaus 
katedroje a. a. arkivysk. Jurgio ingrese, tas niekada nepamirš 
to gilaus jaudinančio įspūdžio, kada pirmasis lietuvis Vilniaus 
vyskupas prabilo į ganomuosius senute tėvų kalba. 

Ir toliau toje suvargintoje ir sužudytoje vyskupijoje eida- 
mas ganytojo pareigas vadovavosi teisingumu, visomis jėgomis 
gindamas neteisingai skriaudžiamus lietuvius ir baltgudžius. 

Tas jo apaštališkas teisingumas nepatiko apakėliams, ir 
jie panaudojo visas teisingas ir neteisingas galybes Jam iš 
senojo Vilniaus iškeldinti. 

Šventu pasiryžimu nusilenkia a. a. arkivysk. Jurgis ir 
šiam smūgiui, kuriame įžiūri Apvaizdos, žmonėms dažnai 
neįstebimą, valią. 

Bet Velionį laukė dar viena didelė misija, būtent, sutvar- 
kyti Lietuvos Bažnyčią, kurią jis lygiu uolumu atliko. 

Kiek nustojo Lietuva ir Kat. Bažnyčia su a. a. Jurgio 
mirtimi, sunku šiandien ir įsivaizduoti. Tokie vyrai atsiranda 
tik iš ypatingos Apvaizdos malonės. 


Ed. Turauskas 


o 


J. E. RESPUBLIKOS PREZIDENTO 
ANTANO SMETONOS KALBA, 
1927-1-29 pasakyta prie Kriptos Katedroje .- 


|| arpai  apraudojo, gedulo vėliavos apgailėjo, spauda 
aprašė Arkivysk. Jurgį ir jo nuopelnus, padėtus 
Bažnyčiai ir "Tėvynei. Nuoširdžiomis maldomis ir 
religinėmis apeigomis jį atlydėjo čionai Bažnyčios 
jerarchai ir didelė minia tikinčiųjų. 

Arkivysk. Jurgio vienuolio mirtis ne vieną giliai 
'ssugraudino, ne vienam giminei, gyvenimo ir darbo draugui 
nuriedėjo per skruostus gaili ašarėlė. Pasigedo jo Bažnyčia, 
kuriai iš visos širdies tarnavo, pasigedo ypačiai jo svajonių 
vaisius — Marijonų Vienuolija, kurioje jis tiek daug vilties 
įdėjo. Mirė didysis asketas, kuris tiek daug ryšių turėjo ne vien 
:su lietuviais, bet ir su plačiausia katalikų visuomene. 

Štai Bažnyčios Vyriausybė atėjo atiduoti jam pagarbos 
ženklą, atvyko paskutinį kartą su juo atsisveikinti mūsų 
vyriausybės atstovai, kurių vardu aš tariu šiuos žodžius. O ką 
gi mes norime jam pasakyti, sakydami sudiev? Ar kad mes 
ji užmiršime? Gal būt... Tai tiek priprastas žmogaus silpnumas 
yra tas užmiršimas. Bet kad ir mes užmiršime, jo neužmirš 
nei Bažnyčia nei Lietuvių tauta su savo valstybe. 

Arkivysk. Jurgis buvo didelis žmogus, dėl to ir didelis 
"kūrėjas, ir jo kūrybos sritis yra labai plati, dėl to ne kiek- 
vienas ir ne tuojau teįstengia savo akių plotu ją aprėpti. 
Norint įvertinti Jurgio vienuolio, vyskupo, arkivyskupo asmuo, 
pagaliau, idealioji žmogaus būtybė, reikia žvelgti dvasios akimis, 
kaip jis kad žvelgė į šį regimąjį pasaulį, dievišku mastu jį 
vertindamas. 


65 


Toks mastas yra lemta pasiekti tam, kas yra įsigijęs 
dvasios patyrimo. Arkivysk. Jurgis jo įsigijo apsčiai. Didelis jo 
protas ir jo tvirta valia padarė jam prieinamą mokslą, jo tyra 
gili siela iškėlė jį viršun minios, lyg ir žibintuvą, kuris skaisčiai 
švietė aplinkui visiems. Apie jį tad galima pasakyti, kad kas 
su vienuoliu Jurgiu sutapo, tas geresnis patapo. 

Jis vertėsi visokiuose visuomenės sluoksniuose, įvairiose 
šalyse ir įvairiose tautose, matė visokių dorų ir nedorų dalykų, 
ir betgi niekas jam blogo nepritapo, jo nepagavo drumsti 
gyvenimo verpetai: visur ir visuomet iš to gyvenimo sūkurio 
jis ėjo labiau užsigrūdinęs, savo dvasia sustiprėjęs. Visur savo 
dvasios akimi, viršun ir apačion žvelgęs, ieškojo gero ir rasdavo 
gera. Kas gera tai į krūvą, kas bloga tai į šalį. 

Visuomenės organizacija, jos tvarkymas, rikiavimas — 
štai kokia vedamoji mintis žymėjo Arkivysk. Jurgio gyvenimą. 
Įgytas mokslas ir prityrimas neturi skirtis nuo gyvenimo. Kai 
nėra tarp jų taikios santarvės, tai jie patys nustoja vertės, 
palieka be prasmės, išsenka. 

Prasmės mokslui ir gyvenimui duoda amžinoji Kristaus 
paskelbta tiesa. Bet ji, ta tiesa. įgyjama ne veltui, įgyjama 
nenuilstamu darbu ir meile, Evangelijos išreikšta. 

Taip mokė Arkivysk. Jurgis, ir kaip jis mokė, taip ir pats 
stengėsi gyventi. Žodis nuo darbo jam nesiskyrė, dėl to jis buvo 
didelis visuomenės organizatorius. Čia jo darbas, kaipo Bažny- 
čios žmogaus, pasirodo vienoje srityje su darbu valstybės 
žmogaus. Abu jie kuria, organizuoja, tik vienas bažnytiškai, 
sub specie aeternitatis, kitas valstybiškai, sub specie temporis. 
Bet katras gi tvirčiau kuria? Tas, katras giliau deda pamatus, 
amžinus pamatus, religijos pašvęstus. O tie pamatai siekia 
žmogaus sielos gelmes. Taip mąstė kunigas Jurgis. 

Tad Arkivysk. Jurgio organizacijos darbas prasideda nuo 
paskiros sielos organizavimo. Tik organizuotos sielos tegali 
sudaryti tvirtą visuomenės organizaciją. Tokia visuomenė stipri. 
Ant jos gali statyti, kurti Bažnyčią ir Valstybę. Čia jų solida- 
rumas, jų talka. Nėra ir negali būti prieštaravimų tarp jų. Tik 
valdžia, kuri neišmano religijos esmės asmens ir visuomenės 
tvarkai, gali kitaip manyti. 

Ir vis dėlto Arkivysk. Jurgis, būdamas visuomenės orga- 
nizatorius, bėga iš tos visuomenės ir steigia vienuoliją, ir pats 
tampa vienuoliu. Ar čia kartais neprieštaravimas? Ne, nepriešta- 


59 Arkivysk. J. Matulevičius 


66 


ravimas! "Visuomenės jūra“ nuolat banguoja; putoja, kyla 
verpetais, tykojančiais praryti žmogų bedugnėni Uola — sala 
tegali gelbėti keleivį, duoti jam“ poiisio ir“ "pajėgos toliau 
pasistiprinus keliauti. Ir vienuoliui, 'žiūrinčiam. iš tos salos 
į "'Žyvenimą ir į jo sūkurius; lengviau paduoti gelbėjimo laivas 
skęstantiems keleiviams. Jūk'“jei nori minią suprasti,-tai reikia 
pakilti viršun jos. Taip manė'vienūolis Jurgis. 

“Bet ta sala įmanoma 'nė kiekvienam: tik visa ko išsiža- 
dėjęs ir turįs savo galutiniame 'tiksle dvasines gėrybes tegali ją 
pasiekti. Tad vienuolynas išimtis, 0 ne taisyklė. . Atsiskirti nuo 
visų ir betgi bendrauti su visais yra didelė išmintis. - 

"Apsčiai turėdamas tos išminties, kunigas Jurgis sraigė 
1918 m. Lietuvos 'sostinėje. Vilniuje bažnytinės kūrybos darbą 
greta su Valstybės “Taryba, dėjusia pradžią mūsų valstybės 
kūrybai: Jam lemta buvo būti pirmam Vilniaus vyskupui 
atgimusioje nepriklausomoje Lietuvoje. Tada: valstybės vyrai 
suprato jį, o jis suprato juos. Tai buvo gera talka ir malonu 
atsiminti visiems, kuriems teko dirbti anuomet Lietuvos 
sostinėje. Tame sunkiame darbe nebuvo skirtumų mumyse tarp 
„žydo ir ellino“, Šv. Rašto žodžiais tariant. Atsimenu, kaip 
Taryba iškėlė pietus Vilniaus vyskupui Jurgiui pagerbti. Susi- 
rinko ton iškilmėn lietuvių, gudų, žydų ir atstovai valdžios 
vokiečių, besiruošiančių išsikraustyti iš Vilniaus. 

Didysis pedagogas: Vysk. Jurgis pasakė: savo kalboje tarp 
kito ko: „Jei mes imamės kepurę, eidami pro kryžių, ir tuo 
lenkiamės ženklui, primenančiam Kristų, dėl žmonių meilės 
mirusį, tai dar daugiau turime linkterėjimu pagerbti kiėk- 
vieną Žmogų, anja ir nekataliką, to paties Dievo dvasios 
pakvėptą“. 

Arkivysk. Jurgis skelbė ne siaurą kokį mokslą, skelbė 
tiesą plačią, visuotinę, visiems įmanomą, tiesą amžiną, norė- 
damas ją įkvėpti mūsų tautai ir dėl to jis buvo didesnis lietuvis, 
nekaip gali kam pasirodyti. Jis visų pirma skelbė, kad reikia 
siekti to, kas yra gera, ir geromis priemonėmis siekti. Jei 
Lietuva eis tuo keliu, ji išliks nepriklausoma, ir nepriklauso- 
mybės pamato reikia ieškoti tyroje lietuvio sieloje... 

Toks jo dvasios palikimas atiteks doriškai atgimstančiai 
Lietuvai. Tą palikimą paveldėjusi katalikų visuomenė Lietuvoje 
bus jam dėkinga ir jo nepamirš. O dora yra valstybės pamatas, 


r. i VAIŽGANTAS 
(„MIRĖ JURGIS MATULEVIČIUS 


unigas Vyskupas, Arkivyskupas — Vizitatorius. Netur= 


P grapaitės Ziberkaitės globa, tarnavimas darbininkams, 
svetur. Neturtas — ir tuberkula kauluose. Paskui 
prasideda iš antro galo. Jurgis Matulevičius. jau 
teologijos daktaras, sociologas, Kunigų Akademijos 
Profesorius — ir neturtas. Marijonų Kongregacijos Generolas — 
ir neturtas. Dijecezijos Vyskupas — ir neturtas, Šventojo Tėvo 
Atstovas gimtiniame krašte — ir tas pat neturtas. Pinigai, 
ištaigos ir Dr. Jurgis Matulevičius, lyg taukuoti, nesulipo ir 
nedarė vieneto. Padrožti staibakauliai, padrožti rankakauliai ir 
odomis maskuoti. Tai žmonių akims. Jam pačiam tuo neuž- 
maskuosi:  tuberkulininko amžius neilgas. - Buvo keletas 
operacijų, reikės ir daugiau. Kankinys gera valia kančios kaina 
pailgins gyvybę. Kam ji reikalinga? Tik ne jam pačiam. Jam 
gyventi — lygu kentėti, ne gyvenimu džiaugtis. Jis ir valgė, 
ne kad. gardu, tik kad specialistai įsakę gerai maitintis, jei 
nenori, kad sparčiau juo mistų tuberkula. Jis gėdijos — kad 
pilnaveidis. 

O betgi skaisčiai spindėjo jo veidas. Jis šypsojos visiems, 
draugams, šalininkams ir priešininkams. Kam ir dėl ko? 
Šeštoje dešimtyje metų jo vyzdyje tebebuvo jaunatvės ugnelė 
neprigesusi. Dėl ko? Kas jam tai padarė? Liga, tas didysis 
gyvenimo filosofas, išminties šaltinis, prizmė, per kurią tikriau 
matai pasaulio vertybes. Ji gėra ir blėga įtikslina. Krikščio- 
niškai dorėdamas, tobūlėdamas Dr. Matulevičius apsisprendė: jei 
mano gyvybė ne man džiaugtis, tai vis tiek ji reikalinga — 


06 


kitiems. Pasaulyje nieko nėra be tikslo, Ir jis atidavė save 
visą — žmonėms, neskirdamas judiejo nuo rymiečio, vergo nuo 
laisvo. Jis dirba lenkams darbininkams. Dėl jų studijuoja 
sociologiją, kad geriau galėtų pažinti darbininko būklę ir jų 
sielą, suvargusią, neramią, teisybės ieškančią. Rodės sociologijos 
mokslas padės jam nusverti teisingumą ir proporcionalumą. 
Ir darbininkai jaučia, kad jis — savas, juos supranta, nėra vien 
tuščias ramintojas. Jis dirba lenkų mokykloje. Tiria pedagogiką 
ir veikiai paima tėvo, ne sauso pedagogo, vietą. Iškilus klau- 
simui, kuris daugelio kandidatų Vilniaus vyskupu jiems 
priimtiniausias, atsakė ne bent tik Matulevičius. 

* Akademijos auklėtiniai jautė savo vicerektoriaus širdį ir 
visą sielą esant sudarytą secundum cor Jesu, tikrą, nedirbtinį 
krikščionį, įkūnijusį dorovės ir tobūlybės, — altruizmo, brolybės 
idealus ir pasigedo jo netekę. Širdimis ir mintimis jį sekė 
Šveicarijos vienuolyne auklėjant sau lygius. Ir per Alpių kalnus, 
ten ultra montes, Ryme jautė sėdint pajėgą. Šventasis Tėvas 
laiku jį įvertino, neg kas kitas. Ir reikalui atsitikus, sakyte Dr. 
Jurgiui įsakė, kad mestų vienuolyno kliauzūrą ir paganytojautų. 

Reikėjo Lietuvos Bažnyčia sutvarkyti, santykiai su nauja 
valstybe sunormalinti; kas to imsis? Kam pavesti? Kam gi 
daugiau jei ne Dr. Jurgiui, kuriam Lietuva šiaip ar taip, 
artimiausia. Jei žmonijai pats save buvo atidavęs, tai prade- 
dant — nuo savo tautiečių. Lietuvai jis davė Marijonų Kongrega- 
ciją, jai savo dvasios ir biblioteką; visa, ką jis buvo per še- 
šerius metus vyskupaudamas uždirbęs. 30.000 knygų Marijam- 
polei, per daug metų tiksliai rankiotų, daugiausia lituanistikos. 

Aš jį vieną kartą paklausiau, kodėl jis turėdamas tokį 
aiškų protą, tokio didelio pasirengimo būdamas, neduoda mūsų 
literatūrai daugiau raštų. Atsakė, kad jis nesąs rašymo žmogus, 
rašyti jam esą labai sunku; tik per dvejus metus varu varomas 
vargais negalais prisivertęs surašyti anas tris lekcijas, kurias 
skaitė Kaune socialiniuose kursuose. Nėra ko abejoti, ligūstumas 
jam labai kliudė raštus rašyti. 

Kas gavo klausyti jo, pirmojo akademijoje profesoriaus, 
lenkiškas paskaitas arba Kaune lietuviškas, tas nenorės šiais 
pasiteisinimais patikėti. Kebliausius nuosavybės ir darbininkų 
klausimus jis sprendė iš pagrindų ir itin sistematingai dėstė, 
tiesiog žaisdamas, kaip paprastai, meiliai šypsodamos savo 
kairės rankos nagams; retkarčiais tik flirtingai (atleiskite ordi- 


69 


nariškumą!) pažiūrėdamas į klausytojus. Darėsi stebuklingai 
gera nuotaika, kad lektorius toks simpatiškas ir dėl to, kad 
taip lengva klausyti labai rimtai filosofiško turinio kalbos. Jei 
būtų buvęs stenografas ir būtų ištisai užfiksavęs Dr. J. Matu- 
levičiaus tas paskaitas, man rodės, nebūtų reikėję nė taisyti, 
o pasirodė, jam pačiam reikėjo labai daug vargo pridėti, kol 
tas paskaitas spaudai prirengė. Vadinas, Dr. J. Matulevičius 
turėjo labai rimto mokslinio bagažo, buvo labai inteligentiškas, 
daug galvojęs ir kombinavęs, tai ir praktikoje taikęs, dirbdamas 
mokytojo darbą ar darbininkus organizuodamas, — vis dėlto 
rašyti buvo sunkus. Tai labai paprastas reiškinys. Prof. Jonas 
Baudouin de Courtenay, Europos garsybė, mokslininkas, kurio 
raštų kalba negali atsigardžiuoti, taip kalbėjęs, taip savo 
lekcijas skaitęs, jog studentai tiesiog dančiu griežę arba galvą 
susiėmę bėgę iš auditorijos. Dr. Matulevičius priešingai -— 
jis gražiai kalbėjo. 

Dėl to, kad Dr. J. Matulevičius maža parašė, žmonija, 
Katalikų Bažnyčia, lietuvių tauta nėra nieko netekusi. Dr. J. 
Matulevičius buvo gyvas tarp gyvųjų, savo talentų, savo žinijos 
neužkasęs. Kalbėjo daug, bet kam skyrium, kuo tik domėjais. 
Jo vedamą novicijatą išėję Broliai ir Tėvai turėjo progos visa 
patirti kuo tik buvo turtingas jų vadas generolas. 

Aš pavydžiu Dr. Jurgiui Matulevičiui: kur jis ėjo, kur 
žengė, ką tik dirbo, visur ir visi gaubė jį teisybės ir brolybės 
“apsiaustu, visas savo viltis krovė ant jo žemiškuose ir dangiš- 
kuose dalykuose. Jis turėjo visų naštą pakelti ir kažin kur 
kažin kam Galingam nunešti, kad likusiems būtų lengviau. Jis 
mirė in odore sanctitatis. Ar tik žmonių širdys nebus numa- 
niusios, kad Vyskupas Jurgis galės būti ir danguje vargšų 
žmonelių užtarytojas? Man lengva tuo tikėti. 

Dr. Jurgis daktaratą darydamas, įgarsėjo savo mokslo 
veikalu. Per sociologijos kursus Kaune įgarsėjo, kaip visuomeni- 
ninkas. Kiti dėjo jį labai žymiu mokslavyriu, kiti talentingu 
veikėju, gal net reformatorium. O jis pats? Nei mokslo nei 
socialiniu keliu jis nežengė. Jis pasirinko doros sritį, vidaus 
tobūlinimą ir tik tam atsidėjo. Nujau, ar tik ne didesnį žmo- 
nijai bus palikęs šį idealizmo paminklą?! Mokslas, politika 
nepastovūs, krisdami jie apgriauna ir tuos, kurie jiems tarnavo. 
Krikščioniškos tobūlybės dėsniai — pastovūs; kas juos plečia, 
pats nemiršta. Jis — amžinosios šviesos spindulys. 


IZ. T. 


"DIDŽIAJAM ARKIVYSKUPUI MIRUS 


Jiręs lietuvis Taouebas man ' kažkuriuo a isstusiijs 
„dėsniu primena mirusį. didįjį. kardinolą  Mercier. 
Didelis buvo belgas kardinolas Mercier. Nė kiek 
nemažesnis buvo lietuvis arkivyskupas Matulevičius. 

„ Kodėl šių dviejų didelių žmonių, aukštų Kata- 
likų . Bažnyčios kunigaikščių, su šiuo žemiškuoju 
pasaulių atsiskyrusių vaizdai jungiasi, sutampa? 

Kiekvienas „didesnis, daugiau . valstybių į žudynes įtraukiąs 
karas, kiekvienas socialinis ar politinis perversmas palieka 
skaudžių, | greit. neišdildomų "padarinių, | pasireiškiančių visose 
žmogaus gyvenimo srityse, 

Gal „vienas iš skaudžiausių, ilgiausiai tveriančių | ir "daugiau- 
sia žalos visuomenei ir valstybei teikiančių padarinių, įvairių 
stambesnių sukrėtų „palikęs, yra moralinis suglębimas. Moralinis 
susmukimas žymiai atsiliepia socialiniam, politiniam ir ekono- 
miniam susmukimui,. . 

Beveik visiško ir, beveik danolinio - susmukimo gadynę 
gyvendamas, žmogus pasiilgusia akimi dairais aplinkui, norė- 
damas pamatyti tvirtesnę morališką asmenybę. Be galo džiaugies, 
ją. išvydęs ir be galo liūsti, jos nustojęs, 

„Buvo. skaudu, kai. išnyko iš šio. regimojo pasaulio hori- 
zonto kilni, stambi belgo kardinolo Mercier asmenybė. Dar 
skaudžiau, iš „mūsų, gyvųjų, tarpo. atsiskyrus tokiai „aukštai 
morališkai .asmenybei, kaip lietuvis arkivyskupas Matulevičius. 

-„Asmeniškas-ir istoriškas-patyrimas pakankamai yra įrodęs, 
kad pasaulis gėrbia, brangina, ilgai atsimena dvasios galiūnus: 
žymius mokslininkus, didelius filosofus, garsius menininkus, 


71 


geležinės valios žmones. Bet ar ne labiau žmonija savo dvasios 
gelmėse garbina, brangina, atsimena tuos dvasios didvyrius, 
kuriems vardas — šventasis. 

Mums brangus, neužmirštinas yra arkivyskupas Matule- 
vičius, kaip šventasis, neoficialine Bažnyčios kalba šį terminą 
vartojant. 

Bet mirusiojo lietuvio Arkivyskupo didumas reiškėsi ne 
vien ta dvasios galia, kurią vadiname geležine valia bei šven- 
tumu: jo dvasios galia reiškėsi ir kita linkme, kuri psichologų 
yra vadinama protu, o. filosofų. — išmintimi, 

Arkivyskupo Jurgio teologijos daktaro disertacija stebino 
Friburgo. profesorius, Jo sociologinės lekcijos 1909 m. Kaune 
skaitytos — stebino inteligentiškąją lietuvių visuomenės dalį, 
sociologiškų paskaitų pasiklausyti atėjusią. Jo sociologijos, kiek 
vėliau dogmatinės teologijos kursai, Petrapilio Dvasinėje Aka- 
demijoje skaityti, žavėjo ne vieną jauną levitą, į drėgną nesveiką 
Petrapilio klimatą atvažiavusį, aukštesniojo mokslo semtis. 

Mirusiojo Ganytojaus išmintis reiškėsi ne vien teoretiniame 
moksle: darbininkų organizavimas ir sukurtoms organizacijoms 
vadovavimas, Marijonų Vienuolijos perorganizavimas ir dvasinis 
išlaikymas — štai neužmirštamo lietuvio Arkivyskupo išminties 
nuopelnai. 

Iš stiprios „valios einąs iniuriks, didelis protas — dar 
nėra pilnutinis žmogus: jam, kaip „harmoningai būtybei, dar 
trūktų giliai jaučiančios širdies. „Gera, giliai Jaučianti,, "visus 
suprasti ir atjausti mokanti širdis — štai trečias elementas, 
kurs, sujungtas su pirmais dviem: valia ir, iš jos. einančiu 
šventumu "bei galingu protu, darė nuo mūsų atsiskyrusį Gany: 
toją ta. didelę, pilnutine asmenybe, kūrios tiek „gailisi tikras 
lietuvis „patrijotas. ir tikras inteligentas. 


ARKIVYSK. JURGIO 
MIRTIES AIDAS RYME 


iūdna žinia apie netikėtą arkivysk. J. Matulevičiaus 
mirtį pasiekė Rymą tą pačią dieną ir padarė skau- 
džiausio įspūdžio visiems, kurie pažino švento atmi- 
nimo Velionį. Daugiausia skausmo patyrė Marijonų 
4“ Kolegijos nariai. Arkivyskupas Jurgis buvo tos Kole- 

No gijos įkūrėjas ir turėjo, pabaigęs darbą Lietuvoje, 
grįžti į Rymą, apsigyventi savo įkurtoje Kolegijoje ir vadovauti 
jaunuoliams marijonams, suvažiavusiems iš įvairių kraštų. 
Koks tad baisus smūgis buvo jiems ta žinia, kad neteko savo 
įkūrėjo ir Vado, kad tuo būdu visos viltys ir troškimai būti 
po jo tėviška betarpiška globa, kaip sapnas, pranyko. 

Rytojaus dieną Kolegijos koplyčioje buvo atlaikytos iškil- 
mingos gedulo pamaldos. Skausmo suspaustos širdys kėlė 
savo karštą maldą į dangų, o per skruostus riedėjo gaili ašara. 
Žinia apie Arkivysk. Jurgio mirtį skaudžiai palietė ir kitas 
įstaigas bei asmenis, su kuriais velionis turėjo santykių. Vati- 
kanas giliai atjautė savo ištikimo, pilnai atsidavusio Šv. Sostui 
Apaštališkojo Vizitatoriaus Lietuvai, netekimą. Kardinolas P. 
Gasparri, tuometinis Šv. Tėvo sekretorius, tuojau pasiuntė 
Marijonų Generaliniam Prokuratoriui Ryme užuojautos tele- 
gramą: „Reiškiu Tamstai giliausios užuojautos dėl didelio ir 
skaudaus smūgio, mirus Mons. Matulevičiui, kuris taip daug 
yra nusipelnęs Bažnyčiai savo pavyzdingomis dorybėmis: darbš- 
tumu ir nelygstama Šv. Tėvui ištikimybe“. Generalinis Marijonų 
Prokuratorius panašių. užuojautos pareiškimų gavo iš. daugybės 
asmenų: lietuvių, baltgudžių, lenkų, vokiečių ir kit., daugiausia 
gyvenančių Ryme. Tai parodo, kad vyskupas Jurgis Matule- 


73 


vičius, per trumpą savo buvimą Ryme, mokėjo įgyti didelės 
pagarbos ir prisirišimo pas visus, su kuriais tik pasipažino. 

Ryme gyvenantieji baltgudžiai vieningai surengė už Arki- 
vysk. Jurgio vėlę pamaldas rusų katalikų bažnyčioje, slavų 
apeigomis. Sausio 30 d. į nedidelę, bet gražią, rusų bažnytėlę 
susirinko gausus Velionies gerbėjų būrys, nors žinia apie 
rengiamąsias pamaldas, dėl trumpo laiko, plačiau pasklisti 
: negalėjo. Pamaldas laikė Tėvas Sergijus Veriginas. Giedojo 
Marijonų Kolegijos studentai. Į pamaldas buvo atsilankęs J. E. 
vyskupas Dubovskis, kuris kai kurias maldas atkalbėjo slaviš- 
kai. Graudu buvo atsilankiusiems, kai choras užtraukė ,„Vieč- 
naja pamiat“ — „Amžiną atilsį“. Teko girdėti, kad baltgudžiai 
patyrę apie Arkivysk. Jurgio mirtį be galo nuliūdo, kai kurie 
graudžiai  apsiverkė. Mat, Arkivyskupo asmenyje jie neteko 
uoliausio unijos rėmėjo ir baltgudžių reikalų užtarytojo. 

Vasario 3 dieną įvyko iškilmiugos gedulo pontifikalinės 
Mišios gražioje Dvylikos Apaštalų bažnyčioje. Jos buvo lai- 
komos J. E. arkivysk. G. Veneri, su kuriuo Velionis būdamas 
Ryme drauge gyveno. Asistavo ir giedojo Pranciškonai Konven- 
tualai, pas kuriuos Arkivyskupas Jurgis gyveno. Į pamaldas 
atvyko daugybė žmonių, ypač Arkivyskupo Jurgio bičiuliai ir 
gerbėjai. 

Atsilankiusių veiduose bavo matyti didelis skausmas. 


=. 


KUN. K. ZA JANČKA USKAS 


| SPAUDOS BEI VISUOMENĖS AIDAI 
ARKIVYSKUPUI JURGIUI MATULEVIČIUI „MIRUS 


Tr verkė jo visa tauta, garsiai rau- 
dodama, ir liūdėjo jo per daugelį dienų, 
sakydami: kaip galėjo kristi KAUbamija, kuri: 5 
gelbėjo tautą. 

1 Makab. 9, 20 —.21. 


) autose L eisi tėra ma Šanis, apie kurias visa 
tauta, visą. spauda — visuomenės veidrodis — 
vieningai pareikštų savo nuomonę. Mirus Arkivysk. 

Jurgiui, visa visuomenė, visa spauda apie savo vadą “ 
atsiliepė lyg vieno žmogaus lūpomis. Atrodė, kad 

Lietuvoje tėra viena partija, vienos pasaulėžiūros 

Žiuonės, vienas nusistatymas, viena nuomonė, o ta nuomonė: 

Arkivyskupas Jurgis didi, šventa asmenybė. 

Kiekviena tauta didžiuojasi savo nepaprastomis asmeny- 
bėmis, nes tai tautos papuošalas ir garbė. Juo tautoje tokių 
asmenybių daugiau, juo ir tauta laikoma garbingesne. Todėl 
ir nenuostabu, kad tokios asmenybės kogreičiausiai keliama į 
viešumą, lyg kokia šviesa statoma ant žibinto ir rodoma 
pasauliui. Arkivysk. Jurgis Matulevičius mūsų tautos didžiausia 
ir skaisčiausia asmenybė. Kaip dabartinis Respublikos Prezi- 
dentas A. Smetona yra pasakęs „Jo (Arkivyskupo) tyra 
gili siela iškėlė jį viršun minios, lyg ir žibintuvą, kuris skaisčiai 
švietė aplinkui visiems“. Taip pasakė mūsų Tautos Galva, 
tardamas paskutinį atsisveikinimo žodį. 

Pažvelkime į spaudos atsiliepimus. Pavartęs 1927 m. peri- 
jodiką, rodos, jauti, kad Arkivyšk. Jurgis dar tik šiandien 


75 


miręs, — taip gyvai stoja akyse visas jo gyvenimo vaizdas. 

Tiki, kad Arkivysk. ' Jurgio dvasia tebegyvena. juk visa tauta, 

pradedant Valstybės Galva,' Ybaigiant paprastu puslėtom rankom 

darbininku, iškilmingai lyg ir žadėjo gyventi to savo "mylimojo 

vado pavyzdžiu, eiti jo. nurodytais takais. Ir šiandien „pravartu 

tuos pažadus. prisiminti -ir, jei jie dar neišpildyti — sis I 
Štai eilė spaudos atsiliepimų: 


Lietuva; 1927 m. vasario 2 d. rašo: 


Arkivysk. J. Matulevičiaus mirtis — skaudus smūgis, ištikęs lietuvių 
tautą taip staiga, taip netikėtai. Iškilmingos ir didingos jo Iūno: laidotuvės 
drauge buvo nepaprastai graudžios. Veiduose matei ne tik liūdesį, bet ir 
didelį širdies skausmą. Pirmajam atgimusios Lietuvos lietuviui — Vilniaus 
Vyskupui. ir Apaštalų Sosto Vizitatoriui, žinoma, butume mokėję tinkamai 
atiduoti „paskutinę pagarbą, jei būtų buvęs, ir kitas asmuo, ne a, a. Arkivysk. 
Jurgis. Bet tai būtų buvę ne tas. Ne dėl titulų mes gedime, bet kad netekome 
didžiausios ir skaisčiausios moralinės asmenybės, 


Ir toliau straipsnio autorius įrodo, dėl ko Arkivysk. Jurgis 
mūsų tautos didžiausia ir skaisčiausia. moralinė asmenybė. 
Konstatavęs įvairiausius mūsų tautos laimėjimus, autorius liūdi 
dėl vieno: „Negalime tik džiaugtis pažengę pirmyn išvidiniu 
asmens išsitobūlinimu, savo dorovės jėgų sustiprinimu ir būdo, 
pagerinimu“. Arkivysk. Jurgis labai puikiai suprato, kad tautos, 
visuomenės, ar šiaip organizacijos gerovės „pagrindai. labai 
glaudžiai rišasi su vadų išvidiniu išsilavinimu, dvasios ir 
dorovės jėga. Juo daugiau tautoje dvasios milžinų, juo ir tauta 
atsparesnė, jūo' geresnės kultūrai plitimo sąlygos. Tautos 
pagrindas — „religija ir dorovė. Bet tai bendras principas. Ant 
šio principo pirmiausia. turį. atsistoti tautos vadai, — jei. jie 
nori ir siekia tautos. gerovės, — o jais paseks visa tauta, 
Arkivysk. Jurgis šio principo ir laikėsi: Tai pripažįsta ir aukš- 
čiau minėtas autorius: 

"Moralinių savo A mes nepataisysime nei įstatymais nei kokio 
prievarta iš. viršaus, Veltui būtų laukti pagalbos iš mokslo, nes jis su. dorove 
mažai ką turi bendra. Žinių apstumas neapsaugo nuo ištvirkimo. 

„Iš moralinio pakrikimo -gresia didelis pavojus kaip valstybei, taip 
ir tautai. Bausmės ir kalėjimai nepataisys piliečių, jei tauta dorovės atžvilgiu 
bus sugedusi. Nesąžiningas darbininkas, suktas ūkininkas, neteisingas valdi- 
ninkas, neištikimas .tėvynei kariškis sudarys sąlygas, kad kraštas turės žūti. 
Valstybės stiprumas visiškai pareina nuo piliečių moralinio pajėgumo. . 

A. a. Arkivysk. Jurgis. buvo tas žmogus, kuris seniai numatė gresiantį 
mūsų tautai pavojų ir daug yra padaręs jam pašalinti Už vis labiau veikė 
as tobūlos asmenybės pavyzdys, kuris buvo jame taip gyvai įsikūnijęs. Sų 


76 


visais geras, visiems malonus, visus mylįe, Jis buvo ir visų ne tik labai ger- 
biamas bet ir labai mylimas. Jis buvo visų pripažintas neginčijamas 
autoritetas ne tiek dėl savo padėties, kiek dėl asmens ypatybių. Jo įtaka 
į visuomenę augo kasdien, prisirišimas prie jo buvo tikrai nepaprastas. Jis 
matė mūsų tautos silpnumą, jis gydė ją nuo moralinio pakrikimo ir tai su 
tokia meile ir atsidavimu, kaip niekas kitas. Didis smūgis ištiko mūsų tautą, 
mirus tam dvasios galiūnui, mūsų ideališkam dorintojui. Nustojome didžiausio 
žmogaus, kurį mūsų tauta kada .nors:yra turėjusi amžių bėgyje“. 

Iš tikrųjų, Arkivysk. Jurgis gyvendamas neleido nei daug 
įsakymų, nerašė moksliškų traktatų, niekam nedarė prievartos, 
bet, kaip Vaižgantas sako, „pasirinko doros sritį ir vidaus 
tobūlinimąsi“.. Jis.valdė ne- griežtais žodžiais, bet savo dvasia, 
visus sau pavergė ne grasinimais ir. suktumais, bet švelniais iš 
širdies plaukiančiais žodžiais ir kilnios sielos galia. Didžių 
dvasios milžinų ir nepaprastų asmenybių toks jau pažyrnys. 

Šį jo ryškiausį bruožą pastebi ir kiti laikraščiai: 

Lietuvių Tautos Valia, 1927 m. vasario 1 d. rašo: 

A. a. Arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus mirtis liks mūsų tautos istorijoj 
didelės gedulos diena... Ark. Jurgis turėjo įgimtą didelių ir nuostabių žmonijos 
vadų mistinę jėgą, kuri sužavi ir veda paskui savę kiekvieną, ką tik ji su- 
tinka savo kely. Tie asmens jau savo nežemiškos kilmės galia patraukia ir 
kitus veda. Jų žodžiuose neįskaitysi pigiųių pažadų minioms. Nuostabu. 
Jie niekuomet ir nieko nežada, 0 tik nurodo sunkumus, reikalauja aukų, 
išsižadėjimo ir t. t, o tačiau paskui juos eina, juos seka patraukti dieviškos 
ir jokiais žodžiais neperduodamos sa žavingumu, eina paskui S ės neiš- 
dildomo džiaugsmo šypsena, 

Tokia kilni ir reta vado E nisiė buvo a. a. Jurgis. Jo asmuo tai 
geležinės valios ir įstabaus sielos švelnumo „harmonija. Liūdi. tauta amžiams. 
uždariusi karste Didelį Vyrą... 

Mums liko Jo darbai, Jo pavyzdys, Jo kilnios sielos šviesūs spinduliai, 
Tegu jie šviečia vargo debesimis apsuptą Tėvynės padangę... tegu! šviečia... 

Minių minios lanko nuostabaus numirėlio karstą, lydi gatvėmis kupini 
liūdesio ir skausmo, A. a. Arkivysk. Jurgis veda, traukia paskui save lyg 
ir gyvas būdamas. Karsto tyla, sustingęs lavonas nesulaiko paslaptingos galios, 
kuri visus žavėjo ir traukė prie savęs, kai tas didysis Tautos vyras gyvųjų 
tarpe gyveno... 

Kur eisi, kur pasisuksi, visiems jis yra ką nors gero padaręs. Daugu- 
mas asmenų, kurie skausmingai jaučia, kad šiandien trūksta koki tai gyvi 
ryšiai tarp jų, ir to Didžiojo Vyro, Jo, gal būt, nė nematė. Tačiau kalba apie 
Ji, kaip apie žmogų, kurį būtų pažinę, su kuriuo būtų daug reikalų turėję... 
Taip esti visuomet, kai minioje pasirodo didelė galingos valios asmenybė, 

A. a. Arkivysk. Jurgis, galima sakyti, neturi sau lygaus lietuvių tarpe: 
A. a. Arkivysk, Jurgis brangus yra Lietuvai ne vien savo dvasinio gany- 
tojavimo darbu, bet visu savo asmens“ didingumu. Jis buvo ir liks viena 
didžiausia asmenybė atgimusios Lietuvos Liko Jis liks lietuvių tautos 
pasididžiavimas ir garbė. 


77 


Taip rašo politiško pobūdžio, vien tautiškais reikalais besi- 
rūpinąs laikraštis. Jis pageidauja kodaugiausia mūsų krašte 
tokių asmenybių, ir pavyzdžiu laiko Arkivysk. Jurgį. 

Taip, tiek plačioji visuomenė tiek paskiros visuomenės 
grupės aiškiai suprato, kad mūsų šaly sužibėjo nepaprasta 
žvaigždė, kuri švies per amžius ir kartu vadovaus mūsų tautai: 
tiek vadams tiek minioms. 

Štai paskirų visuomenės grupių aidai: 

Rytas, 1927 -m.. sausio 27 d. Nr. 21: 

A. a. Arkivysk. Jurgis buvo nuostabiai didelė asmenybė, kuri savo 
begaliniai kilniu ir šventu gyvenimu, geležinė valia, nepaprastu švelnumu 
ir geniališku protu imponavo ne tik artimiems, bet ir kiekvienam net prie- 
šingos velioniui idealogijos Žmogui. 

Kas jį pažino, tas negalėjo nenusilenkti jo švelnumui, jo nepaprastam 
taktui, jo stebinančiai išminčiai ir viso asmens spindinčiam šventumui. 

A. a. Arkivysk. Jurgis buvo tikras asketas ir šventuolis. Garbės jie 
niekad neieškojo. 

Kiek nustoja Lietuva ir Katalikų Bažnyčia su a. a. Arkivysk. mirtimi, 
sunku šiandien, gailiose ašarose paplūdus, ir įsivaizduoti. Toki vyrai atsiranda 
tik ypatinga Apvaizdos malone. 


Rytas, 1927 m. sausio 28 d. Nr. 22: 

Didelio pasiaukojimo Lietuvos Katalikų Bažnyčios apaštalas, Lietuvos 
žemelės tikrasai sūnus ir jos ypatingas mylėtojas ir uolus veikėjas, žymus 
mokslininkas, krikščioniškų dorybių nešėjas ir skiepintojas, nesuvargstąs meilės 
skelbėjas, dėl lietuvybės kentėtojas ir krikščionių demokratų kelių tiesėjas a. a. 
Arkivyskupas Jurgis Matulevičius apleido šį vargingąjį pasaulį. 

Nebėra tavęs, Dvasios Galiūnė, mūsų tarpe, bet Tavo skaistus 
pavyzdys ir šventas gyvenimas bus mums mūsų sunkiame gyvenime neges- 
tanti žvaigždė vadovė. Mes pasižadame eiti jos rodomu keliu. Bet silpni 
būdami, prašom Tavęs melsti Viešpaties mums patvarumo ir galios tęsti savo 
gyvenimo kelionę Tavo nurodytais takais. 

Amžinai užgeso didelis Bažnyčios ir Tėvynės vyras. A. a. Arkivyskupo 
Jurgio asmeny visas krikščioniškasis pasaulis neteko didelio ir kilnaus žmo- 
gaus. Lietuva gi neteko didžiausio savo apaštalo, kurį Apvaizda mums buvo 
suteikusi. Lietuvos krikščionys darbininkai a. a. Arkivyskupo Jurgio asmeny 
laidoja didelį savo giobėją rūpintoją, kuris daug savo kilnios sielos jausmų ir 
darbų nuoširdžiai aukojo darbininkų vargams palengvinti. 


Rytas, 1927 m. sausio 29 d.: 

Apleido šią vargo žemelę a. a. Arkivysk. Jurgis Matulevičius, pirmasis 
lietuvis Viiniaus Vyskupas, Kristaus Bažnyčios Apaštalas, Didysis katalikų 
jaunimo Tėvas ir Auklėtojas, gilus mokslininkas ir visuomenės darbininkas 
garbingas lietuvių tautos sūnus. Pranešdami visoms L. K. Ateitininkų Sąjungos 
draugovėms bei Korporacijoms ir paskiriems idėjos draugams šią sopulingai 
skaudžią žinią, mes prašome jų paskelbti visiems savo nariams vienos savai- 
tės gedulą. 


78 


= Tokiais žodžiais pareiškė savo skausmą būsimieji Lietuvos 
vadai — studentai ir „moksleiviai, Ir' jie pasiryžo eiti tais pačiais 
„Arkivysk. Jurgio pramintais'- takais, ieškoti ne: savės, ne /savo 
asmeniškų laimėjimų, bet Bažnyčios i5 Tėvynės gerovės. Po šių 
tuoj atsiliepė ir didžiausioji mūsų -tautos ' dalis, tai“ ūkininkai; 
Rodos, Arkivysk. Jurgiui retai tetekdavo' su jais susidurti, bet 
vis dėlto jis ir ūkininkams buvo labai artimas, lyg tikrasis “jų 
Vadas. Ir tie ūkininkai rašo Ry.to, 1927 m. sausio 29 d.: 

Kilni giliai mylinti siela, švelni ir visą jaučianti širdis, švėntų pasiry- 
žimų ir išmintięs kupina dvasia, siekusi nuolatos ne žemės laimės, bet 
amžinojo. Gėrio ir Tobūlybės, gyvenimo ir. nepakeliamos naštos iais 
netikėtai užgeso. | 

Lietuvių tauta nustojo vieno kilniausių. ir geriausių savo vilkų ir sunkų 
bus pernešti tą smūgį tiems, su kuriais skaistaus atsiminimo . velionis dirbo. 
Kartu sų. visais tikinčiais liūdėdama, Lietuvos Ūkininkų Sąjunga, tikinčiųjų 
ūkininkų. vardu, reiškia Marijonų Vienuolijai širdingos užuojautos... - 


Šį smūgį atjautė ir Amerikos lietuviai katalikai, atsiųs- 
dami tokio turinio telegramą: . ' 

Dvasios galiūnas, didis Bažnyčios ir tautos. vyras, K AkiniEėS ir ais, 
Amerikos lietuvių. Porą kartų mus aplankė, tikybinę ir tautinę dvasią stiprino 
gaivino sko 

Gars as, 1927 m. vasario 3 d.: 

Sausio 27 d. mirtis išplėšė Arkivysk. Jurgį Matulevičių, kuris giliu 
mokslu, dideliu taktu, aukšta dora vedė tautą pfie šviesesnio ir laimingesnio 


rytojaus. Liūdi lietuvių tauta, netekus savo garbingojo vado. 
* Mirė kilniausias tautos sūnus, aukštai iškilęs tikėjimo ir tautos darbuose. 


Pavasaris, 1927 m. Nr. 3: | 

Arkivysk. Jurgio Matulevičiaus mirtis — skaudi nelaimė visai lietuvių 
tautai. Tokiu laiku, kada lietuvių inteligentija ir visuomenė siūbuoja nenusi- 
stovėjusi visuomeniniame susipratime, kada dar linksta jos tamprumas 
religiniame nusistatyme, kada dar siaučia ir išilgai Lietuvos žemelės visokios 
laisvamanybės audros — tokiu laiku netekti vyro karžygio, dvasios galiūno 
be galo skaudu. 


Žvaigždė, 1927 m. Nr. 2:' 


Žinia, kad mirė a. a. arkivyskupas Matulevičius, taip užgavo kataliko 
širdį, jog ne vienam išsiveržė pilnas skausmo žodis: „Oi, kaip gaila“. Nors 
jau daug įvairiuose laikraščiuose rašyta, bet našlaičiams vaikams netekus 
savo mylimojo tėvo ar gali kada atsibosti ir užsimiršti apie jį kalbėjus. 
Jiems gulant ir keliant tėvelio paveikslas akyse. 


Varpelis, 1927 m. Nr. 2: 


Šventajame Rašte randame parašyta apie Judą Makabėjų, kad jam 
mirus „per daugelį dienų visi žmonės dideli verksmą verkdami sakė: krito 


70 


caliūnas, kuris gelbėjo tautą“. Nes Judas mylėjo savo tautą ir - meldėsi 
až juos, o tautoje tokių dvasios milžinų daugiau nebebuvo. 

-„Šio mėnesio 29 dieną mes palydėjome savo: tautos „Makabėjų, kuris 
e Vaje dienomis visuomet skubėjo mus gelbėti, nematomos. Viešpaties 
rankos vedamas ir stiprinamas. Jis buvo galiūnas savo dvasia ir santykiuose 
su pasaulių. Jis buvo Viešpaties siųstas genijus, kad šavo švento, dorovingė if 
nepalenkiamai tiesaus būdo, aukštos išminties bei proto galiomis . sustiprintų 
mažos mūsų tautos visuomenės. dvasią, parodytų jos pasauliniams vyrams 
valdymo, pasiaukojimo. pavyzdį. || 

Sunku mums būtų „prasiskverbti į visą mirusiojo gyvenimą ir išskai- 
čiuoti "visas kančias ir vargus sielos ir kūno, Priklausydamas aukštam 
dvasiškosios vyriausybės laipsniui, "sutvarkęs Lietuvos Bažnyčios reikalus, Jis 
kaip paskutinį vainiką -ant. iudirbtų „darbų, pats save uždėjo. Tačiau: po 
tuo „antspaudu slepiasi „erškėčiuoto „veikimo, nenuilstamo veikimo takas. 
Amžinai ryškūs Kristaus. Evangelijos idealai šiame nuostabiai harmoningame 
lietuvio arkivyskupo asmenyje, degdami tylia ir ramia ugnimi viliojo į save 
aplinkoje esančias sielas. Tai buvo kartu ir vargšų, darbininkų užtarytojas, jų 
organizatorius, kartu. ir jaunimo tėvas, traukiąs į save visus pasaulininkus ir 
kartų didis asketas vienuolis ir apaštalas ir kartu dvasiško ir pasaulinio 
mokslo profesorius, pagaliau, tikras lietuvis. 

Jis buvo vadas ir juo mirė, nes tik vadas ir ganytojas mirdamas 
galėjo pasakyti — „Trikiuokitės, pasiaukokite“. Krito galiūnas, kuris gelbėjo 
savo tautą. Krito Lietuvos Makabėjus, kurio vardas Jurgis. 


Tiems skausmingiems visuomenės spaudos atsiliepimams 
lyg antspaudą pridėjo ir Lietuvos vyriausybė, skaudžiai atjaus- 
dama, ko Lietuva neteko. J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentas 
if ministeriai aktyviai dalyvovo visose pamaldose ir tarė tikrai 
nuoširdų atsisveikinimo žodį. 

Arkivyskupas Jurgis įvertintas kaip dvasios galiūnas. Jis 
toks ir buvo. 

Aiškiai matome, kad su juo visi atsisveikina skausminga 
širdimi, kad jam teikiami pagarbos žodžiai nėra išsvajoti, bet 
natūraliausia jo asmens charakteristika. O taip įvyko dėl to, 
kad Arkivysk. Jurgis iš tikrųjų buvo pavergęs visų širdis, 
pavergęs savo dvasios jėga. Jis buvo ta žvaigždė, kurios 
neįstengė pridengti nei pokarinių nenormalumų rūkai, nei jo 
priešų šmeižimai. Jo dvasia prasimušė į aukštybes. Jis ko- 
sėkmingiausiai įgyvendino, gal dar prof. Fr. Foersterio nepa- 
skelbtą pageidavimą: „juo didesnis yra kurio nors laikotarpio 
materialus darbas, juo daugiau turi būti žmonių, ugdančių 
amžinuosius sielos turtus, be kurių ir visa darbo kultūra 
neturi jokios prasmės ir jokių dieviškų galių ant savęs. Kame 
apie tai nemąstoma, ten teauga. vien bedieviškas darbas, 


80 


bedvasė kuitūra — Babelio bokštas“*). Tą mintį Arkivysk. 
Jurgis labai puikiai suprato. Ir todėl jo asmenybė kur kas 
skaisčiau sužiba, jo gyvenimo šventumas kaskart labiau ryškėja, 
kai jis gyveno sunkiausiu karo ir pokariniu laikotarpiu, kada 
kūrybinis darbas buvo be galo sunkus. 


Mes lietuviai esame linkę savo tautos garbinguosius 
asmenis greitai užmiršti, gal net per menkai juos įvertinę ir 
per mažai su jų asmenybe, darbais susipažinę. Su Arkivysk. 
Jurgiu taip neatsitiko. Tai vienur, tai kitur toji nepaprasta 
asmenybė spaudoje vis prisimenama. Charakteringiausiai rašo 
Naujoji Romuva, 1931 m. liepos 12 d. Nr. 28: 


Reikia pripažinti, kad kaimynai, o ypač istorikai, geriau mus pažįsta 
ir įvertina, negu mes patys save. Neprošalį paminėti du reikšmingus įvykius 
iš visai netolimos praeities. Į aplenkintą Vilnių savo laiku buvo paskirtas 
vyskupas Matulevičius, kurio žavingas religingumas, gilus protas, politinė 
tolerancija, administratingumas ir vyskupiškas taktas visų buvo labai vertina- 
mas ir aukščiausiai gerbiamas. g 

Nenuostabu, kad Rymas, tą visą gerai žinodamas, jam pavedė eiti 
tokias sunkias pareigas, bet lenkų siaurai nacionalistinis spitrumas ir religinė 
bigoterija, smurto keliu išgraužė iš Vilniaus šį vyspusiškai aukštą ir kilnų 
žmogų, kurio religinis kilnumas ir politinė tolerancija taip labai buvo reika- 
lingi anų laikų Vilniuje. 

Arčiau įsižiūrėjus į a. a. vyskupo Matulevičiaus asmenybę, galima 
pajusti, kad jame buvo susikristalizavusios Rytų ir Vakarų kultūros kilniau- 
sios savybės. Drąsiai galima sakyti, kad jo asmenybėj pasireiškė tų dviejų 
Kultūrų sintezė, bet vienkart jame išliko grynas lietuviškumas su kilniausiais 
protėvių pradais. 

Į šios rūšies aukštumas tur būt ne daug šiandien rasime pretenduojančių... 

Dieviškosios meilės Bilima, lietuviškai intuityvinės tolerancijos greta, 
Vyskupo Matulevičiaus asmenybėj, kaip saulė spindėjo, o kam teko jį 
pažinti, tik tas labiau tą visa juto, negu pajėgė nusakyti. Ir žymiųjų asme- 
nybių ugdymo kelyje vyskupo Matulevičiaus pavyzdys visada bus reikšmingas. 
Todėl mokėkime savus didvyrius įvertinti ir iš jų pasimokyti... 


Atėjus gi penkerių metų mirties sukaktuvėms spaudos ai- 
dai dar labiau ryškėja apie Arkivysk. Jurgio asmenybę. No- 
rima, kad tosios asmenybės skaidrumas būtų viešiau įma- 
tomas, norima ją parodyti mūsų tautai ir visam pasauliui 
visoj garbėj — šventųjų aureolėj... iš tamsaus Bazilikos po- 
žemio, kur jau ir dabar nuolat mirga kelios degančios prie 
jo karsto žvakutės, iškelti jį ant marmurinio altoriaus... 


*) Fr. Foersteris, Kristus ir žmogaus gyvenimas, 160 pusi. 


87 


Ir šiandien dar spaudoje tvirtinama, kad Arkivysk. Jurgis 
gyvas, gyvas savo darbais, pavyzdžiu ir dvasia. Taip Darbi- 
ninkas, 1932 m. sausio 30 d. Nr. 9 rašo: 

Jis (Arkivysk. Jurgis) įsiamžino ne tik istorijos lapuose, bet ir gyve- 
nime. Mes tik sakome, kad arkivyskupas Matulevičius miręs dėl to, kad jo 
kūnas palaidotas Kauno Bazilikos kriptoje. Tačiau iš tikrųjų arkivysk. Jurgis 
gyvas. Jis gyvas savo mokslu, gyvas savo darbais. O jo mokslui, jo darbams 
surašyti reiktų daug knygų... 

„- „Atskiros būtų knygos prirašytos apie Arkivysk. Jurgį ir dabartinį 
šv. Tėvą Pijų XI. Prisiminkim tik vieną faktą. Kai Popiežius Pijus XI, būda- 
mas dar kunigu Ratti, rengėsi priimti vyskupo šventimus, tai Arkivysk. Jurgis 
jam laikė rekolekcijas. Iš Popiežiaus Pijaus XI raštų ir darbų pasaulis stebisi, 
Ir jeigu toks genialus proto vyras, kaip Pijus XI, pasirinkęs buvo savo 
rekolekcijų vedėju mūsų tautietį Arkivysk. Jurgį, tai iš to galim spręsti apie 
arkivyskupo Jurgio išmintį... 


Laivas, 1932 m. sausio 30 d. Nr, 5: 


Penkeri jau metai, kaip mylimasis mūsų vadas, atsiskyrė su mumis, 
tačiau lig šiol mūs širdys nepamiršta jo. Jaučiame, kad paliktoji jo vieta dar 
tuščia, dar nieks nėra jos užėmęs... jis mums prieš akis tarsi gyvas — 
kilnus ir malonus, pilnas gražiausių norų ir pasiryžimų. 


Naujoji Romuva, 1932 m. vasario 14 d. Nr. 7 (59): 

Prieš penkis metus užgeso religinėj kultūrinėj Lietuvos padangėj 
skaidrus dvasios žiburys, didžiadvasė asmenybė, brangus Tautos ir Bažnyčios 
sūnus, viena iš didžiausių lietuvių tautos moralinių pajėgų — a. a. arkivysk. 
Jurgis Matulevičius, Gili ir gera asmenybė, kur slėpėsi didinga dvasios galybė 
ir brangūs širdies turtai... 

„+. „Rikiuokitės, pasiaukokite...“ — šnibžda jau mirties paliestas, bet 
dar vis pasiryžimų liepsna žaidžiančios lūpos ir su saulėta šypsena ir su 
angelų ramybe jis apleidžia trumpai teviešėtą pasaulį... 

Tai dar nevisas spaudos ir visuomenės aidas, o kiek dar 
tų aidų nepasiekė laikraščių skiltis?.. Kiek tauta sudėjo prie 
tos Didžiosios Asmenybės karsto tylių pažadų ir pasiryžimų... 
Ir kiek daug atsiras žmonių, kurie mokysis iš Didžiosios 
Asmenybės tikrosios Bažnyčios ir Tėvynės meilės, nepalen- 
kiamo valios tvirtumo ir griežtumo, o kartu ir lanksčiausio 
švelnumo, darbštumo ir pasiaukojimo. Ir dar daug daug ko 
kito, tų tikrųjų sielos vertybių, kurios turi puošti kiekvieną 
patrijotą kataliką, o ypač tautos vadus, tuos asmenis, kurie 
norėtų mūsų tautą įvesti į dvasinės ir materialinės kultūros 
laimėjimus. 


63 Arkivysk. J. Matulevičius 


ŽALIA RŪTA 


ARKIVYSK. JURGĮ MATULEVIČIŲ PALYDINT 


Šedulą dėkis tu sau Lietuva: 
Vyresnįjį sūnų lydėsi į kapą; 
Nevystantį rengės nupint tau vainiką, 
Tave tarp tautų pastatyt skaisčiaveide. 


Praamži, atmink šitą skaudulio ugnį, 

Kai Lietuvą dėsi į lėkštę svarstyklių: 

Ji liūdesio dega šiandieną ugnim: 

Tikiuos, jai sutrumpinsi kelią į laisvę ir garbę. 


Jo žingsnių kely tavo vardas tik auksu rašytas, 

O kelias tas ilgas, — daugiau pusės žemės; 

Nuo kalno pilies Gedimino kepurė jo debesis siekė, 
Marijos vardu užu Kristų jis armiją vedė į mūšį. 


Sudiev Tau, Drauge, kur: Monblano paūksnėj 
Galandom ginklus šviesiai ateičiai kurti Tėvynei! 
Sarina!), pranešk okeanui: ką tu mylavai, 

„ To bangos, paleistos žeme, nemažesnės už jo. 


Pasibaigė Tavo visi jau skausmai: 

Prie motinos - žemės priglaudęs sau galvą, 
Tu miegi šiandieną ramiai, 

Lyg tas, kurs per dieną žingsniavęs vaga. 


O, Motina Vartų Aušros! 

Būk vėlei Tu jo gailestinga, 

Kurs lenkės žemai prieš altorius Tavus, 
Ir laiminki tautai jo visai. 


1) upė, 


J. AUGUSTAITYTĖ-VAIČIŪNIENĖ 


ARKIVYSKUPĄ JURGĮ ATSIMINUS 


Naktis per juodą žemės langą, kaip vagis, ištrūkus 
Nuslinko putinų baltais žiedais... 

Sustok, širdie, spalvingą giesmę vis neūkus, 

Sustok, gyvenime, kurs slėniuos Lietuvos sklaidais. 


Per žalią lanką nuo Suvalkų krašto 

Į baltus Alpius traukia mūsų praeitis. 

Ir taip vaizdingai, lyg skara Veronikos be rašto, 
Vis mena prieš keliolika dienų nutrūkusias mintis. 


Ant rankų išnešė, kaip valdiniai savo karalių, 

Baltės vėlės paradui išpuoštus tuščius namus... 

Jo lūpų paskutiniai virpesiai dar svaidė pluoštą galių, 
Kad būt keleivis, audrų ištiktas laukuos, ramus. 


Dvi rankos apsiviję apie juodą kryžių, 

Dvi rankos, kėlusios Lietuvą į žydrus laikus... 
Ak, nebeverkite, aš vėl pas jus sugrįšiu, 

Kai būsite išvaikščioję mano visus takus! 


O jie iš Marijampolės laukų Jurgučio, baso piemenuko, 
Kur gluosnio išsukta dūdelė buvo džiaugsmo svaigulys, 
Į pavergtojo Vilniaus liūdinčius rūmus pasuko: 

Gal savo brangiąją tėvynę išganys.... 


Nereikia mums kalbėti apie žvakių mirgulius prie grabo, 

Nes Jurgio Arkivyskupo siela, kaip saulės spindulys gyva. 

Jo testamentas, kaip aidai sudužusiųjų kanklių, kabo: 
„Rikiuokitės, pasiaukokit“, Baltijos perlais tegu spindi Lietuva. 


Pro Bhrisfo ef Šeelesial 
Kristui ir Bažnyčiai! 
Arkivysk. 5. Matulevičiaus šūkis 


ATSIMINIMŲ ŠVIESOJE 


VYSK. JUSTINAS STAUGAITIS 


Warp mano ir a. a. Arkivysk. Jurgio amžiaus yra 
kelerių metų skirtumas. Tačiau mudviem teko būti 
kartu vienoje klasėje. Mat, aš patekau į I gimna- 
zijos klasę turėdamas jau 14 m. Jis tuomet turėjo 
gal vos tik 10 metų. Jis tuomet vadinosi Jurgis 
Matulaitis. Buvo tai malonus, kuklus vaikutis, bet 
niekuo ypatingu nepasižymėjo. 

Jurgutis, matyt, silpnai buvo paruoštas I klasei, mokėsi 
tad vos vidutiniškai ir dažnai dėl ligos apleisdavo pamokas. 
Nuo pirmos klasės Jurgis Matulaitis išnyko man ir iš akių ir 
iš minties. 

Jau aš buvau kunigas. Tekdavo girdėti, kad Petrapilio 
Akademijoj esąs kažin koks Matulevičius, labai gabus klierikas. 
Kada aš atsidūriau Varšuvoj, vėl kunigai man pasakydavo, kad 
jų seminarijoj esąs buvęs labai gabus klierikas Matulevičius, 
lietuvis, puikiai baigęs Akademiją, studijavęs užsienyje ir šian- 
dien esąs Kelcų seminarijos profesorium. Man į galvą neparėjo, 
kad tai buvęs mano I kl. draugas, Jurgis Matulaitis. 

Kaip jis pavirto Matulevičium? Tie laikai, kada lietuviai 
lenkindavo savo pavardes, juk jau buvo praėję. 

Mat, Jurgis Matulaitis turėjo dėdę, kuris buvo Kelcų 
gimnazijos mokytoju. Dėdė jau buvo virtęs Matulevičium. Jis 
pasiėmė pas save brolėną Jurgį, todėl ir jį padarė Matulevičium. 
Juk neparanku buvo, kad dėdė būtų Matulevičius, brolėnas gi— 
Matulaitis. Bet tuoj turiu pridėti, kad mokytojas Matulevičius, 
kuris vėliau man teko pažinti, vistik buvo susipratęs lietuvis. 
Ištarnavęs emeritūrą, jis apleido Kelcus, persikėlė į Suvalkus 


68 


ir ten gimnazijoj dėstė lietuvių kalbą. Juo labiau Jurgis Matu- 
levičius anaiptol nevirto lenku; dvasioje išbuvo tikru Matulaičiu, 
kaip vėliau yra įrodę jo darbai. 

Varšuvoj man teko apie 4 metus išbūti šv. Aleksandro 
bažnyčios vikaru. Mūsų parapijoj vienoje mergaičių mokykloje 
jis buvo kapelionu, 

Nesimatę nuo I gimnazijos klasės, su kun. Jurgiu susi- 
tikome netikėtai. Atsiminėme vaikystės laikus ir suėjome 
į bičiuliškus santykius. Kun. Jurgis padarė man ne tik 
malonaus, bet ir šviesaus, labai išmintingo ir maldingo kunigo 
įspūdį. Toks iš tikro kun. Jurgis ir buvo. Gyvendamas Varšu- 
voj, jis nepasitenkino vienu mokyklos aptarnavimu: jis interesavosi 
visais ganytojavimo reikalais ir labai gyvai dalyvavo katalikiš- 
kame veikime, kuris tuomet dideliame Varšuvos mieste gana 
plačiai reiškėsi. Darbininkų, jaunimo organizacijų, spaudos 
ir iš viso katalikų visuomenės reikalai buvo labai arti kun. 
Jurgio širdies. Jis juose ne tik dalyvavo, bet daugeliu atvejų 
buvo sumanytoju. 


Pagaliau kun. Jurgis, bent kiek pasveikęs, buvo pakvies- 
tas Petrapilio Akademijos profesorium. 1905 metais aš 
sugrįžau į Lietuvą. Ir vėl nutrūko mudviejų santykiai. 

Žinojau, kad kun. Jurgis, metęs profesoriavimą, persikėlė į 
Šveicariją ir ten ėmė formuoti Marijonų Vienuoliją naujais 
pagrindais. 

Prisipažinsiu, šitas kun. Jurgio žygis man nepatiko. Žino- 
jau, kad kun. Jurgiui iš Petrapilio buvo atviras kelias į 
vyskupus. Man rodosi, kad tai būtų stačiai Dievo Apvaizdos 
siųstas vyskupas. Tuo tarpu kun. Jurgis, kaip man tuomet 
rodėsi, pats visai be reikalo pasitraukia iš to kelio. Vienuoliai 
geras dalykas, bet jie kuriasi mums visai svetimame krašte. Tuomet 
valdę mus rusai juk į Lietuvą tų vienuolių neįsileis. Žinojau, 
kad naujieji Marijonai iš Šveicarijos mano persikelti į Ameriką. 
Bet ar verta į Ameriką eksportuoti geriausieji mūsų kunigai? O 
tokių kaip tik visa eilė (kun. Būčys, kun. Dvaranauskas, kun, 
Totoraitis) tuoj įstojo į naujuosius Marijonus. O Lietuvoje tiek 
ir taip svarbaus darbo! 

Tokie buvo mano abejojimai dėl a. a. Vyskupo Jurgio 
ir jo sumanymo atnaujinti Marijonų Vienuoliją. Pasirodo, mano 
klysta. Dievo Apvaizdos turėta savo planai. Ji kunigą Jurgį lyg 


69 


už rankos vedė ir nuvedė ir į tas aukštumas, kuriose aš jį 
norėjau matyti, 

1914 metais, lygiai prieš pat karą, kun. Jurgis Marijam- 
polėje, jau kaipo vienuolis, vedė kunigams rekolekcijas. Jose ir 
man teko dalyvauti. Mes stačiai buvome sužavėti kun. Jurgio 
minčių brandumu ir giliu dvasinio gyvenimo supratimu. Tos jo 
rekolekcijos mums buvo geras pasiruošimas karui ir su juo 
einantiems išbandymams. 

Besibaigiant karui, švystelėjo mums laisvės viltis. Vakuoja 
Vilniaus Vyskupo sostas. Dar tuomet galingi vokiečiai nenori į 
ji įleisti lenko. Valstybės Taryba turi progos prisidėti prie 
nustatymo kandidato į Vilniaus Vyskupus. Aš tuomet buvau 
Valstybės Tarybos vicepirmininku. Man tuoj parėjo į galvą, kad 
geriausias kandidatas į Vilniaus Vyskupus yra kun. Jurgis 
Matulevičius. Kitiems Tarybos nariams atrodė, kad Matulevičius, 
kaipo ilgai išgyvenęs Lenkuose, menkas gali būti lietuvis 
patrijotas. Daug man teko padirbėti, kol įtikinau draugus tary- 
bininkus, kad Matulevičius mums nepavojingas. Galų gale, kaip. 
žinome, kun. Jurgis liko Vilniaus Vyskupu. 

Ir gera, kad liko jis, ne kas kitas. Tik tokio takto ir 
proto žmogus, kaip a. a. Arkivysk. Jurgis, galėjo 7 metus išsi- 
laikyti Vilniaus Vyskupo soste. Per tą laiką Matulevičius daug 
gera yra padaręs ir lietuvybei ir Bažnyčiai. 

Kun. Jurgis pats nenorėjo likti Vilniaus Vyskupu. Nugir- 
dęs, kad mes statome jo kandidatūrą, nuoširdžiai manęs prašė 
to nedaryti. Aš gi jam atvirai pasakiau: „Žinau, kad būti 
vyskupu Vilniuje nelengvas yra dalykas. Bet kad mes geresnio 
kandidato neturime“. 

Naujam Vyskupui ingresą į Vilniaus Katedrą ruošė Kapi- 
tula, susidedanti bemaž iš vienų lenkų. Visa kas ten, žinoma, 
ir buvo padaryta lenkiškai. Dėl tos priežasties Valstybės Taryba 
ingreso iškilmėse nedalyvavo. Tačiau į pietus aš, kaipo Vyskupo 
draugas, laikiau reikalinga nueiti. Pažymėtina, kad pietuose 
buvo tik vieni kunigai. Iš Vilniaus ponų lenkų niekas nedalyvavo. 
Mat, vyskupas—lietuvis. Per pietus, žinoma, nemaža buvo kalbų. 
Jos visos buvo nudažytos lenkiško patrijotizmo spalva. Stebė- 
jausi, kaip sumaniai, kaip taktingai atsakinėjo į jas Vyskupas. 

Po ingreso pirmutinį vizitą Vyskupas Jurgis padarė 
Tarybai. Mes jį tuoj revizitavome ir nutarėme paruošti jam 
priėmimą. Dėl tam tikrų priežasčių turėjau išvykti iš Vilniaus 


90 


ir man tame priėmime dalyvauti neteko. Tik paskui patyriau, 
kad per jį buvusi labai jauki nuotaika ir Vyskupas visus suža- 
vėjęs savo malonumu ir išmintimi, į 

Naujasis Vilniaus Vyskupas užėmė savo sostą adventui 
besibaigiant, o tuoj po Kalėdų užėmė Vilnių bolševikai. Mums 
teko iš ten pasitraukti. Mano santykiai su Vyskupu Jurgiu vėl 
nutrūko ilgesniam laikui. 

1925 m. Vyskupui Jurgiui tenka apleisti Vilnius, lenkų 
vyriausybei to reikalaujant. Kaip tik tuo metu pradėta galvoti 
apie Lietuvos Bažnytinės Provincijos įsteigimą. Tuomet jau 
tituliaris Arkivysk. Jurgis buvo Ryme. Netenka abejoti, kad tik jo 
prisidėjimu Šv. Tėvas sutiko įsteigti paskirą Bažnyčios Provin- 
ciją Lietuvoje. Ir štai mes Kaune susilaukiame nauio Šv. Tėvo 
Delegato su labai plačiais įgaliojimais. Buvo juo Arkivysk. 
Jurgis Matulevičius. Jam buvo pavesta vietoje ištirti, kaip turėtų 
būti Lietuva paskirstyta vyskupijomis ir numatyti kandidatus 
į vyskupus. Šito darbo Arkivysk. Jurgis ėmėsi stropiai ir labai 
atsargiai. Kelis mėnesius užtruko, kol visa ką paruošė. Tik 
1926 metų kovo mėnesio pradžioje su projektais išvyko į Rymą. 

Šv. Tėvui arkivyskupo asmuo buvo gerai žinomas, 
Popiežius jį labai gerbė ir vertino, todėl ir jo projektus priėmė, 
tur būt, be pataisų. Balandžio mėnesio pradžioje arkivysk. 
Jurgis vėl parvyko į Lietuvą jau su gatavomis bullėmis taip 
Bažnytinei Provincijai, taip naujiesiems jos Vyskupams. Mūsų 
todėl Bažnytinės Provincijos įsteigimas yra a. a. arkivysk. 
Jurgio nuopelnas. 

Arkivysk. Jurgis buvo ir naujiesiems Vyskupams patarėju, 
galima sakyti, jų vadu. Per pirmuosius Vyskupų pasitarimus 
arkivysk. Jurgis pirmininkaudavo, teikdamas mums šviesių 
savo nurodymų. 

Naujoms dijecezijoms įsikūrus, daug dalykų dar reikėjo 
nustatyti ir sutvarkyti. Arkivysk. Jurgis, vis tebebūdamas Šv. 
Tėvo Delegatu Liatuvai, visa tai pamažėli ir atsargiai tvarkė. 
Bet negailestingoji mirtis nedavė jam baigti to darbo. Neseniai 
Kaune atlikę su a. a. arkivysk. Jurgiu posėdį, netikėtai buvome 
pakviesti į to brangaus žmogaus laidotuves. Jos mums buvo 
labai skaudžios. Bet tikimės, kad arkivysk. Jurgis danguje 
nesiliauja meldęsis už Lietuvą ir jos Bažnyčią. 

JUSTINAS STAUGAITIS, 
Telšių Vyskupas 


VYSK. JUOZAPAS KUKTA 
* 


Žinodamas, kad a.a. Vyskupas Jurgis rašė pats dienoraštį, 
šia parinkau tik tokius atsiminimus, kurių, manau, ten nebus. 

Rusams 1907-X-1 d. išvežus iš Vilniaus vyskupą Roppą, 
Vilniaus dijecezija našlavo ligi 1918 metų. Per kurį laiką la- 
bai gyvai buvo diskutuojamas klausimas: kas bus Vilniaus vys- 
kupu? Vieni troško, kad būtų lenkas, kiti — lietuvis, treti — 
baltgudis, o vokiečiai, okupavę Vilnių, norėjo, kad būtų vokietis, 
nes jų manyta Lietuvos dvarus išdalyti savo kolonistams. 

Pradėjus nuo 1917 metų rudens veikiančiajai Lietuvos Ta- 
rybai šiuo klausimu rūpintis, jos nariai 1918 m. porą kartų at- 
silankė pas Apaštalų Sosto Nuncijų Minchene, kuriuo ten tuo- 
met buvo dabartinis kardinolas sekretorius Pacelli, mat, jo ži- 
nioj — jurisdikcijoj tuomet buvo ir okupuota Lietuva. Per pas- 
kutinį iš tų pasikalbėjimų Nuncijus buvo pasakęs, kad Vilniaus 
vyskupo paskyrimo klausimas yra taip pribrendęs, jog jo ati- 
dėlioti nereikėtų. Jei Lietuvos Taryba politiniu atžvilgiu nieko 
neturėsianti prieš Marijonų  Kongregacijos Generolą kunigą 
Jurgį Matulevičių — jis esąs Apaštalų Sosto kandidatas — 
tas paskyrimas galėtų įvykti nėt telegramos keliu. 

Priešingai, jei Taryba norėtų siūlyti ir palaikyti savo kan- 
didatą, tai sugaišintų daug laiko ir nėra žinios, ar Apaštalų 
„Sostas sutiktų dėl asmens. 

Lietuvos Taryba, prieš ką nors atsakydama, išsiuntė tris 
savo delegatus pas kun, J. Matulevičių į Marijampolę atsiklausti: 
kokios politinės krypties ir taktikos jis manytų laikytis eidamas 
vyskupo pareigas Vilniuje Į tuos klausimus kunigas J. 
Matulevičius atsakė, keip man buvo kalbėjęs vienas iš buvusių 
delegatų (kun. Petrulis): 


92 


— Aš matau, jūs norėtumėte, kad būsimas Vilniaus vys- 
kupas būtų nelyginant kaip koks plaktukas, kuris ten suskal- 
dytų lenkams kunigams galvas, ar kaip kokia šluota, kuri juos 
visus iš Vilniaus iššluotų. Bet toks aš negaliu būti, nes kiek- 
vienam vyskupui Bažnyčios Kanonai nustato normas santykių, 
kurie turi būti tarp vyskupo ir kunigų. Aš iš anksto žinau, kad, 
laikydamasis Kanonų, negalėsiu nei vienai nei kitai pusei įtikti. 

Toks atsakymas Tarybos narius įtikino, kad kun. J. Ma- 
tulevičius yra rimtas asmuo. Buvo pranešta Nuncijui Min- 
chene, kad prieš tą kandidatūrą Taryba nieko neturinti. 

Netrukus į Vilnių atėjo oficiali žinia, kad Vilniaus vys- 
kupu jau turime Jurgį Matulevičių. Lietuviai džiaugėsi. 

Bendrame lenkų kunigų susirinkime susidarė, kaip matyti, 
pasitenkinimo nuotaika. Vienas jų atvirai pareiškė savo džiaugsmą, 
kad vyskupu buvo paskirtas kun. J. Matulevičius, o ne kas 
kitas. Į tai atsiliepė kitas kunigas, sakydamas, kad jie gailė- 
sis šito paskyrimo, nes su Matulevičiaus taktingumu sunku jiems 
būsią kovoti ir jį įpinti į netaktūs. Jis geriau džiaugtųsi kitu 
kokiu, nors netikusiu, kandidatu, nes jiems būtų lengviau iš 
Vilniaus išgraužti, ir vieton lietuvio gautų vyskupą lenką. 

Baltgudžiai kunigai džiaugėsi matydami vyskupo J. Matu- 
levičiaus asmeny savo reikalų rėmėją. 

Tiems dalykams vykstant man teko būti vokiečių Verwal- 
tunge pas Kirchendezernentą Schmidtą. Išėjus iš kalbos, kad 
jau turime naują paskirtą vyskupą, jis kaip ir nustebęs, siekia 
spinton ir iš ten išėmęs bylą paduoda ją man. Joje buvo kar- 
dinolo Hartmanno laiškas, rašytas Liudendorfui, kad nedarytų 
kariškų kliūčių kun. J. Matulevičių paskiriant Vilniaus vyskupu, 
Taip pat buvo Liudendorfo įsakymas Vilniaus Verwaltungui pa- 
reikšti savo nuomonę. Štai p. Schmidtas, dar nieko nepadaręs 
šitam reikalui, jau sužino apie įvykusį paskyrimą. Matyti, pra- 
laimėjimas karo lauke jiems padiktavo, kad nereikės interesuotis 
Vilniaus reikalais, 

Kun. Jurgio Matulevičiaus konsekracija įvyksta Kauno Ba- 
zilikoj 19i8-XII-1 d., pirmame Advento sekmadienį. Konsek- 
ruoja vietos vyskupas Pr. Karevičius. Vilniaus Kapitula dele- 
guoja prel. Baiko ir kan. Lubianiec. Aš nuvykstu paties Vys- 
kupo Jurgio kviečiamas. Naujas Vilniaus Vyskupas savo protu, 
dvasios nusiteikimu ir kuklumu palieka visiems konsekracijos 
dalyviams labai gero įspūdžio. 


95 


Gruodžio 8 d., Švč. M. P. Nekalto Prasidėjimo šventėje, 
atlieka iškilmingą savo ingresą Vilniaus Katedroje. Nuo šio 
laiko pradeda valdyti vyskupiją. Nuo čia prasideda jo vargai — 
rūpesčiai, kaip vyskupo ir nuo čia prasideda plačiausiai reikštis 
jo asmenybė santykiuose su dvasininkais, tikinčiaisiais, valdžia 
ir politinėmis srovėmis. Visų pirma turiu pabrėžti, kad jam 
reikėjo pradėti ir toliau Vilniaus krašte dirbti labai nenormaliais 
laikais. Tuomet Vilniaus vyskupija politiniu atžvilgiu buvo 
padalyta į kelias dalis, o jam valdant liko dar labiau suskaldyta 
ir jis jos nebepasiekė apglobti, nes trukdė karo frontai: bolševikų — 
lenkų, bolševikų — vokiečių, vokiečių — lenkų, lietuvių — lenkų. 
Todėl, nors ir būdamas ganytojas, net laišku neturėjo progos 
pratarti į visus sau pavestuosius. Ir Vilniaus miestas, reikia 
pasakyti, me mažiau darė Vyskupui rūpesčių ir vargų dėl 
nuolatinio keitimosi politinės būklės ir valdžios. 

Vilniuje Vyskupas Jurgis savo ingreso metu rado net 
kelias valdžias iš karto: vokiečių su savo „Soldatenrat“ ir 
valdžia priešakyje, Lietuvos Tarybą, bestiprinančią savo pozi- 
cijas viešumoje, ir lenkų neviešo pobūdžio Tarybą, su kuria 
vieni lenkai tesiskaitė. Dėl to ingreso metu Vilniaus lenkiška 
Kapitula buvo atsisakius duoti Lietuvos Tarybos nariams garbės 
vietas Katedroje, kad nepaliktų lenkų slaptos Tarybos narių 
antraeilėje vietoje. Ta tai buvo racija, kad L. Taryba oficialiai 
vyskupo ingrese nedalyvavo. Ne ilgai trukus politinis Vilniaus 
veidas pasikeitė. Vokiečių ,Soldatenrat“ su visu savo štabu per 
Naujus Metus iš Vilniaus išėjo, užleisdamas bolševikams, — 
tuo kartu buvo kalbama, kad už pusantro milijono aukso 
rublių, — patys atsitraukė tik ligi Lentvaravo stoties. Ligi 
Trijų Karalių Vilnių valdė vietos milicija iš lenkų ir lietuvių. 
Lietuvos Tarybos nariai, kad nebūtų bolševikų užklupti, Kūčių 
dieną išsikraustė į Kauną. Vilniaus gyventojai Trijų Karalių 
rytmetį pasijuto jau valdomi bolševikų, kurie išbuvo Vilniuje tik 
ligi Velykų. Lenkai juos išvarę kitą pavasarį gegužės - birželio 
mėnesį patys turėjo kraustytis. 1920-VII-14 d. Vilnius vėl 
sulaukė bolševikų. Praslinkus kokiai savaitei, į Vilnių atėjo jau 
lietuvių kariuomenė. Čia tarp abiejų pusių prasidėjo rungtynės 
dėl valdžios. Galutinai rugsėjo mėn. Vilniuje įsigalėjo vieni 
lietuviai, bet spalių 9 d. turėjo vėl skirtis su Vilnium dėl lenkų 
generolo Želigovskio smurto, kuriam įvykus Vilnių su apylin- 
kėmis smurtininkai paskelbė nauja valstybe, pavadinę ją 


94 


„Srodkowa Litwa“ ir pagaliau 1922 metais sausio mėnesį 
sujungė ją su pačia Lenkija. 

Vyskupas Jurgis, kaip gilus patrijotas, daug kentėjo dėl tų 
visokių politinių atmainų, bet būdamas kilnios dvasios lojaliai 
laikėsi kiekvienos valdžios atžvilgiu, kiek jos nebuvo priešingos 
Bažnyčios įstatams. Priešingais atvejais turėjo drąsos aiškiai 
pasakyti savo žodį ir ginti principus. Bolševikams pirmuoju. 
atveju Vilniuje išleidus aplinkraštį, užginantį dėstyti tikybą. 
mokyklose, jis paskelbia savo ganytojišką į tikinčiuosius laišką, 
paveda jį perskaityti iš sakyklų, kad panašiu uždraudimu 
daroma tikintiesiems skriauda, ir su juo nė vienas katalikas. 
neturįs sutikti. Bolševikų buvo tartasi jį suareštuoti, bet kažkodėl 
to neįvykdė. 

Želigovskio valdžiai esant Vilniuje ateina pas Vyskupą 
valdančio Komiteto pirmininkas, p. Abramavičius, kairiųjų 
pažiūrų žmogus, ir prašo vyskupą, kad padėtų jam tvarkytis su 
priešingų srovių žmonėmis, būtent, kad iškeltų iš Vilniaus 
miesto endekiškos srovės kun. Olšanskį, o palaikytų tokius, 
kaip kun. Zenkevičius, kuris jam atrodė esąs kairiųjų pažiūrų. 
Vyskupas griežtai atsisakė palaikyti jo prašymą. Minėtąjį 
Abramavičių pamainė vėliau generolas Mokrzeckis; ir šis taip 
pat atėjo pas Vyskupą prašyti, kad jam padėtų stiprinti deši- 
niąsias sroves, būtent, kad tokius kunigus, kaip Olšanskis, 
atgabentų Vilniun, o kun. Zenkevičių iškeltų už miesto. Ir šitam 
generolui vyskupas pasakė teisybę į akis, neduodamas Bažnyčios 
įvelti į politiką. 

Vyskupui Jurgiui pripažino gilų protą ir autoritetą ne tik 
lietuviai, bet lenkai ir kiti. Po savo ingreso dalyvaudamas tiek 
Lietuvos Tarybos, tiek lenkų slaptos Tarybos jam pagerbti 
iškeltuose pokyliuose jis padarydavo visiems labai gero įspūdžio. 
Vienas lenkas advokatas, dalyvavęs minėtame lenkų pokyly, 
paklaustas savo brolio Lietuvos dvarininko, kas iš visų dalyvių. 
yra geriausiai pokyly kalbėjęs, atsakė, kad vyskupas, nors mes. 
pasiruošę kalbėjome, o jis tik į mūsų kalbas atsakė. Želigovskio 
laikais, kada neutralei zonai tvarkyti čia veikė Antantės 
Komisija su gen. Šardinji priešaky, ji atsilankydavo — ir 
keliese ir po vieną —pas vyskupą išgirsti kai kuriais klausimais. 
jo nuomonę. Dažniau lankydavo anglas. 

Santykiuose su tikinčiaisiais, kaip vyskupas, rūpinos jų 
teises suprasti ir palaikyti. Mišrioj lietuvių, lenkų ir baltgudžių. 


95 


vyskupijoj jis jau ingreso metu norėjo, kad visos trys kalbos 
nuskambėtų bažnyčioje. Nors dėl susidariusių aplinkybių ir 
negalėjo baltgudiškai prakalbėti, bet vėliau stengdavos jų reikalus. 
patenkinti — neleisdamas jų lenkinti. Jam palikus Vilnių, 
lenkai vėl juos pradėjo skriausti, keldami bylas jų kunigams, 
juos kalindami, versdami naują Ordinarą duoti jiems lenkus 
kunigus ir t. t. Vyskupas Jurgis stengdavos kunigus skirti taip, 
kad tas jo skyrimas sutiktų su žmonių ir jų kalbos reikalais. 
Jei kur sutikdavo kliūtis, surasdavo kitą kelią tą patį įvykdyti. 

Santykiaudamas su dvasininkais nevartodavo prievartos, o 
stengdavos įtikinti, kad taip, o ne kitaip kas nors privalėtų 
pasielgti. Norėdavo, kad tas, kuriam jis pavesdavo ką nors 
atlikti, nejaustų kokios naštos esąs prislėgtas. Jis kartodavo: 
noli vinci a malo, sed vince malum in bono. 
O jei visas tas švelnumas niekais nueidavo, tai tuomet pavar- 
todavo ir visą griežtumą. Pavyzdžių yra daug. 


JUOZAPAS KUKTA, 
Kaišiadorių Vyskupas 


tas 


VYSK. M. REINYS 
* 


1905 metų pavasarį baigiau mokslą Vilniaus Kunigų Semi- 
narijoje ir rudenį buvau pasiųstas į Petrapilio Kunigų Akademiją 
eiti aukštuosius teologijos mokslus. Tų metų ruduo buvo 
neramus, triukšmingas, revoliucingas. To pasėkos buvo caro 
manifestas, pažadėjęs politinės ir kultūrinės laisvės. Atsiskleidė 
naujas gyvenimas, naujos susidarė veikimo sąlygos. Sukrutome 
ir Akademijos studentai ir po kiek laiko įteikėme savo arti- 
miausiai vyriausybei memorandumą, kuriame tarp kitų dalykų 
prašėme įsteigti Akademijoje sociologijos katedrą. Kaip matome, 
jaunų žmonių, studentų, žingsnis buvo labai drąsus aniems 
laikams — įvesti sociologijos lekcijas, — tačiau paskesnis 
gyvenimas ir mokslų pažanga Europoje visai patvirtino anojo 
žingsnio teisingumą. 

1907 m. rugsėjo mėn. 13 d. atvyko į Akademiją kun. Dr. 
Jurgis Matulevičius, pakviestas sociologijos katedrai. Mūsų, 
studentų, susidomėjimas buvo labai didelis. Tiesa, apie naują 
profesorių mes jau kiek turėjome labai gerų žinių: pačioje 
Akademijoje užsiliko ir kursavo atsiminimas iš J. Matulevičiaus 
studentavimo laikų Akademijoje. Prieš kokį dešimtį metų buvę 
Akademijoje du gabiausi studentai ir artimi draugai: Pranas 
Būčys ir Jurgis Matulevičius. Būčys buvęs teoretikas, Matule- 
vičius — praktikas. Būčys sugalvodavęs naujus sumanymus, 
Matulevičius surasdavęs jiems pritaikymą ir vykdydavęs. Nuo 
1902 m. rudens Pr. Būčys jau profesoriavo Akademijoje. 

Tų pačių 1907 metų rugsėjo 18 d. laikė prof. Matulevičius 
įžanginę paskaitą tema „guonam iure nititur proprietas“ (kokia 
teise remiasi nuosavybė). Paskaitos įspūdis apie naują profesorių 
išreikštas anų laikų mano dienyne šiais žodžiais: „gilus protas, 
nuoseklumas, iškalba, rimtumas“. 


K. J. Matulevičius, 


besisteigiančios Mari- 
jonųVienuolijos vadas, 
1912 m. | 


Šveicarijos Friburgo 
Universitetas. 


Dvasinė Petrapilio 
Akademija. 


97 


Rugsėjo 25 d. buvo pirmoji eilinė paskaita. Įspūdis — 
tik džiaugtis nauju profesoriumi. Dėstė visuose keturiuose 
kursuose. Dėstė taip įdomiai, kad, pasitaikius galimumui, 
eidavome klausyti jo paskaitų net į kitus kursus. Kalbėdavo 
ramiai, bet taip gražiai, nuoširdžiai, logiškai, aktualiai, kad 
jo žodžius nors tiesiog spausdink. O kalbėdavo, rodos, be jokio 
susirūpinimo: dažniausiai kiek atkišęs kairiąją ranką su užries- 
tais pirštais ir žiūrėdamas į tų pirštų galus. Jo paskaitos ne 
vien maistas protui, bet ir širdžiai: ne vien išdirbdavo pažiūras, 
bet ir nusistatymą, nusiteikimą, pasiryžimą gyventi, jausti taip, 
kaip pažiūros reikalauja. Ir jeigu aš, asmeniškai, suprantu gyvą 
reikalą visuomeniškai veikti, visuomeninį reikalą branginu, jį 
mėgstu, tai yra daugiausia prof. Matulevičiaus sociologijos 
paskaitų vaisius. 


Prof. Matulevičius dėstė sociologijos teoretinę ir praktinę 
bei pritaikomąją dalį. Pritaikomojoje dalyje dėstė ir apie susi- 
rinkimų vedimą bei dalyvavimą juose. Ypač čia gyvai įstrigo 
viena be galo praktiška taisyklė: eik į susirinkimą visada 
tinkamai pasiruošęs, vadinasi, dienotvarkę išstudijavęs, kiek- 
vieną jos punktą išnagrinėjęs, turėdamas savo nusistatymą bei 
siūlymą. Tokis dalyvavimas susirinkime bus naudingas. Argi 
tai ne šventa tiesa? 


Be savo paskaitų prof. Matulevičius pabėrė mums ir 
dvasinio gyvenimo perlų. 1908 m. gavėnioje vedė mums penkių 
dienų rekolekcijas, gi rudenį trijų dienų rekolekcijose laikė 
mums dvasines konferencijas ir, pagaliau, per visus 1908-9 
mokslo metus sakė mums kas savaitė dvasines konferencijas. 
Kai pasklaistai užrašus, permeti padarytąsias santraukas bei 
pastabas, pamatai, kiek ten būta moksliškojo gilumo, žmogaus 
sielos supratimo, gyvenimiškojo praktiškumo, kiek ten karštai 
žmones mylinčios taurios sielos įdėta! Jo skelbiamoji asketika 
buvo atremta į teologiją, prigimtąją etiką, psichologiją, pedago- 
giką, o ne į svajones bei asmeniškas nuožiūras. 


Studentai lietuviai Akademijoje turėjome savo lavinimosi 
kuopelę, darydavome susirinkimus, kuriuose skaitydavome refe- 
ratus, kritikuodavome, svarstydavome planus, kaip moksliškai 
bei visuomeniškai veikti, baigus mokslus ir grįžus į Lietuvą. 
Nuo 1908 m. kovo mėn. 17 d. pradėjo lankytis į mūsų šiuos 
susirinkimus ir Akademijos visų nuomone žymiausi geriausi 


7* Arkivysk. J. Matulevičius 


98 


profesoriai: Pr. Būčys ir J. Matulevičius. Diskusijose jie savo 
pastabomis padėdavo mums išspręsti iškeltuosius klausimus. 

Prof. Matulevičiaus profesoriavimas Akademijoje buvo 
labai svarus įnašas į kunigų studentų mokslinę formaciją ir į 
jų sielos dvasinius nusiteikimus. 1909 m. pavasarį baigiau 
mokslus Akademijoje ir ilgą laiką neteko matytis su prof. 
Matulevičiumi. 

1917 m. gyvenau Vilniuje. Rudenį pasklido žinia, jog 
Jurgis Matulevičius Šv. Tėvo paskirtas Vilniaus vyskupu. Žinia 
nepaprasta, nes tai pirmas vyskupas Vilniuje — susipratęs 
lietuvis. Visi žino, kad Matulevičius — visuomeninis veikėjas, 
tad dar daugiau visi sujudo, sukruto, susirūpino Katalikų 
Akcija. 

Per ingresą katedros bažnyčioje Šv. Tėvo bullė buvo 
skaitoma ir lietuvių kalba. Tai irgi buvo naujas dalykas, iktol 
negirdėtas. 

1919 m. vasario mėnesį Vilniuje šeimininkavo bolševikai. 
Sužinojau, kad esąs bolševikų įsakymas mane suimti. Gavęs tą 
žinią pirmąją naktį savo bute nenakvojau. Iš tikrųjų tą naktį 
buvo atėję bolševikai suimti, bet manęs nerado. Rytojaus dieną 
nuėjau pas savo Vyskupą pasitarti, kas daryti, ar pasišalinti į 
nepriklausomą Lietuvą ar pasilikti. Tėviškai suramino ir patarė 
nesišalinti; sakė, gal ir kitiems reikės pakliūti, tai visi kartu 
kentėsime. Taip ir padariau. Tiesa, kitą naktį suėmė, teko pama- 
tyti ir patirti keletą bolševikų kalėjimų, tačiau, galų gale, visa 
tai išėjo į naudą: teko gerai patirti, kaip kiti žmonės gyvena 
ten, kur yra sunkiausia bausmės vieta. Tą patyręs Žmogus 
jautiesi drąsesnis pasaulyje, daugiau brangini savo ir kitų 
žmonių laisvę, geriau supranti ir įvertini brutalios prievartos 
biaurumą, geriau atjauti Dievo sutvertojo pasaulio gražumą ir 
malonumą, daugiau perpranti, kad tik nedoro žmogaus darbai 
ardo gyvenimo jaukumą. Šitų pamokų ir už didelius pinigus 
neatiduočiau, ir brangiajam savo Vyskupui už gerą patarimą — 
esu nepaprastai dėkingas. 

Vyskupas Matulevičius, mokyčiausias žmogus, geros širdies 
didelio šventumo žmogus, visur jautriai nešališkas, kiek jisai 
yra patyręs skausmų iš lenkiškųjų nacionalistų pusės, tik jisai 
ir vienas Dievas težino! Įskaudinti Vyskupui buvo nacionalis- 
tiškojo lenkų patrijotizmo ženklas. Ir juo kuris menkesnis buvo 
asmuo, abejotinos vertės, juo uoliau stengėsi sau krauti šios 


99 


rūšies patrijotiškus nuopelnus ir skinti laurus. Nei tiesos, nei 
teisės, nei logikos nežiūrėjo. Žinoma, ne visi lenkai taip darė, 
bet smarkieji, kuriuose mažiau buvo išmanymo ir doros arba 
kurių lenkiškoji kilmė buvo abejotina. 

1922 m. pavasarį gavau iš Kauno iš Lietuvos Universiteto 
Teologijos - Filosofijos Fakulteto vadovybės kvietimą užimti 
psichologijos katedrą Teol.-Filos. Fakultete. Nors daug darbo 
buvo ir Vilniuje, tačiau draugai kunigai pritarė Fakulteto kvie- 
timui. Kreipiausi į savo Vyskupą; jisai nuodugniai apsvarstė 
dalyką ir nutarė, kad vykčiau į Kauną. Šiuo ir baigėsi antras 
laikotarpis, kuriame teko turėti reikalų su Vyskupų Matu- 
levičiumi. 

Trečias laikotarpis prasidėjo 1925 m. prieš pat Kalėdas ir 
truko iki Arkivyskupo mirties. 

Kaip žinome, 1925 m. pradžioje, Lenkams sudarius kon- 
kordatą su Apaštalų Sostu, palietusį Vilniaus klausimų, mūsų 
Vyriausybės santykiai su Apaštalų Sostu suiro. Tųjų pat metų 
rudenį susiformavo kitas Ministerių Kabinetas, kuriame man 
teko būti Užsienių Reikalų Ministeriu. Atvykus Apaštalų Sosto 
Vizitatoriui Arkivyskupui Matulevičiui teko su juo turėti pasi- 
kalbėjimą, kaip geri santykiai su Apaštalų Sostu vėl būtų 
galima atstatyti, Šia proga Arkivyskupas Matulevičius prikišo 
mūsų buvusioms Vyriausybėms, kad jos nepasirūpino anksčiau, 
negu lenkai, sudaryti konkordatą. Šituose pasitarimuose buvo 
nustatyti trys etapai santykiams sutvarkyti: įsteigti bažnytinė 
provincija Lietuvoje, sudaryti abipusė atstovybė ir sudaryti 
konkordatas. Nusistatyta pradėti nuo bažnytinės provincijos 
įsteigimo, nes tai būtų formalinis ir faktinas atpalaidavimas 
Lietuvos katalikų ir vyskupijų iš priklausomybės nuo kaimynų 
Lenkų, Vokiečiu, Latvių, tai būtų sudarymas atskiro bažnytinio 
vieneto bažnytinės provincijos pavidalu, priklausančio tiesiog 
vien nuo Apaštalų Sosto. 

Projektuojant bažnytinę provinciją painiausios vietos tai 
buvo Kaišiadorių vyskupija ir Klaipėdos kraštas. Kaišiadorių 
vyskupija Vyriausybės noru turėjo būti sudaryta tose ribose, 
kaip ji dabar yra, kad ji savo ribomis rodyte rodytų nebaigtą 
spręsti Vilniaus klausimą. Klaipėdos krašto bažnytinė priklau- 
somybė turėjo būti išimta iš Prūsų Varmijos vyskupo žinios. Ir 
viena ir kita pasisekė gauti iš Apaštalų Sosto, kaip buvo norėta. 
Nenuostabu, kad Arkivysk. Matulevičius savo laiške iš Rymo 


100 


1926 m. balandžio mėn. 6 d. man rašė taip: ,„„Apaštalų Sostas, 
taip greitai ir taip svarbius reikalus ir dar tokia gražia forma 
atlikdamas Lietuvos Bažnyčios ir Tautos naudai, parodė tikro 
atjautimo Lietuvos reikalų ir norėjo išreikšti Lietuvai ypatingo 
palankumo. Tikimasi, kad ir Lietuva tinkamai įvertins tą Šv. 
Tėvo žygį“. Kad visa tai galėjo įvykti, tai, be abejo, yra 
nuopelnas Arkivysk. Matulevičiaus, kuris turėjo didelį Šv. Tėvo 
pasitikėjimą. 

Buvo Arkivysk. Matulevičius sudaręs ir konkordato pro- 
jektą sausio mėn. 1927 metų, bet to laiko Ministeris Pirmininkas 
p. Voldemaras vis atidėliojo tartis, nors ir pirmiau buvo 
žadėjęs, kaip man sakė pats Arkivysk. Matulevičius, o paskiau 
staiga užklupo Arkivyskupą liga ir, pagaliau, mirtis. 

Arkivysk. Matulevičiaus yra nuopelnas, kad jisai peržiūrėjo 
ir pertaisė Katalikų Veikimo Centro įstatus, kurie jau Arkivys- 
kupui mirus, kovo mėn. 12 d. buvo įregistruoti Respublikos 
valdžioje. Arkivysk. Matulevičius buvo gerai susipažinęs su 
teoretine Katalikų Akcijos dalimi, žinojo kitų kraštų katalikų 
praktiką, ypač Italijos, taigi tinkamu būdu ir nustatė Katalikų 
Veikimo Centro Lietuvoje apibrėžimą, tikslą, uždavinius bei 
priemones ir suorganizavimo būdą. 

Katalikų Akcijos suorganizavimas, galima sakyti, yra 
paskutinis viešas darbas Arkivyskupo Matulevičiaus, drauge gal 
ir sintetiškoji jo darbų bei siekimų išdava. 


M. REINYS, 
Vilkaviškio Vyskupas Koadjatorius 


ži 


VYSK. H. PRZEŽDZIECKT 


1893 m. į Varšuvos dvasinę seminariją įstojo du auklė- 
tiniai, atvykę iš Kelcų seminarijos, kur jie mokėsi ligi ta 
seminarija buvo rusų valdžios panaikinta. Vienas jų buvo 
Jurgis Matulevičius. Nuo pirmos su juo susitikimo valandos 
mes pasijutome pagauti didelės jo inteligencijos, nepaprastų 
gabumų ir dvasios kilnumo. Tuojau jis užėmė mūsų tarpe 
pirmą vietą. Tylus, nepaprastai darbštus, draugiškas, degąs 
Dievo meilės ugnimi, patraukė jis mūsų širdis. Mes žinojome, 
kad jis yra lietuvis. Mes gerbėme jo jausmus, jis gerbė mūsų, 
Mes jame mylėjome Lietuvą, jis mumyse Lenkiją, abi bendrai 
kenčiančios ir bendrai persekiojamos. Stebėjausi kaskart didė- 
jančia Jurgio dvasine bei inteligentine pažanga seminarijoj, o 
vėliau Petrapilio Akademijoj. Kiekvieną kartą jis tose sri- 
tyse dar tvirtėjo. 

Kaip seminarijoj, taip vėliau Akademijoj jis pasižymėjo 
tolerancija ir meile, Vėliau mačiau jį Šveicarų Friburge, kur, 
baigęs Akademiją magistro laipsniu cum eximia laude, 
studijavo toliau. Visuomet tylus, nesiskiriąs su knyga, degąs 
kunigišku uolumu (jau buvo kunigas), padėdavo šveicarų dvasi- 
ninkijai jų pastoracijos darbe. Niekuomet ir niekur nemačiau 
jame iškylant savo „aš“, ieškančio paties savęs. Kunigo Jurgio 
egzaminų teologijos daktaro laipsniui gauti išdavos Friburge 
paragino universiteto profesorius parašyti į Rymą, prašant 
kreipti dėmėsį į nepaprastus jaunojo daktaro gabumus. 


Turėjau progos dažniau su juo sueiti. Stebėdavaus ta 
skaisčia siela, jos užsidegimu, dideliu išsimokslinimu, aiškiu 
painių teologijos klausimų sprendimu, teisiniu, moksliniu ir 
visuomeniniu nusimanymu. Malda ir darbas, Dievo ir artimo 


102 


meilė užėmė kiekvieną jo gyvenimo valandėlę, tame gyvenime 
nebuvo laiko poilsiui. Po rusų karo su japonais kunigas Jurgis, 
remdamasis Leono XIII pagrindais, išdirba Varšuvoj krikščio- 
niškosios demokratijos programą. Ją gina. Tenka kovoti su pažiū- 
romis tų, kurie nesutinkančius su jų nuomone paskelbdavo esant 
įtartinus. Jis su šypsena lūpose išaiškina klaidingą jų nusista- 
tymą. Iš jo mokinių dvasinės seminarijos Kelcuose ir Petrapilio 
Dvasinės Akademijos girdėjau vien tik profesoriaus pagyrimus, 
kuris komplikuotas mokslo problemas sugebėdavo aiškiai 
išdėstyti ir savo švento gyvenimo pavyzdžiu patvirtinti. 

Mačiau kunigą Jurgį, jam atsisakius nuo Petrapilio Aka- 
demijos profesoriaus ir inspektoriaus pareigų, Šveicarų Friburge 
tarp pirmųjų jo atgaivintos Marijonų Kongregacijos narių (savo 
draugų), pasitenkinusį vienuolišku gyvenimu, besirūpinantį Kon- 
gregacijos ateitimi ir dėl tos ateities bedirbantį. Kunigas Jurgis 
savo draugams — vienuoliams buvo kartu ir tėvas, ir motina ir 
brolis. Tame tyliame šveicarų name tarp pirmųjų marijonų 
viešpatavo nežemiška santaika ir džiaugsmas. Kunigas Jurgis 
sirgdamas, visus metus apraišiotas tvarsčiais, niekuomet nesi- 
skundė, visuomet prieinamas, linksmas, pilnas Dievo malonės, 
apie Dievą kalba, prie Dievo veda, dėl Dievo dirba, per Dievą 
nori visus laimingus padaryti. Kiek sielų jis pritraukė prie 
Dievo! Kiek į tikrojo pamaldumo kelią atvedė! Kiek pagilino 
Kristaus mokslo žinojimą! Kiek jis išmokė gyventi pagal Išga- 
nytojo nurodymus! — vienam Dievui težinoma. 

Nepamiršiu niekada rekolekcijų, kurias jam vadovaujant 
atlaikiau su kitais kunigais 1917 m. Suprantu taip pat, kodėl 
Pijus XI, kuriam nabašninkas arkivyskupas vedė rekolekcijas, 
kai šis kaip Nuncijus Lenkijoj rengėsi priimti vyskupo šventi- 
mus, vadino nabašninką arkivyskupą savo bičiuliu ir garsiai 
pabrėžė, kad ta bičiulystė daranti jam garbės. Kunigas Jurgis 
visų širdis pavergdavo. Pav. suvažiavus iš visos Lenkijos kuni- 
gams — prefektams, visi vienbalsiai jį išrinko tam suvažiavimui 
pirmininkauti. Nežiūrint į tai, kunigas Jurgis buvo kaskart 
nuolankesnis, juo jis labiau buvo mylimas, juo daugiau pasiti- 
kėjimo įgydavo. 

Jo akių giedrumas lyg aptemo nuo to laiko, kai jis liko 
vyskupu, kartu nenustodamas būti savo Kongregacijos generolu. 
Rašau: — jo akių giedrumas lyg aptemo, — nes jose galėjai 
išskaityti skausmą. Jis ir toliau liko prieinamas, ir linksmas, ir 


103 


tylus, bet jo akyse mačiau skausmą. Kiek jis iškentėjo! kiek 
pernešė! Kas su Kristumi eina, turi kentėti, juo labiau vyskupas. 
Nabašninkas arkivyskupas ėjo visuomet su Kristumi. Kristus 
veda kryžiaus keliu, kartais savo išrinktuosius nuveda net į 
Golgotą, — tokiu išrinktuoju buvo arkivyskupas Jurgis. 
Paskutinį kartą jį mačiau 1926 m. Eucharistiniame Kongrese. 
Čia jis kalbėjo apie Rytų susijungimą su Kat. Bažnyčia. Kalbėjo 
kaip paprastai, ramiai, aiškiai, tačiau kiekviename žodyje jautei 
karštą meilę. Po kongreso kalbėjau su juo trumpai. Žiūrėjau į 
ji, prislėgtą kančių ir pareigų naštos. Nežinojome, kodėl mus 
gaubė liūdesys, kodėl širdyje ir lūpose trūko žodžių, tebuvo 
trumpi žodžiai, tarytum atsisveikinimas. Nes ir iš tikro tai buvo 
paskutinis pašnekesys, atsisveikinimas ligi valandos, jei Dievas 
leis, kada pasimatysime prie Dieviškojo Išganytojo Širdies, 
kuriam nabašninkas arkivyskupas savo širdį visai atidavė. 


HENRYK PRZEŽDZIECKI, 
Podlesio Vyskupas 


KUN. A. SABALIAUSKAS 


* 


rkivyskupą Jurgį Matulevičių pirmą kartą pamačiau 
1901 metais Šveicarijos Friburge. Atvykęs į Friburgą 
> studijų reikalais, apsigyvenęs Canisianumo konvikte, 
pasipažinau su kitais lietuviais ten pat gyvenančiais 
studentais, kaip tai: Būčiu, Naujoku, Totoraičiu ir k. 
Iš jų išgirdau, kad esąs dar vienas lietuvis studentas 
kunigas, vikaraująs mieste prie vienos bažnyčios. Ir taip vieną 
kartą pasivaikštinėdami užėjome pas jį. Nusileidome į žemu- 
tinį miestą, senų namų, senos architektūros gatvelėmis, Sarinos 
upės pakrantėje priėjome seną mūro bažnytėlę ir šalia jos seną 
kleboniją. Viename kambarėly ir užtikome mūsų ieškomą 
tautietį. Kunigas Jurgis Matulevičius (tada jis vadinosi, taip pat 
kaip ir mes visi lietuviai kunigai studentai, kita pavarde; jis 
benesivadino „„Montvydu“) buvo vikaru prie šios šv. Jono para- 
pinės bažnyčios. Džiaugėsi sutikęs naują tautietį, Man jis 
pasirodė labai ramus, nedaug šnekąs, gilių išmintingų didelių 


kuriuo iš pirmos dienos susidraugauji. Pasakojo apie savo 
darbus parapijoje ir, rodos, nusiskundė savo liga — kaulų 
džiova. Aš stebėjausi, kad lietuvis svetimame krašte, prancūzų 
parapijoje, gali užimti kunigo vietą. Jau tas vienas dalykas 
liudijo apie kunigo Jurgio gabumus, apie jo mokėjimą svetimų 
kalbų. Iš antros pusės, buvo aišku, kad pastoracija svetimame 
krašte lavino jauno kunigo ir protą ir širdį. Tuo lyg jau tada 
aiškėjo kun. Jurgio dydis, lyg nujautimas to, kad tas Žmogus 
netilps vienoj tautoj, vienoj valstybėj. A. a. arkivysk. Matule- 
vičius, būtent, ir buvo paskui tokio masto žmogus, žmogus 
pašauktas plačiu mastu organizuoti žmoniją. Vienuolijos organi- 
zavimas ir įkūrimas, juk ir buvo tos didžios asmenybės 


105 


natūrali išdava; juk kiekvienas ordinas — tai užsimojimas, 
apimąs nebe vieną tautą, ir savo užuomazgoje siekiąs taip 
plačiai, kaip plati Katalikų Bažnyčia. Todėl visai natūralu, kad. 
arkivysk. Matulevičius vėliau persikėlė į Rymą, į visos Baž-- 
nyčios Kuriją. 


Man rodos, kiek aš atsimenu, kun. Jurgis mūsų, Friburgo 
studentų, draugijiniame gyvenime nelabai gyvai dalyvavo; gal 
dėl to, kad buvo užimtas parapijos darbu ir visą atliekamą 
laiką turėjo sunaudoti studijoms; bet turėjo vardą labai gabaus 
vyro; užtat prisimenu, kaip smulkmeną, kas mus irgi stebino, 
kad jis be kitų kalbų mokėjo dar naująją graikų kalbą. 


Po Friburgui kun. Jurgį bepamačiau tik kada jis iš Rymo 
atvyko į Kauną kaip Šv. Tėvo atstovas, ir su kuriuo teko 
Kauno marijonų namuose kalbėtis. Šiaip tik tekdavo girdėti 
apie jį kaip Vilniaus vyskupą. Ateidavo žinių, kaip jį lenkai 
kankindavo (ne fiziškai). Ir iš visų tik girdėdavau: „kad vietoj 
Matulevičiaus Vilniuj būtų kitas vyskupas, seniai lenkai būt 
išviję, bet jam nieko negali prikišti“. 


Kaune, esant arkivyskupui Jurgiui šv. Tėvo atstovu, tek- 
davo matyti jį susirinkimuose ir girdėti jo kalbas. Ligšiol 
man akyse stovi jisai, kalbėdamas kokiam tai susirinkime 
zitiečių salėje. Jis nešaukia, nesimėto, bet iš jo burnos ramiai 
galingai teka tiesos srovė, lyg to Nemuno, kuris seniai paliko 
savo vingius ir rumbus. Kažkodėl taip gera klausytis jo kalbos, 
taip ji ramina, taip ji stiprina: jautei, kad jis stovi ant nepaju- 
dinamo pamato. Jo kalboje jo paties nė krislelio nebėra; visą 
gyvenimą, kurį jis piešia, rodos, apipila Dievo šviesa savo 
spinduliais: už viso žemiško nepastovumo, už to, kas žmogų 
jaudina, jauti kažką pastovų, didį, kurio tik laikykis, o vargai 
savaime atkris; jo kalbos — tai apologija Dievo, nors jis to 
vardo gal ir nepaminėdavo. Jautei, kad kalba žmogus visus 
ryšius nutraukęs su žeme, žmogus, kaip sakoma, ne iš šio 
pasaulio. Tik, sergėk Dieve, aš nenoriu pasakyti, kad tos jo 
kalbos neturėjo ryšio su žeme, su gyvaisiais žmogaus reikalais. 
Juotes, jo nušvietimu tie reikalai įgydavo savo giliausios pras- 
mės, aiškėdavo, kad jais reikia rūpintis, visą sielą į juos įdėti, 
bet taip, kad matydavos, jog taip daugiausia laimėsime, jog 
taip įvyks Dievo mintis, Dievo karalystė žemėje. Po arkivys- 
kupo Matulevičiaus kalbų manyje pasilikdavo jausmas: kalba 


106 


„šventasis. Ir aš neabejoju, kad mes susilauksime jo beatifikacijos 
proceso. 

Jam mirus, kai jį nešė iš d-ro Hagentorno klinikos, aš 
„stovėjau šaligatvy Mickevičiaus gatvėje priešais ateinančią 
procesiją ir man širdį skausmas spaudė lyg su skundu: kam, 
"Viešpatie, Tu mums atėmei šiuose sunkiuose laikuose tą Lietu- 
vos žemės žiburį, tą milžiną, kuris ir vienas pajėgia ginti 
kraštą? Rodės, lyg liekame našlaičiai. Bet kažin? Kitą kartą 
mirusio dvasia dar galingiau veikia, kaip jam gyvenant. 

Minėdamas a. a. arkivysk. Matulevičių, ramini save ir 
sakai: didelių jėgų slepia savyje lietuvių tauta, 0 jos ypač 
didelėmis tampa, kai bręsta religijos ir Katalikų Bažnyčios 
„šviesoje ir šilimoje. 


KUN. A. SABALIAUSKAS 


O 


J. ŽUKAUSKAITĖ — JOKANTIENĖ 


* 


gaičių gimnazijoje. Kiek man buvo žinoma, gimna- 
zijos direktorė p. Jastręmbovska, jos pavaduotoja M. 
Celichovska, kaip ir daugelis kitų jos padėjėjų, buvo 
slaptos vienuolės — felicijietės, kurių centras buvo 
Krokuvoje. 

Rusų revoliucijos metu (1905) iš valstybinių mergaičių gim- 
nazijų aukštesniųjų klasių buvo pašalinta daug mokinių, kurios 
paskui ėmė spiestis į privatines gimnazijas ir jas užkrėtė revo- 
liucijos dvasia. Greit tai pastebėjo mano direktorė. Bandė 
drauge su kapelionu kun. dr. Trompeteleriu užgniaužti tokią 
mokinių dvasią, bet pasijuto esą per silpni. Mokinės pradėjo 
nebeklausyti direktorės ir mokytojų, ėmė atsisakinėti religines 
pareigas eiti, pareikšdamos, kad jos esančios netikinčios; kartais 
net pačią tikybą išjuokdavo. 

Tada buvo pakviestas kapelionu, kaip nepaprastų gabumų 
žmogus, tik sergantis, kun. J. Matulevičius. Prieš pradedant 
naujam mokytojui dėstyti kurioje nors iš aukštesniųjų klasių, 
direktorė paprastai duodavo mokinėms naujo pedagogo trumpą 
biografiją ir charakteristiką. Tad ir prieš kun. Matulevičiaus 
atėjimą, mes iš direktorės sužinojome, kad tai nepaprastų ga- 
bumų kunigas, kuris dabar tik po ligos išėjęs iš ligoninės. Di- 
rektorė prašė ramiai klasėje laikytis, nes jis dėl silpnumo nega- 
lėjo garsiai kalbėti. Pamenu, kaip pradžioje jį atvesdavo į klasę 
po ranka du žmonės. Vienos rankos nevaldė ir viena koja taip 
pat sunkiai judėjo. 7-je klasėje mums dėstė apologetiką. Va- 
dovėliais nesinaudodavo, nors lenkų kalba jų buvo ir daug, tik 
liepdavo savo lekcijas užsirašyti. Jo pamokas lankydavo ne tik 
mokinės, bet ir mokytojos; būdavo pilna klasė žmonių, net 


108 


trošku kvėpuoti. Mes labai interesuodavomės jo pamokomis ir 
laikydavomės ramiai. Kun. J. Matulevičius visados būdavo ra- 
mus, malonus ir kantrus. Jei kas turėdavo kokių abejojimų ti- 
kybos klausimuose, liepdavo prieš jam ateinant parašyti kortelę 
ir padėti ant katedros. Išaiškindavo kitą pamoką labai vaiz- 
dingai ir plačiai. 

Kun. J. Matulevičiaus įtaka gimnazijoje buvo rami, bet di- 
delė. Visados liepdavo branginti laiką, turėti kantrybės ir būti 
darbščioms. Revoliucijos dvasia gimnazijoje pamažu išnyko. 

Kokie buvo Jo santykiai su slaptuoju vienuolynu, mums 
mokinėms mažai buvo žinoma. Girdėdavome tik, kad jis tą 
organizaciją sustiprinęs. 


e 


PROF. B. ČĖSNYS 


* 


1907 metų rudenį Petrapilio Dvasinės Akademijos auklė- 
tiniai —- studentai susilaukė nepaprastos naujienos: atvyko pir- 
masis naujai įsteigtai sociologijos katedrai profesorius. Mus stu- 
dentus šiuo atveju viskas domino. Pats objektas buvo naujas, 
anksčiau nedėstytas, o tiek viliojąs! Nemažiau mus domino ir 
pats naujojo dalyko dėstytojas kun. J. Matulevičius. Sparnuotas 
gandas, pirm jo atlėkęs, buvo mus jau gerai nuteikęs. Naujasis 
Clarissimus esąs stiprus teologas, puikiai baigusis Akademiją. ir 
vienas žymiausių Friburgo teologijos daktarų. Be to, esąs stiprus 
sociologas, pasižymėjęs specialinėmis paskaitomis Varšuvoje ir 
turįs didelio prityrimo darbininkų organizavime. 

Laukimas neužvylė. Naujasis profesorius išsyk visus suža- 
vėjo. Žavįs buvo jo iškalbumas: kalbėjo poliruota varšuviečių 
kalba, gražiau už daugelį tikrųjų lenkų. Visus žavėjo jo žinių 
gausumas ir dėstymo metodingumas. O per vis stebino ypa- 
tingas proto aiškumas. Ir pirma ir paskui teko man klausytis 
daug šaunių profesorių, bet tokio minties aiškumo, koks spin- 
dėjo prof. J. Matulevičiaus kalbose, kitur, rodos, neteko rasti. 
Prie to visa pridėk dar be galo malonų būdą ir gražią malonią 
išvaizdą, tada dar apyjaunio vyro, ir visai bus suprantama, kodėl 
visa Akademija gatava buvo jį ant rankų nešioti. 


109 


Tada pasikartojo jau kiek pamirštų senesnių garsaus Jau- 
niaus dienų vaizdai. Auditorija nebetalpino besigrūdančių į pa- 
skaitas. Skubėjo į jas ne tik tie, kuriems jos buvo privalomos, 
grūdosi ir kitų kursų „laisvanoriai“, atsinešdami savo kėdes ir 
ilgoje virtinėje susėsdami už atdarų auditorijos durų. Patys 
magistrantai, ir tie užsikrečia. Čia vienas, čia kitas bando 
mesti seniau pasirinktąją dizertaciją, atsižadėti seniau pamėg- 
tosios specialybės ir virsti sociologu. Ir aš pergyvenau tą „ligą“. 
Bet protingas profesorius nemanė vilioti. Priešingai: sudraudė 
ir liepė laikytis, kaip seniau, profesoriaus Būčio. Kaip šian- 
dien pamenu, pasakė: „Tamstai jau per vėlu, ir ne viena socio- 
logija tėra mums reikalinga, dar reikalingesnė, yra teologija. 
Sociologija tegu specializuojasi jaunesnis jūsų draugas Jur- 
gutis“. Paklausiau ir nesigailiu paklausęs. O kaip giliai mo- 
kėta jo žvelgti mano jaunesniojo draugo atvejuje, ir tai visos 
Lietuvos naudai, turi pripažinti visa mūsų tauta. 


biė 


(50) 


"KUN. M. WIŠNIEWSKI 


* 


1902 m. į Kelcų dvasinę seminariją lotynų kalbos dėstyti 
atvyko jaunas Friburgo daktaras kun. Jurgis Matulevičius. 

Jaunieji klierikai nedaug žinojo apie jį ir retai susitikdavo, 
nes mažai bendravo nepamokų metu. Bet tuojau pastebėjome 
ir atjautėme, jog naujasis profesorius nenorėdavo «sukirsti» ir 
neapsunkindavo atminties, —taip nuostabiai aiškiai ir patraukiamai 
aiškindavo, kad net sausą lotynų gramatiką galima buvo pamėgt. 
Taip pat mokėdavo kiekvieną pamoką papuošti švelniu drau- 
gišku nusišypsojimu ir nesuardyta dvasios ramybe, 

Aukštesniuose kursuose tuo pat metu dėstė Kanonų Teisę. 
Neturėjau progos klausyti jo, bet vyresnieji draugai kalbėjo, esą 
sužavėti drąsumu ir jaunumu jo nuomonių, kurias paprastai 
reikšdavo ramiai, bet «nevyniodamas į vatą». 

Metams ar pusantriems praslinkus mūsų mylimas profe- 
sorius susirgo kaulų džiova. Gresė pavojinga operacija. Gy- 
dytis išvyko į Varšuvą ir, ilgokai pasigydęs, grįžo atgal prie 
savo pareigų į seminariją, bet neilgam. Pamatėme jį šlubuo- 
jantį, apraišiota ir apsupta metaline skarda ranka. 


Pakylėjimą per šv. Mišias darydavo viena ranka, tačiau be 
jų nepraleido nė vienos dienos. Ir taip ramiuose seminarijos. 
rūmuose praslinko dveji ar treji metai. Nežinomos mums prie- 
žastys, tur būt, didėjanti liga ir reikalas turėt stropesnę gydytojų. 
priežiūrą, privertė jį kurį laiką apsigyventi Varšuvoje. Ten 
atsidengė jam platesni visuomeninio veikimo plotai. Susidrau- 
gavo su kun. Marcelium Godlevskiu, vienu įžymiausiu anų laikų 
lenkų visuomenininkų. Abudu jie, remdamiesi Šv. Tėvo Leono 
XIII enciklika „Rerum Novarum“, Varšuvoje ėmė organizuoti 
Krikščioniškąią Demokratiją. 


117 


Nežinau to darbo smulkmenų, bet vėliau girdėjau labai jį 
vertinant ir apgailestaujant, kad Dr. J. Matulevičiui pasitraukus, 
Varšuvos darbininkai, suorganizuoti į Krikščioniškąją Demok-- 
ratiją, pasuko politinėmis vėžėmis į paprastų kovų lauką dėl 
duonos kąsnio. Tuomet jų eilės sumažėjo iš 50.000 iki 5000. 

Dirbdamas žmonėms, kuriuos visuomet mylėjo ir vertino, 
paaukodavo daug laiko katalikiškajai inteligentijai ugdyti. Jo: 
įsitikinimu be inteligentų negalima galvoti apie platesnį katali-- 
kiškąjį veikimą. Tam tikslui subūrė akademinį jaunimą, stu-- 
dentus, ir su jais praleisdavo kiaurus vakarus, gilindamasis į 
filosofinius, religinius ir visuomeninius klausimus. Dažnai ky- 
lančius įvairius abejojimus, susikaupusius jaunose studentų. 
galvose, aiškindavo nepaprastai kantriai ir maloniai. Iš tų dis- 
kusijų vakarų brendo veiklūs visuomenės veikėjai, išaugo jau. 
galingas šiandieninio «Atgimimo» sąjūdis, kuris pasiekė visus. 
Lenkijos universitetus. Šis akademinio jaunimo sąjūdis labai. 
sėkmingai rengia Kat. Veikimui pasaulininkų vadų. 


1907 m. išsiuntė mane tolimesnėms studijoms į Petrapilio: 
Dvasinę Akademiją. Čia vėl radau kun. Matulevičių, kuris tuo 
pat metu paėmė sociologijos katedrą. Klausiau jo du metus. 
Visada žavėjo dėstymo drąsa, pažiūrų platumas. Jis duodavo. 
mums ne paskirų įvykių trupinius, bet gilią visuomeninės filo- 
sofijos sintezę ir kartu paskirų tautų psichologijos bruožus. 


Ta tiesos duona mokėjo sužadinti sielose kaskart didesnį sie-- 
los ilgesį didžiųjų vertybių. Be dėstomų dalykų laikydavo mums 
konferencijų ir rekolekcijų. Jo žodžio ir patraukiančios asmenybės. 
įtakoj gimė mumyse aukštesnių troškimų.  Sudarėme išvidinio 
savęs tobūlinimosi ratelį, pradėjome svajoti sukurt kokią nors. 
naują vienuoliją, nes «vargas Žmogui vienam». Kreipėmės tuo 
reikalu pas prof. J. Matulevičių. «Galvokit galvokit, — pasakė 
jis nušvitęs, — ir aš galvoju». 


Nežinojome, kad vienuolija kuriasi čia pat, tuose pat Aka- 
demijos mūruose, ir jos generolas yra pats prof. Matulevičius, 
o pirmieji naujokai du jo draugai: kun. Pr. Būčys ir kun. Jonas. 
Totoraitis. Baigiant Akademiją ištiko mane nemalonus įvykis, 
kuris vos neišmetė iš Alma Matris sienų. Egzaminų metu da- 
lyvaujant visam Akademijos senatui, ėmiau viešai prikaišioti 
bažnytinės istorijos profesoriui, kad nemoka egzaminuot, per 
daug kimba prie smulkmenų. Tikrai būčiau gavęs «vilko bi- 


112 


lietą», bet mane išgelbėjo prof. Matulevičius. Pasibaigė neblogai, 
bet kokiu būdu — jo paslaptis. 

1911 m. pavasarį gavau kunigo šventimus. Nuolat rūpi- 
nausi kaip nors suorganizuoti kunigus. Dėl to dažnai kreipda- 
vaus į prof. J. Matulevičių, kol vieną kartą išgavau jo prisipa- 
žinimą: „Ko trokšti ir ieškai — jau yra“. Čia man pasakė 
Marijonų Vienuolijos atnaujinimo planą. Daug nesvarsčiau, pa- 
sisiūliau stoti ir buvau priimtas. Atostogas praleidau tėviškėj, 
o po atostogų pradėjau novicijatą Šveicarijos Friburge. Kiek 
džiaugsmo! 

Tėvas Generolas ir kartu naujokų vedėjas sutiko mane 
nuoširdžia ir džiaugsminga šypsena, kuri iš karto žmogų „nugin- 
kluoja“ ir šeimyniškai nuteikia. Man pasirodė, kad manęs lau- 
kęs su dideliu pasiilgimu, bet iš tikrųjų ir kiekvienas mūs tų 
pačių jausmų patyrė ir manė, jog yra labiausiai už visus 
mylimas. 

Rugsėjo 15 d. pradėjome naujokavimą, — o po metų 
padarėme pirmuosius įžadus. Tai nepamirštami laikai! 

Tėvas Matulevičius visur būdavo kartu su mumis ir nors 
kentė įkyrius skausmus, dalinosi visais naujokų gyvenimo 
sunkumais. Niekad nesiskundė. Kai jį liga smarkiau suimdavo, 
valandėlę priguldavo. Negalėjo, rodos, dieną užmigti, bet saky- 
davo: „gera nors kiek ramiai pagulėt, tai skruzdės, — taip 
vadindavo dirgsnius, — išeis iš kūno“. 

Mėgo mus išsivest pasivaikščiot po liepomis — „unter den 
Linden“, netoli nuo namo, nes ilgesnė kelionė per daug vargindavo 
suraišiotą ir geležimis suspaustą koją. Sėdėdami prieš saulutę, 
laisvai šnekučiuodavomės. Mūs Magistras paprastai naudojosi 
tais malonumais atidengta galva, kartodamas, kad saulutė — geriau- 
sias gydytojas. Matydami jo visada giedrų ir šypsantį veidą, mes 
nenujautėme jį sunkiai kenčiant. Visą laiką koplyčioje. klūpojo 
kietoje klaupkoje, kol susipratome padėt jam po nesveikom 
kojom minkštą divonėlį. 

Mus globojo kaip geriausia motina. Kartą paprašiau, kad 
leistų man kiek apsimarint valgant. ,„Valgyk, — pasakė, — ir 
dėkok Dievui, kad dar gali, nes ateis laikas, kad negalėsi“. 

Apsimarinimo nuostatus taikydavo labai protingai ir pa- 
prastai pirmybę duodavo teigiamam apsimarinimui, kaip pav., 
darbui, iš kurio ir Dievui garbė ir žmonėms nauda. Įspėdavo mus 
megadinti Dievo dovanų: „Nepilkit pelenų į kompotą, nei pelūnų 


113 


į pieną, bet jei gerasis Dievas duoda gerus daiktus, tai priim- 
kite dėkingai ir džiaugsmingai“. 

Visas savo jėgas įdėjo į esminį dvasinio gyvenimo ugdymą. 
Bet tai vertindavo taip kukliai ir paprastai, — kuo jis visada 
pasižymėdavo, — jog man, naujokui, atrodydavo kartais per daug 
paprasta. Mokė mus ir nuolat darydavo bandymus, bet visada labai 
švelniai. Jis buvo priešingas visoms dvasinio  „mankštymo“ 
ypatingom priemonėm, kurios kenkia žmogaus kilnumui, pav.: 
klaupti prie vyresniojo kojų, arba kuris nusikalsta meilei, — 
mušti lengvai per veidą. 

Dėlto mokėjo nežymiai, giedriai besišypsodamas ir lyg 
praeidamas pro šalį keno nors savimylą aplamdyti. Atsimenu, ir 
man kartais tekdavo. Būdavo, pavyzdžiui, pasigiri, kad sekėsi 
su kuo nors padiskutuoti. Tėvas Matulevičius smulkiu žodelyčiu 
pakreipdavo kalbą į kokį nors mažmožį ir nutraukdavo mano 
įkarštį. Pajusdavai žmogus, lyg kas nosį būtų nušluostęs aštria 
sausa popiera... Susigėdęs žiūrėdavai į Mokytoją. O jis nusišypso, 
pažvelgia į akis ir vėl grįžta prie nutrauktos kalbos. Pada- 
riniai būdavo puikūs: gydė savimylą, bet netramdė žmogaus. 

Ko jis, regimai, nepakentė mano išpažintyse, o negalėjo tai, 
kaip manau, kitu būdu pataisyti, tai ėjo išpažinties pas mane. 
Tą padarė taip paprastai ir nuolankiai, jis, mano Mokytojas 
ir Generolas, kad iki šiol negaliu pamiršt savo susijaudinimo. 
Stengdamasis jausmus paslėpti nuo jo ir nuo savęs bandžiau 
duoti jam kažkokį dvasinį patarimą, bet tai man visiškai 
nepavyko. Jo pamokymai, praktiški patarimai ir nurodymai 
paliesdavo ne tik mūsų klaidas ir netobūlumus, bet bū- 
davo ir ateitin numatymas. Tik vėlesniais mano gyvenimo 
metais patyriau, kaip giliai ir plačiai ateitin siekė jo numaty- 
mai ir pastabos, ir tik dabar stebiuosi mūsų mylimo Mokytojo 
tolregybe, kuri buvo jo nenuilstamo uolumo, darbštumo, 
gausių savo daugmetinio patyrimo vaisius. Norėdamas mus 
paskatinti uoliau naudotis tais patarimais ir nurodymais, kreip- 
davo mūsų dėmesį, kad kas mums dabar teikiama taip lengvai 
ir paprastai, jam tai atsiėję daug vargo metų ir kruopščių 
studijų. „Taigi neniekinkit tą paprastą maistą, — sakydavo 
mums, — nes jame glūdi didelė gyvenimo patirtis“. 

Prieš pat karą išvyko į Ameriką, tai ketverius metus jo 
nemačiau. Susitikome 1918 metais Bielanuose ties Varšuva. Jis 
buvo, rodos, dar tėviškesnis ir nuoširdesnis. Karo įvykiai gilino 


8* Arkivysk. J. Matulevičius 


114 


jame artimo meilę. Karo metu jis gelbėjo vargšus, auklėjo naš- 
laičius ir stiprino mus, Lenkijos marijonus. Nekartą eidavo 
išmaldų ieškodamas pas vokiečių valdininkus ir jų įstaigas. - 
Norėdamas ką nors gero padaryti vargšams, giedrią ir darga- 
notą dieną važinėdavo arkliais tarp Varšuvos ir Bielanų, ne- 
kartą grįždavo sėdėdamas ant bulvių ar akmeninių anglių, 
kurias veždavo 200 našlaičių prieglaudai Bielanuos. Tuo pat 
metu rengė ateities darbininkus marijonus Bielanų naujokyne. 
Politinių ir tautinių ginčų visada iš tolo vengdavo. Mylėjo savo 
tautą ir tėvynę Lietuvą labai nuoširdžiai, bet taip pat nuošir- 
džiai gerbė ir kitas tautas. 


DR. J. JANUŠKEVIČIUS 


4) urėdamas galvoje Rusijos 1905 metų politinį nerimą 
ir norėdamas socialiniams perversmams paruošti kaip 
reikiant dvasininkų, 1906 metais sausio mėn. Petra- 
pilio Dvasinės Akademijos senatas nutarė Akademi- 
joje įsteigti sociologijos katedrą. Nors tas Akademijos 
senato nutarimas rusų imperatoriaus buvo patvir- 
tintas, tačiau katedros įsteigimo klausimas nė kiek nepasistūmėjo 
į priekį — mat, visoje Rusijoje nematyta nė vieno tinkamo 
tai katedrai profesoriaus. Petrapily išeinąs vokiečių laikraštis 
„St. Peterburger Zeitung“ 1906 m. bal. 15 d. 102 nr. rašė: „Ka- 
talikų kunigai buvo ypatingoje vidaus reikalų ministerijos žinioje. 
Kiekvienas kunigas, pas kurį rasdavo politinio arba sociologinio 
pobūdžio užsieninį spaudinį, būdavo suimtas ir, prieš jo norus, 
siunčiamas į vienuolyną. Tuo būdu jaunieji dvasininkai buvo 
priversti sociologijos studijų išsižadėti. Be abejo, Rusijoj sunku 
bus rasti katalikų kunigą, kuriam įkurtoji katedra būtų galima 
pavesti, ir rektoriui teks kreiptis pas mokytus Vokietijos ar 
Austrijos kunigus“. 


Naujoji katedra vakavo tik vienus metus. Jau 1907 metų 
rudenį ji susilaukė Dr. J. Matulevičių. Pirmąją paskaitą, kurios 
ir man teko klausyti, profesorius J. Matulevičius skaitė apie pa- 
grindinį Kat. Bažnyčios mokslą nuosavybės klausimu. Jos san- 
trauką buvau paskelbęs „St. Peterburger Herold“ 1907 m. lapkr. 
7 d. 303 nr. (Čia paduodame jos vertimą — Red). 


„Savo pirmoje neseniai laikytoje paskaitoje apie Katalikų 
Bažnyčios mokslą dėl nuosavybės teisės Dr. J. Matulevičius iš- 
dėstė dabar vyraujančias pažiūras privatinės nuosavybės klausi- 
mais. Čia jis pabrėžė, kad Bažnyčia nuosavybės klausimuose turi 


7116 


teisės tarti savo žodį, nes, pirma, doroviniam gyvenimui būtinai 
reikia tam tikros gerovės, antra, iškyla tokių nuosavybės teisės 
klausimų, kurie susiduria su tikėjimo ir dorovės sritimi. Šiais 
atvejais Bažnyčia savo pašaukimu yra teisėjas. Dr. Matulevičius 
yra nuomonės, kad iš esmės Bažnyčia visai nesikiša į sociolo- 
gijos ir politinės ekonomijos sritį, jeigu tie mokslai neišeina iš 
savo plotmės. Pabrėžti tam, kas buvo sakyta, prof. Matulevičius 
pareiškė, jog ir į komunizmą Bažnyčia nuolaidžiau žiūrėtų, jei 
jis būtų laisvas nuo ideologinių ir teologinių klaidų. Pavyzdžiu 
paėmė Paragvajų, kur XVIII šimt. komunistiškais pagrindais jė- 
zuitai įkūrė respubliką, kuri turėjo 160.000 gyventojų ir du šimtus 
metų gyvavo. Ją panaikino radikališkoji Brazilijos valdžia. Po 
to Dr. Matulevičius perėjo prie Pop. Pijaus IX ir Leono XIII 
enciklikų, kurios komunizmą — tik ne saikųjį kolektyvizmą — 
griežtai pasmerkė, nes jis siekia panaikinti privatinę gaminamų- 
jų priemonių nuosavybę ir nusavina kapitalą nešančias įmones. 
Dėl įmonių nusavinimo klausimas yra atviras ir laukia mora- 
listų ir sociologų išsprendžiamas. Nors dogmatikos mokslas lig- 
šiol nėra taręs sprendžiamojo žodžio dėl privatinės teisės, tačiau 
Katalikų Bažnyčia laikosi tos nenuginčijamos tiesos, kad priva- 
tinė nuosavybė savaime nesipriešina nei natūralinei teisei nei 
teisingumui“, 

Mirus Mohiliavo metropolitui A. Vnukauskui prot. J. Ma- 
tulevičius 1909 m. geg. mėn. 25 d. Petrapilio katedroje pasakė 
labai gražų jaudinantį pamokslą. Apskritai, prof. J. Matulevičius 
būdavo visur, kur to reikalaudavo Dievo garbės ar lietuvybės pa- 
sireiškimas. Juozui Januškevičiui esant Petrapilyje vokiečių ka- 
talikų vaikų prieglaudos komiteto pirmininku, buvo sumanyta 
organizuoti tos prieglaudos koplyčioje lietuviams pamokslus. 
Pirmas šiuo reikalu patarnavo prof. J. Matulevičius. Jis žavėjo 
savo tautiečius giliais turiningais pamokslais. 1909 m. birž. mėn. 
1 d. su Akademija atsisveikino Maironis — prof. Matulevičius. 
Jam vietos lietuvių vardu atsisveikinimo dovaną įteikti buvo de- 
leguotas ir prof. J. Matulevičius. Petrapilio lietuvių katalikų vi- 
suomeniniam veikimui plintant buvo įsikūręs lietuvių klubas. 
Jame nekartą teko girdėti prof. J. Matulevičiaus paskaitas, ku- 
rių centrinis punktas vis būdavo Kristus. 

1909 m. rugsėjo mėn. prof. J. Matulevičius laikinai paskir- 
"tas Akademijos inspektorium. Vėliau kun. Dembinskiui pasi- 
-traukus, inspektoriaus pareigos vėl buvo pavestos prof. J. Ma- 


137 


tulevičiui. Jas jis ėjo ligi 1911 metų rudens, kada išvyko į Fri- 
burgą. Tų pačių metų rugp. mėn. vyko pasitarimai Šv. Sosto 
su rusų valdžia dėl Lucko Žitomiro dijecezijos sufraganato. 
Rusų valdžia tarp kitų kandidatų pasiūlė ir prof. J. Matulevičių. 


L. NOREIKA *) 
* 


rkivyskupas Matulevičius man teko pažinti tada, kai 
jis buvo profesoriumi Dvasinėje Akademijoje Petra- 
2 pilyje. Atmenu kaip šiandien jo sociologijos lekcijas. 
Ze3 Retai kada esti, kad gilus mokslas būtų taip gražiai 
1“ sujungtas su iškalba. Giliausias mokslo mintis ir 
5 painiausias problemas jis mokėjo dėstyti papras- 
čiausiu būdu, nevyniodamas jų į painias formules, tik 
skleiste atskleisdamas klausytojams. Tai yra Dievo dovana ir 
drauge reiškia, kad dėstytojas profesorius yra aiškiai supratęs 
dėstomąjį dalyką. Jeigu tektų sulyginti su kuo kitu, tai galėčiau 
pasakyti, jog tik prof. Kaz. Jaunius temokėjo taip lengvai, 
aiškiai ir suprantamai kalbėti apie mokslo dalykus ir juos 
dėstyti kitiems. 

Velionies sociologijos lekcijos Akademijos studentams 
būdavo stačiai pramoga. Pasiremdamas Leono XIII sociologi- 
nėmis enciklikomis, jis gebėjo taip giliai įžvelgti į visokius 
socialinius klausimus, kaip anas didis Katalikų Bažnyčios Tėvas 
ir Mokytojas. Enciklikos jam buvo ne sausos formulės ir varžą 
rėmai, tik katalikiškojo socialinio mokslo pradai, kuriuos savo 
giliu protu jis ugdė toliau. 

Lengva maloni šypsena visuomet puošė Arkivyskupo Jur- 
gio veidą. Ji lydėjo jį tuomet, kai vyskupo ir arkivyskupo mitra 
puošė jo galvą, ji lydėjo jį visuomet. Skaistus veidas yra 
skaisčios sielos požymis. Jo skaistumas žibėjo šventumu ir 
didele artimo meile. 

Tos mokslo, gražaus paprasto iškalbingumo ypatybės, jo 
skaistumas ir pažiūrų platumas sutraukdavo daug ir pasauli- 


*) Miręs 1928 m. Straipsnelis imtas iš „Lietuvio“ 1927 m. 20 nr. Red. 


179 


ninkų studentų į Maltos bažnyčią klausyti jo konferencijų. 
Jo sakomos mintys daugeliui išblaškė visokius kylančius 
abejojimus, ypač jaunuolių studentų širdyse. Tai yra jo didelis 
nuopelnas ir kaip kunigo ir kaip mokslininko. 

Jau anais laikais, 1907-10 metais, velionis buvo plačiai 
žinomas ir Petrapilio lietuvių kolonijoje ir čia Lietuvoje kaip 
geras, karštai mylįs savo tėvynę, lietuvis. Tačiau, greta to, jis 
nebuvo koks susiaurėjęs nacionalistas. Jo karštas patrijotizmas 
nekliudė jam atsidėjusiai dirbti ir kitų tautų žmonėms. Kaip 
Katalikų Bažnyčios kunigui ir jerarchui, jam nebuvo nei žydo, 
nei ellino (graiko). 

Kiekvienam, kam yra tekę šiokiu ar tokiu būdu bendrauti 
su juo, jis yra giliai įsmigęs sieloje ir palikęs neišdildomo 
atminimo. 


ei 


KAN. P. DOGELIS 


* 


1894 — 1899 mano Žemaičių Kunigų Seminarijoje buvimo 
metais veikė slapta kunigų organizacija, kurios tikslas buvo 
išauklėti klierikus gerais kunigais ir gerais lietuviais patrijotais. 
Man teko laimės būti priimtam į minėtą organizaciją dar 
pirmame kurse esant. Organizacijos tikslas man be galo pa- 
tiko. Jos nariams niekas nieko negalėdavo prikišti dėl to, 
kad jie, siekdami organizacijos tikslų, būdavo pavyzdingais 
klierikais, gerai mokydavosi ir, mūsų kalba kalbant, stengda- 
vosi būti patrijotais visuomenininkais. Toje pakraipoje veikdami 
gabesnieji klierikai parašydavo referatus, kuriuos būreliais 
suėję skaitydavome. Referatų gaudavome ir iš Petrapilio 
Dvasinės Akademijos auklėtinių. Mums gerai būdavo žinomas 
referatų autorius vardu „Jurgis“. Jo pavardė mums buvo neži- 
noma. Sužinojome tik vėliau. Tai buvo Jurgis Matulevičius. 
Vienas toks referatas, Jurgio parašytas, ypač buvo reikšmingas. 
Jame buvo įrodyta, kad, norint būti geru kunigu, reikia būtinai 
būti geru lietuviu patrijotu. Patrijotizmas su kunigo pašaukimu 
ankštai buvo rišamas. Mums, jauniems klierikams, sąžinės 
bailumui pašalinti, atėjo mintis atsiklausti seminarijos vado- 
vybės, kaip ji į tuos klausimus žiūrinti. Taigi, tą referatą patys 
perskaitę, padavėm jį rektoriui J. Dovydavičiui. Praėjus apie 
mėnesį laiko rektorius jį mums grąžino, pareikšdamas, kad kas 
čia parašyta yra tiesa, bet tai yra dinamitas. Nežinia kokia 
prasme šis žodis „dinamitas“ buvo pasakytas. Jurgio lavinančių 
mus klierikus kilnių minčių dėka, idėjos, susijusios su kunigo 
pašaukimu, giliai įstrigo į mūsų jaunas širdis. 

Pabaigus Dvasinę Seminariją, po 5 metų kunigavimo, 
tenka vėl susitikti su tuo Jurgiu, kuris ligšiol tik buvo girdėtas, 
bet akimis neregėtas. Ir susitinkame tuo metu, kai kun. Jurgis 


121 


Matulevičius su kun. Pr. Būčiu organizuoja marijonus. Juodu 
kreipiasi į paskirus, jų numatytus tinkamais kandidatais, kuni- 
gus. Tenka ir man, kaip katedros vikarui, laimės priimti pas. 
save tuodu garbingus asmenis. Gaunu jų pasiūlymą tapti 
marijonu. Susipažinti su marijonų regula palieka man jų Consti- 
tutiones. Regula man patinka, ir mudu su kun. Pr. Turausku, 
Karmelitų bažnyčios vikaru, pasiryžtam eiti į marijonus. Tą 
savo sumanymą pareiškėme marijonų organizatoriams, kurie 
savo ruožtu kreipėsi į Žemaičių Vyskupą G. Cirtautą, prašydami 
jo sutikimo mus atleisti nuo pareigų. Vyskupas Cirtautas 
nesutinka mudviejų atleisti, pareikšdamas baimės veikti slaptoje 
marijonų organizacijoje. Mat, prie rusų marijonams nebuvo 
leista viešai veikti. Taip ir palikome mudu su kun. Turausku 
šiapus marijonų vienuolyno sienų. Jisjau dabar aname pasaulyje, 
o mum tenka dar gyventi. Kun. Jurgio Matulevičiaus ir kun.. 
Pr. Būčio dėka malonaus pasiūlymo stoti į marijonus ir dėl jų. 
gražių darbų aš šiandien turiu simpatiją marijonų veikimui, 
Marijonai tai tikrai mūsų vienuoliai. Jie pažįsta mūsų krašto 
reikalus. Jie gyvena mūsų gyvenimu. 

Kunigų rekolekcijose tekdavo dažniau pamatyti kun. Jurgį 
ir girdėti jo pamokymų. Tų rekolekcijų vadovas kun. Jurgis M.. 
mokėdavo visiems suprantama paprasčiausia iš gilios širdies 
paeinančia kalba kalbėti ir patraukti klausytojus prie aukšto 
kunigo idealo. Jis nepalikdavo nepaminėjęs ir visuomeninių 
reikalų. Čia man prisimindavo tos Jurgio paskaitos, gautos 
seminarijos laikais. Ta pati idėja tęsiama toliau. Pirmiau kal- 
bėjo raštais klierikams, dabar gyvu žodžiu kalba kunigams,. 
keldamas mintį būti geru pavyzdingu kunigu ir geru lietuviu 
visuomenininku. 

1919 metai. Kunigams: Reiniui, Vailokaičiui ir man pate- 
kus į bolševikų kalėjimą Vilniuje tenka pritirti malonios 
Vilniaus Vyskupo J. Matulevičiaus globos. Atsiunčia mums 
Vyskupas Jurgis šventųjų relikvijų, kad prie kalėjimo esančioje: 
buv. pravoslavų cerkvėje galėtumėm laikyti šventas Mišias. Be 
to, gauname per Jo Ekscelencijos rankas stacijų kryželį, kurį 
laikydami rankoje kalėjimo kameroje atlikdavome stacijas ir pelny- 
davome atlaidus. Tas kryželis buvo mums kunigams kalėjime 
didele sielos paguoda. Dar ir dabar turiu jį ir laikau kaip bran- 
gią a. a. Vyskupo Jurgio relikviją. Vyskupas M. rengėsi mus pats. 
aplankyti kalėjime, bet negalėjo dėl bolševikų trukdymo. 


1722 


Vyskupas Matulevičius, tapęs Šventojo Tėvo atstovu Lie- 
"tuvoje, paliko neišdildomą atminimą mano vedamoje šv. Zitos 
"tarnaičių ir darbininkių Draugijoje. Paprašytas dalyvauti šv. 
„Zitos D-jos iškilmėse Vyskupas M. niekados neatsisakydavo. 
Prašomas ateidavo ir maloniai į zitietes pratardavo. Ir kas 
įdomiausia, kad tas Šv. Tėvo atstovas buvo ne nepaprastas, iš 
Italijos, ar kito krašto atsiųstas, bet lietuvis, savas žmogus. Ir 
Jis kalbėjo tarnaitėms ir darbininkėms zitietėms prigimtąja 
lietuvių kalba. Jis mus skatindavo pamilti Kristų, Jo gyvenimu 
sekti, gyventi šventosios šeimos, kur Jėzus augo, gyvenimu. 
"Toks zitiečių draugininkių gyvenimas būsiąs ir Dievui malonus ir 
„pačiai šv. Zitos Draugijai naudingas. Zitiečių gyvenime Vyskupo 
„Matulevičiaus šventi žodžiai dar ir dabar tebeskamba. 


+ 


KUN. J. TILVYTIS *) 


* 


1910 metai. Kauno Seminarijoj kunigų rekolekcijos. Reko- 
1ektantų per 200. Vadovas Akademijos prof. kun. J. Matulevičius. 
Kunigai netelpa prezbiterijoj. Ateina tuo metu buvęs Žemaičių 
vyskupas Cirtautas su rekolekcijų Vadovu. Prasideda rekolek- 
„cijos. Įžanginė konferencija. 

„Eikite į nuošalią vietą ir bent kiek atsilsėkite... Šiais 
Jaikais ypač kunigai turi daug darbo, rūpesčio... Jis visiems 
viskuo skolingas... Kiekvienas parapijietis jaučiasi turįs teisę 
reikalauti iš kunigo ir mokslo, ir pasiaukojimo, ir laiko, 
ir žygio kodaugiausia. 

Kunigas, kaip ta motinėlė, turėdama daug vaikų, visai 
savę užmiršta. Ką tik uždirba ar gauna, vis savo mylimiesiems 
vaikeliams neša, o pati dažnai nedavalgius, menkiau apsirėdžius... 

Kunigas parapijoj labiau apleistas, negu jo parapijiečiai. 
Parapijai sakomi pamokslai. Jiems primenama jų pareigos. Kunigui 
gi niekas čia nieko nepasako. Net ir kai eina išpažinties pas 
savo draugą, vargiai kokį pamokinantį žodelį gauna. Jam niekas 
ir nedrįsta pasakyti, nes jis pats kunigas, jis pats viską žino. 
Kur kas laimingesni parapijiečiai, negu jis pats. 

Dirbote parapijai ištisus metus, — padirbėkite, Broliai, 
nors 3 dienas sau. Palikite Dievo Apvaizdai savo parapijas, — 
nieko ten bloga per šias dienas neįvyks. Pats Dievas saugos. 
Užmirškit visa. Tik Dievą ir savo sielos reikalus matykite“. 

Šitaip a. a. arkivyskupas Matulevičius kunigams kal- 
bėjo ir, tik jam kalbant, susyk supratom, kad čia my- 
linčio Tėvo žodžiai. Verkėmė kaip maži vaikai. Pakėliau galvą, 
matau ir vyskupas Cirtautas nebesusilaikydamas šluosto ašaras, 


*) Miręs 1931 m. 


124 


Jokio aštraus barimo. Jam visai to nereikėjo. Daugumos: 
rekolektantų rengtasi pas jį eiti išpažinties. Kai susėdo keletas 
nuodėmklausių, — neturi darbo. Visi apspito gerąjį, mylimąjį 
Vadovą. Jisai, kaip iš šalies žiūri, nedaug ką sako, tačiau. 
penitentai be galo iškalbingi. Net pavydas ima žiūrint. Kiti po 
valandą sakėsi... Man su kai kuriais draugais net ir kitoj 
dienoj, anksti atsikėlus, nepasisekė prieiti, —kitų dar anksčiau. 
atsikelta. Rekolekcijos praėjo, tartum ekstazėj. Susidomėjimas 
kodidžiausias. Vienas į kitą žiūrėdavome vogčiomis, nes akys 
buvo drėgnos ir paraudonavusios. Jau paskutinė konferencija. 
Ateina vyskupas Cirtautas. Baigiamasis žodis apie Dievo ir 
artimo meilę. Kalba eina karšta srove... Ne žodžiai sminga, bet 
jėga jaučiasi. Kai girdi: „Mylėk Dievą ir artimą“, aišku tau, 
kad vargas tam, kuris kitaip darytų. „Kas Kristaus nemyli, tegu 
bus prakeiktas. Bevelyčiau pats būti atmestu, negu mano 
broliai“. Girdint šituos žodžius, matėsi mylimojo Vadovo širdies. 
pasiryžimas, kad Jis, kaip šv. Paulius, bevelytų anathema esse 
vietoj savo brolių... Imtųsi sunkiausių  atgailų, kad tik jo 
broliai, kunigai, išeitų iš rekolekcijų atsinaujinę dvasia. Kon- 
ferencija pasibaigė. Ilga tyla. Vyskupas Cirtautas labai susijau- 
dinęs eina tarti ganytojišką žodį. Nesulaiko ašarų. Vos pasakė 
tiek: „Dievui dėkui... Dėkui rekolekcijų Vadovui... Tegu jam 
Dievas atlygina... Kunigai, šių brangių pamokymų nepamirškit...“ 

Ganytojiškas laiminimas. Šiltas, ramus, gausus lietus ant 
suolų veidais sukniubusių poros šimtų kunigų su savo Gany- 
toju... Ilgai dar nesikėlėme iš vietų, — gera buvo melstis. 
Dievas buvo labai, labai geras. Tiesa, Dievas visuomet buvo 
geras, tik pirmiau nesimatė. Pamatėmė į pat širdies gilumas, 
Tau, brangusis Vadove, prabilus... Nėra abejojimo, kad Tu, 
Tėveli, šiandieną dar galingiau gali tarti dvasia, be Žodžių... 
Matai mūsų reikalus, gink juos būdamas pas geriausiąjį Dievą. 

KUN. J. TILVYTIS 


KUN. A. UOGINTAS 


* 


A edaug esu girdėjęs kun. prof. Matulevičiaus pamokslų, 
bet tie, kuriuos girdėjau, labai man patiko. Bene 
1911 metais per paskutinius Devintinių mišparus, 
atsimenu, kalbėjo jis apie Jėzaus meilę Švč. Sak- 
ramente. Klausytojų buvo pilnutėlė Marijampolės 
parapinė bažnyčia. Kalbėjo gana ilgai ir labai 
nuoširdžiai. Pabarė girtuoklius. Sakė, kad nuo nuolatinio girta- 
vimo jų nosys pasidaro mėlynos kaip slyva. Be kitų, matyti, 
norėjo padaryt priekaištą ir gyvenančiam Marijampolėje savo 
"broliui, kuris su savo draugais mėgdavo išgerti. Jo nosis 
"tikrai buvo slyvinė. 

Po tų mišparų daugelis žmonių nesiskubino namo — 
saulė dar buvo aukštai — ir šnekučiavosi tarp savęs. Neišken- 
tęs ir aš įsimaišiau į jų tarpą pasiteiraut, kokį įspūdį padarė 
pasakytas kun. prof. Matulevičiaus pamokslas. Pirmiausia pa- 
klausiau zanavykės Jakaitienės: „Na, kaip tau, Marijona, patiko 
„svečio pamokslas?“ „Ugi, klausiau labai atsidėjus viso, iki 
„pačiam galui. Seniai buvau girdėjus tokį pamokslą. Kai paste- 
bėjau, kad pamokslininkas ilsta, sukalbėjau tris „Sveika Marija“, 
kad Viešpats jį pastiprintų“. 

Kreipiausi dar į šalia stovintį Vincą Šaukevičių, Pabaigų 
kaimo ūkininką, — kaip jam patikęs pamokslas. „Kur čia, jega- 
mastie, nepatiks! Aš atsimenu, kalbėjo Šaukevičius, vieną jo pa- 
mokslą, kai dar būdamas dijakonu čia sakė. Dievulėliau Tu mano, 
tai buvo pamokslas! Nebuvau girdėjęs tokio ir, tur būt, iki gyvas 
būsiu daugiau neišgirsiu. Bemaž visus to pamokslo žodžius galė- 
„čiau ir šiandien pakartoti, — taip giliai jie įsmigo man į galvą“. 

Ir iš tiesų, tas pat ir man teko patirti. Sakysim, prieš 
pat Didįjį Karą, kai kun. prof. Matulevičius vadovavo kunigų 


126 


rekolekcijoms, visos jo Konferencijos ir meditacijos buvo ištisi. 
turiningi pamokslai. Juos sakė iš visos savo širdies, nieko 
„mevyniodamas į šilką“. Be atodairos pliekė kunigų capitalia 
vitia. Iš tų rekolekcijų kunigai skirstėmės namo renovati spiritu 
ir gerai paruošti sutikt greit užeinančias karo baisybes. 

Kartais kun. prof. Matulevičius sykiu su kun. prof. Būčiu 
vasaros atostogų metu atvykdavo į Marijampolę ir aplankydavo 
kun. generolą Senkų. Kai kada, negalėdami to padaryt, rašydavo: 
jam laiškus. 

Vieną kartą generolas Senkus taip buvo nudžiugęs gau- 
tuoju laišku, kad mums, savo vikarams, bevakarieniaujant, po. 
kelis kart vis giliai atsidusdamas, neiškentė ir pasakė: „Kaip 
būčiau laimingas ir ramiai galėčiau mirt, jei tas viskas įvyktų. 
ką šiandien skaičiau viename man rašytame laiške“. Nors kun. 
generolas, laikydamas paslaptį, nebuvo pareiškęs mums savo 
džiaugsmo priežasties, tačiau nesunku buvo išskaityti iš jo akių 
ir veido, kad senelio džiaugsmas buvo susijęs su didele viltimi 
atgaivinti Marijonų Vienuoliją. 

Neilgai trukus po kun. generolo Senkaus mirties, kun.. 
prof. Būčys padarė man, laikinam Marijampolės parapijos. 
administratoriui, vizitą. Kambaryje buvome vienu du be liudi- 
ninkų. Tuomet prof. Būčys (jis mano netolimas giminietis), nieko 
nuo manęs nepaslėpdamas, pasakė visą paslaptį, pirma įprašęs, 
kad niekam to nepasakočiau. Tik tada sužinojau, kiek yra 
slaptų marijonų kunigų, kiek kandidatų, kiek bandinių ir t, t. 

Netrukus mane atlankė ir kun. prof Matulevičius. Mano- 
kambarys, kuriame tuo laiku gyvenau, atrodė labai paprastai. 
Nebuvo jame puikių baldų, nei kilimų, nei takų, žodžiu sakant, 
jokio konforto. Tas mano kambario prastumas krito kun. prof.. 
Matulevičiui į akį, ir jis ėmė juo gėrėtis. 

Vieną kartą kun. prof. Matulevičius susitikęs mane para- 
pijos bažnyčios šventoriuje pareiškė noro sykiu su manimi eit į. 
Ūkio ir Namų ruošos mokyklą susipažinti su jos vedėja (mano. 
sesele) Petronėle Uogintaite. Toji pažintis, kaip vėliau paaiškėjo, 
buvo pirmas žingsnis vėliau Marijampolėje įkuriamai lietuvių. 
mergaičių vienuolijai. Žinoma, ir čia anais prieškariniais laikais. 
viskas buvo daroma slapta, kad nesužinotų budrūs rusų žanda- 
rai. Bet baigiantis Didžiajam Karui tuoj pasirodė kun. prof.. 
Matulevičiaus darbo vaisius. Toji mokykla virto vienuolynu, o. 
jos vedėja — pirmoji vienuolijos vyresnioji. 


* 


uvo tai 1918 m. pradžioje Marijampolėje. Vokiečių 
> okupacijos valdžia po ilgų trukdymų leido pagaliau. 
„Žiburio“ draugijai įkurti gimnaziją.  Sunkumų buvo 
daug, jų čia visų neminėsiu. Daugiausia nesmagumų 
tekdavo susilaukti iš vokiečių pusės. Įvairių įvai- 
riausios priekabės, kad tik sutrukdytų lietuviškos gim-- 
nazijos egzistenciją, kad sukompromituotų net pačią jos idėją.. 
Matant, kad sunku tai pasiekti, imta kaskart daugiau kištis į. 
jos vidaus gyvenimą, ypač dėl programos. Vokiečių kalbos pa- 
mokų dauginimas be jokio saiko ir statymas jos ypatingai pri- 
vilegijuotoje vietoje, brukimas vadovėlių, kur garbinamas, kaip“ 
didžiausias geradaris ir krašto tikrasai valdovas, kaizeris Vilhel- 
mas II, visos programos ligi smulkmenų derinamos su Prūsų 
švietimo ministerijos programa, ir visas elgesys, apskritai — 
aiškiausiai rodė, ko siekia okupacinė valdžia, kur nori nuvesti. 
lietuvišką gimnaziją. 


Visi tie reikalavimai buvo remiami grasinimais vėl užda- 
ryti mokslo įstaigą, kaip jau vieną sykį anksčiau buvo padaryta.. 
Tad „Žiburio“ draugijai ir gimnazijos administracijai tekdavo 
labai apsvarstyti kiekvieną savo žygį ir savo nusistatymus pa- 
remti tvirtais argumentais. 


Arkivyskupas J. Matulevičius šioje sunkioje būklėje buvo 
tiesiog nepakeičiamas. Aiškus protas, gilus gyvenimo pažini-- 
mas, malonus būdas visus traukte traukė prie savęs ir ragino 
dirbti, nežiūrint kliūčių. Kada tik būdavo koks sprendžiamas 
sunkesnis klausimas, kur didesnis pavojus, visų akys būdavo 
kreipiamos į Marijonų Generolą. Nuostabu, kaip jis ir sun- 
kiausius klausimus mokėdavo išaiškinti, išspręsti labai paprastu. 


128 


-natūraliu būdu. Stebiesi paskui, kodėl tokios paprastos mintys 
pačiam neatėjo į galvą. 

Bet ypač brangus buvo Arkivyskupas Jurgis santykiuose 
su okupacine valdžia. Jis nevieną sykį yra pašalinęs — bent 
laikinai — gresusį gimnazijai pavojų. Prieš jo žavinčią asme- 
nybę suminkštėdavo ir kieta okupanto širdis. 

Nevisi, ypač pasaulininkai, žinodavo, kad kun. Matulevi- 
čius yra Marijonų Vyriausias Vadas, o ir tie, kurie žinodavo, 
„mažai tenusimanydavo, kas tai yra Superior Generalis, — visi 
tačiau jauste jautė, kad tai kažin koks nepaprastas kunigas. 
„Nors neilgai gyveno Marijampolėje, bet jo autoritetas taip greitai 
išaugo, jog niekas negalėjo lygintis visoje dijecezijoje. Didžiausia 
meilė, didžiausia pagarba augo diena iš dienos. Kunigų tarpe 
"kun. Matulevičiaus tarta nuomonė buvo kartojama ir priimama, 
kaip didžiausio autoriteto nuomonė. Niekam tad nebuvo neti- 
kėta žinia, kad jis skiriamas Vilniaus vyskupu, bet drauge ir 
lyg liūdna, kad palieka Suvalkų žemę. 

Ir būdamas Vilniaus vyskupu, nors lenkų okupacijos at- 
skirtas, Arkivysk. Matulevičius liko visos Lietuvos katalikų di- 
džiausias autoritetas. Visi jį mylėjo, visi gerbė. Kai važiavo 
jis į Kauną, kaip Apaštalų Sosto Vizitatorius, sąmoningai buvo 
trukdoma, kad sutikimas nebūtų per daug iškilmingas, kad ne- 
būtų kieno laikoma tai politine demonstracija. Reikėjo sulai- 
kyti... Toks, rodos, buvęs ir Arkivyskupo noras. Jei to nebūtų 
paisę ir jei būtų buvę duota tikinčiajai visuomenei pareikšti savo 
jausmus, sutikimas būtų buvęs toks, kokio mūsų krašte nėra 
buvę. 

Arkivyskupo Matulevičiaus darbai turės susilaukti savo is- 
torijos, savo tyrinėtojo. Viena čia galiu pasakyti, kad tai buvo 
vienas iš pačių žymiausių mūsų tautos sūnų, kokių ji kada nors 
yra turėjusi. Vienas laikraštis pavadino jį šventu. Taip... kas 
„jį arčiau pažino, tam ta mintis skverbte skverbiasi į galvą. Jo 
asmens tobūlybė taip visiems krinta į akis, kad sulyginti su ki- 
"tais yra sunku, nes panašių žmonių nematyti ir negirdėti. 


"2 


KAN. J. TUMAS 


* 


pie kun. Jurgį Matulaitį - Matulevičių man teko 

nebe sykį rašyti; tai nebe kiek nauja bepridėsiu. Tačiau 
) ir minėtieji dalykai malonu atpasakoti, kai randas 
tokių, kurie nori to paklausyti. 

Kai Rymas 1918 m. nominavo (paskyrė) kun. 
Jurgį M. I. C. Vilniaus vyskupu, mums, tuomet Vil- 
niuje vargą vargusiems, pusbadžiu gyvenusiems, rodės, lyg pir- 
moji Lietuvos saulė nušvito. Mums rodės, kad Vilniaus vyskupi- 
joje daugiau nebereiks kovoti už tautines lietuvių teises R. K. 
bažnyčiose, pasibaigs nelemti vyskupijos administratoriaus prel. 
Michalkevičiaus kovos būdai, kad naujas, tikras vyskupas, 
kalbų mokėdamas, sugebės patenkinti lenkus, lietuvius ir gudus. 

Tikras lietuvis, bet kilęs „z Krėlestwa Polskiego“ — iš 
Suvalkijos, kunigu tapęs ten pat Lenkuose, Kelcuose, daug metų 
dirbęs darbininkams ten pat Lenkuose, Varšuvoje, paskui bendrai 
lietuviams ir lenkams Petrapily ir Šveicarijoje, jis buvo lygiai 
priimtinas lietuviams ir lenkams. Lenkai sakėsi, kun. Matule- 
vičiaus kandidatūra esanti priimtiniausia; tinkamesnė net už kun. 
Br. Žongalavičiaus kandidatūrą. 

Visa tai naujas vyskupas—nominatas pats blaiviai nudažė, 
pasiskelbdamas politika nebūsianti jam galvoje: tam esanti Val- 
stybės Taryba; jis tik kunigausiąs. Švitėjo viltis, kad Vilniaus 
bažnyčios virs galų gale maldos namais, ne tautinio, juoba ne 
šovinistinio kurstymo vieta, 

Tad laukėme pasiilgę, ne tik Bažnyčios Atstovo, bet ir 
šiaip jau išmokslinto inteligento, kuris nusimano socialinių da- 
lykų, taip reikalingų visokių sukrėtų metų. 

Tebebuvo vokiečiai. Visoje apylinkėje bebuvo tas vienas 
Žemaičių vyskupas Pr. Karevičius Kaune. Seiniškis vyskupas 


9* Arkivysk. J. Matulevičius 


130 


Antanas Karosas buvo išvažiavęs į Lomžą savo sufragano 
Jalbrzykovskio (dabartinio Vilniaus arkivyskupo) konsekruotų; 
be to, turėjo priimti Apaštališkąjį Vizitatorių monsinjorą Ratri 
(paskui Popiežium išrinktą), Minsko vyskupas Zig. Lozinskis 
negalėjo prasimušti gelžkeliu, nes vokiečių kariuomenė begrįž- 
dama buvo užkimšusi. 

Konsekracija tad buvo paskelbta Kauno katedroj, asistuojant 
prelatams iš Kauno, Vilniaus ir Seinų ir Valstybės Tarybos 
atstovams ir man, vilniškio „Lietuvos Aido“ atstovui, gruodžio 
1 d. 10 val. 

Aš nebuvau gavęs jokių dokumentų, kurie mane įgaliotų 
brukinėtis su vokiečių kareiviais. Buvo didelė malonė, kad kurį 
civilinį veža. Na, betgi Valstybės Tarybos Reikalų Vedėjas juris- 
tas Kazimieras Vizbaras, dabar Rygos pilietis, padrąsino: ,,Va- 
žiuokime ir gana! Aš gi oficialus asmuo, tai galėsiu ir neofi- 
cialųjį užtarti“. Anksti rytą nuvykome į gelžkelio stotį, nusi- 
pirkome po bilietą. Vilniaus stotyje žmonių — minių minios, o 
išėjimas užtvertas aukšta tvorele. Išeiti tegali po vieną, pro bū- 
delę, kur kariškis tikrina dokumentus.  Rodom bilietus, tik. 
galvą purto ir nė nežiūri, tik burbsi: Entlausungschein! Ent- 
lausungschein! Vadinas, paliudijimo, kad esame išsiuteliavę. Ir 
juokai, ir pikta, ir desperacija( Kam gi? Mes, tokie svarbūs 
delegatai ir į tokią lietuviams reikšmingą ceremoniją būsime 
nepatekę! Stovime pusę valandos ar daugiau — nieko. P. Viz- 
baras vokiškai baras — nieko. Pagaliau antras skambutis. P. 
Vizbaras piktai šaukia: ,ĮIšsiuteliauk tu pats! O mes, Valstybės 
Tarybos nariai, to nesame reikalingi!“ ir šoka per aukštą už- 
tvarą. Aš paskui jį — nė sutana neužkliuvo.  Cerberis griebė 
mus už skvernų, bet pro langelį nepasiekė, o išeiti negalėjo: 
būtų kiti pro angą prasistūmę neapklausti. Ir tiesiai į vagoną. 
Čia nieks nebekliudė, nematę, kad be dokumentų važiuojame. 

Kaunas, kaip bičių avilys, pilnas kariuomenės ir lietuvių, 
paskubėjušių į mylimojo kunigo konsekraciją. Kur dėtis? Visi 
viešbučiai kariuomenės žinioje; karininkas administruoja ir nu- 
merius. Einam į „Levinsono“ viešbutį; dabar — kooperatyvų 
namas Kampe Laisvės Alėjos ir Vasario 16 d. g-vės. 

-— Nė vienos vietos, ponai! 

Čia kad suriks suriks p. Vizbaras: 

' — Ar ilgai mes vazosimės po miestą, mes, to krašto savi- 
ninkai! 'Tai jūs, prošaleiviai, grūskitės į ankštybes. O aš ar 


131 


žinai, kas esu?7 Aš Lietuvos Valstybės Tarybos Reikalų Ve- 
dėjas!! Supranti? Kad tuojau mudviem būtų numeris! 

Vokietis, labai mandagiai pradėjęs, dabar tik išsižiojo. P. 
Vizbaras savo titulą ištarė tokiuo aplombu, kad ir man pasirodė 
jis svarbesnis už paties Tarybos Pirmininko titulą.  Karininkas 
pasipainiojęs kojomis, kaip nuobraukosė, mostelėjo ranka, 

— Na, ką gi bedarysi. Teks atituštinti kuris numeris. 

Nebeatmenu, kaip ten išėjo, tik mudu numerio nepriėmėm 
ir nuklydom kur kitur. 

Praėjo ceremonijos, prasidėjo lietuvių organizacijų sveiki- 
nimai. Jų buvo labai daug, o lenkų ta viena tarnaičių ar šiaip 
jau paliegusių moterų ,„Opieki M. B.“ Aš visa tai esu aprašęs 
L. A. ir Vaižganto Raštų It. 136—150 p. Aš „Lietuvos Aido“ — 
Laikinosios Vyriausybės organo vardu pasakiau, be ko kita: 
„Mam pavedė pasakyti Mielajam Ganytojui, štai ką: Mes žmo- 
niškai galime netesėti, galime pristigti išminties, tik niekados 
nepristigsime gerų norų ir geros valios... tikybos ir doros da- 
lykuose ištikimai klausysime teisėto tos teritorijos Ganytojo. Ir 
džiaugsimės, jog vis daugiau yra, kas nuo grynų žemės siel- 
vartų stengias žmonių sielas atitraukti į dvasios sritį“. 

Begalo reikšminga, kad į vyskupo Jurgio konsekraciją 
atvyko net Prūsų lietuviai nekatalikai. Jie įteikė adresą, bene 
pirmą kartą viešai pareikšdami savo norą susidėti su Didžiąja 
Lietuva, „sveikindami J. E. asmenyje atsigaivinantį tautinį vys- 
kupišką sostą Lietuvos sostinėje“, 

Vyskupas atsakė dusyk lietuviškai ir sykį lenkiškai. Mi- 
nėtina tai kalba. Visa taikos, meilės, teisybės ir nuolankumo 
dvasia sunku paskirais sakiniais atšviesti: jos tebuvo galima 
gerti. „Negi mano asmuo čia jus suvedė, tik tos idėjos, kurios 
pasaulį stumia priekin. Viena tokių jėgų — Bažnyčia... Žmo- 
nes dorindamas, rodos, geriausiai visiems lygiai patarnausiu, 
geriausiai išpildysiu ne tik vyskupo, bet ir tos šalies piliečio 
pareigas... Krikščionybės dvasia neabejotinai sumažins visas 
esamąsias tautų neapykantas... Bažnyčiai nėra graiko nei ro- 
mėno; nėra žydo nei stabmeldžio... Esu pasiruošęs visiems 
lygiai patarnauti... Rūpinsiuos palaikyti visas kilnias pastangas, 
kame tik jų išvysiu... Karas prasidėjo kažin kuriais tikslais, 
o pasibaigė daug aukštesniais. Kristus mirė lygiai už visas 
tautas, sluoksnius ir kryptis“ Ir mano tad pareiga tarnauti 
visiems, ypač liaudžiai, iš kurios esu paimtas ir vėl jai skiria- 


132 


mas. Kas tik bus reikalingas Kristaus dvasios, visiems rūpin- 
siuos padėti jos gauti... Tikėjimas — gyvenimo veiksnys, 
idėja — pajėga... Taigi labai malonu, kad Laikinoji Valdžia 
pritaria tikybai... Visi auklėkime „žmonių“, kad kodaugiau- 
sia būtų statančių galybių; griauti ir neauklėtas pataikys... 
Medis kirmino pagraužtas skursta ir geriausioje žemėje; gi 
sveikas ir uolynuose moka susirasti dirvos ir tarpti...“ 

Vyskupas kalbėjo įdomiais aforizmais. Viską perpindavo 
Kristaus role. Kalbėjo įtikinamai, nes buvo jaučiama, kad jis 
tiki tuo apie ką sako, tiki giliai savo Siuntėju-Kristumi ir jau- 
čia tebeveikiančią Jo galybę savyje ir visuomenėje. Vyskupo 
Jurgio kalbose nebuvo užpakalinės minties Religiją panaudoti 
kuriam pašaliniam tikslui: politikai, nacionalizmui, partijai. 

Ta grynoji Kristaus dvasia numaldė ir aršiausius priešus 
vyskupo-lietuvio. Laikinosios Valdžios premjeras A. Voldema- 
ras reikalavo, kad Vilniaus Vyskupas per savo ingresą į ka- 
tedrą prašnekėtų galų gale senovine to krašto kalba, susidaran- 
čios valstybės kalba — lietuviškai. Jo nuomone, kada bus lai- 
kas ledui laužti, jei ne per extra-atsitikimus? Vyskupas Jurgis 
nesutiko; norėjo pagerbti Vilniaus katalikų didumą — lenkiškai 
kalbančius ir pirma prabilti lenkiškai, o paskui ir lietuviškai. 
Tai ir padarė, nors premjeras per kelis sykius vertė beveik jėga. 
Ir gerai padarė: bent pradžios lenkai endekai kunigai nesu- 
drumstė. Popiežiaus laišką prelatas Anusas—Hanusavičius pa- 
skaitė lotyniškai, lenkiškai ir lietuviškai, prabilo vyskupas len- 
kiškai ir lietuviškai. Tuo išmušė ginklą iš endekų rankų. En- 
dekų vadas kun. kapelionas Maciejevičius, atstovas Rusų vals- 
tybės dūmoje, ir b. Vilniaus dekanas Černiauskis savu pasiry- 
žimu nusekė paskui vyskupą į sakyklą ir iš už jo pečių ko- 
mandavo miniai. Minios būta laiku parengtos kelti Ganytojui- 
lietuviui skandalą, triukšmauti. Bet kunigui Maciejevičiui kils- 
terint ranką, gaudavo nutilti. Taip viskas sklandžiai įvyko. 

Pietus Lietuvių Valstybės Taryba iškėlė gruodžio 12 d. 
Dalyvių buvo labai daug.  Tenebuvo karininkų. Ir čia visus 
sujungė Ganytojo asmuo: kai jis kalbėjo apie meilę ir vienybę, 
jutai, kad jis myli ir neskaldo. Per tris valandas Ganytojas 
atsakinėjo sveikintojams visomis to krašto kalbomis. Sveikino 
ir žydas, Valstybės Tarybos narys, dr. Rozenbaumas Biblijos 
stilium ir dvasia, — kaip žmonės, susiskirstę kalbomis, ėmė kits 
kito nebesuprasti ir nebemylėti, kaip niekas to nebepataiso, nei 


135 


Dievo reiškiniai, nei mokslas. Belieka — malda už visas tautas 
ir jų taiką. Santarvės pavyzdys — dabartinė Lietuvių V. Taryba. 

Kalbėjo St. Šilingas apie vaidilutes, M. Biržiška apie kul- 
tūrą, kun. VI. Mironas apie Bažnyčios eskadrą, ne apie Laivą, 
kun. Tumas apie Vilčių Žvaigždę — Kristų ir Jo atstovą da- 
bartinį Ganytoją, A. Voldemaras apie A. Mickevičiaus Gustavą. 
Prūsai, reformatai, lenkiškai kalbantieji lietuviai, betikybiai, 
socialistai, vyriausybė, Taryba, gudai, visi laukė iš naujo Gany- 
tojo, kad padėtų išbristi iš vargų. Ir visi liko sustiprinti. 

Iš Jo Ekscelencijos atsakų štai kaip galėtume atvaizdinti 
naująjį Lietuvos sostinės Vilniaus Vyskupą Jurgį. (Citata iš- 
tisai iš Vaižganto raštų I t. 145 p.). 

„Esu lietuvis, tačiau lenkiškai pramokau, kalbu taisyklin- 
gai ir daug esu dirbęs tikrojoje Lenkijoje, teatmindamas—,,žmo- 
nes“. Žmones tematysiu ir dabar. Kalbų skirtumas neskirstys 
man žmonių, kaip neskirs jų valstybių sienos ar tikėjimas. 
Vienas tėra Kristaus pamatas dorai — visuomenės tvirtybei. 
Neskirs nei netikyba, nes žinau, kad tikėti tegalima gera valia, 
neliepiant; ir su tokiais gyvenau ir gyvensiu santarvėje. Ne- 
skirs nei partijų skirtumai, nes jas skiria ne „juodi“ principai, 
kurie, patyrinėjus, stovi labai arti kits kito, nei žmonių neapy- 
kantos, kurios tyčia kits kitą nusijuodina ir ragus kits kitam 
atlipdo, idant būtų baisesni. Aš esu atstovas To, Kuris lai- 
mina rimtį ir geros valios žmones, tai ir būsiu geros valios. 
Gi mano ištesėjimas bus ne mano vieno, tik kiek padėsite visi, 
rodydami taip pat gerą valią man, stovinčiam aukščiau visų partijų, 
krypsnių ir kitokių skirtumų. Geros valios vaisių dėkime į 
bendrą valstydės iždą, kas dailę, kas mokslą, kas politiką, kas 
valdžią, kas šeimynėlės auklėjimą, viską paremta meile, lai iš 
tos nepeiktinos įvairybės susidarys tvirta, pastovi valstybės vie- 
nybė. Gi aš melsiuos už visus, tame skaičiuje ir už žydus, 
bendradarbius, už Tarybą ir Valdžią. Ieškosiu ir pasergėsiu 
bet kurią gerą pradžią, geros valios reiškimą ir remsiu, kiek tik 
pajėgsiu.  Gudiškai dar nemoku, bet gudus pažįstu; didžiausias 
jų trūkumas — tai apsišvietimo ir jį pakelti bus pirmiausis 
mano rūpestis“. 

Vyskupas Jurgis buvo mokslininkas sociologas, krikščionis 
asketas, pažangus pilietis, stačiai žengiąs savuoju, nepasiskolin- . 
tuoju, sveiku protu ir išmanymu. Ir tiek stiprios valios, 
kad, kai tikino per ingresą, išrausiąs savo širdies gyslas, jei Žži- 


134 


nosiąs, kad ten rados kas nors priešinga Dievo ir artimo mei- 
lei, tai rodės taip ir padarys. 

Vilniaus katedros kunigai visa darė, kad lietuviškumas 
nebūtų per ingresą žymus.  Prezbiterijoje nedavė vietos L. Val- 
džiai ir lietuvių organizacijoms; nesutiko ir kad Popiežiaus 
laiškas būtų paskaitytas gudiškai, nors buvo išverstas. Tai 
buvo įkyrieji atsitikimai, kurie sudrumstė ingresą, bet kurie 
atsitaisė Lietuvos Valdžios pastangomis per pietus, po ketu- 
rių dienų. 

Vyskupiją valdyti vyskupas Jurgis tad pradėjo „lenkiškai“, 
ne lietuviškai ir ne gudiškai, ko norėjo Lietuvos Valdžia. Be- 
rods, ir per visą savo vyskupavimą neparodė ypatingo savo 
„lietuviškumo“. Vis dėlto lietuviai kunigai (avinai) ir ganomieji 
(avelės) jautė Ganytoją esant savo žmogų, jautė tėvo širdį, ne 
šaltą biurokrato širdį. Šitie gerai nustatyti santykiai ir būtų 
palikę, kad nebūtų užpludę varšuviečiai. Tada ir kun. Macie- 
įevičius, veržęsis į Vilniaus dignitorius, o vyskupo Jurgio nepri- 
imtas, griežtai persimetė lenkų pusėn ir pradėjo sistemingai 
kuoneveikti savo Ganytoją Varšuvos endekų laikraščiuose. Kiti 
dvasininkai, nors jam ir Ko nepadėjo agituoti, diskretiškai ty- 
lėjo ir kviečiami protestuoti, atsisakydavo.  Ujimas spaudoje 
Maciejevičiaus, Žongalavičiaus ir kitų, daugiausia visokiais krip- 
tonimais: X. Y. Z. ir k., dažnai ir atvirai (teologų dekano) gar- 
bės lenkų kunigijai nepadarė ir bus neišdiildoma juodymė jų 
sąžinėje ir herbe. 

Vyskupas Jurgis buvo lengvai prieinamas, nes visados 
buvo namie ir ypatingos etikietos nesilaikė. Kas tik panorėjo, 
beldės į duris ir tarnas tave vedė ne į oficialųjį salioną, bet į 
privatųjį jo kabinetą be jokių papuošalų. Ir maišės ne oficia- 
lusis sekretorius, tik brolis vienuolis kun. J. Kriščiukaitis. 

Man tekdavo dažnokai sudrumsti Ganytojo ramybę kuriais 
nors naujais audringais sumanymais ir ekscentriškais įvertini- 
mais bėgamųjų dalykų. Ganytojas buvo visados kantrus ir 
maloningas, bet ir tiesos žodį atvirai pasakydavo. Atmenu du 
jo įspėjimus. 

Tuo laiku, karo laiku, taip Rusijoje, taip sugrįžus į Vilnių, 
vilkėdavome trumpais rūbais, nors pasižymėdami kunigų luomą 
apykaklėmis, koloratkomis. Vilniaus lenkai manęs nemėgo; tai 
jautė ir davatkos ir pirmos stengės tai pareikšti susitikdamos 
gatvėje ir prikalbėdamos impertinencijų. Tai buvo nepaprastai 


135 


šlykštu, bet ir nepaprastai — paprasta Vilniuje, kur viešpatavo 
fanatizmo sugadintoji kultūra. Pagaliau, davatkos sudarė ypa- 
tingą delegaciją į vyskupą, kad jis uždraustų man trumpais 
vilkėti. Girdi, gražus, kaip Deksnis (buvusis katedros vikaras, 
paskui emigravęs į Ameriką), tai tuo gašavojas, o kunigo rūbai 
tai paslėps. Nežinau, kodėl vyskupas Jurgis garsiai juokės, 
bet ir pritarė, Girdi, jei kam tai akis žeidžia, nesunku -paten- 
kinti. Aš nieko neturiu prieš ilgą surdutą ir juodą krūtinę; 
pats pusę amžiaus taip išvaikščiojau, o dabar, šiose aplinky- 
bėse tenka kitaip. Ganytojo reikalavimas nesunku buvo paten- 
kinti; aš sutaną mėgstu. 

Antra, dėl politikos. Vyskupas Jurgis buvo skaitęs tik ką 
Vilniuje išleistas ir jam dovanotas mano parašytųjų „Pragied- 
rulių“ pirmas dvi knygas. Tuo laiku visi džiaugės jais, nes ko 
įdomesnio dar neturėjo. Ir vysk. Jurgis man bent dusyk nu- 
rodinėjo „tikrąjį“ mano neva pašaukimą — dailiąją literatūrą, 
o ne publicistiką, ne dienos feljetoną ir ne — politiką. Ji man 
nesisekanti, tai lai ją kiti dirba. Aš tos politikos ir taip nemė- 
gau. Tai gan greit vyskupo Jurgio įtakoje parašiau brošiūrą 
„Politikos ar visuomenės kunigų darbas“ (1919); žinoma, pirš- 
damas pirmon galvon visuomeninį darbą visose pozicijose. 

Mano „politika“ vyskupas Jurgis čia laikė mano nesuval- 
domą individualybę, kuria aš bridau per gyvenimą visiems įky- 
rėdamas: politikams ir nepolitikams, kunigams ir nekunigams. 
Dažnai turėdavau visus prieš save, eidamas savu baudu ir ne- 
atsargiai vartodamas papeikimo ir pašaipos žodžius net bro- 
liams kunigams. Jie skundės vyskupui, kad tai girdį ir pa- 
sauliečiai ir t. tt Šiuo antruoju atžvilgiu likau nepataisomas 
saužmogis, niekur nepritapęs. Viena iš Vilniaus teišsivežiau — 
politikos ir partijų nepakentimą šiaip jau ir kunigijoje ypačiai. 

Šiaip jau Ganytojas manęs nepeikė nė už tai, kad bolše- 
vikams užėjus, o jų tarpe matydamas vis pažįstamus ir net 
senuosius prietelius, nesišalinau nuo jų ir net prašomas padė- 
davau jiems dirbti. Verčiau jiems žemės tvarkymo reguliavimą, 
ar kaip ten pavadinti, ir gavau arti šimto rublių („kerenkomis“) 
atlyginimo. Verčiau dar pedagogines knygas. 

Iš pradžių bolševikuojantieji mūsiškiai norėjo pasinaudoti 
ūmai atsiradusiais resursais ir tepraturtinti lietuvių literatūrą 
mokslo knygomis. O tų butelinių „rublių“ kariuomenė buvo 
atsivežusi daug centnerių ir jų negailėjo; vis tiek už juos neat- 


136 


sakė. Tik paskui užsimanyta tais resursais praturtinti lietuvių 
bedieviškąją literatūrą, nes, girdi, kitos tokios progos nebepasi- 
taikys. Bet jiems niekas nepadėjo ir jie nieko neišspausdino, 
kai grynojo mokslo knygų buvo šiaip ar taip išspausdinta bent 
keliolika, kitų nesuskubta baigti. Per 105 dienas bolševikų 
viešpatavimo tai daug. Lietuviams šviesuoliams, nenorėjusiems 
dirbti komunistinių darbų, literatūra, vertimai buvo tas vienas 
būdas gintis nuo bado, nes būdavo duodama avansų. 

Vyskupas Jurgis buvo atsiradęs lyg bokšte uždarytas. Su 
vyskupija santykiai nutrūko ir pačiame mieste nežinojai ko su- 
lauksi. Iš pradžių bolševikų vadovybė, ji buvo mūsiškių ran- 
kose, nesmarkavo. Vienas Mickevičius su savo štabu užėmė 
šv. Jurgio prospekte vieną didelį viešbutį Grūdos ten minių 
minios bolševikų ir miestelėnų.  Interesantų ėjo voromis, bet 
V. Mickevičius juos priimdavo ir palydėdavo tuščiais žodžiais. 
Jis ir pats nenusimanė, kas bus jam veikti, ką galės ir ko ne- 
galės, nes tuo tarpu visą vykinamąją valdžią buvo pasisavinęs 
Revkomas, revoliucinis komitetas, iš vienų kariškių. Jis buvo 
įsitaisęs Lietuvių Valstybės Tarybos neseniai pastatytame name, 
ten pat šv. Jurgio pr. 

Aš gerai pažinau vadovybę: V. Mickevičių, Aleksą, V1. Po- 
želą, Bielskį, Matulaitį, Petraškevičių, Z. Valaitį, V. Biržišką. 
Su daugeliu iki pat bolševikų okupacijos dirbome Petrapily ir 
Vilniuje, tai buvo man jie lengvai prieinami ir aš savaime bu- 
vau tapęs tarpininkas tarp vyskupo ir vilniškės bolševikų valdžios. 

Santykiai tebebuvo neaiškūs. Lietuviai lenkų negailėjo, 
bolševikų dar nebijojo, nors jie dar neįėję į Vilnių, Vileikos 
mieste paskelbė mirties bausmes už visokius mažmožius, prieš- 
taraujančius bolševikams. Su vyskupu Matulaičiu bolševikams 
buvo ypač keblu: aš V. Mickevičiui įrodžiau, kad Vilniaus Ga- 
nytojas yra nemažesnis demokratas už tuos, kurie tuo vardu 
vadinas. Jis kelioliką metų buvo darbininkų dvasios vadas ir 
darbininkiški įo nusistatymai aiškūs. Tam įrodyti aš išprašiau 
iš kan. (dadar vyskupo) J. Kuktos „Draugijos“ VIII tomą 
1909 m. ir įteikiau V. Mickevičiui. Jis sakės tuojau tai pradė- 
jęs skaityti ir matės buvo gerai, „demokratiškai“, nusiteikęs. 

Tai padėjo man ir kitais kartais ką ne ką laimėti pas V. 
Mickevičių. Pirmiausia, kai bolševikų kareiviai ėmė plėšti kur 
tik aptikdami sandėlius. Vokiečiams išeinant, jie likvidavo savo 
liekanas: valgymą ir gėrimą. Didelę partiją buvo nupirkusi lie- 


137 


tuvių draugija, turinti vaikų prieglaudų ir šelpianti nukentėjusius: 
dėl karo. Viską buvo gavusi pusvelčiui: vyno bonką, sakysime, 
už 5 markes, kai jų kaina buvo 15. Buvo manoma pelnyti 
prieglaudoms, o užėję grobuonys ėmė sandėlius plėšti ir vyną 
gerti; gan greit, daugiau daužyti ne gerti, nes vynas buvo rūkštus. 
Tuo reikalu teko man kelis kartus bėgioti į V. Mic. ir į Rev- 
komą. Iš pradžių nežinojo ką daryti, bolševikai senoviškai ka-- 
riavo — ką aptikdami, grobė sau. Bet paskui tą dalyką su- 
tvarkė, vyskupui įrodinėjant, kad tai bus jiems patiems gerai, 
nes girtaujančius kareivius negi suvaldysi. 

Tolyn ėjo blogyn. Kunigus paskelbė „izjatymi iz pod za- 
kona“. Taip man paskelbė vienas snarglius žydelis Pohuliankoje 
Realinėje mokykloje, kur buvo kitas štabas neva krašto valdžiai 
ar tik miesto valdžiai sudaryti, o sėdėjo ir nežinojo ką veikti 
kaž kokie šiaučiškos išvaizdos žydeliai. Man buvo pavesta įre- 
gistruoti rašytojų draugiją ir nepasisekė, kad rūpinaus tuo aš— 
kunigas. Kunigams pažeminti šitas štabas įsakė sekvestruoti 
jų klebonijas ir ten apgyvendinti ateivius. Išimties nepadarė nė 
vyskupo rūmams. "Ten prikimšo pilna žmonių, o į priėmimų 
salę, kuri šalia vyskupo gulimojo ir kabineto įdėjo šešias nepa- 
sakomai triukšmingas ir įkyrias jaunas žydes. Padėjimas pasi-- 
darė ne tik nebepakenčiamas, bet ir nebe patogus bet kam. Tuo 
reikalu buvau gavęs dvi extra audiencijas pas Vincą Kapsuką. 
Žydes iš saliono atsiėmė. 

Galop, dar bent vieną epizodą. Šaukias mane vyskupas ir 
prašo jį nuvesti pas Joną Jablonskį. Daviau žinią Jablonskiui, 
kad mes kitą vakarą ateisime. Jablonskis buvo nudžiugintas 
tokiu garbingu vizitu ir laukė. O mudu su vyskupu, kai jau. 
gerokai sutemo, pėsti pasileidome į kalną į Pohulianką. 

Vyskupas Jurgis sirgo tuberkula, jam kelis kartus skuto: 
rankų ir kojų kaulus ir reikalavo, kad stipriai maitintųs. Nuo 
to jis buvo gerokai pasunkėjęs. Tačiau kai pasiūliau vežėją, 
nes kelio bus apie du kilometrus, griežtai atsisakė ir energingai, 
nors stijuliuodamas dideliais savo čebatais, pasileido eiti. Nu- 
ėjom ir parėjom. 

J. Jablonskį vizitavo vyskupas dviem tikslais: kaipo lietu- 
vis ir kaipo kunigas. Vyskupui lietuviui itin rūpėjo lietuvių 
kalba. Apie tai ir buvo pradėta šnekėtis. Vyskupas Jurgis pri- 
mygtinai skatino gramatininką, kad jis pirmon galvon duotų 
linksnių mokslą tam tikroje sintaksės dalyje.  Nurodinėjo, kaip 


138 


dabartinė literatūrinė mūsų kalba nusususi palyginant su gyvąja 
kalba; kokių prašmatnių, tiesiog neįtikėtinų konstrukcijų gyvo- 
joje kalboje esama, o mes, svetimomis kalbomis išlavinti, to ne- 
bejuntame. - Ir pabėrė keletą tikrai nugirstų, bet tikrai neįtikė- 
tinų pavyzdžių, ko linksniai reikalauja. J. Jablonskis džiaugės 
nurodymais ir sakės pasirūpinsiąs tą dalį sintaksės pirmiau pa- 
rengti spaudai ir lenkės vyskupui labai žemai, lyg siekdamas 
jam ranką pabučiuoti, tačiau vyskupas šiaip jau pasibučiavo. 
Palikome Jjablonskį sujaudintą. | 

Grįžtant vyskupas vis kalbėjo, kad Jablonskis blogas, jo 
liga nepagydoma, kad už visa, ką gera jis yra lietuvių kultūrai 
davęs, mes Luunigai privalome atsidėkoti jam rūpesčiu apie jo 
vėlės išganymą, pastangomis, kad jis amželį pabaigtų ištikimu 
kataliku, Bažnyčios sūnum. Ir tą pareigą ypatingu būdu krovė 
ant manęs. Paskui dar pakartojo, aplankęs mane Kaune, ir 
dar kartą. Jam nuolat rūpėjo, kad mūsų didvyris nenumirtų 
'be šv. Sakramentų. 

Deja, ta misija ne man teko... 

Lenkų tautininkai išėdė vyskupą Jurgį iš Vilniaus vyskupų 
sosto; ar laimėjo? Dvasiškai — nelaimėjo, politiškai — laimėjo. 
Ar tuo pasidžiaugs Bažnyčia? 

Savo širdyje vyskupas Jurgis buvo tikras ir atviras lietuvis, 
kopalankiausias lietuvių tautai, korūpestingiausias dabotojas jos 
gerovės, kultūros, moralybės. Tačiau jis nebuvo tautininkas, 
specifiškai tą žodį suprantant. Jis buvo visos žmonijos darbi- 
ninkas, nes buvo „katalikiškosios“, vadinas, visuotinės Bažny- 
čios tarnas. Jam net prikaišiojama, jog jis per uoliai tarnavęs 
„Rymui“. O kam gi jis turėjo tarnauti? Jis, būdamas ,,„Rymo 
Katalikas“? Varšuvai, Maskvai, Kaunui? "Tada jis būtų minis- 
teris, ne vyskupas. Čia joks priekaištas. Reikia juk žmonių, 
kurie būtų nenusidažę politika, 

Būkime a. a. arkivyskupui Matulevičiui teisingi: jis buvo 
toks, koks turi būti geras dvasininkas. 

KAN. J. TUM AS 


A. MECIŪNAS 


* 


| u Arkivyskupu Jurgiu pirmą kartą man teko susipa- 
„N žinti Vilniuje, vokiečių okupacijos metu. Esant man 
didžiosios prieglaudos berniukų skyriaus vedėju, jis 
2 (2 NA. buvo atvažiavęs į Vilnių ir mūsų prieglaudos koply- 
| čioje laikė Mišias. Tapus jam Vilniaus vyskupu, 
rytojaus dieną nuėjau pas jį lietuvių pamaldų reikalu 
Rodunės (mano gimtosios parapijos) bažnyčioje. Tarp kitko 
vyskupas pasisakė, kad jam esąs reikalingas žmogus mokąs 
vietines (lietuvių, lenkų, baltgudžių ir rusų) kalbas ir, apskritai, 
žinąs vietos žmonių papročius. Sako, girdėjęs iš marijampoliečių, 
kad aš norįs stoti į Marijonų Kongregaciją, tai, girdi, kaip tik 
dabar būsianti proga, — jeigu me, tai ar aš galėsiąs bent 
neilgam pas jį pasilikti. Sutikau ir greit persikrausčiau į vys- 
kupo butą. 

Vyskupo į Vilniaus Katedrą ingreso rytą buvo didžiausias 
lietuvių ūpo pakilimas, mat, laukė vyskupo lietuvio. Žmonių 
minios netilpo į didžiulę Katedrą. Vyskupas pasakė pamokslą 
pirma lenkiškai, paskui lietuviškai (taip jau buvo sutvarkyta 
Vilniaus lenkiškosios kapitulos). Lietuvių ūpas lyg ir atslūgo, 
bet paaiškėjus, kad čia ne Vyskupas kaltas, įspūdis atsitaisė. 
Kai paskui, su Vyskupu -apsipratęs, jam pasisakiau, kad dėl 
tos pirmenybės lenkams su dauguma lietuvių pykau ir aš, 
Vyskupas nusijuokė: 

— O dabar tur būt jau nebepyksti! 

— Dabar jau suprantu, kad be reikalo pykau, — atsakiau. 

Ir pamilo gi lietuviai savo Vyskupą. Tada kaip tik vaikų 
prieglaudose buvo rengiami vaikų. vakarėliai — eglutės. Į visas 
prieglaudas Vyskupas buvo kviečiamas ir -visuomet ateidavo. 
Kviečia į lietuvių abiturientų išleistuves — eina, kviečia į reko- 


140 


lekcijas pamokslų sakyti — taip pat. Visur pamoko, paguodžia, 
nuramina, regis, net lenkų priespaudą kęsti buvo lengviau. 
Vyskupas labai daug dirbo, dėl to ir keldavos anksti — 5 
valandą. Dažniausiai ir mane žadini:vo pats. Eidamas pro 
mano kambarį, būdavo, švelniai pabeldžia! 

— Eime, Andriau, šv. Mišių! 

Prieš Mišias dar kasdien balsu paskaitydavo kokį dva- 
sinį mąstymą (meditaciją). Kasmet prieš šventinant jaunuosius 
kunigus, Vyskupui Mišioms patarnauti ateidavo paskutinio kurso 
klierikai. Mat, Vyskupas norėjo geriau pažinti būsimuosius 
kunigus. Po Mišių kviesdavo juos arbatos. Vyskupas iš anksto 
apie jų tautybes žinodavo. Su lietuviais, nors ir nelabai susi- 
pratusiais, jis kalbėdavo lietuviškai, su baltgudžiais ir lenkais — 
jų kalbomis. Kadangi baltgudžių Vilniaus krašte nemaža yra 
sulenkėjusių, tai jų tautos klierikus Vyskupas ragino neužmiršti 
savo gimtosios kalbos, kad paskui galėtų liaudy sėkmingiau 
dirbti. Pats Vyskupas kai kuriose bažnyčiose pamaldas įsakė 
laikyti baltgudžių kalba. 

Nuo pusryčių (7 val.) ligi 1,0 kartais ir ligi 2 val., priimi- 
nėdavo interesantus, kurių kasdien būdavo labai daug. Be 
kunigų, atvykdavo šiaip įvairių interesantų, o daugiausia kai- 
miečių delegacijos: vieni prašo steigti parapiją — leisti statyti 
naują bažnyčią, kiti — lietuviškų pamaldų, kiti — baltgudžio 
kunigo, kitur lenkų suagituoti nenori lietuvio kunigo ir t. t. 
Arba vėl, ateina kažkur nuo Ašmenos lietuvė moterėlė „,gas- 
tinčium“ — puskapiu kiaušinių — nešina ir prašo, kad Vysku- 
pas paskirtų jų vikarą klebonu, nes pastarasis esąs labai geras 
lietuvis, su žmonėmis lietuviškai kalbąs. Vyskupas visų reikalus, 
kiek galima, stengdavosi patenkinti. Komaloniausiai visų išklau- 
sys, nors kartais būdavo, ypač lenkų suagituotų, sunkiai per- 
kalbamų, nesiduodančių įtikinti. Iš šalies stebėdamas pamanai, 
kaip gali ir dirgsniai išlaikyti! Bet Vyskupas visuomet toks pat: 
teisingas, ramus, malonus, bet kur reikia, jei liečia teisingumą, 
tai ir griežtas. S 

Po pietų kartais truputį pasilsėdavo. Retkarčiais su kape- 
lionu išeidavo pavaikščioti. Šiltom dienom grįždavo gerokai 
sušilęs. Rodos, dar ir dabar matau jo šypsantį veidą. Sėsdamas 
paprašydavo: 

— Nagi daryk, Andriau, kaip tu ten moki, to gardaus 
gėrimėlio, 


147 


Tuojau imu ataušusio vandens, įspaudžiu truputį citrinos, 
įdedu kiek cukraus ir „gėrimėlis“ padarytas. Paskui Vyskupas 
kalbėdavo brevijorių ir vėl priiminėdavo svečius. Popietinės 
valandos būdavo paskirtos kunigams ir šiaip inteligentams. Be 
to, Vyskupas gaudavo labai daug laiškų, į kuriuos asmeniškai 
pats ir atsakydavo, kas užimdavo labai daug laiko. Miegoti 
eidavo labai vėlai: retkarčiais man tekdavo kur nors užtrukti ir 
gan vėlai grįžti, o Vyskupo kabinete dar būdavo šviesa. Turė- 
damas kiek laisvesnio laiko skaitydavo knygas, daugiausia 
naujus lietuviškus leidinius. Džiaugdavos savo gimtosios kalbos 
gražumu, studijuodavo Šlapelio leistą lietuvių kalbos žodyną. 

Pasigėrėdamas skaitė Vaižganto Pragiedrulius; perskaitęs 
gi duodavo sulenkėjusiems. Atsimenu, tokiam sulenkėjusiam 
prelatui Hanusevičiui (Januševičiui) įduodamas patarė paskaityti, 
nes, girdi, esąs geras dalykas. Besigėrėdamas skaitydavo ir 
Duonelaičio raštus. Iš perskaityto man kai ką paaiškindavo, 
ragindamas taip pat skaityti. Džiaugdavos lietuvių kultūros 
kilimu. Prisiminęs spaudos draudimo laikus, sakydavo: kokia 
didelė pažanga padaryta! Lietuvai pranašavo labai šviesią ateitį. 
Kadangi tekdavo labai dažnai susidurti su baltgudžiais, dau- 
giausia su kaimiečiais, kurie vien tik baltgudiškai šneka ir kitaip 
nesupranta, kad geriau išmoktų jų kalbos, Vyskupas skaitydavo 
ir baltgudiškas knygas. Neaiškesnius žodžius su manim 
aiškindavosi, 


Su visais interesantais, vistiek inteligentas ar ne, Vyskupas 
kalbėdavo labai maloniai. Kiekvienas, ypač pirmą kartą apsi- 
lankęs, būdavo labai patenkintas, kartais net sujaudintas. Daug 
net lenkų kunigų nesusilaikydami man išreikšdavo pasitenkinimą: 
girdi, Vyskupas toks demokratiškas! O ką jau sakyti apie 
lietuvius ir baltgudžius, į kuriuos pirmiau vis šnairiai buvo 
žiūrima...  Vyskupą Jurgį tiesiog tėvu vadindavo. Atsimenu, 
vienas baltgudis kunigas išeidamas iš Vyskupo kambario, pa- 
sakė: „Su Vyskupų pakalbėjau, kaip su tėvu — net širdžiai 
lengviau“. Ypač nuoširdžiai Vyskupas pasikalbėdavo su kaimie- 
čiais. Būdavo, išklausinėja visas jų gyvenimo smulkmenas, apie 
šeimos materialinę būklę ir t. t. Suramindavo, paguosdavo. O 
kai bekalbant Vyskupas pamatydavo, kad sulenkintiems baltgu- 
džiams nesiseka lenkiškai kalbėti, pats prakalbėdavo jų gimtąja 
kalba. Atsimenu, kai vienas kaimietis baltgudis išėjęs iš 
Vyskupo kabineto, sakė: „Ot biskup, tak biskup! Čatyri biskupy 


142 


znau, alaž ni adnaho takoha nia bylo. Primiau, u miohkaja 
kresla posodziu, rozpytau pra žonku, pra dziociej, pra skacinu... 
Ot dobry tak dobry! (Vyskupas, tai vyskupas! Keturis vyskupus 
pažinau, bet nė vieno tokio nebuvo; priėmė, į minkštą kėdę 
pasodino, išklausinėjo apie žmoną, vaikus gyvulius... Geras, tai 
geras!) — Su lietuviais kaimiečiais, daugiausia iš sulenkintų 
parapijų, irgi būdavo bėda. Jie taip jau lenkų įbauginti, kad 
lietuviškai bijodavo net prakalbėti. Vieną kartą atvyko nuo pat 
Gardino dzūkelių delegacija. Stengiasi vyrai kalbėti lenkiškai, 
bet iš jų kalbos, ir kai pasisakė iš kurio krašto, pažinau, kad 
lietuviai. Prakalbinus ėmė kalbėti lietuviškai, bet, girdi, su tokia 
„vožna asaba“, kaip vyskupas, taip kalbėti netinką. Pasakiau 
Vyskupui. Jis nelaukdamas pats prabilo lietuviškai. Vyrai jau 
be baimės su Vyskupu kalbėjo savo gimtąja kalba. 


Vyskupas labai gražiai mokėjo gyventi ir su kitokių 
pažiūrų žmonėmis. Pavyzdžiui, Vilniuje buvo garsus advokatas 
ir visuomenininkas Vrublevskis, kurį, atsimenu, lenkai tiesiog 
eretiku ir bedieviu vadindavo. Bet su Vyskupu jis labai bičiu- 
liškai pasišnekėdavo ir dažnai pas jį ateidavo. Vėliau, jau man 
esant Kaune, girdėjau, kad tas „bedievis“ mirdamas, rodos, 
Vyskupo kapelioną pasiprašęs aprūpinti šv. Sakramentais. Iš 
lietuvių Vyskupas taip pat tariamus bedievius gerbdavo, su jais 
santykiuodavo ir tas neliko be gražios naudos. Yra nemaža 
ir pavyzdžių, tik tuo tarpu jie dar nekeltini viešai. Vilnių 
lenkams pagrobus, atvykdavo įvairių diplomatų, Tautų Sąjungos 
atstovų ir t. t Tada Vyskupas daug padarė Lietuvos naudai. 
Mat, tie diplomatai teiravosi pas Vyskupą apie žmonių nusista- 
tymą iš atžvilgio į lenkus, apie lietuvių apgyventas vietas ir t.t. 
Vyskupas kartais paėmęs žemėlapį rodydavo jiems kur lietuvių 
gyvenama, kad Vilnius iš visų pusių apsuptas dar lietuviškai 
kalbančių, kad esama dar lietuvių apie Ašmeną ir už Gardino. 
Jiems išėjus, man papasakodavo kuo jie įdomaujasi. 


Vyskupui Jurgiui valdant dijeceziją, Vilniaus miestas daug 
kartų buvo perėjęs iš rankų į rankas. Pats Vyskupas sakė, kad 
tekę Vilniuje pergyventi net septynetą valdžių. Ir visiems turėjo 
neužkliūti... Bolševikams Vilnių užėmus, atsimenu, į Vyskupo 
rūmus atėjo kažkokie jų vyresnieji. Tai buvo gana jauni vyru- 
kai. Nežinau ko jie norėjo, tik, atsimenu, Vyskupas jiems 
aiškino: jis (vyskupas) esąs taip pat komunistas. 


145 


— Esu vienuolis, — sakė jis, — jokių turtų neturiu, atva-- 
žiavau čia tik su valiza rankose. 

— Bet butas ir baldai gražūs, — pastebi anie vyrukai. 

— Taip pat ne mano, — atsakė Vyskupas. — Čia viskas 
yra taip pat komunos - Bažnyčios. Kai aš čia nevaldysiu, kitas. 
tuo visu naudosis ir valdys. 

— Bet kadangi čia butas didelis,—vėl kimba vyrukai,— 
mes čia atvesime savo „žmonas“. ' 

— Gerai, tegu sau gyvena, — ramiai atsakė Vyskupas. 

Palike svečių kambary kelias „žmonas“, vyrai išėjo. Greit 
miesto katalikai susirinkę tas viešnias išprašė. 

Aš greit buvau bolševikų suimtas. Kas Vyskupo gyvenime 
dėjosi — dvi savaites nieko nežinojau. Man sugrįžus tą pat 
dieną bolševikai iš Vilniaus jau traukėsi. Su Vyskupu žiūrėjome: 
pro langą. Bolševikai praeidami gatve pamatę Vyskupą nusi- 
ėmė kepures ir linktelėjo. Lenkai tuoj pramanė, kad Vyskupas. 
laiminęs bolševikus... 


Daugiausia Vyskupui teko nukęsti Vilnių valdant lenkams. 
Jie, žinodami Vyskupą esant lietuvį, ieškojo visokių priekabių, 
kurstė prieš lietuvius ir baltgudžius kunigus ir rašė savo spau- 
doje apie Vyskupą visokias nesąmones ir melus. Kaip vyriškai 
Vyskupas kentėjo! Kartais švelniai šyptelėjęs sakydavo: „Šuns. 
balsas į dangų neina“. Vyskupas nukentėdavo net dėl manęs, 
mat, Varšuvos laikraštis „Gazeta W'arszawska“, be ko kita,. 
parašė, kad Vyskupas laikąs pas save baisų litvomaną (suprask— 
mane) ir panašiai. Lenkų šnipai klausdavo, kaip t. y. — kokia 
kalba Vyskupas namie šneka. Vyskupas labai ilgai neturėjo. 
paso. Bolševikai buvo davę kažkokį popiergalį, tas kurį laiką ir 
galiojo. Aplinkybių kaitaliojimasis nuolatinis. Buvo ,,Litwa. 
Srėdkowa“, paskui prijungė Vilnių prie Lenkijos ir nežinia 
kas toliau turėjo būti. Vyskupas taip ir sakydavo: — Kai bus. 
tikra valdžia, reiks išsirūpint ir pasą, o dabar esu laisvas — 
Kristaus pilietis. 

Lenkai labai mėgsta iškilmingai minėti savo tautos šven- 
tes, į kurias pamaldoms laikyti Lūkiškių aikštėj ar kitur 
kviesdavosi ir Vyskupą. Bet jis, matydamas, kad tos pamaldos 
rengiamos ne tiek Dievo garbei, kiek politiškoms manifesta- 
cijoms kelti, kiek galėdamas jų vengdavo. Kai griežtai kviečiamas 
jis turėdavo eiti, su juo eidavau kartu ir aš. Vieną kartą 
neiškentęs pasisakiau: neisiu, nes tai man nepakenčiama! Tie: 


744 


žodžiai Vyskupą, atsimenu, labai paveikė. Su dideliu skausmu 
pažiūrėjo į mane ir tarė: 

— O kaip gi aš turiu eiti? Ar manai man tai labai lengva?... 

Atsimenu, kai spalių 9 dieną lietuviai traukėsi iš Vilniaus. 
"Tai buvo, tur būt, liūdniausia diena. Paskutiniai mūsų raiteliai 
jojo pro Vyskupo rūmus. Iš kitos gatvės pusės ties mūsų langais 
iš vartų lenkai šaudė į juos. Tada tai jau ir Vyskupas, visuo- 
met paprastai giedriai vyriškai nusiteikęs, buvo liūdnas. 
Rytojaus dieną pas Vyskupą atbėgo lenkai kviesti jį į katedrą 
pamaldoms laikyti, nes esanti atvykusi karo vadovybė ir šiaip 
valdžios atstovų daug privažiavę, tai, girdi, būsią kur kas 
iškilmingiau, kai pamaldas laikysiąs pats Vyskupas. Lyg ką 
nujausdamas, Vyskupas kaip tik tą rytą Mišias jau buvo 
atsilaikęs savo koplyčioje. Žinoma, lenkai buvo labai nepaten- 
kinti ir visaip įtarinėjo.. 

Iš tikrųjų, bešališkai žiūrint, Vyskupas iš atžvilgio ir į 
lenkus buvo visiškai teisingas. Jis tik neleido jiems kitus — 
lietuvius ir baltgudžius — skriausti. Tiesos sargyboje jis buvo 
nepermaldaujamai griežtas ir, jei kam jis nepatiko, tai tik dėl to. 

Vyskupas labai domėdavosi Nepriklausomos Lietuvos gy- 
venimu. Kai grįždavau iš kokio nors lietuvių susirinkimo ar iš 
pamokų (tada vakarais lankiau lietuvių mokytojų seminariją), 
Vyskupas ateidavo į mano kambarį, teiraudavosi, ar buvau su- 
tikęs p. M. Biržišką, ar gal šiaip girdėjęs ką nors iš Lietuvos- 

Ar gera ar ne, Vyskupas būdavo visuomet patenkintas. Atsi- 
menu, pirmais Vilniuje gyvenimo metais produktų atsargos 
neturėjome.  Paėmus Vilnių bolševikams ir reikalingiausių 
daiktų buvo sunku gauti. Valgyti dažniausiai tekdavo tik kruo- 
pas. Aš kartą pasiūliau valgį paįvairinti kuo kitu, juk žmonės 
turi atsargos, paprašius mielai duotų. Vyskupas, kaip ir visuo- 
met, nusišypsojęs atsakė: 

— Ne, ne, nereikia! Turime, dėkui Dievui, kruopelių ir ko 
gi daugiau trūksta? Žmonėms kai kuriems juk dar sunkiau. 

Šiaipjau aš su Vyskupu buvau gal ir perdaug familija- 
riškas; taip mokėdavo patraukti, kad ir labai jį gerbdamas, aš 
nė kiek nesivaržydavau visai atvirai, kaip su geriausiu tėvu, 
kalbėtis, be jokios baimės papasakoti visokių įvykių, kartais ir 
juokingų, įvairiausių dalykų iš gyvenimo susiduriant su lenkais. 
Tuomet ir jis gyvai juokdamasis sakydavo: — Geras iš tavęs 
šelmis, Andriau! 


145 


Sužinojęs vienoje aplenkintoje parapijoje kelis dar lietuviš- 
kai kalbančius kaimus, išsiuntė ten klebono pareigoms eiti vieną 
jauną lietuvį kunigą, kuriam patarė išnaudoti progą — užsira- 
šinėti žmonių tarmę, nes, girdi, jie gyveną miškuose, tai ir 
kalbą gražią tur būt išlaikę. Būtinai reikią neleisti tokiam 
turtui išnykti. i 

Pats Vyskupas, būdamas didžiai darbštus, džiaugdavos ir 
kitų darbštumu. Prisiminus Lietuvos nepriklausomybės atgavimą, 
Lietuvos aukštuosius valdininkus, ministerius ir t.t. pastebėdavo, 
kad tai ūkininkų vaikai, darbo Žmonės ir jei nesulepšėsią, nesu- 
ponėsią, tai Lietuva labai greit pasivysianti kitas kultūringas 
tautas. Lietuvis inteligentas, prireikus neturįs bijotis ir juodojo 
darbo. Būdamas Šveicarijoje, jis matęs jaunas merginas baigu- 
sias aukštąjį mokslą, o betgi nesidrovinčias būti kambarinėmis 
arba virėjomis. Taip, girdi, ir mūsų mokyklose jaunimą turėtų 
įpratinti paprasčiausius darbus dirbti, kad reikiant viską mokėtų. 
Jei lietuvių tauta būsianti dora ir darbšti, tai ir nepriklauso- 
mybę išlaikysianti. 

Paskutinį kartą su Vyskupu Vilniuje skirtis teko ypatin- 
gose aplinkybėse. 1922 metais sausio pabaigoj, vieną gražią 
dieną atėjo keli slaptosios policijos agentai ir keli policininkai, 
rodos, 7 žmonės — ir liepė man juos vesti į savo kambarį: 
darysią kratą. Pasakiau, kad aš savo valia jų po kambarius 
vedžioti negaliu, nes čia ne mano namai, o Vyskupo. Vyskupas 
tada sirgo. Aš einu per visus kambarius net į Vyskupo miega- 
mąjį. Policininkai seka mane. Pamatę sergantį vyskupą jie 
labai išsigando, net ėmė mane barti: — ką tamsta padarei! — 
Aš paklausiau, ar Ekscelencija leis savo bute daryti kratą. 
Vyskupas, nors ir sirgdamas, labai ramiai atsakė: 

— Gali krėsti. 

Kratą mano kambary padarė. Mane areštavo ir išvedė į 
Lūkiškio kalėjimą, kur palaikę per tris savaites su ,,33“ ištrėmė 
į Nepriklausomą Lietuvą. 

Dar kartą mačiausi jau su Arkivyskupu Jurgiu Kaune. 
Pats jis pirmas prisiminė bendrą gyvenimą ir vargus Vilniuje, 
papasakojo apie savo veikimą Kaune. Atminimui paliko dova- 
nėlę iš Rymo. 

Matyti, tiesa, dar kartą mačiau ir palydėjau, bet jau 
mirusį... Arkivyskupas Jurgis mirė, tačiau jo garbinga asmenybė, 
jo gražus būdas, visuomet šypsąs jo veidas — visas jo šventas 


10* Arkivysk. J. Matulevičius 


146 


gyvenimas, kurį turėjau garbės ir laimės taip artimai matyti 
ir sekti, — niekados iš atminties neišnyks. Pats Arkivysk. 
Jurgis sakydavo, kad jo pirmutinis uždavinys esąs vykdyti 
Dievo valią ir saugoti šv. Bažnyčią. Tačiau tas, žinoma, ne- 
kliudė būti jam geru savo krašto, savo tėvynės mylėtoju, 
neskriaudžiant ir kitų. Kas norėjo save tobūlinti ir iš arčiau 
pažino Arkivysk. Jurgio dvasią ir visas jo gyvenimo smulkme- 
nas, tam nereikėjo ieškoti sau pavyzdžių dvasinio gyvenimo 
knygose ar vadovėliuose — užteko prisiminti Arkivysk. Jurgio 
pavyzdį. Ir jeigu šiandien man kas lieptų surasti ir surašyti iš 
Arkivyskupo gyvenimo kokias nors ydas ar netobūlybes, tai aš 
jų neapsiimčiau ieškoti, nes nemačiau. Arkivyskupo asmenybė, 
pažįstančiam ją yra gražiausia švento gyvenimo — krikščio- 
niškosios tobūlybės viršūnių knyga. 

A. MECIŪNAS 


PROF. M. BIRŽIŠKA 


* 


„irmą kartą arkivyskupą Jurgį Matulevičių pažinau 
tokiose aplinkybėse. Rodos, 1907 m. Varšuvoj buvo 
katalikų surengti socialiniai kursai, kuriuose daly- 
vavo ir iš Lietuvos dvasininkų. Ta proga „„Žarijoj“ 
(kairiųjų laikrašty) buvo įdėtas straipsnelis, nu- 
kreiptas prieš socialinį kunigų veikimą. Kun. dr. 
6 Matulaitis - Matulevičius, vienas kursų prelegentų, lietuvių 
kunigų vardu per katalikų spaudą, (rodos, Šaltinyje“) „Žarijai“, 
kiek prisimenu, paskelbė atvirą laišką. To atsakymo rimtumas 
ir drąsa mums, susispietusiems prie „Žarijos“, padarė didelio įspū- 
džio. Aš ir kiti, kurie katalikams tada buvome nepalankūs, kun. 
dr. J. Matulevičių jau pradėjome vertinti kaip žymesnį kunigą. 

1918 m. gruodžio mėn. po vysk. J. Matulevičiaus ingreso 
į Vilniaus katedrą, Lietuvių Valstybės Taryba Ekscelencijai 
pagerbti suruošė iškilmingus pietus. Įvairios delegacijos tada 
vyko sveikinti J. E. vysk. J. Matulevičiaus. Žinoma, svarbu 
buvo, kad lietuvių delegacijų būtų kodaugiausia. Aš ten nuvy- 
kau kaip lietuvių gimnazijos direktorius. Daug kas sakė 
sveikinimo kalbas, visi buvo jaukiai nusiteikę. Aš iš anksto 
nebuvau manęs kalbėti. Mat, kaip „kito liogerio“ žmogus, 
bijojau sudrumsti jaukią nuotaiką. Tačiau, sužavėtas vyskupo 
simpatiškumu bei Pumaniškumu, pasakiau ir sveikinimų bei 
linkėjimų kelis žodžius. Nors vysk. J. Matulevičius, atsakyda- 
mas į sveikinimus, manęs asmeniškai nepaminėjo, bet jis, 
bendrai kalbėdamas, davė atsakymą ir į mano kalbą. Tik tada 
aš pajutau, kad tarp vysk. J. Matulevičiaus ir manęs atsirado 
kažkas artimo. 

1919 m. Vilnių paėmė bolševikai. Jie greitai pasistengė 
išleisti dekretą, draudžiantį tikybos dėstymą mokyklose. Lietuvių 


148 


mokytojų seminarijos direktorius buvo priverstas tą komisaro 
įsakymą seminarijoj paskelbti. Mokiniai visi kaip vienas pa- 
skelbė streiką ir išsiskirstė. Tas pat galėjo įvykti ir mano 
vedamojoj gimnazijoj. Spaudimas iš bolševikų pusės, dėl įsakymo 
vykdymo delsimo, buvo didelis. Man buvo žinoma, kad bolše- 
vikai Vilniuje neilgai bus, todėl rūpinaus, kad lietuviškos 
mokslo įstaigos neiširtų, kitaip, lenkams užėjus, mes būtume 
likę be mokyklų. Reikėjo rasti kokią nors išeitį Aš kreipiausi 
tuo reikalu į vysk. J. Matulevičių. Jis davė man bendrų nuro- 
dymų ir, — kas svarbiausia, — palaikė mano sumanymą 
išbraukti oficialiai tikybą iš pamokų skaičiaus, tačiau, kad 
neįvyktų nerimas, mokiniams to nesakyti ir vis dėlto viena 
ar kita forma tikybinius mokinių reikalus patenkinti. Kad 
geriau išsiaiškintų dalyką ir darydamas man revizitą, vysk. 
J. Matulevičius buvo pasižadėjęs užeiti pas mane į namus. 
Savo pažadą jis greitai įvykdė. Atėjęs namuose terado tik mano 
brolį Vaclovą, tuo laiku buvusį bolševikų komisarą. Nežiūrint 
taip didelių ideologinių skirtumų, juodu labai nuoširdžiai kai- 
bėjosi visą valandą. Mano brolis sakėsi vyskupo Jurgio buvęs 
tiesiog sužavėtas. Jis jį vertino kaip labai kultūringą žmogų. 
Kadangi tada vyskupas manęs nerado namie, tai netrukus aš 
vėl turėjau pas jį lankytis. Kalbėjome svarbiausia dėl bolševikų 
kišimosi į jaunuomenės auklėjimą. Vysk. J. Matulevičius tada 
man pasakė, kad jei daugumas pritars tokiai bolševikų tvarkai, 
tai ir jis nesipriešinsiąs, nes esąs demokratas; — „tačiau kaip 
vyskupas“, — sakė jis, — „aš negaliu palikti žmonių be tiky- 
bos; man reikės rūpintis jaunuomenės religiniu auklėjimu, tik 
kitu būdu, panašiai, kaip daroma Amerikoj“. 

Rodos, visai kitu laiku ir kita proga man teko kalbėtis su 
vysk. J. Matulevičium dėl agrarinės reformos Lietuvoje. Man 
atrodė, kad tokia reforma nelabai derinasi su Katalikų Bažny- 
čios morale, kuri gina nuosavybės teises. Tokių nuomonių buvo 
ir daugiau. Tik po pasikalbėjimo su vysk. J. Matulevičium man 
paaiškėjo, kad čia galima daug toliau eiti negu aš maniau. 

Susiduriant su vysk. J. Matulevičium, man ypač krito į 
akį jo tolerancija; jis niekad neprimesdavo kitam savo nuomo- 
nės: išdėstydavo dalyką atvirai, paprastai ir tiek. Jis į kitus 
darė įtakos savo sielos taurumu. Jo žvilgsnis buvo toks gilus, 
viliojąs, jog pavergdavo kiekvieną. Mudviejų santykiai pasidarė 
dažni ir nuoširdūs. Pas mane jis ateidavo (kai kada su dabar- 


149 


tiniu vysk. Kukta) paprastai vakaro prietemoj, kad lenkai netaip 
pastebėtų ir neįtartų, jog jis per daug bičiuliaujasi su lietuviais 
veikėjais. Mes tada kalbėdavomės ir apie kunigų, ypač lenkų, 
kišimąsi į pasaulinę politiką. Nuostabu, kad jis net apie aiškius 
savo priešus atsiliepdavo su pagarba, laikydamas jų elgesį pa- 
prasta žmogiška silpnybe. Nors aš ir visi, kurie tik su juo 
turėdavo reikalų, aiškiai jautėme, kad jis ir kaip vyskupas ir 
kaip žmogus yra už mus daug aukštesnis, tačiau jis niekad 
neduodavo jokiu būdu to suprasti. Priešingai, iš jo elgesio 
galėjai pajusti, kad jis save laikė lygiu mums. Tai parodo kad 
ir ta menka smulkmena, jog besisveikindamas jis niekad ne- 
duodavo man bučiuoti savo vyskupiškojo žiedo. Man čia malonu 
prisiminti tą vyskupo Jurgio nepaprastai nuoširdų atvirumą bei 
pasitikėjimą manimi. 

Vysk. J. Matulevičius, būdamas Vilniuje, ypač daug gera 
padarė baltgudžiams: leido jiems pamaldas baltgudiškąja kalba 
ir net pats jos mokėsi, kad galėtų būti visiems lygiai teisingas 
ir tėviškas. 

Vis dėlto, kai kuriems lietuviams kunigams ir nekuni- 
gams vysk. Matulevičius atrodė esąs per daug lėtas ar per 
mažai griežtas vienu ar kitu politiniu atžvilgiu. 

Vieną lenkų generolą, pridariusį jam daug nemalonumų, 
jis įveikė savo gerumu bei ramumu. Atvykstant vysk. Bandurs- 
kiui į Vilnių, vysk. J. Matulevičius buvo lenkų episkopato 
įspėtas būti su juo atsargiam. Mat, vysk. Bandurskis — vysk. 
J. Matulevičius priešingybė — buvo įtariamas kaip tautinės 
bažnyčios šalininkas ar kraštutinis tautininkas. Tačiau, kai 
juodu susidūrė, pasidarė vienas kitam net bičiuliai. Vysk. Ban- 
durskis, atsidėkodamas už tuo laiku taip reikalingą jam mora- 
lišką ir materiališką paramą, vysk. J. Matulevičių paskui net 
viešai gindavo nuo lenkų tautininkų užsipuolimų. 

Mirus arkivysk. J. Matulevičiui, jo priešai jautėsi morališ- 
kai nuginkluoti: prieš jo asmenybės taurumą jie buvo tik 
nykštukai. Buvęs Vilniaus universiteto rektorius prof. Zdziechovskis 
ypač labai palankiai atsiliepė apie gerbiamą velionį. Jis sakėsi 
tiesiog nerandąs žodžių išreikšti tai moralinei jėgai, kuri 
glūdėjo arkivyskupo Jurgio asmenyje. 

Kai dabartinis Popiežius Pijus XI buvo Šv. Sosto atstovu 
Lenkijoj, vieną kartą jis atvyko į Vilnių ir žadėjo aplankyti 
kai kurias įstaigas. Vysk. J. Matulevičius ir man, kaip lietuvių 


150 


gimnazijos direktoriui, pranešė, kad lauktume aukšto svečio. 
Atėjus arkivyskupui Achilles Ratti, aš lietuviškai jį pasveikinau, 
o mokiniai padainavo kelias lietuviškas liaudies daineles. 
Tokiu priėmimu Nuncijus buvo labai patenkintas. Tada aš 
pastebėjau, kad vysk. J. Matulevičius turi su juo labai gerus 
ir artimus santykius. 

Paskutinį kartą aš mačiausi su arkivysk. J. Matulevičium 
1926 m. gruodžio mėn. Marijampolėje. Vilniui Vaduoti Sąjungos 
reikalais aš su žmona nuvykau į Marijampolę ir užėjau į Mari- 
jonų vienuolyną pas arkivysk. J. Matulevičių. Jis labai maloniai 
mus priėmė, pats išvedžiojo ir išrodė visas vienuolyno įstaigas, 
domėjosi apie Vilnių ir daugiausia pats linksmai kalbėjo, 
aiškindamas rodomus dalykus. Tas patirtas iš arkivyskupo 
Jurgio malonumas buvo jau paskutinis. 

Pagaliau turiu pasakyti, kad arkivysk. J. Matulevičius 
mane gerbė vertindamas, matyt, kaip žmogų. Nors jis žinojo, 
kad aš esu nutolęs nuo religijos ir katalikybės, bet religiniais klau- 
simais mes niekad nekalbėjome ir nediskutavome. Arkivyskupas 
J. Matulevičius vien savo sielos taurumu ir humaniškumu mane 
tiek yra paveikęs, jog aš dabar, daugiausia jo dėka, vėl tapau 
oficialiu Katalikų Bažnyčios nariu. 

M. BIRŽIŠKA 


M. BABILIUS 


* 


rangaus atminimo arkivysk. Matulevičių pamačiau Vil- 
niuj 1919 m., kada aš 12 metų vaikas, nuvažiavau 
ten mokintis. Prisižiūrėti iš arčiau (o prisižiūrėti 
vyskupui ir dar lietuviui buvo dideliai smalsu) teko 
katedroje laike pamaldų. Bet labai dažnai tekdavo 
“ matyti ir einant ar tai vieną, ar su kokiu nors dva- 

sininku popietinėm valandom botanikos pasode, tur būt popie- 

tinio pasivaikščiojimo. 

Tvirta jo eisena, rimtumas veide ir jo plačiabrylė, bet 
žema skrybėlė darė jį mano akyse nepaprastai aukštą. Bet 
greit įsitikinau, kad jo labai neišdidaus esama, o, be to, dar ir 
nemažai mylima vaikus. Tą nuomonę susidariau, matydamas 
jį dažnai besilankantį į vaikų ruošiamus vakarėlius ir netiktai, 
kaip atrodė, noriai bežiūrintį vaikų vaidinimėlių, bet dar ir 
katučių paplojantį. O ypatingai krito į atmintį toks atsitikimėlis. 


Mano jaunesnysis, tuomet 9 metų, išdykėlis broliukas 
kraipydamasis su ąsočiu ėjo botanikos pasode vandens parnešti. 
Kaip tik tuo laiku ta pačia pasode ėjo ir a. a. arkivyskupas. 
Praeidamas jis užkalbino mano broliuką. Nežinodamas jo tau- 
tybės, prakalbėjo lenkiškai, bet sužinojęs, kad gyvena pas 
lietuvį kunigą dėdę, prabilo jau lietuviškai, ir dar pasakęs 
žodelį, nuėjo toliau, palikdamas mano broliukui visam gyveni- 
mui malonaus apie save įspūdžio. 

Taip a. a. arkivyskupo Matulevičiaus tikrai mylėta vaikus. 
O tai juk yra viena didžiųjų ir kilniųjų žmonių sielos ypatybių. 

A. a. arkivysk. Matulevičiaus galėta padaryti didelės įta- 
kos į vaikus ir jaunimą ir žodžiu. Prieš kokį dešimtį metų, 
nepamenu kokia proga, šv. Mikalojaus bažnyčioje a. a. arki- 
vyskupas sakė mums mokiniams pamokslą. Nors nemaža teko 


152 


girdėti ir garsių pamokslininkų pamokslų ir nors laiko 
tarpas nuo jų pamokslų skiria mažesnis, bet tą a. a. arkivys- 
kupo pamokslą, atvirai prisipažinsiu, pamenu geriau už kitus. 

Nuostabu. Kalbėjo beveik be jokios gestikuliacijos, ramiai 
(nors kiekvienam bažnyčios kampe girdimai), bet jo žodžius 
gaudyte gaudėm. Stebino mus tuomet, kad toks aukštas dva- 
sininkas ir tokio didelio mokslo, o kalba taip paprastai, su- 
prantamai, bet kartu ir visai įtikinamai. Net išvidinis džiaugsmas 
ėmė, kad kai kuriuos abejojimus tas pamokslas ne tiktai iš- 
sklaidė, bet dar davė tvirtą ramstį ir visam gyvenimui, 

Taip didžiadvasiai žmones žavi, patraukia ir sklaido tam- 
sumas netik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp vaikų ir jaunimo. 


a)! lia) 


V. BIČIŪNAS“ 


* 


pvaizda leido man būti liudininku keleto svarbių atsi-- 
„ tikimų iš a, a. arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus gy-- 
2 venimo ir jį patį pažinti. Pasistengsiu, kiek atmintis 
3 dar išlaikė, prisiminti ir aprašyti matytus įvykius. 

Pirmas įvykis buvo konsekravimas Vilniaus. 
Vyskupu. Dar būdamas Rusijoj iš dabartinio V. tary-- 
bos pirmininko St. Šilingo sužinojau, kad senoji Valstybės. 
Taryba (1918 m.) daranti žygius Vatikane, kad Vilniaus Vys- 
kupu būtų paskirtas lietuvis kunigas. 

„Turint galvoj nuopelnus Lietuvai (sakė St. Šilingas), tai 
vietai labiausiai tiktų kun. Alšauskas. Bet paskyrimas kun. 
Alšausko, be abejo, sukeltų didžiausią audrą lenkiškoje Vilniaus. 
visuomenėje. Jis per griežtas. Todėl V. Taryba yra numačiusi 
pasiūlyti Šv. Sostui kunigą Jurgį Matulevičių“. 

Pirmą kartą išgirdęs būsimojo Vilniaus Vyskupo vardą. 
pradėjau teirautis, kas jis per vienas, nes platesnei visuomenei 
jo vardas buvo tarsi nežinomas. 

Žinios apie kun. J. Matulevičių buvo šykštokos ir aš vis. 
dar negalėjau suprasti, kodėl Vilniaus vyskupu turėsiąs būti 
kun. J. Matulevičius, bet ne kuris iš žinomų visuomenei kunigų. 

Pagaliau įvyko seniai lauktasis paskyrimas lietuvio vys- 
kupo senai Lietuvos sostinei, Į Vilnių buvo atsiųsta Popiežiaus. 
bullė, skelbusi tą svarbų įvykį. Suvažiavo iš kaimyninių dije- 
cezijų vyskupai ir aukštieji dvasininkai, jų tarpe Rygos 
„vyskupas O'Rurkas, kuris turėjo kun. J. Matulevičių pašventinti. 
vyskupu. 

Besiruošiant prie iškilmių, vėl kilo painus, politiškai svar-- 
bus klausimas: kas turi teikti naujam vyskupui vyskupiškas. 
regalijas: fioletus, pastoralą, žiedą ir mitrą. 


754 


Mat, nuo senų senovės yra užsilikęs paprotis, kuriuo 
„einant naujai skiriamiems vyskupams regalijas suteikia (pado- 
vanoja) krašto valdžia. 

1918 m. faktiškai Lietuvą vokiečiai tebevaldė. Politiškais 
sumetimais jie galėjo leisti regalijų įteikimą pavesti kokiam 
nors lenkų komitetui. Tai būtų didelis smūgis Lietuvos intere- 
sams. Valst. Taryba labai stengėsi, kad ji būtų įpareigota 
įteikti regalijas — ir jai tas pasisekė. 

Po to kilo dar vienas klausimas: kuria kalba pirmu- 
»čiausiai bus skaitoma Popiežiaus bullė Vilniaus katedroje ir 
kuria kalba naujai įšventintas vyskupas tars pirmąjį žodį į 
"tikinčiuosius. Tame reikale daug galėjo sverti paties vysk. J. 
Matulevičiaus nusistatymas. Valst. Tarybos žmonės darė žygius, 
kad bent pirmas pamokslas būtų pasakytas lietuviškai. 

Vyskupas Jurgis, matyt, su tuo nesutiko. Buvo girdėti, 
kad šovinistiški lenkai pradėjo kiršinti Vilniaus minią sukelti 
skandalą, jei vyskupas pirmučiausiai prabiltų lietuviškai o ne 
lenkiškai. 


Konsekracijos ir ingreso dieną Vilniaus mieste buvo jau- 
čiamas nerimas ir susirūpinimas. Erdvi Vilniaus katedra buvo 
kupina žmonių. Su dideliu vargu pro šonines duris patekau į 
"bažnyčios vidų, Tai buvo kaip tik tas momentas, kada Popie- 
žiaus bullė buvo baigiama lotyniškai skaityti. Atsimenu, kai 
vyskupas Jurgis iškilmių rūbais įlipo į puošnią sakyklą ir iš 
ten kaip tikras šalies viešpats, kaip tikras ganytojas prabilo: 


— Ateinu ganyti jus vardan Jėzaus Kristaus! Ateinu vesti 
jus prie Šviesos ir Tiesos!.. 


Pamokslo žodžiai skambėjo didingai. Kalbėjo lenkų kalba. 
Minia bažnyčioj siūbuote siūbavo ir pertraukdavo jojo žodžius 
keistu audringų šūkiu: 

— Niech žyje nasz biskup! Niech žyje! (Tegyvuoja mūsų 
vyskupas! Tegyvuoja!). 

Tą valandą keista ir nemalonu man buvo klausytis iš 
lietuvio vyskupo lūpų pirmą lenkišką pamokslą. Išėjau iš ka- 
tedros... Bet vėliau, kai lenkai brutališka jėga užgrobė Lietuvos 
sostinę — tas pamokslas lenkams buvo didžiausias kliuvinys ir 
jie negalėjo nustumti nuo Vilniaus vyskupų sosto kilnųjį 
vyskupą. 


155 


* 


Sužinojusi apie tai, kad pirmas vyskupo Jurgio pamokslas 
lenkų kalba buvo pasakytas, o tik antras lietuvių — V. Taryba 
nesveikino jo ir jokių iškilmių jam nerengė. Kuklias iškilmes 
surengė krikščionys demokratai kun. J. Vailokaičio bute 
Vilniuje. 

Tose iškilmėse teko ir man dalyvauti. Čia jį pirmą kartą 
arti išvydau, jau nebe didingą, ne karališką, kaip Vilniaus 
katedroje, bet romų, jaukų, širdingą. Išklausęs eilę sveikinimų, 
vysk. Jurgis kukliai, bet labai širdingai ir jaudinamai atsakė — 
neužsigaunąs ir nelaikąs niekam už bloga, jei kas nepritaria 
pirmiems jo žingsniams pradedant valdyti vyskupiją. Lietuvių 
katalikus žadėjo remti, neleisti toliau varyti ištautinimo darbą 
per bažnyčias Vilniaus krašte. 

Artimesnė pažintis su vysk. Jurgiu veikė mane kaip kokie 
burtai. Mane žavėte žavėjo jo gilus akių žvilgsnis, burte būrė 
jo balsas, jo minčių ir žodžių aiškumas. Nė vienas kitas žmo- 
gus neveikė manęs taip, kaip vysk. Jurgis. 

Visuose jo poelgiuose buvo jausti didelis kilnumas, dvasios 
taurumas ir nuostabi didybė, susijusi su begaliniu kuklumu. 

Nuo to laiko visad stengiausi sekti vysk. Matulevičiaus 
darbus ir stebėjausi jo nepaprasta patvara kovojant dėl teisin- 
gumo ir tiesos su visokiais Vilniaus krašto žmonių engėjais. 

Tik nepaprastu vyskupo Jurgio kilnumu ir kuklumu 
mokėjau paaiškinti, kad nelietė jo nei bolševikai, kuomet kiti 
kunigai visaip buvo persekiojami, nei lenkai. Tik pasirašius 
lenkams su Šv. Sostu konkordatą, visų Vilniaus krašto gyven- 
tojų mylimas vyskupas gavo nuo Vilniaus vyskupo sosto 
atsisakyti — buvo pašauktas į Rymą ir pakeltas arkivyskupu. 

Iš Rymo keliais atvejais arkivysk. Jurgis atvažiuodavo į 
Kauną. Svarbiausias jo kelionių tikslas, tai susirūpinimas baž- 
nytiniais Lietuvos reikalais. 

Arkivyskupas Matulevičius buvo pirmutinis nuolatinis Šv. 
Sosto atstovas Lietuvai. Darbo uždavinys buvo sunkus. Reikėjo 
mokėti sutaikyti Lietuvos reikalus su Bažnyčios interesais. 
Lietuvis patrijotas ir uolus kunigas turėjo rasti išmintingą 
vidurio kelią... Ne mano tai reikalas vertinti arkivysk. Jurgio 
darbo vaisius bekuriant Lietuvos bažnytinę provinciją. 

Tačiau teisybė reikalauja pažymėti, kad ir šiuo atveju 
arkivysk. Matulevičius parodė tiek pat takto ir išminties, kaip 


156 


ir Vilniuje būdamas. 1925—26 metais buvo laikas aršiausios 
antikrikščioniškos agitacijos Lietuvoje, 

Tada nebota jokios cenzūros. Kairioji spauda išsijuosusi 
dergė Lietuvos kunigus ir pasaulininkus katalikus. Tiesa su 
šmeižtu keistai buvo sumišus. 

Bet per visą tą laiką, regis, niekas neišdrįso paliesti arki- 
vyskupą Jurgį. Jo tiesumas ir kilnumas apsaugojo jį nuo bet 
kokių priekaištų. 

Tuo laiku dažnokai matydavau mylimą Arkivyskupą: 
kelis kartus zitiečių salėje ir šiaip visuomenėje Kaune. Atrodė 
pailsęs, lyg ko nusiminęs. Bet akių žvilgsnis vis taip pat tebe- 
švietė kilnumu ir neapsakomu taurumu. 


* 


Kelis kartus girdėjau kalbant katalikų organizacijų konfe- 
rencijose, laiminant Popiežiaus vardu susirinkusius. Jaučiau, 
kaip su noru visi lenkėsi priimti tą palaiminimą, kurį teikti 
arkivyskupas ne tik teisiškai, bet ir morališkai jautėsi esąs 
tikrai įgaliotas. 

Ir štai vieną dieną Kaune pasklido liūdna žinia, kad 
arkivyskupo Jurgio nebėra tarpe gyvųjų... 

Netekome jo asmenyje ne tik Bažnyčios tarno ir valstybės 
vyro, ne tik dvasios ganytojo ir gyvenimo išminčiaus. Netekome 
tyros sielos Žmogaus, kuris gyvas būdamas ir mirdamas turėjo 
viltį tik Dievuje. 

Daug svarbių darbų jisai pats yra atlikęs. Bet dar dau- 
giau parėmė. Katalikų veikimas Lietuvoje jo dėka prasidėjo. 
Taip pat jam /emiamai pritariant, buvo įvykdyta Lietuvoj 
žemės reforma, kurios didelę svarbą tautai ir valstybei ateitis 
tikriausiai parodys. 

V. BIČIŪNAS 


2 


M. KRUPAVIČIUS 


* 


igšiol nieks nė žodžiu nebuvo prasitaręs spaudoj apie 
arkivysk. Jurgio Matulevičiaus santykius su krikš- 
čionių demokratų partija ir jo nuopelnus šioj srity. 
Ojie įdomūs ir reikšmingi, dėl to ir atmintimi. Paminė- 
siu vien iš šios srities tai, kas dar pasiliko mano atminty. 
S Lietuvių krikščionių demokratų partija kūrėsi 
vien tuo pat laiku dviejose šalyse: Rusijoj 1917 m. įsigalėjus 
revoliucijai ir Lietuvoj tais pačiais metais esant vokiečių oku- 
pacijai, besirengiant šaukti pirmąją Vilniaus konferenciją. Tų 
dviejų šalių psichologinė atmosfera ir darbo sąlygos labai 
žymiai skyrėsi. Nieko tad nuostabaus, kad ir surašytos skirtin- 
gose sąlygose programos turėjo tarp savęs skirtis. Tiesa, nebuvo 
jose principinių skirtumų, nes ir vieno ir kito krašto L. krikš- 
čionių demokratų partijos programos autoriai grindė savo 
kūrinį Leono XIII enciklikų „Graves de Communi“, „Rerum 
Novarum“ ir kitų jo paskelbtų tuo reikalu aktų dėsniais, bet 
vis dėlto buvo. Grįžus tremtiniams į Lietuvą, tie skirtumai rei- 
kėjo išlyginti. Tą išlyginimo darbą turėjo atlikti 1918 m. 
sušaukta Vilniuj partijos konferencija. Konferencijoj susidarė 
du sparnai: labai gausingas ir stiprus kairysis sparnas ir visai 


menkas — dešinysis. Kairiojo sparno priešaky stovėti teko man, 
dr. P. Karveliui ir visai eilei dvasininkų ir pasaulininkų inteli- 
gentų — ar tai buvusių karo metu Rusijoj ar Lietuvoj. Deši- 


niajam sparnui vadovavo p. A. Stulginskis ir kiti. Programos 
svarstymas ligi žemės klausimo ėjo labai sklandžiai ir darniai. 
Visų beveik vienu balsu buvo priimti kairiojo sparno vadų duo- 
tos programos punktai. Žemės klausimui atėjus darbas sukliuvo. 
Dešinysis sparnas nesileido į jokius kompromisus. Kilo ski- 
limo pavojus. Besikuriančiai partijai skilimas būtų labai pavo- 


156 


jingas dalykas, juo labiau jis būtų buvęs pavojingas katalikams. 
Katalikuose tuomet vyravo labai sveikas įsitikinimas, kad visi 
katalikai turi turėti tik vieną politinę partiją. Konflikto tad rei- 
kalinga buvo išvengti, pasireiškusio skilimo pavojus pašalinti. 
Po ilgokų diskusijų ir kalbų būdas surasta. Nutarta išleisti dvi 
dešiniojo ir kairiojo sparno programos, kurios vėliau, 
dėl savo formos, buvo vadinamos: didžiąja ir mažąja programa. 
Bet partijos vadovybė — Centro Komitetas — buvo vienas. Į 
"jį pateko vieno ir kito sparno žmonių. Pats gyvenimas turėjo. 
išspręsti, kuriai programai lemta bus gyventi, ir kuriai mirti, 
Galutinai programas suredaguoti buvo palikta Centro Komitetui, 
Aš buvau išrinktas partijos pirmininku ir programų redakcija 
reikėjo man daugiausia rūpintis. Todėl šia proga ėmiau dau- 
giau santykiuoti su arkivyskupu Jurgiu, kuris tuo metu buvo 
Vilniaus vyskupu. 

A. a. arkivysk. Jurgį pažinau jau seniai, dar tuomet, kada 
jis buvo paprastu kunigu, o aš mokytoju. Abudu esam kilę iš 
vieno krašto. Vasaros atostogų metu nekartą tekdavo sueiti ir 
kalbėtis įvairiais Lietuvos klausimais. Jis man buvo žinomas, 
kaip geras ir rimtas visuomenės klausimų žinovas. "Tad ir dėl 
programų klausimo pirmiausia į jį nukreipiau savo žingsnius. 
Konferencijos darbai ir jų kryptis, pasirodė, jam jau žinomi.. 
Tad pasakoti daug neteko. Katalikų partijos reikalas jam buvo 
labai arti širdies, nes, jo žodžiais tarus — sveika katalikų po- 
litika yra svarbi Bažnyčiai parama ir todėl vyskupui ne vistiek 
ar bus ar ne bus katalikų partijos ir kokia bus joje tvarka, 
kryptis ir darbo vaisiai. Susipažinęs su abiem programom, jisai 
stojo į kairiojo sparno programos pusę. Tą programą pradėjom 
ir svarstyti. 

Svarstymas truko ilgai. Kelias savaites dirbom atsidėję: 
po kelias valandas per dieną. Arkivysk. Jurgis nepasitenkino. 
bendromis pastabomis. Jis kiekvieną programos punktą ėmė 
pagrindinai; prie kiekvieno naujo klausimo ištisas lekcijas skaitė: 
viską sprendė iš principų, taikė prie mūsų gyvenimo sąlygų, ly- 
gino su kitomis valstybėmis. Gilus teorijos žinojimas, realumas, 
pažangumas, savo krašto meilė ir jo pažinimas, atsidėjimas,. 
dėstymo būdas, nuoširdus reikalu susirūpinimas — mane visą. 
pagavo. Jaučiamas buvo profesorius — teoretikas ir praktikas 
ir ne bet koks profesorius; jis galėjo būti pažiba bet kurio Va-- 
karų Europos universiteto. Ilgas su juo konferavimas, jo dės-- 


159 


tomos idėjos galutinai nustatė mano politines pažiūras; o jo re-- 
komenduotoji literatūra dar ligi šiolei yra artimiausias mano 
patarėjas tuos ar kitus klausimus sprendžiant. Savaime aišku, 
kad visi arkivysk. Jurgio dėl programos pastebėjimai ir visos 
pasiūlytos pataisos buvo Centro Komiteto priimtos. Visai tei-- 
singai tad arkivysk. Jurgį Matulevičių galima priskaityti prie 
L. Krikščionių Demokratų partijos tėvų, jos statytojų ir kūrėjų 
eilės. Ir jis pats jautėsi toks esąs. Kiek kartų po to tekdavo 
su juo susitikti, tiek kartų jis atsidėjęs, nuodugniai klausinėjo 
apie partijos darbus, jos gyvenimą, žygius, viską pastebėdamas, 
kas toliau darytina. Jauste buvo jaučiama, kad jis gyvena par-- 
tijos gyvenimu, kad jam krikš. dem. partija brangu, kaip tėvui 
brangu jo vaikas ir vaiko ateitis. 

Bet arkivysk. Jurgis Matulevičius lietuvių krikščionių de- 
mokratų partijai yra daug nusipelnęs ne tik sutvarkydamas. 
principų ir programų klausimą. Jis krikščionims demokratams. 
brangus ir kitu atžvilgiu. 

Sušaukus Steigiamąjį Seimą, L. krikščionių demokratų par- 
tija turėjo daugiausia atstovų. Mat, jos programa tiek buvo ar-- 
tima lietuvių visuomenei, jog visiškai jai pritarta ir ja pa- 
sitikėta. Seime reikėjo programos punktai realizuoti, leisti par- 
tijos principais paremti įstatymai. Prieita prie žemės reformos 
įstatymo. Žemės reformos klausimas buvo labai opus, daugeliui 
žmonių visai naujas ir daugeliui nesuprantamas. Jis sukėlė 
daug abejojimų, ginčų, net įtarimų. Nuo to nebuvo laisva net 
kunigų dalis. Jų tarpe buvo ir aukštų jerarchų. Liberalų 
pažiūra nuosavybės klausimu buvo taip plačiai ir giliai savo 
šaknis visuomenėj suleidus, jog pastačius jį Katalikų Baž- 
nyčios tradicinės pažiūros šiuo klausimu plotmėj, daugelis pa- 
būgo; įžiūrėjo čia katalikų moralės principų laužymą, kone 
bolševizmą. Krikščionims demokratams, puolamiems iš visų 
pusių, reikėjo aiškinti, įrodinėti savo pažiūros teisingumą, sude- 
rinimą su Bažnyčios autoritetų nuomone, su katalikiškąja 
morale. Bet tai nelengvas dalykas. Kuo pasiremsi? Šv. Tomu 
Akviniečiu? Tūlas atrėš, — pasenęs dalykas, mūsų laikams 
nepritaikintas. Leonu XIII? Atkirs tau — jis nežinojęs Lietuvos 
gyvenimo sąlygų. Reikėjo tad surasti mūsų laikų ir iš mūsų 
tarpo autoritetas, kurio žodis būtų lemiantis ir kuris išsklaidytų 
nepamatuotus abejojimus ir įtarimus. Reikėjo žmogaus, kuris 
krikščioniškos nuosavybės teisės teorijos aiškiu ir suprantamu. 


160 


pastatymu nusmogtų liberalizmo nuosavybės teoriją, išrautų ją 
iš katalikų galvų su šaknimis. Tas žmogus atsirado. Jis buvo 
vėl arkivysk. Jurgis Matulevičius. Jo veikalas apie „Krikščioniš- 
kąją nuosavybės teisės teoriją“ tą darbą atliko. Žemės reformos 
principų gynėjai liberališkai galvojančius katalikus tuo arkivysk. 
Jurgio rašiniu nutildė. Jie bent nustojo kaltinę krikščionis de- 
mokratus išsilaužiusius iš katalikiškos moralės dėsnių. Čia tad 
vėl didelis arkivysk. Jurgio nuopelnas krikščionims demokra- 
tams, kartu ir visai Lietuvai. Jis savo rašytu žodžiu padėjo 
„jiems apsiginti nuo priešininkų, kad ir savų, ir žemės reformą 
“ sutaikinti su katalikų autoritetų ir Bažnyčios tradicine kryptimi. 
Arkivysk. Matulevičius — kaipo vyskupas ir vėliau arki- 
vyskupas — į politiką aktingai nėjo, bet jis buvo gilus politikas 
ir politika jam nemaža rūpėjo. Kiek aplinkybės leido, jis nema- 
tomai ir daugeliui nežinomu būdu prie politikos darbo tarpiškai 
ir betarpiškai dėjosi. Kaip aukštos vertės vyskupas, gerai susi- 
pažinęs su visuomeniniais klausimais, jų reikšmę Bažnyčiai ir 
gerai supratęs suvo pašaukimą ir darbo ribas, negalėjo nesido- 
mėti tuo veiksniu, nuo kurio dažnai pareina katalikų ir Baž- 
mnyčios likimas. O tuo veiksniu yra politika. Antra, jam, kaip 
vyskupui, Popiežiaus žodis buvo autoritetas. O krikščioniškos 
demokratijos įkūrėjas buvo Popiežius Leonas XIII, kuris savo 
enciklikoj „Graves de Communi“ ragino visus dvasininkus stoti 
į krikščioniškosios demokratijos eiles. Tad arkivysk. Jurgis savo 
įsitikinimu bei darbais buvo ir krikščionis demokratas. 


6 


"— 


- 
pa 
ba 
r 


Arkivysk. J. Matulevičiaus sutikimas 
Aušros Vartų par. Čikagoje, 1926 VI. 11, 


PROF. PR. DOVYDAITIS 
* 


r mane pakvietė parašyti atsiminimų apie a. a. Jurgį 

Matulevičių. Tačiau mano atsiminimai apie jį tėra 
labai fragmentiški, lietuviškai pasakant, kaip trupi- 
niai, iš kurių jokio pilnesnio vaizdo nesuklijuosi. Mat, 
su nabašninku niekada ir niekur nesu ilgesnį laiką 
4 nei gyvenęs, nei dirbęs, nei kalbėjęsis. Tačiau keletą 
kartų atsitiktinai ir neatsitiktinai su juo susitikęs, vis dėlto ga- 
vau iš jo gilių įspūdžių, kurie dar ir šiandien maloniai glamo- 
nėja mano sielą. Nors, kaip sakiau, iš tų įspūdžių nesudarysi 
jokios sistemos, tačiau jie gal tiks kaip trupiniai medžiagos kam 
kitam nabašninko gyvenimą aprašant. Tat juos ir patiekiu ma- 
loniems skaitytojams, pirmoj eilėj nabašninko dvasios vaikams — 
Lietuvos marijonams. 


* 


Pirmą kartą savo gyvenime a. a. Jurgį pamačiau kaip ste- 
bėtojas iš šalies Kaune tokioj vietoj, kurioj jau didžiojo karo 
metu dažnai pabūdavau, ir kurioj dar dažniau teko lankytis pas- 
kiau — būtent, dabartinėj „Šviesos“ spaustuvėj (prie Šv. Kazi- 
miero Draugijos, Jakšto g. 2), Tenai tat, neatsimenu kuriais 
metais, bet karui jau einant galop, spaustuvės kontoroj korek- 
tūrą beskaitydamas pamačiau kontoron įėjusį neaukšto ūgio, 
kresno sudėjimo, vidutiniško amžiaus kunigą, kuris užsisakė lie- 
tuviškų vizitinių kortelių. Užsisakė ir išėjo palikdamas konto- 
roj savo senąją vizitinę kortelę, kaipo pavyzdį naujai kortelei. 
Į ją dirstelėjęs gavau patirti, kad kortelės savininkas iki šiol 
buvo gyvenęs kažkokioj vietoj paliai Varšuvą. Manyje kilo kaip 
ir kokio nepasitenkinimo jausmas: kodėl šis gerbiamas kunigas 
tik dabar Lietuvoj pasirodo, O ligi šiol gyveno Lenkuose. Dirste- 
lėjęs į kortelės savininko pavardę, sužinojau, kad tai esama 


11* Arkivysk. J. Matulevičius 


162 


kun. Matulevičiaus. Aš dabar nebeatsimenu, ar aš tuomet bu- 
vau dasiprotėjęs, kad tai esama to paties asmens, apie kurį aš 
šiek tiek buvau pirmiau girdėjęs, kaip apie autorių vienos 10- 
tyniškai parašytos knygos (,„Doctrina russorum de statu iusti- 
tiae originalis“) ir apie autorių vienos tų paskaitų iš sociologijos, 
kurios, dar prieš mano studentavimo pradžią, buvo skaitytos 
Kaune ir (1909 m.) atspausdintos ,„,Draugijoj“. Daugiau apie 
nabašninko asmenį ir darbus aš tuomet nieko nežinojau. 

Toks buvo mano pirmasis susitikimas, tikriau pasakant, 
pirmasis iš šalies pasižiūrėjimas į arkivysk. Matulevičių, palikęs 
man lyg ir nepasitenkinimo jausmą, kurį betgi pakeitė didžiau- 
sio pasitenkinimo jausmas gautas iš kitų, jau su juo pačiu su- 
sitikimų. 

* 

Antrasis mano susitikimas su nabašninku įvyko jo į vys- 
kupus konsekravimo dieną, Kauno arkivyskupijos namuose, 
Mat, ir aš buvau siųstas, neatmenu kokios organizacijos vardu, 
pasveikinti Vilniaus vyskupą Jurgį. Sveikinau jį linkėdamas, 
kad nuvykęs į mūsų sostinę Kristaus Bažnyčios reikalų 
tvarkyti, reikalui esant, pasielgtų taip, kaip pats Kristus pasielgė 
išvydamas iš Dievo namų politinius spekuliantus, varančius per 
bažnyčias lietuvių lenkinimo darbą. Oficialinei priėmimo daliai 
ir sveikinimams pasibaigus, nabašninkas man privačiai dėkojo 
už sveikinimą. Jaučiau, kad tai, kas buvo man prie širdies, — 
Vilniaus krašto lietuvių vargai — buvo prie širdies ir jam, 
ir kad jo man dėkojimas buvo kas daugiau, negu tik oficialinis 
mandagumas. 


* 


Trečią kartą su arkivysk. Matulevičium susitikau, kai jis 
iš Vilniaus vyskupo pareigų atsisakęs, per Rymą atvyko į 
Kauną Lietuvos bažnytinių reikalų tvarkyti. Šį kartą mano 
susitikimas su juo nebuvo nei atsitiktinas, nei kokio oficialumo 
padiktuotas. Šį kartą susitikome visai laisvai, tik dabar nebe- 
atmenu, katras mudviejų pirmas išreiškėme savo noro susitikti 
ir pasikalbėti.  Pasikalbėjimas įvyko Kaune prie Šaričių bažny- 
tėlės Marijonų vienuolyne, paskiau buvusiame vyskupo Būčio 
kambary (antro aukšto galiniame kambary prieš bažnyčios duris). 

Kalbėjomės daugiausia aktualiais bažnytinės politikos klau- 
simais, kurie buvo iškilę Lietuvoj po to, kai Lenkija buvo su- 


1603 


dariusi su Šv. Sostu konkordatą ir kai iš Lietuvos buvo išva- 
žiavęs Šv. Tėvo atstovas Zechini. Katalikų Bažnyčios priešai Lie- 
tuvoj po šių įvykių smarkiai agitavo raštu bei žodžiu ir buvo 
sudarę drumstą priešbažnytišką nuotaiką net nevieno kataliko 
sieloj. Kai kurie neaiškumai drumstė ir apačioj pasirašiusiojo 
nuotaiką. Todėl ypačiai jaučiau reikalą, kad koks orus asmuo 
tuos neaiškumus išsklaidytų. 'Tatai ir buvo akstinas su nabaš- 
ninku arkivyskupu susitikti ir išgirsti jo nuomonė visais neaiš- 
kiais klausimais. Ir nebuvau apviltas. Man bedėstant kilusius 
neaiškumus, jis, kad galėtų tiksliau juos išaiškinti, pasirašinėjo 
ant popierėlio, o baigus atsakinėjo pagal paskirus punktus. 

Skaitytojai jau laukia, kad aš papasakočiau, kokiais kon- 
krečiais klausimais mudu tuomet kalbėjomės. Deja, šio skai- 
tytojų noro aš negaliu patenkinti ir kažin, ar kuomet iš viso aš 
galėsiu, bent greitu laiku, tai padaryti, nes mudviejų šiame pa- 
sikalbėjime buvo paliesti vardai tokių Lietuvos ir užsienių as- 
menų, kurie dar ir šiandien yra visi gyvi. Aš tik ir dabar ste- 
biuosiu, kaip nabašninkas su manim, beveik jam nepažįstamu 
asmeniu, galėjo taip nuoširdžiai, atvirai kalbėtis ir taip būdinti 
paliestus asmenis, kaip galima būdinti kalbantis tik su labai ar- 
timu pažįstamu ir draugu. Taigi, neskelbdamas mudviejų kal- 
bos turinio, pasakysiu tik, kad praėjusių penkerių metų laikas 
šiandien visai patvirtino a. a. arkivyskupo Jurgio nuomonę apie 
kai kuriuos asmenis, kiek jie buvo nabašninko teigiamai ar 
neigiamai apibūdinti. Iš čia aišku, kaip jo nepaprastai mokėta 
Lietuvos žmones pažinti! Nuostabu man buvo išgirsti ir prita- 
rimo mano „radikalioms“ pažiūroms į kai kuriuos klausimus. 

Berods, buvau jo paklausęs ir apie priežastis, dėl kurių 
jis nebepaliko Vilniaus vyskupo pareigose. Ir šiuo klausimu 
man išsklaidė visus turėtus abejojimus. Šį klausimą palietus, 
įspūdingiausia kalbos dalis buvo apie tai, kaip ir kokias prie- 
mones vartojo Vilniaus lenkintojai, kad jį iš ten išgraužtų. 

Bendras įspūdis, kokį aš po šio pasikalbėjimo išsinešiau, 
trumpai pasakant, buvo tas, kad šio žmogaus esama ne paprasto 
eilinio, bet turinčio savy ir tokių privalumų, kokių man ligi 
šiol netekdavo rasti žmonėse, su kuriais man ligi tol buvo tekę 
susitikti. 

* 

Tais pačiais metais, tik nebeatmenu po kiek laiko, jau 

pavasariop, prof. Būčys paskambino man į namus klausdamas, 


104 


kada aš būčiau namie, nes norįs pas mane atvykt arkivysk. 
Matulevičius. Atvyko jau vakare abu su prof Būčiu. Ir vėl 
man nepatogu pasakotis, apie ką mūsų buvo kalbėtasi, kokiais 
klausimais atsakymų norėjo iš manęs gauti tas Lietuvos baž- 
nytinių reikalų tvarkytojas. Buvo norima išgirsti mano nuo- 
monė tokiais klausimais, kuriais atsakinėti net neturėjau didelės 
drąsos, — toki jie man buvo nauji ir nesitikėti. Pasikalbėjus 
valandėlę, arkivyskupas išvyko ir, rodos, netrukus po to išva- 
žiavo į Rymą patiekti Bažnyčios Aukščiausiai Vadovybei planą 
Lietuvos Bažnytinei Provincijai sutvarkyti. 


* 


Artimiausias po sakytojo mano susitikimas su arkivysk. 
Matulevičium, rodos ir paskutinis iš viso, įvyko Aukštosios Pa- 
nemunės klebonijoje Telšių vyskupo Staugaičio konsekracijos 
dieną. 

Arkivysk. Matulevičiui esant Ryme Lietuvos Bažnytinės Pro- 
vincijos reikalais, aš vieną kartą Teologijos-Filosofijos fakulteto 
profesorių kambary (Kalnų gatvėj) iš prof. Būčio buvau gavęs 
netikėtą man pasiūlymą, kuris, neabejotinai ėjo iš arkivysk. Ma- 
tulevičiaus. Man nuo kalbamo dalyko atsisakius, prof. Būčys 
patarė mano tokį nusistatymą pranešti arkivysk. Matulevičiui 
Ryman ir čia pat davė jo adresą. Aš tuo adresu netrukdamas 
pasiunčiau motyvuotą laišką. Kas domėtųsi to laiško turiniu ir 
visu šiuo dalyku, galėtų, manau, jį rasti nabašninko archyvuose. 
Aš patsai apie šį dalyką čia nutyliu todėl, kad tai yra grynas 
mano asmens dalykas, apie kurį nematau prasmės čia kalbėti. 

Taigi, kalbamąją dieną susitikus A. Panemunėj, arkivysk. 
Matulevičius man pirmiausia ir pareiškė, kad mano laišką yra ga- 
vęs ir su mano nusistatymu sutinkąs. Būsią geriau, kad tą 
reikalą dabar iškelsią patys Lietuvos vyskupai... Šiąja proga 
aš noriu nuoširdžiai padėkoti Lietuvos vyskupams, kad jie šio 
reikalo ligi šiol nekėlė ir tikiu, kad jo ir niekuomet neiškels, 
nes šiuo metu yra ir visuomet bus daug svarbesnių Lietuvos 
bažnytinio gyvenimo bendrųjų reikalų, kaip to ar kito asmens 
menki reikalai ir reikaliukai. 

* 


Paskutinis mano susitikimas su a. a. arkivysk. Matulevičium 
įvyko taip pat, kaip ir pats pirmasis, tik iš tolo; tai būtent, tuo- 
met, kai atėjau palydėti jo kūną iš Hagentorno ligoninės Miškų 


165 


gatvėj į Baziliką. Lydėjo didžiulės žmonių minios. Rytojaus 
dieną, laidojant jo kūną Bazilikos rūsy, buvo pasakyta daug 
kalbų. Kalbėjau ir aš ateitininkų vardu. Jam apibūdinti, tarp 
ko kita pasakiau, parafrazuodamas kažkieno lotyniškai pasakytą 
mintį vieno didelio žmogaus adresu, kad anas visa išgražindavęs, 
ką tik paliesdavęs (omnia, guia tetigi, ornavi). Didelio nabaš- 
ninko arkivysk. Matulevičiaus adresu aš pasakiau, kad jis sužavė- 
davo visus, su kuo tik susitikdavo. Taip pasakiau savo as- 
mens patyrimu besivaduodamas. Manau, kad su manim sutiks 
ir visi kiti, kurie nabašninką nors bent kiek pažino. 


* 


Taip, arkivyskupo Matulevičiaus būta didelės dvasios žmo- 
gaus ir žavinčios asmenybės. Toki žmonės daro garbę visai 
savo tautai. Deja, Apvaizdos buvo lemta jį per anksti paimt 
iš mūsų tautos tarpo. Jis švystelėjo kaip krintanti žvaigždė, 
taip, jog mes net nesuskubome į jį tinkamai įsižiūrėti.  Švyste- 
lėjo ir nusileido. O mūsų šių dienų gyvenime daug kas būtų 
kitaip, jei nabašninkas būtų gyvas... 

Nors jau penketas metų kaip a. a. Matulevičiaus nebėra 
mūsų tarpe, tačiau jis savo asmens kilnumu, savo išmaningumu 
ir savos visuomeninės programos platumu (jam rimtai rūpėjo ir 
darbininkų reikalai) palieka pavyzdys, kuriais keliais turi mūsų 
tautą vesti jos vadovai. Ir jo mirštančio paskutiniai žodžiai, iš- 
tarti savo dvasios vaikams — marijonams, yra programos žo- 
džiai ir visiems Lietuvos katalikams, šiandien įsidėmėtini dar 
daugiau, kaip prieš penketą metų: ,„Rikiuokitės ir pasiaukokit!“ 

Šviesus nabašninko dvasios vaizdas niekuomet neišdils iš 
atminties tų, su kuriais jis kuomet spėjo susitikti. Lietuvos 
marijonai savo didį dvasios tėvą, man rodosi, pagerbs išleisdami 
plačią apie jį monografiją. Bet aš turiu dar vieną pasiūlymą: 
pradėt galvot apie tai, kad pirmasis Vilniaus vyskupas nepri- 
klausomos Lietuvos laikais ir Lietuvos Bažnytinės Provincijos 
sutvarkytojas arkivyskupas Jurgis Matulevičius, švento gyvenimo 
žmogus, būtų priskirtas į palaimintųjų ir šventųjų skaičių, idant 
visa Lietuva galėtų Jį turėt savo Globėju pas Aukščiausiąjį Vieš- 
patį, su kuriuo Jo kilni siela dabar gyvena amžinojoj šviesoj ir 
laimėj. 

PROF. PR. DOVYDAITIS 


SESUO LINGARDA - MINIATAITE 


* 


| eserų Benediktinių vienuolynas, kuriam 1927 m. suka- 


ko 300 metų nuo jo įsisteigimo Kaune, prieš atva- 
Nr J) žiuojant Apaštališkajam Vizitatoriui, teturėjo vos tik 
JA šešias vienuoles. Dievo Apvaizda išlikęs nuo rusų 
kasacijos, susilaukęs nepriklausomoje Lietuvoje tos 
laisvės, su kuria galėtų vykinti šv. Benedikto užda- 
vinius, dabar tą darbą dirbdamas sutiko jis daug kliūčių. 

Vienuolyno įstatai ir patys mūrai buvo bent vienu šimt- 
mečiu atsilikę nuo dabartinių laikų reikalavimų, nes carizmo 
sienos jį buvo atskyrusios nuo kitų Benediktinių vienuolynų, 
kurie niekuomet nebuvo atsilikę nuo naujausios kultūros, bet 
jąją nešė patys pirmieji. 

Štai, Dievo ir Šv. Tėvo Pijaus XI malone, irgi asmeniš- 
kai aplankiusio vienuolyną 1919-II-3, atvyksta 1926-I- 18. į 
vienuolyną arkivyskupas Jurgis Matulevičius, kaip Ap. Vizitato- 
rius. Mons. Faidutti lydimas skersai ir išilgai pereina vienuoly- 
no teritoriją ir mūrus, pačių vienuolių lietuviška kalba su kiek- 
viena šnekasi, supranta jųjų mintis ir troškimus, savo papras- 
tumu ir tėviška meile sužadina jų širdyse drąsą ir pasitikėjimą, 
o šviesiu prityrusiu protu teikia joms geriausių nurodymų, nes 
jis pats buvo Marijonų Kongregacijos vienuolis ir ne vieną vie- 
nuolyną yra įsteigęs ir reformavęs. 

Taigi, dar keletą kartų aplanko tą vienuolyną, studijuoja 
jo reikalus ir galop, pasinaudodamas tuo Šv. Tėvo pasitikėjimu, 
kuris Jį nuolatos lydėjo, ir tais įgaliojimais, kurie Jam buvo 
duoti, arkivysk. Jurgis pritaiko vienuolynui Amerikos seserų šv. 
Benedikto Kongregacijos įstatus, kurie kaip tik labiausiai tiko 
dabartinių laikų reikalavimams. 


107 


— Dabar, sesutės, imkitės platesnio darbo, priiminėkite 
daugiau kandidačių, gausite kaskart geresnių, mokytesnių; iš 
karto niekur nesusitvėrė didesnės vienuolių įstaigos... 

Jo žodžiai buvo paties Dievo palaiminimo žodžiai. 1926- X-3 
jis pats iškilmingai priėmė į vienuoliškais rūbais įvilktuves tris 
naujokes, sveikino tris bandines ir dar bent šešios atsiliepė iš 
provincijos visai tinkamos aspirantės. 

Savo kalboje tada jis iškėlė didelę kunigų ir vienuolių reikš- 
mę pasauliui, kuris be jų būtų, kaip be šviesos ir druskos, ir 
kuris labiausiai juos įtaria, šmeižia, kartais net persekioja, kaip 
didžiausius piktadarius. 

Bet naujas platesnis darbas pasirodo seserims per sunkus, 
Kągi daryti? Jos tais atvejais bėga prie jo į butą (pas Marijonus) 
maldauti patarimų ir maloniai priimtos grįžta į darbą stipres- 
nės ir kantresnės. 

Kartą net drįsta jos kviesti jį į savo bažnytėlę paprastą 
dieną anksti rytą atlaikyti Mišių ir jas pamokyti. Jis nesigaili 
savo brangaus laiko, prašymą patenkina ir 1926 - XI -2 d. laiko 
rarotas, per kurias vienuolės ir beveik visos esančios prie vie- 
nuolyno bendrabučio studentės priima iš jo rankų šv. Komuniją. 
Jis kalba apie širdies privalumus, kurių blogieji Dievo meilės 
ugnyje sudega, o gerieji įkaista ir veda žmogų prie kilnių savęs 
išsižadėjimo ir pasiaukojimo darbų. 

Po pamaldų jis užeina į vienuolyną; čia susitinka pirmiau- 
sia su studentėmis, kurias jis padrąsina prie idealaus, pagal 
Evangelijos patarimus gyvenimo, ir reikalauja vieną kartą pa- 
daryti drąsesnį žygį, nes tobūlybės gyvenimas nesąs taip baisus, 
kaip jį pasaulininkai nupiešia, bet — kilnus, garbingas ir sutei- 
kiąs tokio ramumo, kurio pasaulis negali duoti. Viena kita pa- 
reiškia jam norą stoti į vienuolyną. 

Paskiau ilgesnę valandėlę pasilieka su vienuolėmis ir kal- 
ba joms apie tikrąją vienuoliškojo gyvenimo prasmę, savęs iš- 
sižadėjimą, kantrybę, patvarumą ir vienybę, aiškina taip pat to 
gyvenimo smulkmenas... 

Buvo tatai paskutinis jo pasikalbėjimas su benediktinėmis, 
lyg testamento žodžiai. 

Tarsi nujausdamas, tą pačią dieną iš namų siunčia joms 
savo fotografijas su parašais ir kiekvienai po paveikslėlį... 

Brangus katalikų pasauliui Rymas su šv. apaštalų ir mi- 
lijonų šventųjų relikvijomis katakombose. Brangus yra Benedik- 


168 


tinams-ėms Monte Cassimo su šv. jų patrijarcho karstu. Dar 
brangesnis yra Kauno Benediktinėms a. a. Arkivysk. J. Matule- 
vičiaus liekanos Bazilikos rūsyje. Jis jas atgaivino, pašaukė prie 
naujo gyvenimo, įdiegė į jųjų širdis tą Kristaus šviesą ir meilę, 
kuria pats gyveno ir kurią skleidė gyvu žodžiu ir pavyzdžiu. | 

Į ketvirtą šimtmetį žengdamas tas vienuolynas pradėjo 
naują erą tiktai to Apaštališkojo Vizitatoriaus atsilankymo dėka, 


tsimenu. Tai buvo 1926 m. pavasarį. Amerikiečiai laukė-- 

me iš Lietuvos garbingojo svečio. Spaudoje, draugijų su- 
2 sirinkimuose, privatiniuose namuose taip ir skambėjo — 
> atvažiuoja pas mus Jo Ekscelencija Arkivyskupas 
“ Matulevičius! Lietuviai katalikai susirūpino, kaip 
gražiau ir tinkamiau galėtų tą garbingą, mūsų lietu- 
vių širdžiai brangų svetį priimti. Visur pradėta ruoštis. 

Sujudėjo didžiulės kolonijos — New-Yorko apylinkės, di- 
dysis Čikagos miestas, Naujoji Anglija.  Nesigailėta vargo ir 
triūso, kad tiktai gerai pasisektų. Visa tai daryta nuoširdžiai, 
su džiaugsmu.  New-Yorkas pasitiko garbingąjį svetį kaip ku- 
nigaikščiui pritinka — linksmai, didžiai, garbingai. Čikagos 
lietuviai, dėl Eucharistinio Kongreso metu svečių antplūdžio, ne- 
galėjo brangaus svečio priimti taip iškilmingai, kaip norėta, bet 
kitoms kolonijoms irgi nenusileido. Taip Amerikos lietuviai 
visur priėmė ir sutiko savo brangų tautietį. 

Atvažiavo. Visų akys nukrypo į garbingąjį svetį. Jo ma- 
lonus veidas, nuoširdumas, atvirumas ir demokratiškumas pa- 
gavo visų Amerikos lietuvių širdis. Prie aukštų asmenų nedrąsu 
prieiti. Tos nedrąsos nejausta susitikus su Arkivyskupu Matu- 
levičium. Jo lietuviškas malonumas ir paprastumas kiekvieną 
prie savęs traukė. Visiems palankus, draugiškas, be galo sim- 
patiškai jis sužavėjo užjūrio lietuvius. Tuo savo elgesiu geriau- 
siai atsilygino Amerikos lietuviams už jų svetingumą. 

Kiek -būta malonių nuotykių! Visi nori jį pamatyti, žiedą 
pabučiuoti, jo fotografiją nutraukti.  Malonusis sviečias niekam 
neatsisako. Žmonių minios veržiasi, laukia. Štai motina su 
mažučiu vaiku, pati pabučiuoja žiedą, liepia vaikui bučiuoti;. 
tas plačiomis akimis žiūrėdamas žiopso. Žmonės nori nustumti.. 


170 


'Ganytojas supranta motinos troškimą — laimina vaikelį, duoda 
pabučiuoti žiedą. Vaikinai, merginos su aparatais laksto, tai- 
kosi jo asmenį pagauti. Jisai numano jų norą, supranta jų 
nedrąsą, juos maloniai kalbina, sustoja, leidžia jiems progą iš- 
naudoti. Visa taip sklandžiai jaukiai ir maloniai vyksta, kad 
visi jaučiasi esą savojo vyskupo draugijoje. 

Liepos 4 dieną Marian Hills ūkyje išvažiavimas. Arkivys- 
kupas Matulevičius su visais dalyviais, tartum su lygiais, svei- 
kinasi, kalbasi. Įvyksta Marijonų Kolegijos mokinių ir Cicero 
giedrininkų sviedinio žaidimas. Ateina Jo Ekscelencija. Visi 
Žaidėjai priėję prašo palaiminimo. Arkivyskupas juos laimina, 
linki pasisekimo ir visą laiką seka jų žaidimą. Buvo girdėti 
pastabų, kad nematę Arkivyskupo taip linksmo, kaip jaunuolių 
žaidimo metu. Tiesa. Staigių kamerų bei figūrų vaizdai Ar- 
kivyskupą Jurgį įjuokindavo gyvai, nuoširdžiai, 

Kiekvienoje kolonijoje atsiranda daugelis norinčių asme- 
miškai Jo Ekscelenciją pamatyti. Jisai pailsęs nuvargęs — ne- 
sinorėtų, kad žmonės jį daugiau vargintų. Jis gi to nuovargio 
nejaučia. Su visais norinčiais jį matyti, jis pasikalba. Newark, 
N. Y. ateina policininkas. Nori gauti Arkivyskupo tėvišką pa- 
laiminimą. „Savo pareigų metu aš nuolatos pavojuje“, sako 
policininkas. Suprantami kataliko tikybiniai jausmai. Arkivys- 
kupas tuojau kyla pietų metu nuo stalo ir priima policininką. 
Jisai reiškia policininkui padėkos žodžius už gražų tvarkos lai- 
kymą, prisimena tą pagarbą, kurios patyrė iš policijos įvairius 
miestus belankydamas. Duoda jam atminimui paveiksliuką ir 
teikia savo palaiminimą. 

Kasdien įvairiose kolonijose būta įvairių atsitikimų, kuriuos 
verta surinkti, surašyti. Arkivysk. Jurgio atsilankymas Ameri- 
koje jo gyvenime yra paskiras perijodas. Labai trumpas, tiesa, 
bet įvairus ir įdomus. Gera būti kartu, niekuomet nesiskirti, 
bet Žmogaus gyvenimas kitoks. Svečiuose negalima ilgai būti, 
reikia prie darbo vykti. Taip ir Arkivyskupas Matulevičius. 
Jis skiriasi su išeiviais ir grįžta į tėvynę rūpintis josios toles- 
niu likimu, vesti tautą į šviesesnę, ramesnę ateitį. Jis atsisvai- 
kina. Visų akyse žiba ašaros. Visi spėjome jį pamylėti. „Gal 
paskutinį kartą“, kalba vienas kitas. — „Gal daugiau jau ne- 
teks pasimatyti!“ Iš tikrųjų mums visiems tai buvo jau pasku- 
tinis kartas. 


KUN. A. PETRAUSKAS 


1. Arkivyskupo Jurgio tėviškė 


rinų, arba kaip daugelis vadina, Lūginės kaimas, yra 
) ant aukšto kairiojo Šešupės kranto pusiaukelėje iš 
Marijampolės į Šunskus. Be galo graži, poetiška ir 
derlinga vieta. Iš vienos pusės sriuvena gana plati 
vingiuota Šešupė, darydama ties pačia Matulaičių so- 
dyba ir toliau į šiaurę gana aukštą skardų krantą, 
ant kurio matyt gražus sodas su didelėmis ūkininko trobomis, 
aplinkui apsodintoms įvairiais medžiais ir aukštomis tvoromis ap- 
tvertu kiemu — tai a. a. Arkivyskupo Jurgio tėvų sodyba, da- 
bar jau perėjusi į svetimas rankas (p. Juozaičių nuosavybę). 


Į vakarus Matulaičių ūkis prieina prie pat miško, papras- 
tai vadinamo Šunskagire. Mažai rasis iš ėjusių Marijampolėje 
mokslus, kad nežinotų šio miško. Gegužinėms daryti kur jau- 
nimui geresnė bus vieta, jei ne Šunskagirėje? Sekminėms arti- 
nantis, reikia pasilaužti šakų, berželių pasikirsti namams pa- 
puošti, kur daugiau tai visa gausi, jei ne Šunskagirėje? Ar šiaip 
karštą vasaros dieną kur geriau galėsi papavėsiuoti, jei ne šia- 
me pusiau su lapuočiais maišytame spygliuočių miške. 

Iš Marijampolės į mišką arčiausias kelias kaip tik ėjo 
tiesiog pro Matulaičių sodybą. Netoliese nuo čia per Šešupę bū- 
davo nutiesti lieptai, o jei ne, tai susiradę kur seklesnę vietą 
briste perbrisdavome upę. Paskui pro Matulaičių sodybą ėjo siau- 
ras kelelis stačiai į miško sargo (eigulio) trobą, o čia jau ir 
miškas. 

Į mišką jauniems nubėgti — tai nieko nereiškia: kaip 
paukšteliai skriste nuskrisdavome, vargas tik būdavo namo grįž- 
ti, kai berželių ir šakų prisipjovę turėdavome slapstytis nuo ei- 
gulio, kad“ nesučiuptų, o prie liepto atėjus vėl kaip tokiu siau- 


172 


ru su sunkia našta pereiti? Ne kartą prireikdavo, išvydus atsi- 
vejant eigulį, sunkiai surankiotą naštą švystelti per pinučius Ma- 
tulaičiams ar jų kaimynams į sodą. Kai kurie ir bebrisdami per 
Šešupę paleisdavome savo medelius į Prūsus plaukti, 

Vėliau, jau kunigu būdamas, kiek kartų esu šioje vietoje 
lankęsis, negalėčiau nė suskaityti. Nežinau, kodėl nuo pirmo 
susipažinimo su šiuo namu taip labai aš jį pamėgau? Jame aš 
jaučiausi, tarsi savas, tarsi savo tėviškėje. Kažkas rišo mane 
prie šios vietos. Tas „kažkas“ ar tik nebus tolimas nujautimas, 
kad iš čia išeis „Izraeliaus vadas“, kurio kariuomenėje ir man 
teks tarnauti? 


2. Jaunas pamokslininkas 


Kol Jurgis Matulaitis ėjo mokslus, man niekad nebuvo te- 
kę su juo susipažinti. Aiškus dalykas, jis už mane buvo visa 
dešimčia metų vyresnis, todėl man einant Marijampolėj gimna- 
zijos mokslą, jis jau baigė Kunigų Seminariją Lenkuose, taigi 
net atostogų metu negalima buvo su juo susitikti. Pirmą kartą 
aš apie jį išgirdau 1907 metais, t. y. kai atvykau į Marijampolę 
vikaro pareigų eiti. Marijampolės žmonės apie jauną Matulaičių 
kunigą buvo jau gana gerai girdėję, ypač buvo pagarsėjęs savo 
pamokslais. Kaip šiandien atsimenu, kai vienas jo brolių susi- 
tikęs mane viename susirinkime, tuoj ėmė pasakoti apie savo 
brolio pamokslų gražumą. Jis tik vienų vieną dar buvo Mari- 
jampolėje pamokslą pasakęs ir tai dar diakonu būdamas, o ta- 
čiau taip visi buvę sužavėti tuo pamokslu, jog ilgai vieni kitiems 
apie tai tik ir pasakoję. 

Apie tą pat diakono Matulaičio pamokslą Marijampolės 
bažnyčioje aš girdėjau vėliau iš vieno mano draugų, kuris sa- 
kėsi, taip esąs įsidėmėjęs tąjį jo pamokslą, kad šiandien jau 
trisdešimt ketveriems metams praėjus, o atsimenąs visą ir be- 
veik galįs žodis į žodį atpasakoti. Ir iš tiesų, turinį labai sklan- 
džiai atpasakojo. Pamokslininkas aiškinęs išdidumo bei puiky- 
bės pasireiškimą įvairiuose Iluomuose. Piemėnukas, girdi, di- 
džiuojąsis ir keliąsis puikybėn mokėjimu geriau už kitus bota- 
gu pliaukštelti. Pusbernis rodydamasis, kad pajėgiąs tiek, kiek 
bernas; bernas vėl stengiąsis pralenkti net patį šeimininką. Šei- 
mininkai (gaspadoriai) neturėdami vieni prieš kitus kuo didžiuo- 
tis, tai bent tuo, kad galį daugiau išgerti svaigalų ir pan. Kai 


173 


kurie taip besirodydami savo jėgomis prageria ne tiktai visą sa- 
vo ūkio pelną, tarnų algas, geresniuosius drabužius, bet perlei- 
džia per savo gerklę net visą savo ūkį su trobomis, tvoromis, 
padarais bei su gyvuliais... Tokis pamokslas kaimo žmonėms 
aiškus, suprantamas. Pavyzdžiai imti stačiai iš kasdieninio jų 
gyvenimo. Jie juos mato kasdien ir kasdien atsimena bažnyčioj 
girdėtą pamokslą. Todėl šitoki pamokslai eina iš lūpų į lūpas, 
iš kartos į kartą, kaip kokia pasaka ar priežodis, ir palieka 
žmonėse savo gerų vaisių. Deja tiktai, kad nevisi pamokslinin- 
kai sugeba taip aiškiai dėstyti tikybos bei dorovės tiesas. 

Žmonės išgirdę kurį kunigą šitaip kalbant, nesigaili jam 
pagyrimų. Jaunam diakonui J. Matulaičiui todėl teko taip pat 
daugybė pagyrimų. Mano draugas sako, pats savomis ausimis 
girdėjęs, kaip po to Marijampolėje pamokslo vyrai (seni ir jauni) 
išėję iš bažnyčios ir sustoję „pasipypkiuoti“, krapštydami pyp- 
kes tarp savęs kalbėjęsi: 

— Tai, brač, negaila, kad Matulaičių Jurgis Akademiją 
eina. Šitokio pamokslininko tai yra kas pasiklausyti... 

Girdėdamas tokius dalykus pasakojant apie marijampolietį 
kunigą, užsigeidžiau nors kartą išgirsti tą nepaprastą pamoks- 
lininką. Sunku tačiau buvo ko tikėtis. Arkivyskupas Jurgis tuo- 
met buvo jau Petrapilio Akademijoje profesorium, tėviškė jau 
buvo perėjusi į svetimas rankas, tai jau nelabai kas ir traukė 
ji į šį kraštą parvažiuoti. Bet mano laimei, vasaros sulaukus, 
jis tuč ir parvažiuoja į Marijampolę. Tokiu būdu man teko ar- 
čiau su juo susipažinti ir jo pamokslą išgirsti. 


3. Mano pirmas susitikimas su profesorium J. Matulevičium 


Buvo tai, rodos, 1908 m. vasaros pabaigoje. Vieną rytmetį 
einu aš vienuolyno koridorium, arba kaip anuomet žmonės va- 
dindavo „cieliais“, ir susitinku du svečius kunigus. Vienas jų 
buvo man jau kiek matytas, būtent, prof. P. Būčys, dabartinis 
Olimpo vyskupas ir Marijonų Generolas, o antras buvo visiškai 
nematytas. Iš pažiūros labai kuklus, lėtas, neaukšto ūgio. Man 
pasirodė, kad koks jaunas „vikarėlis“ ar net klierikas, kad toks 
nedrąsus. Taigi pasisveikinęs su prof. Būčiu, tuoj klausiu, o čia 
koks kunigėlis. Prof. Būčys užuot paaiškinęs ir pristatęs man 
svečią, tik linksmai nusišypsojo, reikšmingai į jį pažiūrėjęs. Aš 
tuoj supratau, kad čia mano kas netinkamo pasakyta, arba ki- 


104 


taip sakant, išsišokta. Aš lyg iš tono išmuštas, žiūriu ir neži- 
nau, nuo ko toliau pradėti, bet pasiskubino mane gelbėti pats. 
mano „nepažįstamasis svečias“. Paduodamas man ranką, tykiu 
labai mandagiu balsu tarė: 

— Matulaitis. 

Man užteko dabar. Vadinas, tasai garsusis žmogus ir pa- 
mokslininkas, apie kurį aš tiek esu girdėjęs! Susyk atsipeikėjau 
ir su didžiausiu džiaugsmu jį pasitikau, Netrukus turėjau pro- 
gos išgirsti ir jo pamokslą. Gimnazijos mokiniams baigėsi atos- 
togų metas. Už dienos ar poros turėjo prasidėti mokslo metai. 
Jų pradžioje mokiniams paprastai laikomos iškilmingos Mišios 
ir sakomas pamokslėlis. Jį sakydavo gimnazijos prefektai. Da- 
bar gi, atsilankius tokiam garbingam svečiui, prefektas kun. M. 
Gustaitis kaip tik užkvietė prof. Matulaitį su pamokslėliu mo- 
kiniams. 

Sužinojęs, kad prof. Matulaitis sakys mokiniams pamokslą, 
nutariau būtinai to pamokslo išklausyti. Kaip tik šv. Mišios pra- 
sidėjo, aš jau sėdėjau šalia altoriaus suolelyje ir laukiau pamoks- 
lo, norėdamas visą nuo galo ligi galo išklausyti. Pasiryžęs bu- 
vau akylai žiūrėti bei sekti pamokslininko ne tik žodžius, bet 
ir visą jo judėjimą: rankų mostus, veido išraišką, balso keitimą. 
Žodžiu viską, kas pamokslininkui svarbu, Pagaliau šv. Mišios 
baigėsi, pamokslininkas atsigręžė į jaunus savo klausytojus ir 
persižegnojęs pradėjo kalbėti. Kalba paprasčiausiu būdu, be jo- 
kių ypatingų įžangų, nekeldamas savo baisu nei perkūnų nei 
žaibų, nežaisdamas rinktiniais aukštais, sunkiai suprantamais 
žodžiais. Jis kalba ne kaip didis kalbėtojas, norįs žmones su- 
žavėti savo žodžiais (dažnai visai bereikšmiais), bet kaip tikras 
tėvas, kalbąs savo mylimiausiems vaikučiams. Jo kalba tokia 
aiški, kad mažiausias ją gali suprasti; kalba taip švelniai ir įti- 
kinamai, kad visi klausytojai (jaunimas) atsidėję kiauso, bijoda- 
miesi, kad nė žodelis jiems pro ausis nepastebėtas nepaspruk'ų. 
Visų akys smigte įsmigusios į kalbėtoją. Jo žodžius, rodos, 1y- 
te ryja. 

Apie ką jis kalbėjo? — Apie labai gerai visiems žinomus 
dalykus, kuriuos mokiniai ne kartą gal yra girdėję ir iš tėvelių 
ir iš prefektų. Dabar tačiau jie su tokiu susidomėjimu klauso, 
tarsi dar niekad tų dalykų nebūtų girdėję. Bažnyčioje taip ty- 
ku, nė šnapšt. Vieno tik pamokslininko ramus, švelnus, iš šir- 
„dies tekąs balsas, tarytum pavasario vandens srovė, pro tą bend- 


175 


rą tylą skverbiasi gilyn į klausytojų tarpą, darydamas sau ta- 
kelį artyn prie jaunųjų širdžių, kad jose galėtų paskęsti, išleisti 
savo daigelius ir iškerojęs pražystų gerų darbų bei dorybių 
žiedais... — Pažiūrėkite, mylimieji, dažnai į blizgančias savo 
apsiaustėlio sagas — kalbėjo pamokslininkas. — Ar nepaste- 
bėsite jose žibant ir mirgant jūsų gerųjų tėvelių ašarų, kurias. 
jiems dažnai pareina dėl jūsų gerovės išlieti? Gal ne vieno 
tėveliai patys dėvi prastą sulopytą drabužį, kad jus galėtų gra- 
žiau aprėdyti? Gal ne vienam reikia atitraukti sau nuo burnos 
paskutinis duonos kąsnis, kad galėtų jums gardesnį kąsnelį 
sutaupyti... 

Kalbėtojas baigė kalbėjęs, o klausytojai dar klauso, dar 
nesijudina iš vietų. Jiems ausyse dar skamba malonus pamoks- 
lininko balsas. Jautresnieji, išsitraukę iš kišeniuko nosinaitę, 
draugams nematant, skubinasi pašalinti vyrams lyg ne visai 


tinkamo susijaudinimo ženklą — netyčiomis iš po blakstienos 
išsiveržusią ašarėlę... Tai štai kame buvo visa jo pamokslų 
žavinti jėga — jo tėviška širdis ir gryniausios tiesos žodis! 


Nereikėjo jam ieškoti nepaprastų rinktinių žodžių bei posakių, 
nereikėjo vartoti jokių ypatingų iškalbingumui padidinti prie- 
monių, jam užteko paprastoji kasdieninė kalba, pavartota pa- 
prasčiausiu būdu, o papuošta Dievo ir artimo nuoširdžia meile, 
Kiek man vėliau teko girdėti Arkivyskupo Jurgio pamokslų, 
visuose tos pat priemonės būdavo vartojamos ir visuomet su 
geriausiais padariniais bei vaisiais. 


4. Visiems gero velijo 


Neatsimenu gerai, kuriais tai buvo metais, dar prieš D. 
Karą, važiuodamas iš Varšuvos traukiniu, netyčiomis įsėdau į 
tą pat vagoną, kuriame važiuota ir Arkivyskupo Jurgio. Nu- 
džiugau, kad turėsiu malonų ir pažįstamą draugą. Ne pro šalį, 
matyt, ir jam buvo tasai mudviejų susiėjimas, nes vienam be 
pažįstamų ilga kelionė nusibosta. Susėdame viename kamba- 
rėly (kupė) ir pradedame kalbėtis apie dienos naujienas, apie 
šį, apie tą. Bekalbėdamas, nusipasakojau, kad esu susirūpinęs 
steigimu naujo tipo amatų mokyklos, kurioje galėtų be jokios 
iš šalies pagalbos mokytis ir turėtų išlaikymą bei mokslą pa- 
vargusių tėvų vaikai. Tokiu būdu, mano nuomone, būtų galima 
žmonių skurdą kiek sumažinti, jei jie išmoktų gerai amatų. 


176 


Lietuvoje gerų amatininkų kaip tik trūksta. Amatininkai gauna 
ar tik ne geriausią Lietuvoje užmokestį. Išdėsčiau jam visus 
savo sumanymus ligi smulkmenų, norėdamas išgirsti jo nuo- 
monę apie tą dalyką. Išklausęs visko atidžiai, jis man atsako: 

— Kad Tamstos sumanymas labai gražus ir vertas palai- 
kymo, tai negali būti dviejų nuomonių, bet turiu pastebėti, kad 
toki dalykai, kaip mokyklos įsteigimas ir jai vadovavimas be 
vienuolių sunku bus išlaikyti. 

Čia jis man pradėjo pasakoti apie jam žinomas panašias 
mokyklas, kur vienuoliai vadovauja, kaip jos gražiai keroja, 
vystosi ir dideliausios žmonėms naudos duoda. Todėl ir manąjį 
sumanymą reikia vykdyti išvien su vienuoliais, kurie tokiomis 
mokyklomis yra susirūpinę. Mat, jo paties jau būta vienuolio, 
nors aš apie tai buvau dar nežinojęs, ir kaip tik norėta tokios 
rūšies mokyklas steigti, ir tai ne kur kitur, o Marijampolėje. 
Taip pat ir aš planavau savąją amatų mokyklą Marijampolėje 
įsteigti, nieko nmežinodamas apie Marijonų atgaivinimą ir jų 
planus. Jis nenorėdamas vienuolyno paslapties man išduoti, o 
vėl nujausdamas, kad bus sunku manajai mokyklai konkuruoti 
su vienuolių mokykla, stengėsi švelniai mane įspėti ir nuo be- 
reikalingų nuostolių išgelbėti, 

Aš, žinoma, visiškai pritariau jo nuomonei, kad sunku 
vienam panaši mokykla išlaikyti. Bet kadangi turėjau jau nusi- 
žiūrėjęs ir beveik susitaręs labai gerą vaikiną, baigusį batsiuvių 
mokyklą Varšuvoje ir turintį gražų paliudijimą, vis dėlto nuta- 
riau savo laimės pabandyti. Nežinau, kas būtų buvę iš mano 
mokyklos, jei nebūtų karas sutrukdęs. Mano nužiūrėtasis į mo- 
kyklos vedėjus amatininkas ir dabar gyvena Marijampolėje, 
turėdamas savo namus, didelę apavų krautuvę ir nemažą daro 
biznį savo amato reikmenų sindikate dalyvaudamas. 

Taigi, kad ir būčiau gal nežuvęs turėdamas. tokį sąžiningą 
mokyklos vedėją, bet vis dėlto negaliu užmiršti Arkivyskupo 
Jurgio malonaus įspėjimo, kad gresė nepapiselimns, o kartu su 
juo ir bereikalingos išlaidos. 


5. Širdies jautrumas ir artimo meilė 


Tame pat kambarėlyje kartu su mudviem važiavo dar 
keletas nepažįstamų asmenų. Jų tarpe viena susirgusi senelė 
ponia. Mudviem besikalbant, žiūrime, toji' senutė stengiasi susi- 


177 


rasti savo apautuvą, kurį buvo nusiavusi ir padėjusi po suolu. 
Ir šiaip bando pasiekti ir taip, negali ir gana. Kiek mūsų tame 
kambarėlyje buvo, visi matėme tą senelę besikamuojančią su savo 
apautuvu, bet nė vienam neparėjo į galvą jai padėti. Vienas tik 
prof. Jurgis Matulevičius savo jautria širdimi atjautė senelės 
vargą ir, nieko nelaukdamas, lenkiasi, ima iš po suolo apautuvą 
ir paduoda senelei. Kiek malonumo ir džiaugsmo tuo patarna- 
vimu padarė jis tai vargšei, tai sunku plunksnos pabrėžimu 
aiškiai nusakyti. Reiktų kiekvienam norinčiam suprasti jos 
dėkingumo dydį, pamatyti kaip saule nušvitusį baltplaukės 
senelės veidą ir tarsi du deimantus džiaugsmu nušvitusias jos 
akis!.. 

Mums, kartu ten važiavusiems ir nepasiskubinusiems se- 
nelei į pagalbą, pasidarė kiek koktu dėl savo storžieviškumo ir 
širdies surambėjimo. Visi sužiūrome į „samariečio“ pareigas 
einantį rimtą profesorių, turintį dar nuo ligos sužalotą koją ir 
sunkiai ją valdantį, o mes daug jaunesni, sveikesni ir galintys 
greičiau patarnauti silpniesiems, nė nekrustelėjome nuo vietos... 
Kokia gėda! Koks pamokymas be žodžių, pavyzdžiu man ir, 
manau, visiems tai mačiusiems liksis atmintyje per visą gyve- 
nimą. Toji pamoka man daug kartų padėjo nudžiuginti vargšą, 
padėjo išvengti nemalonių priekaištų, daug kartų padėjo surasti 
Jėzui suklydusių avelių. 


6. Visų širdis patraukiąs Vadas 


Išganytojas, rinkdamasis apaštalus, galėjo, rodos, išsirinkti 
kogeriausius. Kaip matome, tačiau, visokių atsirado: ir Judas 
išdavikas, ir Petras tris kart Jo išsigynusis, ir kiti ieškantieji 
tik Žemės gėrybių ir dėl vietų nuolatinius ginčus kelią. Kiek 
daug turėjo Viešpats vargo, kol juos sutvarkė, išmokė, nuolan- 
kius padarė, prirengė, kad būtų tinkami Jo karalystei platinti. 
Tai Kristus, o ką kalbėti apie žmogų, kokiu buvo ir Arkivys- 
kupas Jurgis? Kaip sunku jam buvo surinkti į savo įkurtąją 
Vienuoliją tinkamų vienuolių ir užlaikyti jų tarpe drausmę, 
meilę, vienybę, kelti juos į tobūlybę? Kiek čia reikėjo įdėti 
darbo, kantrybės ir takto išlaikyti? Iš visur surinktus žmones, 
kad ir geros valios, bet įvairių papročių, įvairių pažiūrų, įvairių 
nuotaikų! Tą viską pataikyk, kad nori, suvesti į vieną glaudžią 
vienybę, sudaryk iš daugelio surinktų iš visur vieną sukriai 


12* Arkivysk. J. Matulevičius 


178 


broliškos meilės ryšiais susijusią šeimą! Jis pataikė tai pada- 
ryti vadovaudamasis Kristaus paliktuoju pavyzdžiu. Jame visi 
jautėmė Kristų gyvenant. Kaip jis mokėjo prie kiekvieno prieiti, 
su kiekvienu pasikalbėti, susekti jo išvidinį gyvenimą, jo tikslus 
ir norus! 

Jis niekuomet neprimesdavo kitiems savo pažiūrų ir norų. Nors 
kiekvienas vienuolis, stodamas į Vienuoliją, daro paklusnybės 
įžadus visame kame (išskiriant nuodėmę) savo vyresniųjų klau- 
syti, jų valią pildyti, tačiau Arkivyskupo Jurgio įsakymuose ir 
paliepimuose kiekvienas matė vyresniųjų planus nuostabiai su- 
derintus su savo planais, tarsi čia ne vyresniųjų buvo įsakymas, 
bet jo paties sumanymas. Jis mokėjo savo pažiūras taip pritai- 
kyti prie visuomenės pažiūrų, kad negalima buvo net vienų 
nuo kitų atskirti. Kitaip sakant, jis mokėjo per privačius pasi- 
kalbėjimus su paskirais Vienuolijos nariais taip jų pažiūras 
nustatyti, kad Vado pažiūrose jie matydavo savąsias. Tokį 
Vadą turint, be abejo, miela gyventi ir dirbti patiems Vienuolijos 
nariams, ir darbo vaisiai bematant gausūs pasirodo. Ligi kokio 
laipsnio jo nuolankumas ir pasitikėjimas savo broliais vienuo- 
liais prieidavo, nemačiusiam net sunku būtų įsivaizduoti, 
Pavyzdžiui, rengdamas konkordato projektą, klausdavosi net 
mus mažai nusimanančius šiuo reikalu patarimo. Sumanęs kokį 
naują dalyką, vienas nespręs, būtinai pasitars su kitais. Išklau- 
sys kiekvieno nuomonės ir kur tik bus galima pasinaudos ja. 

Todėl taip veržėsi į Marijonus, kurie tik jautėsi kiek pa- 
šaukti. Mat, visus viliojo didingas ir šventas Arkivyskupo asmuo. 


7. Popiežius Pijus XI ir Arkivyskupas Jurgis 


Kiek brangino Arkivyskupo Jurgio šviesų protą ir pamal- 
dumą dabartinis Popiežius Pijus XI, galime numatyti iš to, 
kad jis būdamas dar tik Šv. Sosto Nuncijum Varšuvoje, kaip 
Achilles Ratti, norėdamas tinkamai atsilaikyti sau rekolekcijas 
ir atsinaujinti dvasią, pasirinko toms rekolekcijoms vadovauti 
ne ką kitą, bet Arkivyskupą Jurgį. Juk Varšuvoje tuo metu 
buvo jau gana įvairių vienuolijų, buvo pagarsėjusių dvasininkų 
sugebančių rekolekcijoms vadovauti gana daug, tačiau Nuncijus 
pasirenka ne ką kitą, bet mūsų Jurgį Matulaitį ir atvykęs į 
Marijonų vienuolyną Bielanuose jo vadovaujamas atlaiko reko- 
lekcijas! Tapęs paskui Popiežium Pijum XI, taip pat neužmiršo 


179 


pareikšti savo visiško pasitikėjimo Vilniaus vyskupu Jurgiu 
Mutulevičium. Nuolat gaudamas iš Vilniaus tautininkų partijos 
visokių skundų bei šmeižtų prieš Vyskupo Jurgio asmenį, 
nedaug jų paisė, žinodamas jų neteisingumą ir piktą tikslą. 
Užuot papeikęs ar pabaręs Vilniaus Vyskupą ar jį perkėlęs į 
kitą vyskupiją, kaip lenkai norėjo, Popiežius sava ranka rašy- 
tame laiške pareiškia Vyskupui Jurgiui visišką pasitikėjimą ir 
žadina toliau taip teisingai ir energingai valdyti pavestąją savo 
globai aviją, kaip valdęs. Kad suramintų kenčiantį didžiausių 
nemalonumų iš lenkų tautininkų pusės vyskupą, Šv. Tėvas savo 
laiške pabrėžia aiškiai, jog jis žinąs visas tas kančias, kurias 
tenka vyskupui kentėti, suprantąs, kaip sunku tokiose sąlygose 
vyskupiją valdyti ir pareiškigąs jam nuoširdžios užuojautos. 

Kada pagaliau Vilniuje gyvenimas pasidaro nebeįmanomas, 
lenkų tautininkai ir pati valdžia iš visų pusių stengiasi vysku- 
pui avijos valdymą apsunkinti ir trukdyti, jis kreipiasi pats į 
Šv. Tėvą, prašydamas, jei galima, kad atleistų jį nuo užimamos 
Vilniaus vyskupo vietos ir leistų jam užsiimti tik Marijonų 
Vienuolijos reikalais. Šv. Tėvas prašymą išklausė, nuo vys- 
kupijos valdymo atleido, bet neleido vien tik Vienuolija 
rūpintis. Šv. Tėvas, žinodamas velionio švelnumą ir išmintį, 
norėjo panaudoti Bažnyčios kitokiems reikalams, būtent paskirti 
jį Vizitatorium į Lietuvą, pakeldamas jį arkivyskupu ir įgalio- 
damas daryti savo vardu viską, kas ir kaip jam atrodys nau- 
dinga ir reikalinga. Šv. Tėvas neapsivylė — ko nepataikė 
daryti kiti jo atstovai, Arkivyskupas Jurgis padarė vieneriais 
metais. 


6. Amerikos lietuviai ir Arkivyskupas Jurgis 


1926 metai Arkivyskupui Jurgiui buvo sunkaus darbo ir 
didelio nuovargio metai. Jis atsilankęs tais metais į pagarsėjusį 
visame pasaulyje Eucharistinį Kongresą Čikagoje, turėjo atsto- 
vauti visiems Lietuvos katalikams ir dalyvauti įvairiuose posė- 
džiuose, iškilmingose procesijose, laikyti paskaitas bei prakalbas. 
Šitiek darbo ir tvirtos sveikatos žmogų galėjo smarkiai nuilsinti, 
tai apie Arkivyskupą Jurgį nėra nė kalbos. Senosios ligos 
pėdsakus jis nuolat nešiojo. Jis mokėjo tačiau savo negales 
taip paslėpti, kantriai nukentėti, niekam nė žodeliu nesiskųsti, 
kad rodės esąs sveikas ir stiprus. Tačiau arčiau jį pažinusieji 


180 


sako, kad jo sveikata visuomet svyruodavusi. Tokią ilgą iš 
Lietuvos padaręs kelionę, negaudamas poilsio, tuoj vėl įsikinko 
į darbą, kurį jis, kaip paprastai, dirbo sąžiningai ir atsidėjęs. 
Juo labiau, kad jautė į save atkreiptas visos Lietuvos akis, 
laukiančias per jį savo tėvynei ir tautai garbingo pagarsinimo 
pasaulio akyse. 

Kiek man teko nugirsti iš Kongrese dalyvavusių kunigų, 
stačiai jie stebisi Arkivyskupo Jurgio patvarumu ir kantrybe, 
kad galėjo tiek iškentėti. Pavyzdžiui, didžioji procesija Munde- 
leine, kurios metu smarkus lietus užklupo visus lauke. Sako, 
Arkivyskupas Jurgis buvęs taip permerktas perdėm, kad siūlo 
galo mebuvę ant jo sauso. Argi jo skaudančiai kojai ir sveika- 
tai bendrai negalėjo tai nepakenkti? — Be abejo, nelengva buvo 
jam toji procesija, tačiau niekam jis nesiskundė, jokio ypatingo 
poilsio po to nereikalavo. Mat, laukė jo nauja, visai nesitikėta 
misija, būtent lankymas lietuviškų parapijų. Lietuviai ateiviai 
daug turėjo vargo, kol prisiprašė vietos vyskupų, kad leistų 
jiems savas bažnyčias pasistatydinti ir savo tėvų kalba Dievą 
garbinti. Iš tiesų, koks vargas vargšui ateiviui, kai jis svetimam 
krašte, nemokąs vietinės kalbos, neturįs savo bažnyčios nei 
kunigo, kuris galėtų jo sielos reikalus aprūpinti! 

Suprantamas todėl dalykas, kad pirmieji lietuviai ateiviai 
arba turėjo pamažėl nuo tikėjimo atšalti, ką daugelis ir padarė; 
arba norintieji išlaikyti savo nesugadintą tikėjimą, laukė, kaip 
gervė giedros, kol susilauks savąjį kunigą ir savą bažnyčią 
pasistatydins. Ačiū Dievui, pamažėl daugeliui jų pavyko vargais 
negalais savo parapijas įsigyti, nors visi turėjo apsikrauti dide- 
lėmis skolomis ir kasmet mokėti bankininkams nemažas pinigų 
sumas nuošimčių. Paprastųjų parapijos kunigų lietuviai jau turėjo 
(nors maža), tačiau nė vieno vyskupo visoje Amerikoje lietuviškai 
mokančio kalbėti nebuvo. Tuo tarpu kitos tautos: ir vokie- 
čiai, ir lenkai, net slovakai ir ukrainiečiai savus vyskupus 
turėjo. Kaip labai norėjosi ir mūsų broliams kada išvysti savą 
lietuvį vyskupą Amerikoje besilankant! 

Su kokiu džiaugsmu ir pasididžiavimu todėl mūsų broliai 
pasitiko Arkivyskupą Jurgį į čia atvykusį!.. Susilaukę tokios 
progos, kokios dar niekados nebuvo turėję, argi galėjo ja nepa- 
ssinaudoti ir savojo vyskupo į savo parapiją nepasikviesti? Vos 
Kongresas baigėsi, o jau daugybės prašymų iš visų Amerikos 
kraštų pasipylė, prašydami Arkivyskupą pas save į svečius. 


187 


Matydamas tokį gyvą reikalą ir taip ištroškusius žmones savo 
ganytoją matyti savo pastogėje, ar galėjo jis atsisakyti nuo to 
darbo? Suprasdamas tokio lankymosi visą svarbą, tiek iš atžvil- 
gio į tikybą, tiek į tautybę, Arkivyskupas Jurgis kad ir labai 
pavargęs jautėsi po eucharistinių iškilmių, tačiau dėl Dievo 
garbės ir katalikų naudos, ryžosi leistis į sunkų, be galo sunkų 
darbą: apsiėmė vasaros metu, pačiuose karščiuose lankyti visas 
lietuvių parapijas. Iš viso jis yra aplankęs su viršum 92 para- 
pijas, išmėtytas po visus plačiosios Amerikos kraštus. Vadinasi, 
per 120 dienų aplankė 92 vietas — beveik kasdien naują vietą. 
Pats laikydavo pamaldas, sakydavo pamokslus ir dar, kur 
prireikdavo, ir kitus atlikdavo bažnyčios patarnavimus. Po 
pamaldų kai kuriose parapijose būdavo parapijos salėse susi- 
rinkimai, dažnai nusitęsiantys po kelias valandas. Kokių pasitaiko 
tų salių, kiekvienas nusimano, kam teko jas lankyti. Paprastai 
tai esti po bažnyčia ar šiaip požemiuose: drėgna, neišvėdinta 
kaip reikiant, tamsoka. Tokioje salėje išbūti kelias valandas, 
kai net oro kai kada pritrūksta kvėpuoti, o ką bekalbėti apie 
prakalbas? O jis dėl katalikų ir lietuvių naudos nepasibaisėjo 
tuo sunkiu darbu. 


Kiek džiaugsmo tuo savo aplankymu jis sukėlė lietuviuose 
sunku ir pasakyti. To garsaus lankymosi atgarsiai dar ir šian- 
dien pasilikę žmonėse. Tose parapijose, kur teko jam kokį 
ypatingą patarnavimą atlikti, kaip pav. Cicero, Ill, kur pa- 
šventino naujai kun. J. Vaičiūno pastatytą puikią mūro baž- 
nyčią, tai negal juo atsigėrėti. Jo paveikslas iškabintas viešumoj, 
kad vaikų vaikai žinotų, jog ši bažnyčia yra vienintelė, kurią 
yra pašventinęs vyskupas— lietuvis Jurgis Matulevičius! Bet ir 
visose kitose parapijose, kur tik jo lankytasi, atsimena tą dieną 
ir laimina, kad lietuvis vyskupas savus žmones yra lankęs. 
Būtinai kiekvienam naujai atsilankiusiam svečiui ar misijonie- 
riui tuo vietos žmonės turi pasigirti ir pasididžiuoti. Jis Ame- 
rikoje lankydamasis praskynė Marijonų Vienuolijos takus į 
lietuvių širdis. 

Jei šiandien Marijonai, o kartu visi Amerikos lietuviai, 
turi gražiąją kolegiją Thompsone, Conn., tai taip pat reikia 
dėkoti ne kam kitam, kaip velioniui Arkivyskupui. Jis pirmas 
metė mintį apie būtiną reikalingumą šitokios įstaigos Amerikos 
lietuviams ir įsteigė pirmąją Marian Hills Kolegiją, kaip prad- 
menis šiai antrojai gražiajai. Jis taip lankydamasis po lietuvių 


782 


kolonijas, savo maloniu būdu, savo darbštumu patraukė prie 
savęs visų širdis: tiek paprastųjų žmonių, tiek jų vadų — 
kunigų. Kiek man teko su misijomis lankytis ar rytų valstybėse, 
ar vakarų — visur ir iš visų girdėjou tik pasigėrėjimą velioniu. 
Daugelis jį laiko šventu žmogum. 


9. Amerikos gyvenimas Arkivyskupui Jurgiui padarė 

didelio įspūdžio 

Kiek Amerikos gyvenimas bendrai, o ypač bažnytinis buvo 
padaręs įspūdžio į Arkivyskupą Jurgį, aiškiai galima buvo pa- 
stebėti iš jo kaibos, pasiryžimų bei drąsių užsimojimų, kuriuos 
jis rodė pargrįžęs į Lietuvą. Amerikos parapijų sutvarkymas, 
vadovavimas, šv. Mišių branginimas, jaunuomenės rūpestingas 
auklėjimas, draugijos, paskaitos, prakalbos, susirinkimai bei 
pasitarimai jam labai patiko. Pargrįžęs į Lietuvą tiek jis ir 
tekalbėdavo didesniuose susirinkimuose, kad reikia ir Lietuvoje 
panašiai pradėti parapijas tvarkyti. Kad prie parapijų būtų 
salės susirinkimams, pasilinksminimams ir kitokiems parapijie- 
čių, o ypač jaunuomenės, reikalams. Kad kitiems tokių dalykų 
nemačiusiems duotų pavyzdį, jis būtinai buvo nutaręs Marijam- 
polėje tuoj pradėti parapiją panašiai tvarkyti. Vieną dieną susi- 
šaukęs mus visus, išpasakoio savo sumanymus ir, išsivedęs į 
kiemą, pradėjo ieškoti tinkamos vietos didžiulei salei, kur 
būtų galima jaunuomenei doriems pasilinksminimams įtaisai, 
biblioteka, paskaitoms salė ir t. t. Jo nuomone, išlaidų tokiems 
dalykams nereikią paisyti, jos atnešią nepalyginamai didesnį 
dvasios pelną. Bepigu valdyti parapiją šviesią, dorą iš susipra- 
tusių katalikų susidedančią! 

Be galo didelio įspūdžio jam padaręs Amerikos katalikų 
susirūpinimas jaunuomenės katalikišku auklėjimu. Kiek daug 
čia pristatyta katalikiškų parapijinių mokyklų ir kokių erdvių, 
puikių, brangiai atsiėjusių! Koks brangus jų išlaikymas, o ta- 
čiau katalikai, suprasdami, kad be jų negalima katalikiškai 
išauklėti jaunosios kartos, nesibijo išlaidų. Jie žino gana gerai 
jog tos išlaidos sugrįš kitu keliu, būtent gražiai išauklėti vaikai 
bus doresni, geresni, taupesni, darbštesni. Tokiu būdu tos iš- 
laidos šimteriopai atsilygina. 

Skaudu, kad žiaurioji mirtis, kaip žiedą ankstyvoji šalna, 
daug gražių jo sumanymų kartu su juo patimi pakirto prieš 
laiką ir 1 gi.šiol paliko juos neįkūnytus. 


IŠ LAIŠKŲ 


Knygos redakcija gavo iš visuomenės laiškų, 
kurių charakteringesnes ištraukas čia paskelbiame, 
Red. 


* 


Mūsų tėvelis mirė, mano broliukui Jurgiui esant kokių 
dviejų ar trijų metų. Pasiliko dar gera, maloninga motina, bet 
liguista: daugiau turėjo gulėti lovoje, negu vaikščioti. 

Svarbiausia ir beveik vienintelė Jurgučio globėja liko 12 
metų sesutė Emilija. Ši labai jį mylėjo: ką tik gaudavo, pir- 
miausia nešdavo Jurgučiui, kaip ji mėgdavo šitą savo broliuką 
vadinti. Ji jam tikrai pavadavo mamytę: prižiūrėdavo, praus- 
davo, maudydavo jį kūdroje, net gegužės mėn. — gana dar šal- 
tam vandeny. Gal dėl to Jurgis iš mažens užsigrūdino prieš 
nemalonų orą ir šaltį. Tačiau, tur būt, taip pat iš Emilijos įgavo 
to būdo švelnumo, malonumo, kokiu pasižymėjo sesutė. 

Aš tada jau buvau studentas matematikas Maskvos uni- 
versitete. Pastebėjęs Jurgučio nepaprastus gabumus, ėmiaus jį 
mokyti ir rengti į gimnaziją. Malonu man buvo su juo dirbti 
ir vaikščioti: įdomaudavosi jis kiekviena žolele, kiekvienu gam- 
tos reiškiniu; klausinėdavo iš kur atsiranda žaibas, dėl ko čia 
tokie, o ne kitokie augalai auga ir t. tt Žodžiu, visa jam rū- 
pėjo. Per vieną vasarą aš jį prirengiau į Marijampolės gimna- 
ziją, kur jis išlaikė į pirmą klasę egzaminus. 

Andrius V. M. Matulaitis 
* 


Man neteko arčiau pasipažinti su velioniu arkivysk. Matu- 
levičium. Bet man teko du kartus gėrėtis jo plačiu išsilavinimu, 
didele išmintimi, aiškia mintimi ir tikru žmoniškumu. Pirmą 
kartą tai buvo prieš karą, kai Kaune buvo surengti vadinamieji 


164 


„Sociologiški kursai“ ir jis atvykęs iš Varšuvos turėjo paskaitą. 
Antrą kartą, atvykus jam po karo į Vilnių ir apėmus vyskupo 
sostą, besikuriančios Lietuvos valstybės pirmoji vyriausybė su p. 
A. Voldemaru pryšakyje iškėlė pietus jam pagerbti. Tose vai- 
šėse, be lietuvių, dalyvavo žydai, lenkai ir gudai. Į visų tautų 
ir tikybų atstovų prakalbas, nukreiptas į jį, vyskupas atsakė 
taip, kad tiktai gėrėtis teko. Kalbų turinio neturiu užsirašęs, 
tai ir rašau tiktai savo gražaus jausmo atsiminimą. 
Kaunas. Prof. P. Leonas 
* 


Įsisteigus „Žiburio“ Draugijai ir jai pradėjus veikti, netru- 
kus paaiškėjo, kad nepakanka švietimo draugijos, bet reikia ir 
profesinių — ekonominių. Tad greit įsikūrė „Žagrė“ ir, be to, 
imta galvoti apie darbininkų organizavimą. Parašytuose įsta- 
tuose nebuvo numatyta savišalpa. Aš susirinkau panašių drau- 
gijų įstatus ir juos studijavau. Labiausiai man patiko lenkų 
„Krikščionių Darbininkų“ įstatai, pagrįsti savišalpa — tai pagal 
juos parašiau lietuviškus. Žinojau, kad rimtas darbininkų klau- 
simo žinovas yra kun. J. Matulevičius, Petrapilio Dvasinės Aka- 
demijos profesorius. Jam nusiunčiau įstatus peržiūrėti ir pa- 
taisyti. Grąžino pagirdamas, pridėjęs mažų pastabėlių. 

Draugijai jau veikiant ir atsirandant neaiškumų, kreipda- 
vausi į prof. J. Matulevičių, prašydamas patarimų. Jų niekuo- 
met neatsakydavo ir vieną kartą vienuolyno svečių kambaryje 
darbininkų susirinkimui maloniai teikėsi laikyti paskaitą. 

Marijampolė. A. Staugaitis 


* 


1919 m. Vilniuje po lietuvių katalikų mokinių „streiko“ 
dėl jų mokyklos bolševikinimo bendrabuty gyventi buvo ne- 
smagu.  Pasikalbėjęs su vysk. Jurgio Matulevičiaus tarnu A. M. 
radau ramią prieglaudą Vyskupo namuose. Laimė, kad bolše- 
vikai buvo išvyti, kitaip „streikininkams“, tur būt, blogai būtų 
buvę. Pas Vyskupą jaučiausi kaip pas tėvą: — ramu, malonu, 
nuoširdu. Rytais jam tarnaudavau prie Mišių. Laisvesniais 
laikotarpiais su Ekscelencija buvome susitarę viens iš kito 
mokytis kalbų, — jis iš manęs baltgudžių, aš iš jo — lotynų. 
Ekscelencija su manim šnekėdavo daugiausia baltgudiškai ir ši 
kalba jam gana gerai sekėsi. Taip pas vysk. Jurgį pagyvenau 
mėnesį laiko, apie ką ir dabar didžiai malonu prisiminti. 


165 


Antrą kartą su vysk. J. Matulevičium susitikau Lazdūnuose, 
Voložyno apskr. (dabar okup. Lietuvoje). Ten pas kun. J. Gum- 
baragį atostogaudamas, slapta ruošiau moksleivius į V. D. Vil- 
niaus gimnaziją. Vysk. Jurgis čia, matyt, buvo atvažiavęs vi- 
zituoti.  Pasivadino mane į sodą ir du vienu dvi ar tris valan-- 
das kalbėjomės apie Lazdūnus, jų žmonių savotišką kalbą, tar 
mę, labai įdomius papročius, būdą ir kit Ekscelencija sakė: 

— Joneli, čia užsirašinėk jų kalbos ypatybes, įvairius iš- 
sireiškimus, papročius ir t. t, — bus naudinga, 

Tai aš ir dariau, tik Vilniuje lenkai mane areštavę kon- 
fiskavo visus tuos užrašus. Kadangi Lazdūnų parapijoje buvo. 
baltgudžių, tai vysk. Jurgis kalbėjo ir baltgudiškai. Žmonės tuo 


buvo be galo patenkinti. 
Joniškis. Dr. J. Jusionis 


* 


Arkivysk. Jurgis Matulevičius mus, Metropolijos Semina- 
rijos auklėtinius, aplankė 1926 m. sausio 18 d. Buvo dvylikta. 
valanda. Dviejų vyskupų ir seminarijos vadų lydimas į vieną 
salę įėjo vidutiniško augumo apyžilis Ganytojas. Klierikų choras. 
ji pasveikino galinga giesme „Tu es Petrus“. Arkivysk. Jurgis 
buvo ramus, malonaus veido. Svečias prabilo. Kalbėjo jis. 
mums, kad Kristus į pasaulį atėjęs nešti ugnies ir vieno teno- 
rėjęs, — kad toji ugnis degtų. Pats Kristus buvęs dieviškosios 
ugnies auka. Pavyzdžiu nurodė šv. Paulių, jo kaitrią Dievo ir 
artimo meilę. 

— Mums visiems reikia tokios dvasios, tokio pasiaukojimo. 
Kristaus reikalams! Dirbdamas Kristui, dirbi tiek paskirų žmo- 
nių laimei, tiek ir visai visuomenei ir valstybei, nes tikyba — 
viso gėrio pagrindas. Iš visos Bažnyčios ir savo patyrimo sakau, 
reikia mokslo, bet labiau reikia Kristaus ugnies — šventumo, — 


baigė kalbą Ganytojas. 
Kaunas. K. P. Liepa 


* 


Rodos, 1924 m. išvykau į Vilnių pirkti seiniečiams maisto 
ir lietuviškų knygų. Vilniuje sužinojau, kad vienas vietos lenkų. 
laikraštis išvadino mane „lenkų ėdikų“, gyvačių literatūros pla-- 
tintoju, šaulių būrių organizatorium ir t.t. Aiškus buvo tikslas. 
mane paskelbti kažkokiu nusikaltėliu, reikalaujant man bausmės. 


2180 


Susirūpinęs einu tad pas vysk. J. Matulevičių, pasakau 
visą tą dalyką ir pareiškiu, kad esu pasiryžęs patraukti laikraštį 
atsakomybėn, tikėdamasis teisme tiesą apginti. 

— Norėčiau tik, — pridūriau, — šiuo reikalu išgirsti Jūsų 
„Ekscelencijos nuomonę. 

Liūdnai nusišypsojęs vyskupas tarė: 

— Ar manai, kad tam laikraščiui rūpi tiesa? Anaiptol! 
„Ar manai, patys jie tiki tą, ką apie tamstą rašo? Jei jie mane, 
vyskupą, drabsto purvais ir savo nebūtų dalykų prasimanymais, 
tai ar reikia stebėtis, kad tamstai tenka... Aš jų teisman ne- 
šaukiu — ir tamstai tą pat patariu. Tiesos nerasi, o laiko su- 
gaiši daug, nes bylą pradėjęs nerasi jos galo. Dirbkime Ap- 


vaizdos mums pavestą darbą — Dievas mūsų gynėjas. 
Marijampolė. Kun. A. Jasenauskas 


* 


Marijampolėje prie marijonų vienuolyno yra stalių dirbtuvė, 
kur dirba mašinom; yra kalvė, kuri daro ir taiso įvairius ūkiui 
„reikalingus dalykus; yra gėlynas, kur po stiklais auginamos gė- 
lės; yra sodas su gerai prižiūrimais daržais; yra elektros stotis. 
Visas šias įstaigas arkivyskupas Jurgis mėgdavo apžiūrėti, kada 
tik atvykdavo į Marijampolę, ir brolius gražiai ir švelniai žadin- 
„davo, kad jas vis geriau tvarkytų. 

1927 m. sausio mėnesio pradžioje, man buvo atsiųsti trys 
gėlių ir daržovių sėklų katalogai — du iš Vokietijos, vienas iš 
Paryžiaus. Vieną dieną po pietų aš pasakiau apie juos Arki- 
vyskupui.  Panorėjo jis pats juos pamatyti. Bevartydamas juos, 
skelbimuose rado keletą ūkio knygų apie naminius gyvulius ir 
sodą; pabraukė vieną prancūziška knygą apie sodą ir daržus, 
matyt, daug skaitomą, nes jos išėję jau 150 leidimų; pabraukė 
jis dar ir keletą kitokių knygų, ir liepė man jas parsisiųsdinti. 
Kitą dieną jis man įsakė įtaisyti vienuolyne amatų knygynėlį iš 
prancūziškų ir vokiškų knygų ir supirkti į jį visus lietuviškus 
raštus apie ūkį ir amatus. Aš nuvažiavęs į Kauną, vokiečių 
knygyne paėmiau amatų knygų katalogą. "Ten buvo skelbiama 
labai daug knygų, bet nenorėdamas daug pinigų išleisti, neži- 
nojau, ką rinktis. Tada arkivyskupas buvo Kaune. Nunešiau 
„jam tą katalogą. Jis pats jį visą peržiūrėjo, kelias dešimtis 
pabraukė ir liepė užsakyti knygyne. Padariau kaip jis man 
„buvo sakęs. Tai buvo kokia dešimt dienų prieš jo mirtį. Tada 


187 


buvo paskutinė jo kalba su manim. Po keleto dienų jis ren- 
gėsi atvykti į Marijampolę ir pašventinti Marijonų gimnazijos 
koplyčią. Bet to jis jau padaryti negalėjo: buvo jau susirgęs ir 
po kelių dienų atsiskyrė su šiuo pasauliu. Jo įsakymu mano 
užsakytos tosios amatų knygos parėjo, kai jis jau buvo palai- 
dotas. 

Kun. J. Totoraitis 


* 


1925 — jubiliejinių — metų proga buvau nuvažiavęs į 
Rymą. Sutikau ir arkivyskupą Jurgį, tada jau atsisakiusį Vil- 
niaus vyskupų Sosto. Kaip žinome, jam kai kas prikaišiojo, 
kad neturėjęs taip padaryti. Ta tema pasikalbėjome. Nors ar- 
kivysk. Jurgiui aš mažai buvau pažįstamas, tačiau jis labai nuo- 
širdžiai išpasakojo man Vilniuje patirtus skausmus, daugybę ne- 
malonumų, ypač iš dvasininkų patirtų. Ar besilankant valsty- 
bės prezidentui, ar per kokius šiaip žymius suvažiavimus — vi- 
sur jis buvęs nustumtas į paskutinę vietą. Pavyzdžiui, įvyksta 
visos Lenkijos mokytojų konferencija, — joje vysk. Jurgiui ne- 
buvo leista net prabilti Tuo atveju jis, kaip Bažnyčios atsto- 
vas, žinoma, negalėjo praleisti progos nepriminęs mokytojams 
jų uždavinius. Jis vis dėlto kalbą pasakęs. Kalbos mintimis 
buvę patenkinti ir mokytojai ir net spauda, žinoma, išskyrus 
vilniškę. 

Į klausimą, ar gerai padarė laisvai pasitraukdamas nuo 
Vilniaus vyskupų sosto, atsakė, kad jo pasitraukimas tik 
pažemino politikuojančius jo nedraugus ir, svarbiausia — Ap- 
vaizda jam skyrusi atlikti didesnius uždavinius.  Arkivysk. Jur- 
gis buvo labai susirūpinęs Lietuvos santykiais su Šv. Sostu. 

Dar kartą mačiausi su arkivyskupu Lietuvoje marijonų 
vienuolyne ir gėrėjausi jo išmintimi, kuklumu bei nuolankumu. 
Aš jį nors mažai pažinau, bet laikiau šventu žmogumi, labai no- 
rėjau gauti jo kokį daiktelį kaip relikviją... 

Kaunas. Kan. V. Jarulaitis 


* 


1919 metais, norėdamas atlikti savo metines rekolekcijas, 
buvau nuvykęs iš Kauno į Vilnių pas Vilniaus Tėvus Jėzuitus. 
Po rekolekcijų buvo Naujų Metų išvakarės. Visi kunigai, pa- 
skirtą valandą rinkosi į Vyskupo rūmus Vyskupo sveikinti. Nu- 
vykau ir aš su Tėvu Rudnickiu, Vilniaus Jėzuitų Vyresniuoju. 


188 


Susirinkus kunigams, į salę atėjo Vyskupas Jurgis. Tai pirmą 
kartą aš jį mačiau. Jis atrodė kiek pavargęs ir išblyškęs. Jo 
akyse blizgėjo tėviškas palankumas visiems. Po prakalbų Vys- 
kupas sveikinosi su visais kunigais. Tėvas Rudnickis mane pri- 
statė kaip vienintelį jėzuitą lietuvį. Ekscelencija maloniai nu- 
sišypsojo, įsižiūrėjo į mane ir paskum, eidamas pro šalį, šnipš- 
telėjo man į ausį: „Užeik pas mane vakarienės“. „Su mielu 
noru, Ekscelencija, ateisiu“, atsakiau tyliai. Paskirtą valandą 
nuvykau. Prie vakarienės, kuri buvo labai paprasta, tebuvome 
mes vienu du. Aš jau buvau suspėjęs kiek geriau susiorien- 
tuoti, kokia buvo Vilniaus Tėvų Jėzuitų tautiška pozicija Vil- 
niuje, ir dar šiek tiek bendrai suprasti, kokia buvo lietuvių ir 
Vyskupo padėtis. Šiuo pastaruoju atžvilgiu man atrodė, kad 
viskas prieš jį, o jis beveik vienas. Aklumas, aistros, pikta 
valia su visais savo padarais ėjo į darbą. Vakarienės metu man 
rūpėjo išgirsti iš Vyskupo lūpų apie Tėvų Jėzuitų darbus, ar ir 
Jis išreikš apgailėjimą, kad krypstama į tautišką dalyką. Mano 
nusistebėjimui ir slaptam nepasitenkinimui, jis savo nuomonės 
nepareiškė, tik vos galėjau išsiteirauti įvairių faktų. Teiravaus 
taip pat bendrai apie tikybinius ir tautiškus dalykus. Niekuo 
jis nesiskundė, nieko neužsipuolė, tik spiriamas mano smalsumo, 
pasakojo faktus. Išsinešiau iš vakarienės kažkokį slėgiantį įspūdį. 
„Tas žmogus neša sunkią naštą“, galvojau sau, eidamas namo. 
„Tik kažin, ar ilgai Jis pajėgs tą naštą nešti?... O juk tai 
kiaurai pozityvaus darbo, kiaurai tikybiško ir kiaurai kilnaus 
būdo žmogus“, — toks buvo bendras įspūdis. 


Kai a. a. arkivysk. J. Matulevičius atvyko į Kauną oficia- 
liai Rymo įgaliotu asmeniu, turėjau progos daugiau kartų su 
juo susidurti, beveik išimtinai tada, kai jis lankėsi į kunigų se- 
minariją.  Anuo laikotarpiu, po garsiosios „kiaušiniados“ sunkų 
vežimą tempė nepamirštamo atminimo a. a. A. Faidutti. Vis- 
kas buvo sumaišyta: humana divinis, divina humanis. Ir taip 
supainiotą ir sudergtą dalyką turėjo išpainioti a. a. arkivysk. 
Matulevičius. Kaip jis tą dalyką atliko, aš čia nesiimu minėti: 
įvertins jį žmonės, kurie turi daugiau refleksijos ir stebėjimo, 
Pasakysiu tik tiek, kad Rymas, — tas Rymas, į kurį ne kartą 
žiūrima su įtarimu, nepalankumu ir nepasitikėjimu, lyg pa- 
saulio valdovams norėtų žemišką valdžią išplėšti, — tas Rymas 
prakalbėjo per jo asmenį visa savo gilia tėviška meile ir rū- 
pestingumu.  Nutilus aistroms, istorija moka surasti tiesą, pa- 


189 


smerkti niekšybę ir įvertinti asmenis, kiek iš tikrųjų jie verti... 
Privačiai, ir beveik visados trumpai su juo susidurdamas, ne- 
turėjau progos giliau įžvelgti į jo mintis. Tik visados jausdavau, 
kad jis, va, taip ir nori savo širdį tau atiduoti, — toks jo pa- 
lankumas ir tėviškumas. 

Jam mirus, pamaniau sau: „(Rymo gaivinanti saulutė už- 
geso..““ Laidotuvių metu buvo šalta. Klausiaus įvairių gražių 
kalbų, kurias sakė aukšti vyrai. „Kokios gražios tos mintys 
jų kalbose!“ galvojau. Bet kur tos gražios, jaunos, gyvybiškos 
mintys dingo? Šiandien mes einame kažin kur, ir istorija, tautų 
teisėja, pasiėmusi į rankas plunksną, rengiasi rašyti juodą lapą... 
Žmonėms ėmus skirstytis nuo kapo, dar kartą pažvelgiau į 
kriptą, galvodamas: „Čia dabar guli išvirtęs šulas, kokiais re- 
miasi tautų dvasiška ir doroviška gyvybė, — čia taip pat ilsisi 
ir Marijonų Kongregacijos pažiba“. 

Šiauliai. Kun. B. Andruška 5. J. 


* 


Kai 1926 m. birželio 21 d. vakare viešėjau Čikagos mari- 
jonų vienuolyne, iš kur tos pat dienos ankstyvą rytą arkivys- 
kupo Matulevičiaus buvau pakviestas į Grand Parką šv. Mišioms, 
nė nepamaniau, kad jau paskutinį kartą tenka susitikti su žmo- 
gum, kuris visuomet pasiliks mano širdyje ir atminime kaip to- 
'būlas Kristaus kunigo idealas. 

Prisiminiau įvairius laikus, kuriais pradedant nuo Friburge 
kartu praleistų metų Apvaizda mudu suvesdavo. Kaip visuomet, 
stebino mane jo gili iš akių spindinti dvasios ramybė, kuri vi- 
sai jo asmenybei teikė ypatingą bruožą. Jame buvo didi dva- 
sios vienybė, kurią puošė gyvenimo išmintis, visiems nuoširdi 
meilė, gerumas bei palankumas. Buvo jaučiama, kad jo siela 
nedalomai su Kristum susijungusi,—visa vertino Kristaus saiku 
ir gyvenimo kovose ieškojo jėgų prie Jo kojų. Apie savo dar- 
bus kalbėjo jis man labai ramiai, kilniai pasiteisindamas, savo 
priešams vistiek nereikšdamas aitrumo. Jam sąžinė, matyt, 
sakė: „gerą kovą kovojau“. 

Visi jo bičiuliai, karštai mylėti, kreipsis ten, kur jo že- 
miškieji palaikai. Jo atminimas ir laiminimai pasiliko daugelio 
„širdyse, 

Liublinas, Lenkija. Tėvas Jackus Waronecki's O. P. 


190 


* 


Arkivysk. J. Matulevičių pirmą kartą pažinau Petrapily 
1911 m. Jo patariamas ir užtariamas šešis mėnesius gyvenau 
prie šv. Kotrinos bažnyčios, dirbdamas pastoracijos darbą. Va- 
karienės metu prie arbatos praleisdavome kurį laiką naudingai. 
pasikalbėdami. Sykiu būdavo prof. P. Būčys ir vienas studen- 
tas. Labai daug pasinaudojau prof. J. Matulevičiaus patarimais. 

Turėjau laimės dalyvauti jo vedamose kunigų rekolekcijose. 
Buvo ypatingas įspūdis: išdidūs prelatai, kanauninkai ir seni 
klebonai nepaprastai atsidėję klausės jo konferencijų. Laisvojo 
laiko tarpais buvo girdėti: „Kunigas Jurgis gražiai kalba... 
Moka sužavėti, patraukti““. 

Arkivysk. Matulevičiui aš esu neapsakomai dėkingas — 
jis galiausiai išsprendė mano pašaukimą stoti į Pranciškonų 
Ordiną. To gyvenimo pradžioje jis man daug kuo padėjo. La- 
bai mane stebino jo aukštas protas, mokslingumas, taktas, dip- 
lomatija ir kartu atvirumas, paprastumas, meilė. Apie liūdnus 
dalykus kalbėjo susijaudinęs, pasigailėdamas, bet išlaikydamas 
pusiausvyrą. Pirmiau ir dabar atsimindami Arkivysk. J. Matu- 
levičių, vadiname jį dideliu, šventu žmogumi, 

Kretinga. Tėvas Pranciškus Bizauskas O.F.M.. 


* 


Didelė pusiau lietuviška, pusiau sulenkėjusi Rodunės (da- 
bar okupuotoje Lietuvoje) parapija po Didžiojo Karo stokavo 
kunigų. Rūpestingas vysk. Jurgis Matulevičius jau patyrė, kad 
toje parapijoje keli kunigai neištvėrė: nuolatinės mišrių parapi- 
jiečių riaušės jų gyvenimą darė nepakenčiamą. 

Pagaliau Rodunės pastoracijai vysk. Jurgis paskyrė mane. 
Prie paskyrimo rašto buvo ir pakvietimėlis užeiti pas Jo Eksce- 
lenciją. Po didelių vargų (tada susisiekimas buvo pakrikęs) 
nuvažiavau į Vilnių. Vysk. Jurgis pasisodino šalia savęs, tė- 
viškai pažiūrėjo į akis ir tarė: 

— Siunčiu tave į sunkią vietą, ten gal ir valgyt neturėsi 
ko. Tuomet krepkis į mane. 

Vėliau sužinėjęs, kad turiu per daug darbo, vysk. Jurgis 
suteikė kai kurių lengvatų, argumentuodamas: 

— Daugiau padarysi nuosaikiai veikdamas per trisdešimtį 
metų, negu persidirbdamas — per trejus metus. 


197 


Pasisakiau Mylimam Ganytojui turįs pašaukimą į vienuo- 
lyną. Vysk. Jurgis pats būdamas vienuolis ir, be to, žinodamas,. 
kad Bažnyčios kanonai neleidžia kliudyti kunigui vienuoliškojo. 
pašaukimo, labai nuoširdžiai man pastebėjo: 

— Jei geriausi žmonės išsikels kitur, tai kas čia katalikų. 
naudai veiks? Kas globos našlaičius, auklės jaunuomenę?.. 
Galėtum važiuot nebent gavęs šio krašto dokumentus, kurie 
tamstai novicijatą kitur atlikus ir baigus aukštuosius mokslus,. 
leistų vėl čia pasilikti ir veikti Vilniaus lietuvių katalikų tarpe. 

Žem. Kalvarija. Kun. Zig. Drabnys M.I.C. 


* 


Pažvelgus, kaip kitos tautos gerbia savo vyrus, mes sa- 
vuosius, rodos, vis dar per daug kukliai vertiname. Kitos tautos. 
tokio vyro, tiek nusipelniusio tautos ir Bažnyčios labui, jau 
būtų susirūpinusios kanonizacijos (šventuoju paskelbimo) byla. 
Pavyzdžiui, prancūzai dėl Joanos Arkietės, ar anglai dėl Tomo 
Moro, ar italai, ar kiti, vieningai sujuda visa tauta, savo pra-- 
šymais užverčia Rymą, ir Rymas atsižvelgdamas ir į „vox po- 
puli“, jų prašymus patenkina. 

O kaip su arkivysk. Matulevičium? Visa Lietuva (ir ne- 
tik Lietuva!) žino ir gerbia jį kaip skaisčios doros ir gilios iš- 
minties vyrą, kaip brangų ganytoją. Jį didžiai vertina ir Šv.. 
Sostas. 

Kitos tautos meldžiasi, kad jų žmones, žinoma mirusius,. 
Dievas išaukštintų. Ir tų maldų Dievas išklauso. Melskime ir 
mes visi, kad mūsų Matulevičiui būtų paskelbta altorių šven- 
tojo garbė. 

Torinas, Ttalija. Br. Paukštys 5.5.. 


Viršuje: Vilniaus vysk. J. Matulevičius Rygoje. Iš dešinės: 
vysk. Matulevičius, arkivysk. Ropp'as ir vysk. Rancan'as. 


Vidury: Vilniaus Katedros priešakis. Apačioje: Katedra iš šono. 


Dinee malum in bonol 
Blogą Nugalėk geru! 
Arkivysk. J. Matulevičiaus šūkis 


PER KRYŽIŲ Į ŠVIESĄ 


AL „utvarkęs šiaip taip Vienuolijos reikalus Varšuvoje, ga- 
NN T 1ėjau JAB važiuoti į Marijampolę atgaivinti ten mari- 


J vyskupui, kad noriu į Lietivė grįžti. Jis man išrū- 
2 ay pino iš Vokiečių valdžios sunkiai tuomet gaunamą 
= leidimą. 1918 metais kovo 1 dieną išvažiavau iš Var- 
šuvos. Nors daug buvo man pripasakota apie kelionės blogybes 
bei sunkumus, tačiau keliauti į Vilnių nebuvo taip bloga. Va- 
žiavau trečia klase. Vagonas apytuštis — jame vos keli karei- 
viai ir žydeliai — pirkliai. Vakare apie 7 valandą jau Vilniuje. 
Sustojau pas Brolius Doloristus (vienuolius). Užėjau pas J. M. 
prel. Michalkevičių, dijecezijos valdytoją. Jis paklausė, ar aš 
atvykęs jau dijecezijos valdyti? Iš karto to klausimo nesupra- 
tau; tik toliau bekalbant paaiškėjo buvęs pasklidęs gandas, kad 
aš paskirtas Vilniaus dijecezijos valdytoju — į J. M. prel. Mi- 
chalkevičiaus vietą. 

— Negi Tamstai Varšuvos arkivyskupas apie tai nieko 
nesakė? — paklausė prel. Michalkevičius. 

—- Visai nieko, — atsakiau. — Važiuoju į Kauną laikyti 
rekolekcijų ir į Marijampolę — steigti vienuolyno. 

Progai pasitaikius, prel. M. teisinosi man, kodėl buvęs pri- 
verstas mesti suspensą kunigams lietuviams, pasirašiusiems po 
memorialu, įteiktu Vokiečių valdžiai. Anksčiau to atsitikimo 
nebuvau girdėjęs, tai ir iš tos kalbos nedaug ką tesupratau. 

Sulaukęs rytojaus išvažiavau į Kauną. Čia vedžiau trejas 
rekolekcijas: klierikams ir dvejas (lietuviškas ir lenkiškas) šiaip 
žmonėms. Miestas labai ištuštėjęs, pabėgėliai dar negrįžę, tik 
visur pilna vokiečių kareivių; visur parašai vien vokiški. Iš J. E. 
vysk. Pr. Karevičiaus sužinojau, kad į Vilniaus vyskupus esanti 


196 


iškelta ir mano kandidatūra. Iškėlęs vysk. Roppas ir Lenkijos 
vyskupai. 

Turėjau eiti prisistatyti Vokiečių valdžiai. Tuometinis baž- 
nytinių reikalų vedėjas v. Altmann gana ilgai mane visaip tardė. 
Tariau jam: 

— Noriu važiuoti į Marijampolę ir tenai likti. 

— Vokiečių valdžia prieš nieko neturės, — atsakė. 

Aš dar pridėjau: 

— Esu vienuolis ir manau tenai vesti naujokyną (novicijatą). 

Sakiau tai aiškiai, nes iš pašnekesio gerai numaniau, kad vo- 
kiečiai apie mane viską puikiai žino. Jie apie mane teiravęsi, kai 
buvau paskirtas kandidatu į vyskupus. Tačiau kai antrą kartą 
nuėjau jau gauti leidimo v. Altmann jo duoti man nenorėjo, 
matyt, pabūgo, kad iš Varšuvos atvykęs Lietuvoje nesiimčiau 
varyti kokią agitaciją. Visaip dalyką suko, kad tik neišleistų. 
Girdi, reikia pristatyti Kelcų vyskupo leidimas ir Seinų vyskupo 
sutikimas; be to, aš, kol Taryba neleisianti, vienuolyno steigti 
negalįs ir t. t. 

— J. E. vyskupas su mielu noru mane kviečia ir sutinka 
priimti, o Kelcų Vyskupo jokio leidimo man nereikia, nes aš 
(kaip vienuolis — Red.) vien Šventajam Tėvui priklausau, Ta- 
ryba neturi čia kištis, nes aš nenoriu steigti kokio naujo vie- 
nuolyno; Marijampolėje vienuolynas buvo ir yra: marijonai lai- 
kinai išblaškyti vėl į krūvą spiečiasi, — atsakiau. Be to, griež- 
tai pareikalavau nekliudyti man į Marijampolę važiuoti. V. Alt- 
mann pasižadėjo su kai kuo pasitarti, 


Rytojaus dieną jis pasikalbėjęs su Kauno vyskupu, mane 
į Marijampolę leisti sutiko ir įdavė raštu leidimą gyventi ten 
penkioliką dienų, pastebėdamas, kad Marijampolės viršininkas 
savo nuožiūra leidimą galėsiąs dar pratęsti. Iš Kauno vyskupo 
patyriau, jis mano kandidatūrą į vyskupus labai karštai remia 
tiek Vokiečių valdžiai, tiek Lietuvių Tarybai. Kiek tik įmany- 
damas rūpinausi Jo Ekscelenciją įtikinti, kad aš reikalingas 
Vienuolijai, kad būdamas vienuolyne ramaus darbo keliu daug 
daugiau padarysiu Bažnyčiai ir visuomenei, nekaip eidamas 
vyskupo pareigas; mano darbo (Vienuolijoje — Red.) niekas ne- 
atliks, o vyskupo pareigas eiti ir kitas kas galės. Bent tiek 
pažadėjo Kauno vyskupas, kad mano kandidatūros daugiau jau 
neremsiąs, kad paliksiąs tą dalyką Dievo Apvaizdai. * . 


197 


Atlikęs reikalus Kaune, išvažiavau į Marijampolę. Čia 
vedžiau rekolekcijas gimnazijos ir seminarijos mokiniams, o 
paskui trumputes ir liaudžiai. Vienuolyno būklė pasirodė esanti 
labai sunki. Parapijos darbo daugybė; visas organizacinis dar- 
bas. Vienuolyne gyveno keli pasaulininkai kunigai. Nuolatiniai 
svečiai ir kunigų suvažiavimai.  Laisvesnio laiko beveik nie- 
kuomet nebuvo. Kunigai norėjo, kad apsiimčiau būti Seinų 
Dvasinės Seminarijos vedėju. Griežtai atsisakiau. 


Atėjo žinia, prel. A. kandidatūra į vyskupus Ryme esanti griež- 
tai atmesta, Tuomet Tarybos imta statyti manoji kandidatūra. Nu- 
važiavęs į Vilnių įrodinėjau Tarybos pirmininkui, kad aš, lik- 
damas paprastu vienuoliu, Bažnyčiai ir visuomenei galėčiau gal 
naudingiau veikti; vienuolynai ir Lietuvai reikalingi, o man pa- 
sitraukus, Marijampolės vienuolynas kažin ar begalės gyvuoti. 
Ir Kaune politikos skyriaus vadėją prašiau nepiršti manęs į Vil- 
nių. Taip pat, išdėstydamas sunkią mūsų Vienuolijos būklę ir pra- 
šydamas palikti mane veikti Marijampolėje, buvau rašęs į Pa- 
celli, Apaštališkąjį Nuncijų Mūnchene. 

Taryba atsiuntė į Marijampolę savo atstovus: kun. P. ir 
kun. P. Matyt, ji rimtai ėmė svarstyti mano kandidatūrą. Pa- 
prašiau Friburgo, Varšuvos, Amerikos brolius (vienuolius), kad 
ir jie nuo savęs Rymui įrodytų, kaip būtinai aš Vienuolijai rei- 
kalingas. Išvažiavo į Varšuvą Seinų vyskupas. Per jį įdaviau 
Apaštališkajam Vizitatoriui Mgr. A. Ratti laišką, kuriame mo- 
tyvuotai prašiau neremti mano kandidatūros. Kadangi pavojus 
būti paskirtam Vilniaus vyskupu grėsė vis labiau, pasiryžau pats 
nuvažiuoti į Mūncheną ir ten Nuncijui asmeniškai įrodyti visą 
dalykų būklę. Taryba prašė sykiu Nuncijui paaiškinti apie prel. 
Michalkevičiaus į Vokietiją ištrėmimą: taip įvykę ne dėl lietu- 
vių kaltės. Be to, prašė pareikšti, kad reikalingas su Lietuvos 
kunigais tiesioginis Rymo susisiekimas. 


Miūnchene buvau ir, deja, išsinešiau įspūdį: į mano pasi- 
aiškinimus Šv. Tėvas vargu atsižvelgs. Tuo tarpu, Dievui pade- 
dant, į Vienuoliją atsirado šiek tiek ir kandidatų. Pradėjau sunkų 
vienuolyno tvarkymo darbą. Pamažėl įsivedėme per pietus ir 
vakarienę dvasinius skaitymus, kitais atvejais — įstatų aiškini- 
mus, pamokas; pagaliau ir šiokią tokią kliauzūrą. Pasaulinin- 
kai kunigai išsikraustė į miestą. Šiaip taip pradėjome vienuo- 
liškai gyventi. Kiek atspėdamas parašiau Vargdienių Sese- 


196 


tėms įstatus. Ju gvvenimą pavyko taip pat šiek tiek sutvarkyti 
Maniau, kad jau galėsiu savo Vienuolijai rašyti instrukcijas. 

Iš Varšuvos broliai rašė, esą galiu ramiai dirbti: greit būti 
paskirtam vyskupu pavojaus nesą. Paskui vėl ėmė rašyti, kad 
jau tikrai aš esąs į Vilnių paskirtas. 

Bene spalių 22 dieną kun. prof. M. iš Vilniaus atvežė Mgr. 
A. Ratti laišką, kuriuo pranešamas manęs Vilniaus vyskupu 
paskyrimas. Įteikdamas pridėjo: 

— Jei Tamsta bandytumei atsistatydinti, tai Tamstos atsi- 
statydinimo Šv. Tėvas nepriims*). 

Tą naktį negalėjau miegoti. Pajutau visą mane užgriuvu- 
sią naštą. Sunku buvo, bet reikėjo susitaikyti su Dievo valia. 


*) Marijonų delegatams nuvykus pas Nuncijų, dabartinį Popiežių Pijų 
XI ir pareiškus nerimą dėl jų Vyriausio Vado atitraukimo, Jis visa išklausęs 
nusišypsojęs atsakė: — Visi tie faktai tik patvirtina, kad teisingai išrinkom. 
Teesie tai jums suraminimas. — Red. 


ATSTOVŲ ĮSPŪDŽIAI MARIJAMPOLĖJE 


1917 metais išrinktosios Valst. Tarybos vienas svarbesnių 
rūpesčių buvo Vilniaus vyskupo klausimas. Vilniaus katedra 
buvo tada vakuojanti. Vilniaus vyskupo paskyrimas parėjo nuo 
dviejų instancijų: vokiečių okupacinės valdžios ir Vatikano. 

Viena ir antra instancija svyravo ir lūkuriavo. Valst. Ta- 
ryba nusprendė veikti. Valst. Taryboje iš pradžių gavo dau- 
giausia pritarimo kun. A. kandidatūra. Okupacijos valdžiai šita 
kandidatūra buvo priimtina. 

Rašančiam šias eilutes, kaip V. Tarybos įgaliotam asme- 
niui, teko kelis kartus kalbėtis šiuo reikalu su Apaštališkojo 
Sosto Nuncijum Miinchene Mgr. Pacelli. 


Iš pradžių kun. A. kandidatūra pasirodė Vatikanui svarsty- 
tina. Bet vėliau, matyt, lenkams pavarius agitaciją Vatikano 
sferose, šis pastarasis atsakė griežčiausiu: „non possumus““. 


Tada V. Taryboje apsistota ties kun. J. Matulevičiaus kan- 
didatūra. 

1918 m. vasarą V. Tarybos prezidiumas pavedė rašančiam 
šias eilutes ir dar vienam V. Tarybos nariui pasimatyti su kun. 
Matulevičium, kuris gyveno Marijampolėje. 


Nuvykome į Marijampolę.  Atvykome vakare į marijonų 
vienuolyną, kur gyveno kun. Matulevičius. Čia mus pirmiausia 
pavaišino vakariene bendrai su visais vienuoliais. Po vakarie- 
nės nuvykome trise su kun. Jurgiu į vienuolyno sodą pakalbėti 
be liudininkų. Trumpai ir aiškiai išdėstėme mūsų misijos tikslą 
ir laukėme atsakymo. 

Kun. J. Matulevičius išklausė ramiai susirūpinusiu veidu 
ir, mums kalbėti baigus, trumpai pasakė: 

—- Jūs norite mane pražudyti? 

— Kodėl? 


200 


— Ar jūs manote, kad lenkai leis man ramiai dirbti? Jūs 
manote, kad jie nesigriebs visų priemonių norėdami mane iš 
Vilniaus pašalinti? Jūs norite mane paaukoti. 

— Lenkai nėra Tamstai tiek priešingi, kiek kitam kuriam 
nors lietuviui kunigui. Kada Tamsta buvai Petrapilio Dv. Aka- 
demijoj, jie Tamstą labai gerbė ir lenkėsi Tamstos autoritetui. 

— Gal būt, bet nepamirškite, — kitas dalykas Akademi- 
jos profesorius, o vėl kitas — Vilniaus vyskupas. Lenkai lie- 
tuviui eiti vyskupo pareigas neleis. 

Po ilgokų ginčų ir išrodinėjimų kun. J. Matulevičius pa- 
galvojęs pasakė: 

— Na ką gi, jeigu Lietuvai mano auka reikalinga, aš ne- 
atsisakau. Bet žinokite, kad jūs mane siunčiate į pražūtį. Pa- 
vojaus aš nebijau ir savo asmens nebranginu, man tik baugu, 
kad aš save paaukosiu ir nieko negalėsiu padaryti. 

Veidas jo buvo apsiniaukęs ir rūpestingas. 

Pernakvoję vienuolyne ir anksti rytą atsisveikinę grį- 
žome atgal. 


Jo Malonybei Garbingam Kunigui Jurgiui Matulevičiui, 
paskirtam Vilniaus Vyskupu 


Man įsakyta pranešti Jūsų Malonybei, kad Bullės, skirian- 
čios Tamstą vyskupu, jau yra paruoštos Apaštališkoje Raštinėje. 
Bet, kadangi, viena, negali jos būti be pavojaus persiųstos, o, 
antra, greitas vyskupų sostų aprūpinimas dabar labiausia yra 
reikalingas, tai Jo Šventybė Šventasis Tėvas BENEDIKTAS 
Penkioliktasis suteikė Jūsų Malonybei galią, nelaukiant minėtųjų 
Bullių, tuojau iš katalikų vyskupo rankų priimti vyskupo šven 
timus ir Jums paskirtą vyskupų sostą, tačiau pirmiau atlikus. 
tikėjimo išpažinimą ir padarius priesaiką, kaip įsako įstatymai, 
ir išlaikius visą kitą, ko reikalauja teisės. 

Duota Varšuvoje tūkstantis devyni šimtai aštuonioliktais 
metais, lapkričio dvidešimt antrą dieną. 


(Originale pasirašė) Acbilles Ratti, 
Apaštališkasis Vizitatorius. 


PIRMAS LIETUVIO GANYTOJO PAMOKSLAS 


(SANTRAUKA) 
INGRESO DIENĄ VILNIAUS KATEDROJE (1918.XII.8) 


Šventasis Tėvas paskyrė mane šios garbingos dijecezijos 
vyskupu, ganytoju. 

Pirmą kartą stoju šioje šventoje vietoje su jumis, mieliau- 
sieji, viešai ir atvirai pasikalbėti, kaip mes drauge gyvensime, 
kaip mes sielų reikalus aprūpinsime, kaip savo priedermes 
atliksime. Stoju nepažįstamas, todėl pirmučiausia prašau vieno 
dalyko — laikykite mane Kristaus tarnu, atsiųstu jums rodyti 
į dangų kelią ir vesti į amžinąją laimę. Nuo šio laiko mes 
gyvensime kaip viena didelė dvasinė šeima, kurios aš būsiu 
tėvu ir vadu šioje vargingoje dvasinėje kelionėje. (Rankraštyje 
pažymėta: dėkoti susirinkusiems — Red.). 

Matyti, laukėte: kas bus naujas ganytojas? Taigi štai ko 
galite laukti ir reikalauti iš manęs: „Tokį pasitikėjimą Dievu 
mes turime per Kristų, ne kad mes būtumėm savaime tinkami 
ką nors manyti lyg iš savęs, bet mūsų tinkamumas yra iš 
Dievo“ (2 Kor. 3, 5—6). 

Aš rūpinsiuosi būti savo avelių pas Dievą tarpininkas ir 
užtarytojas. Eidamas prie altoriaus ir laikydamas šv. Mišias 
Dangaus Tėvui, Nekalčiausią Avinėlį aukosiu ne tiktai už save, 
bet ir už visą dijeceziją; —- kad gerieji sustiprėtų, nusidėjėliai 
grįžtų, ligonys ir nelaimingieji nusiramintų; kad mirusieji patir- 
tų gailestingumo ir būtų išgelbėti. 

Būsiu visų mokytojas. Atsidėjęs ir be atvangos, kiekviena 
proga, skelbsiu jums Dievo žodį. 

Šviesiu, kad pažintumėt Dievą — Kristų — Bažnyčią. 
Priminsiu Dievo ir Bažnyčios įsakymus. Mokysiu dorovės ir 
rausiu nedorybes. Skleisiu meilę, teisybę, blaivybę. Teiksiu 
Dievo malones (šv. Sakramentus). 


205 


Rūpinsiuosi būti tėvu ir bičiuliu. Būsiu bičiulis mažiems 
vaikeliams; kad mokytųsi jie p+žinti Dievą, maldos, klusnybės, 
tvarkos; saugosiu jų nekaltybę, saugosiu nuo nuodėmių ir pa- 
piktinimų. Būsiu bičiulis neturtėliams ir nelaimingiesiems. 
Guosiu pavargėlius; raginsiu turtingus, kad dalytųsi su jais. 
Neatstumsiu nuo savęs nė vieno. Santaikoje su visais gyven- 
damas, rūpinsiuos, kad viešpatautų meilė, kad nebūtų barnių, 
neapykantų, nuoskaudų. Noriu būti atlaidus piktiem , parama 
silpniems, užvėja geriems. 

Didžios mane laukia priedermės. Įdėsiu į jas visą savo 
darbą, visą sveikatą, kad tik jos būtų atliktos. Rūp'nsiuos, 
kaip Kristus, apglobti visus; būti visiems visu kuo. Dėl tiesos 
esu pasiryžęs guldyti galvą. Noriu jums būti ne kuo kitu, kaip 
tik tėvu ir ganytoju, Kristaus sekėju. Mano darbo dirva — 
Kristaus Karalija (Kovojanti Bažnyčia). Mano partija — Kristus. 
Tikiuosi, kad Dievo malonė bus su manim ir tinkamai kreips 
visus mano žingsnius. 

Ko iš jūsų laukti ir reikalauti? Jei nuo šiol mes būs'me 
tik viena didelė šeima, tai iš vien turime ir dirbti. Aš už 'us 
melsiuos, bet ir jūs melskitės už mane. Tų jūsų maldų praš:.u 
kokarščiausiai. Prašykite, kad Dievas man šviestų, stiprintų, 
man padėtų visuose mano darbuose. Be Dievo malonės—silpnas, 
nieko negaliu. Jūsų priedermė — imtis į širdį Dievo žodį. „Kas 
jūsų klauso, manęs klauso; kas jus niekina, mane niekina“. 
Pasitikėkite manim! Atidarykite man savo širdis! 

Tiesa, didžios mano pareigos, bet esu kupinas vilties, kad 
Dievas padės jas atlikti. Sveikinu jus visus vardu Dievo Tėvo, 
kurio Apvaizda yra mano globai pavedusi šią dijeceziją, vardu 
Jėzaus Kristaus, kurio malonė mane čia paskyrė; vardu Šven- 
tosios Dvasios, kuri mums duota, kad mumyse gyventų ir 
padarytų mus Dievo sūnumis. Sveikinu visus čia susirinkusius 
ir likusius namie, teisius ir nusidėjėlius. Ateinu pas jus su 
meile, taigi, neabejoju, kad ir man atsilyginsite meile. Saldžiau- 
sioji Jėzaus Širdis tejungia mus visus, kad visi norai ir darbai 
eitų vien Dievo garbei. — 

Šventoji Nekaltai Pradėtoji Dievo Motina, kuri Aušros 
Vartuose švieti ir mus gini ir globoji! Pavedu Tau save ir savo 
aviją. Suteik, kad baigtųsi karas ir įvyktų ramybė! Kad išnyktų 
neapykanta ir įsiviešpatautų visuotinė meilė! Sutaikink mus su 
savo Sūnumi, kad amžinai linksmintumės danguje. — Amen. 


JURGIS MATULEVIČIUS, 


DIEVO IR APAŠTALŲ SOSTO MALONE VILNIAUS 
VYSKUPAS 


GARBĖ JĖZUI KRISTUI I 

Vilniečiai katalikai! *) 

Ganytojo priedermės verčia mane pastarųjų dienų atsiti- 
kimų proga tarti Jums keletą širdingų žodžių. 

Be abejo, daroma Jums skriauda; Jūs turite teisę reika- 
lauti žodžio, spaudos, draugijų ir susirinkimų laisvės. Jūs, 
darbo žmonės, turite teisę, spiesdamiesi į draugijas, reikalauti 
ir siekti, ir dėl jų kovoti tokių visuomenės gyvenimo sąlygų, 
kad galėtumėte gyventi tinkamą žmogui ir krikščioniui gyve- 
mimą, ir turite teisę kviesti sau į pagalbą tokius žmones, kurie 
Jums tinka, kuriais pasitikite. Jūs katalikai, turite teisę reika- 
lauti sąžinės laisvės, kad Jūsų įsitikinimai, Jūsų tikėjimas būtų 
gerbiami, kad nebūtų bjaurinamos ir iškoneveikiamos Jūsų 
bažnyčios, turite teisę ir pareigą reikalauti, kad Jūsų vaikai 
galėtų būti auklėjami Katalikų Tikybos dėsniais, kad tikyba 
nebūtų šalinama iš mokyklų. Turite teisę ir pareigą ginti savo 
Bažnyčią. 

Ir iš tikrųjų, didžiausių priespaudų ir slėgimų laikais 
mūsų šalyje, kai uždarinėdavo ir atiminėdavo mūsų bažnyčias, 
kai grūzdavo į kalėjimus ir tremdavo į Sibirą kunigus, Jūs 
Katalikai, visados tvirtai laikėtės Kristaus mokslo ir jį drąsiai 
gynėte. Todėl, teesie garbė Tau, mūsų katalikų liaudie! 

Tikiuosi Viešpatyje, kad ir šiuo sunkiu metu Tu drąsiai 
laikysiesi savo Tikėjimo ir išbūsi jam ištikima. 

*) Laiškas į tikinčiuosius rašytas Vilniuje ir apylinkėse bolševikams 
ėmus šeimininkauti — Red. 


205 


Bet kovodami dėl. savo teisių ir įsitikinimų, atsiminkite, 
kad tai darytumėte Kristaus dvasios vedami. 

„Tikėkite!l Aš nugalėjau „pasaulį“, sako Viešpats Jėzus. 
Kuo gi Jis jį yra nugalėjęs? Kokiu ginklu? Štai savo dvasios 
galybe, savo aukos, kančios ir meilės jėga. Tie Kristaus ginklai 
teesie ir Jūsų apsigynimas. Žiūrėkite, kad nieks Jūsų iš kant- 
rybės neišvestų, nesiduokite provokuojami, žiūrėkit, kad kas 
Jūsų nepastūmėtų prie neprideramų krikščioniui — katalikui 
veiksmų. Nepamirškite: Jūs esate įpėdiniai tų krikščionių, 
kurie pirmaisiais mūsų tikėjimo amžiais, kada siautė baisiausia 
priespauda, dažnai turėdavo lieti savo kraują, bet niekados 
nėra pralieję svetimojo. Negalėdami viešai savo tikėjimo išpa- 
žinti, jie slapstėsi požemiuose—katakombose. Jie buvo tremiami 
iš savo tėvynės, varomi į sunkius darbus, atiduodami plėšriems 
žvėrims, bet prieš savo engėjus jie niekad nėra griebęsi netin- 
kamo ginklo. Tačiau savo įsitikinimu švento kryžiaus vėliavą 
jie iškėlė kantrybės ir meilės galia! 


Ir Jūs ženkite drąsiai į priekį kovodami dėl geresnės 
ateities ir laimingesnio rytojaus, apsišarvavę vienybės ir solida- 
riškumo jėga, tikėjimo ir meilės ginklu. Ir Jums Dievas 
laimins viską iškentėti ir nugalėti. Kur galėdami stropiai kovo- 
kite su blogiu, prieš statydami kas gera ir dora, kaip moko 
mus Šv. Raštas. Saugokitės ir venkite skleidžiamų žmonėse 
papiktinimų ir paklaidų ir jų ginkitės, bet paklydusių gailėkitės 
ir nesiliaukit jų mylėję. Kiti kitus gerbkite. Nesiliaukite visiems 
gera darę. Tegul kiekvienas savo širdy kuria rimtį ir ramybę, 
kiekvienas teramina ir kitus, lenkdamas prie taikos ir ramybės. 
Visi atsidėję darykite tai, kas piliečiuose palaiko taiką ir 
ramybę, idant taptumėte dalininkais Kristaus laiminimo: ,„Palai- 
minti darantieji taiką, nes jie bus vadinami Dievo Sūnumis“. 

Paraginęs katalikų liaudį, kad visom išgalėm palaikytų 
taiką ir ramybę, su širdingu prašymu kreipiuosi ir į tuos, kurie 
nėra krikščionys ir į tuos, kurie yra priešingų mums įsitikinimų. 
Jūs pagerbkite mūsų tikybinius įsitikinimus, mūsų šventyklą, 
"palikite tikrą laisvę mūsų religijai ir mūsų Bažnyčiai, mūsų 
draugijoms, mūsų Katalikų Veikimui, darykite įtaką savo tikė- 
jimo draugams ir savo šalininkams, kad prisidėtų prie bendros 
ramybės ir taikos — visų piliečių sugyvenimo. Visi piliečiai 
teatsižvelgia į einamosios valandos svarbumą, į kaskart sun- 
kesnes gyvenimo sąlygas, į baisų pragyvenimo brangumą ir 


206 


badą, atidėję į šalį skirtumus, testoja į bendrą darbą visų labui 
ir gerovei, o ypač tepaskuba į pagalbą tiems vargingiausiems, 
kuriems kaskart beartėdama gresia bado mirtis. 
Tiesa ir teisybė, tikroji meilė ir ramybė teviešpatauja 
Jūsų širdyse ir Jūsų šeimose, mūsų mieste ir visoje šalyje! 
Rašyta Vilniuje vasario 16 d. 1919 m. 


JURGIS MATULEVIČIUS, 


DIEVO MALONE IR APAŠTALŲ SOSTO PASKYRIMU 
VILNIAUS VYSKUPAS 


SVEIKINA IR LAIMINA VILNIAUS VYSKUPIJOS DVASININKIJĄ IR 
VISUS TIKINČIUOSIUS 


MYLIMIEJI KRISTUJE! 


Grįžtu iš Šventojo Tėvo — iš Rymo, kur senu papročiu ir 
pildydamas Bažnyčios įsakymus buvau nuvykęs pagerbti Apaš- 
talų Petro ir Pauliaus šventas relikvijas ir pranešti Šventajam 
Tėvui, kokia būklė mūsų Vyskupijoje. Grįžtu visa širdimi my- 
lėdamas Šventąjį Sostą, gyvai tikėdamas, kad jis yra Dievo įkur- 
tas ir siųstas, giliausiai įsitikinęs, kad „pragaro vartai“ jo ne- 
nugalės. Tais jausmais, šiuo įsitikinimu su jumis, mano my- 
limieji Kristuje, noriu pasidalinti — ir jūsų sielose noriu tai su- 
žadinti ir sustiprinti. 

„Tu esi Petras (Uola), ant tos uolos pastatysiu savo Baž- 
nyčią ir pragaro vartai jos nenugalės“, tarė Kristus šv. Petrui. 
Gal niekuomet šie žodžiai nebuvo tiek aiškūs ir suprantami, 
kaip šioje gadynėje. Ar nematome savo akimis, kaip pragaro 
vartai puola Petro uolą, — tai sėjant suktas nuomones, plečiant 
sugedimą, paakinant savimylą ir puikybę, tai uždarant bažny- 
čias, suimant į kalėjimus vyskupus ir kunigus ir persekiojant 
visus tikinčiuosius, — tai net, kaip pirmaisiais krikščionybės 
amžiais, užmušant ir kankinant. Ar neregim vienok, kaip tos 
suktybių ir piktybių vilnys išsiblaško susidurdamos su užpa- 
sauline Petro uolos galybe. Nuo Šventojo Sosto pūste pučia ra- 
mybė. Kokia Dievybės galybė nuo jo plečiasi, kaip vis daugiau 
įtakos gauna žmonių sielose. Niekur to taip giliai nejaučiama, 
kaip prie šv. Petro karsto ir Kristaus Vietininko Sosto. 


206 


Nepalyginamai graži šv. Petro Bazilika ir nėra su kuo ly- 
ginti Vatikano, bet ne mūrų didumas, ne išstatyta marmurų 
skaistybė, ne paveikslų ir kitų papuošalų grožis sudaro jų tikrą 
vertę ir galybę! Šv. Petro Bazilikoje yra Švenčiausias Sakra- 
mentas ir jame Jėzus Kristus; po Bazilika yra nedidelė koply- 
tėlė, kurioje yra altorius su šv. Petro relikvijomis. Čia Bazi- 
likos garbė, čia jos vertė ir didybė! Vatikane gi gausinguose 
kambariuose, kuriuose yra tai, ką tik galėjo garsiausi dailinin- 
kai padaryti, gyvena Vyskupų Vyskupas, baltais rūbais senelis — 
vertinant žemiškai — silpnas kalinys, — tai Vatikano siela, tai 
jo didybė, nes jis viso katalikų pasaulio galva. Tarp baltais 
rūbais Senelio, tarp Viešpaties Jėzaus Švč. Sakramente ir tarp 
šv. Petro po Bazilika yra nenutraukiamas ryšys ir nuolatinė ar- 
timybė. Tas Senelis — tai Jėzaus Kristaus Vietininkas žemėje, 
tai šv. Petro Apaštalo tikras įpėdinis; per jį Jėzus Kristus mus 
valdo, moko ir veda į išganymą, jame gyvena šv. Petras ir pildo 
Kristaus jam uždėtas pareigas. 

„Pragaro vartai jo nenugalės“. Pagonių pasaulis, maty- 
damas prie kryžiaus prikaltą šv. Petrą, rodos, juokės iš tų Kris- 
taus žodžių. Ir šiandien pasaulis, žiūrėdamas į tą Vatikano 
Senelį, kuriam atimta žemės karalių sostas ir kariuomenės bū- 
riai, kartais sako, kad Popiežių valdžia yra pasibaigusi. Net 
tikinčiųjų tarpe, kai mato, kaip pragariškos nedorumo vilnys, 
ar tai iš Bažnyčios priešų tarpo, ar tai iš tarpo net savųjų su- 
klydusių vaikų, pradeda muštis į šv. Petro uolą, jaučiasi kai 
kada abejojimų, ar Apaštalų Sostas turi dievišką galybę. Koks 
paviršutiniškumas  manymuose vienų ir silpnas tikėjimas 
kitų! Ne! Pragaro vartai nenugalėjo ir nenugalės. Jį pastatė 
ir palaiko ne žmogaus ranka, tik Jėzaus Kristaus. Pastatytas 
ne ant tvirto, patvaraus pamato namas turi griūti; laivas be vai- 
rininko turi virsti bangų žaislų; kariuomenė be vado sutikdama 
priešą turi išsiblaškyti; žmonių visuomenė be valdžios ir vy- 
riausybės turi iširti. Kristus, steigdamas žemėje savo Karaliją — 
Šventąją Katalikų Bažnyčią, tą gausingiausią ir tobūliausią žmo- 
nių visuomenę, kuri bus visus amžius ir turi apimti visus žmo- 
nes, visas tautas ir valstybes, žinojo, kad reikia duoti jai ga- 
lingą ranką, kuri visus jungtų; širdį, kuriai visi rūpėtų ir galvą, 
kuri visus valdytų. Štai dėl ko paliko žemėje Popiežių. 

Taigi tarp dvylikos Apaštalų Kristus nuolat ir atvirai iš- 
skiria vieną šv. Simoną; jam vienam maino vardą, pavadinda- 


209 


mas jį Petru, kas reiškia: uolą; už jį tik moka podraug su: sa- 
vim mokestį; iš jo laivo moko minias ir taip trejus metus ruo- 
šia jį vadovauti Bažnyčiai; pagaliau palieka jį tos Bažnyčios pa- 
matu ir galva. Duodamas jam Dangaus Karalijos raktus sako: 
„Tu esi uola ir ant tos uolos pastatysiu savo Bažnyčią ir pra- 
garo vartai jos nenugalės, ir duosiu tau Dangaus Karalijos rak+ 
tus“ — tai reiškia aukščiausią valdžią — „ir ką nors suriši že- 
mėje, bus surišta ir danguje“ (Mat. XVI, 18-19), tai reiškia: tavo 
įsakymas bus mano įsakymas, tavo leidimas — mano lei- 
dimas. Šitie žodžiai nepalieka jokių abejojimų: šv. Petras 
gavo pilną Bažnyčios valdžią. Nėra Kristaus Bažnyčios ten, 
kur žmonės išeina iš šv. Petro valdžios. Tikrai aukšta ir atsa- 
kinga vieta. Ir ką Kristus į ją skiria? — Išrenka „silpnus ir 
negalingus“, kad negalioje labiau pasireikštų Jo galybė; 
išrenka paprastą, nemokytą darbininką — žvejį. Kad jis per 
daug nepasitikėtų savo galia ir ja neremtų taip didelio dalyko, 
leidžia Petrui pulti; į tarnaitės balsą savo Mokytojo ir Išgany- 
tojo tris kartus išsigina. Kristus jį pakelia iš nuopolio ir atsi- 
kėlęs iš mirties, vėl patvirtina jį Apaštalų Kunigaikščiu ir Baž- 
nyčios galva. Kai tris kartus paklausęs: „„Simonai, Jono sūnau, 
ar myli mane labiau kaip šitie“, gauna Petro užtikrinimą: „Vieš- 
patie, Tu žinai, jog myliu Tave“, Kristus jam sako: „ganyk mano 
avinėlius, ganyk mano avis“ (Jon. XXI. 15-17), tai reiškia: val- 
dyk visą mano Bažnyčią, kaip ganomuosius, taip ir ganytojus. 
Kaip mane siuntė mano Tėvas, taip aš tave siunčiu. Aš esu Ga- 
nytojas ir tu pildysi ganytojo pareigas. Kas tavęs klauso, manęs 
klauso, ir kas tave niekina, mane niekina. Kad Petras, toji 
uola, daugiau nesvyruotų, Kristus prižada jam savo galybe pa- 
dėti: „Štai aš esu su jumis visas dienas ligi pasaulio pabaigos“. 
Kad patsai nesuklystų ir sau pavestos avijos nesuklaidintų, 
Kristus jam duoda neklaidingumą: „Simonai, Simonai, — sako, — 
šėtonas reikalavo jūsų, kad persijotų jus, kaip kviečius, bet aš 
meldžiau už tave, kad nenustotum tikėjęs, todėl tu kada nors 
grįžęs stiprink savo brolius (Luk. XXI. 31-32). Dvasia gi Pa- 
linksmintoja, tiesos Dvasia, kurią Kristus atsiųs, išmokins jį vi- 
sos tiesos (Jon. XVI, 13). Ir nuo to meto šv. Petras, savo įpė- 
diniuose, yra Bažnyčios šulas ir tvirtumas (Į Tim. III, 15). 
Kaip visa tai yra aišku. Kristui įžengus į dangų, Apašta- 
lai nerenka sau kito vadovo. Juo yra šv. Petras. Jis pirmas 
visų Apaštalų vardu kalba Sekminėse į susirinkusias minias ir 


14* Arkivysk. J. Matulevičius 


270 


jas moko. Jis priima į Bažnyčią Jeruzalėje pirmuosius atsi- 
vertusius žydus ir Cezarejoje pirmuosius pagonis. 

Jis į Judo vietą skiria naujo apaštalo rinkimus. Jis su- 
kviečia pirmąjį susirinkimą ir jame vadovauja. Kiti apaštalai 
pripažįsta jo pirmybę. Šv. Paulius, kai atsivertė ir buvo pašauk- 
tas apaštalauti, eina į Jeruzalę pas šv. Petrą.  Evangelistai, pa- 
duodami apaštalų vardus, jį mini. visuomėt pirmoje vietoje. Šv. 
Petrui mirus, korintiečiai tikėjimo reikalais kreipiasi ne pas dar 
gyvą 'šv. Joną apaštalą, tik pas Popiežių šv. Klemensą, šv. Petro 
įpėdinį. "Taip visi amžiai savo gyvenimu ir praktika laikosi to 
dėsnio, kur Petras — ten ir Bažnyčia, ir su šv. Augustinu sako: 
Rymas tarė, dalykas baigtas. Devynioliktam amžiuj, svyravimų 
ir netikėjimo amžiuj, visos Bažnyčios vyskupai, suvažiavę Vati- 
kanė į susirinkimą, aiškių aiškiausiai paskelbė pasauliui, kad 
Popiežius turi aukščiausią valdžią Bažnyčioje, ir kai moko, kaip 
visos Bažnyčios galva bei ganytojas tikėjimo ir dorovės daly- 
kuose, suklysti negali. Jų nė vienas nesuklydo r šv. Petro uola 
niekuomet nebuvo. pasvirusi. Pragaro vartai jos nenugalėjo ir 
nenugalės; tai yra pasakęs Kristus — Dievas ir Žmogus. Dan- 
gus ir žemė praeis, Jo žodžiai nepraeis (Luk. XXI,- 33). 

Kas žmogaus ranka yra pastatyta, laikui einant griūva, įra 
ir nyksta. Subyrėjo, rodos, nenuveikiamų Rymo legijonų ietys, 
žlugo ir pati Rymo valstybė. Praskambėjo pagonių filosofų 
mokslas, išsisklaidė kadaise baisios erezijos, kurios, kaip sujau- 
dintųjų marių bangos, ūždamos ir putodamos mušo Petro uolą. 
Petro gi uola visuomet ta pati — nepajudinama, nesvyruojanti, 
tik jos dieviškoji galybė vis ląbiau reiškiasi, jos A) ir rim- 
tis vis labiau auga. 

Ir mūsų gadynėje, argi savo akimis nesame matę, kaip 
griuvo galingiausi sostai, kaip subyrėjo galingiausios valstybės; 
Popiežius be kariuomenės, be armotų, vis dėlto sėdi Petro soste 
ir valdo pasaulį, Karų kankinama žmonija vis labiau ir labiau 
į ji kreipia akis. Visame pasauly, ypač inteligentų tarpe, rim- 
čiau galvojančiuose, pastebima galinga kryptis prie tikėjimo ir 
Bažnyčios. Taip Bažnyčios pradžioje, taip visais amžiais, taip 
ir dabar Popiežius pildo tą pačią Dievo pasiuntinybę. 

Kai pasaulis nutoldamas nuo Dievo — tiesos šaltinio, kad 
ir labai gerbdamas mokslą, neriasi klaidų ir dažnai visai ne- 
protingų teorijų gelmėse, Popiežius stovi amžinosios tiesos ir 
patvarių dėsnių sargyboje ir drąsiai juos skelbia, 


211 


Kai pasaulis, sekdamas skambiais šūkiais ir neturėdamas 
Dievo meilės, remiasi savo gyvenime. savimyla ir gobšumu ir 
vis labiau pasiduoda įsigalėjusioms skriaudoms, išnaudojimams, 
pergalei ir jėgai, nežiūrint neteisybės, Popiežius, kaip visuomet, 
sergsti teisingumo dėsnius ir juos drąsiai primena. 

Kai pasauly taip karštai visų trokštama, taip garsiai skel- 
biama, bet Dievu ir tiesa neremiama laisvė virto anarchija ir 
palaidumu, kai kur net baisia tiranija ir teroru, vienas Popie- 
žius stovi tikros laisvės sargyboj, tos laisvės, kuri išlaisvina 
žmogų iš nuodėmių ir blogų įpročių ir teikia jam dvasios, tai 
yra Dievo sūnų laisvę. "Tos laisvės, kuri yra kiekvienos tikros 
tiek asmeninės, tiek visuomeninės ir politinės laisvės šaltinis. 

Kai pasauly, puolant Dievo tikėjimui, padidėjo puikybė su 
neapykanta ir kilo klasinių, partinių ir tautinių egoizmų kova, 
kai baisaus pasaulinio karo vėsulas palietė tautas ir valstybes 
ir, nežiūrint garsių lygybės, brolybės šūkių, upeliais p'aukė tose 
kovose kraujas — vienas Popiežius drąsiai visus kvietė ir kvie- 
čia prie meilės ir gailestingumo, prie santaikos ir ramybės, jis 
vienas visiems tiek pavieniams žmonėms, tiek tautoms, nenu- 
stodamas primena, kad visi vieno Tėvo, esančio danguje, vaikai 
yra tarp savęs broliai, kad mūsų tarpe neprivalo būti nė laisvo, 
nė belaisvio, nė nugalėto, nė nugalėtojo, nė graiko nė rymėno, 
nė žydo, bet visi Kristuje broliai, kad nesusilauksime tikros ir 
patvarios taikos ir ramybės, jeigu ji nebus remiama Dievo tiesa 
ir teisingumu, kad nebus gera šiame pasauly, jei visi nesijungs 
tikrai broliška Dievo meile bendrame gyvenime, bendrame dar- 
be, kaip viena Dievo šeimyna, 

Taip Apaštalų Sostas tiek senovės amžiais tiek dabar yra 
pusiausvyra. Žmonės, nutoldami nuo Dievo, nustoja jos ir pra- 
deda kristi į prapultį tiek dorovės ir dvasios srityje tiek šiaip- 
jau gyvenime. Kad tai visas pasaulis įeitų į Katalikų Bažnyčią 
ir remtųsi Petro uola, kad tai iš tikrųjų imtų gyventi pagal ti- 
kėjimą, tikrų tikriausiai nebūtų žemėje tiek ašarų, tiek karų, 
tiek blogo, ir Dievo ramybė, Dievo palaima būtų su juo, že- 
mėje būklė darytųsi panašia į laukiamąjį rojų. 

Esame laimingi, kad būdami katalikų tauta, priklausome 
Katalikų Bažnyčiai ir esame ant Petro uolos. Esame laimingi, 
kad vadu turime Popiežių Pijų XI, kuris mūsų krašte yra bu- 
vęs, mūsų katedroje šv.. Mišias laikęs, žino mūsų vargus, trū- 
kumus ir mūsų reikalus. Kaip niekas kitas, Jis turi mus visus 


2172 


savo širdyje ir. mano neverto tarno lūpomos visiems kunigams 
ir tikintiesiems siunčia tėviškąjį pasveikinimą ir apaštališką-pa- 
laiminimą. I 

Meskime į šalį nuo savęs visa, kas nedora, tegul mūsų 
krašte išnyksta. girtuokliavimas, pasileidimas, išnaudojimai, suk- 
tybės ir visokios skriaudos, tepasiliauja mūsų tarpe nesutikimai 
ir barniai. Stiprinami Popiežiaus palaiminimu, kuris yra Dievo 
palaiminimo ženklas, stokime, kaip tinka vaikams tos pat žemės, 
tos pat Bažnyčios ir to pat Dievo, stokime, turėdami vieną širdį 
ir vieną sielą sutartinai ir drąsiai į bendrą darbą, Visagalio 
Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios palaima tegul ant 
jūsų visų nužengia ir esti su jumis visados. Amen. 

Duota Vilniuje, Švč. Marijos gimimo dieną, 1923 m. 


+ JURGIS 
Vyskupas 


6 


PASKUTINIO VILNIAUS VYSKUPO TRAGEDIJA 


ARKIVYSKUPAS JURGIS MATULEVIČIUS SAVO LAIŠKŲ ŠVIESOJE 


1929 m. Vilniuje išėjo Viktoro Piotrovič'iaus knyga „Z za- 
gadnien wyznaniowych w Polsce“. 

Nors autorius nelietuvis, bet rašydamas apie mums lietu- 
viams brangų asmenį Jurgį Matulevičių išvengė lenkiškojo šo- 
vinizmo. Vieną tos knygos straipsnį, aukščiau minėta antrašte, 
mes išvertę*) beveik ištisai paduodame, 

1927 m. sausio mėn. 27 d. Kaune mirusio paskutinio 
Vilniaus vyskupo a. a. Jurgio Matulevičiaus asmuo ir veikimas 
buvo priežastis Vilniaus lenkų visuomenės didelio nepasitikėjimo 
savo ganytojumi. Nepasitikėjimas buvo toks didelis, kad vedė 
prie santykių nutraukimo ir atviros kovos. 

Ta visuomenė (lenkų) pasidalino į dvi dalis principuose 
sutinkančias. Ir taip nacionalistai atvirai kovojo prieš vyskupą 
Matulevičių. Savo viešame ir slaptame priešveikime naudodamies 
priemonėmis ir argumentais, ne visada teisėtais iš atžvilgio į vys- 
kupo asmenį, šio logerio vadų nuomone, tikslas pateisino prie- 
mones. Jie šmeižė neatsižvelgdami į kunigiškus rūbus ir Baž- 
nyčios kunigaikščio orumą. 

Antroji dalis, kuriai priklausė likusi mūsų (lenkų — Red.) 
visuomenės dalis, nebūdama nacionaldemokratų partijos įtakoj, 
arba endekams priešingo nusistatymo, — vyskupui Matulevičiui 
rodė tinkamą pagarbą ir mokėjo įvertinti aukštus intelektualinius 
ir moralinius jo asmenybės savumus. Tačiau šie pastarieji, kaip 
ir nacionalistai, buvo įsitikinę, kad kun. Matulevičius pasilik- 
damas Vilniaus vyskupu padarys daug žalos lenkų kraštui (!)... 

Iš viso Vilniaus lenkai pirmiau dar tyliai laukė tos valan- 
dos, kada kun. Matulevičius nebus Vilniaus vyskupu. Jau 


*) Iš lenkų kalbos išversti malonėjo gerb. K. Z. Ignatavičius—Red. 


214 


žinom tas priežastis, kurios privedė prie tokių santykių susi- 
formavimo. 

Štai tautiniu atžvilgiu nmevienodame krašte, kur lenkų 
kultūros persvara yra pernelyg didelė (? — Red.), kur įpykinti 
tautiniai antagonizmai kovojo už savo valstybiškumą, dar 
vokiečiams esant Vilniuj, kurie taip gudriai kiršino vieną tautą 
prieš kitą ir varė aiškiai provokatorišką politiką, — tokiose 
"aplinkybėse Vilniaus vyskupu. buvo > lietuvis, — „kun. 

Jurgis Matulevičius. AT k 

Vien tas faktas jau erzinamai veikė tuo metu per daug 
jausmingą lenkų nacionalizmą. Jau yra visiems žinoma nesusi- 
pratimai tarp visuomenės (dalies) ir valstybės (Lenkų) ir vys- 
kupo Matulevičiaus. Žinomi jam daromi priekaištai, kad varęs 
Bažnyčios administratyvinę litvomanišką politiką. Taip pat jau 
žinomas tos bylos epilogas: taktiškas, be triukšmo vyskupo 
pasitraukimas iš Vilniaus, kai Apaštališko Sosto ir Lenkų vals- 
tybės sudarytasis konkordatas buvo vykdomas. 

Dar ne laikas visą dalyką istoriškai vertinti. Ilgainiui 
pasirodo dokumentai charakterizuoją abi šalis: vyskupą ir visuo- 
menę. Tie dokumentai t. y. istorinės tiesos sudarymo pamatas“. 

Toliau p. Piotrovič'ius sakos daug pasinaudojęs kun. Jono Sob- 
czyk'o (vienuolio marijono — Red.) atsiminimais ir laiškais 
išspausdintais mėn. žurnalo: „Pro Christo“ 1927 metų nume- 
riuose. Iš tų laiškų vyskupo asmenybė pasirodanti visoj didybėj. 

„Yra žinoma, kad Arkivysk. Matulevičius buvo vienuolis — 
is aionas, paskui tapęs tos Vienuolijos generolas. Dar prieš 
karą, Šveicarų Friburge įsteigė novicijatą, paskui atgaivino 
kongregaciją Varšuvos priemiesty Bielanuose, pagaliau Marijam- 
polėje. Mylimai Vienuolijai norėjo paaukoti visą savo gyvenimą, 
tačiau susidėjo kitos aplinkybės. | 

Kai 1918 m. Varšuvoj pradėta kalbėti apie kun. Matule- 
vičiaus kandidatūrą į Vilniaus vyskupus, viename savo laiške 
rašo: „Paplitę gandai, kad mane gali išsiųst į Vilnių, pradeda 
mane gąsdinti. Malonėkit paprašyti J. E. Arkivyskupą, kad 
mane gelbėtų, už tai jam būsiu dėkingas. Jis žino, kad mūsų 
Vienuolijos kūrimas neseniai pradėtas. 

Pagaliau, aš Vilniuje nesusiorientuočiau; nežinau ar tenai 
visiems įtiktų ir dangaus angelas. Tikrai, jei ten nuvykčiau, 
būčiau apšmeižtas ir užuitas. Tačiau tiek to. Jei tik iš to 
būtų Dievui garbė ir Bažnyčiai nauda. Man rodos, kad „ten 


215 


nieko mnepadaryčiau, 0 -mūsų reikalai „labai -nukentėtų. Taigi 
prašau mane gelbėt nuo tos nelaimės, Likija Is kad V. 
Dievas pašalintų tą pavojų“. 5 A 

Lyg aiškiausiai nujausdamas va p Vilniuje, 
vyskupas Matulevičius rašo:  „1918.VI.6 - mano kandidatūrą į 
Vilnių vėl išstatė. Paskyrimas. padarytų daug žalos mūsų Vie- 
nuolijai Lenkijoj ir Lietuvoj. Vilniuje. nepatenkinčiau nei lenkų, 
nei lietuvių, nei pagaliau baltgudžių, 0 pats būčiau politinių 
intrygų auka. Gelbėkit .mane. Kreipkitės į -nuncijatūrą, į. J. E: 
Arkivyskupą, į vysk. Przezdieckį, į .T. Ledėchowskį (jėzuitų 
generolą — Red.) parašykit į Friburgą. Jie irgi turi rūpintis, 
kad mane nepaskirtų Vilniaus vyskupu“. . Netrukus atėjo kitas 
griežtas ir maldaująs laiškas (1918.VII.8): „Prašau melstis, „kad 
nepakliūčiau į Vilnių, nes ten paskęsiu ir nieko nepadarysiu“. 

Kaip Arkivysk. Matulevičiųs reagavo, sužinojęs apie. nomi- 
naciją į Vilnių? Štai jo žodžiai: „Įvyko tokia Dievo valia, 
negaliu jai prieštarauti. Man sunku buvo; iš mgr. Ratti suži- 
nojęs, kad esu nominuotas, tą naktį beveik neužmigau“. Toliau: 

„Žinau, kad manęs. laukia kryžiai. Galicijos ir Liublino laik- 
raščiai jau suskubo mane gerokai „apvanot“. Nekreipkit dėmesio 
į jų šūkavimus. Juk yra žinoma, ko verta opinija ir ko vertos 
piktos žinios, net laikraščiais skleidžiamos. Dažnai esti mela“ 
gingiausios“. Dabar visą laiką galvoja apie Vilnių. 1918.XI.17. 
rašo: „Labiausiai mane“ liūdina idėjinė būklė Vilniuje. Tau- 
tiški ir politiški  antagonizmai pasidarė didžiai aštrūs ir 
įtempti. Dievas mato, kad visiems lygiai trokštu tarnaut teisy- 
bės ir meilės dvasioj, vistiek kokios jie Dūlų tautybės. Laniidijs 
visiems būti viskas“. 

Pirmame laiške iš Vilniaus 1918.XII.29. vyskupas rašo: 
„Čia yra labai sunki mano būklė, ir nelengvi uždaviniai. 
Stengiuos kaip galėdamas ir mokėdamas tarnauti visiems, kad 
visus ' laimėčiau ' Kristui. Čia“ visuomeniniame ir politiniame 
gyvenime maišatis. Turime, bene, penkias valdžias, kurios visos 
reiškia pretenzijų į Vilnių, ir kiekviena mano esanti teisėta“: 

Kitame laiške: „Labai sunkus ir erškėčiais išklotas mano 
kelias“. J sai 
Tų liūdnų Vysk. Matulevičiui valandų patikimas . ir 
gerai informuotas. liudininkas kun. Vaitkevičius privačiame 
laiške iš 1919 m. rašo: „Jau pačioj pradžioj ingresas padarė 
daug nesusipratimų ir. nepasitenkinimų, kad.-ganytojas. katedraj 


216 


prabilo lenkiškai, o me lietuviškai, kaip reikalavo to laiko 
Vilniaus valdžia; paskui, kodėl ganytojas neprabilo baltgudiškai, 
kaip tikėjosi baltgudžiai“. Toliau tas pats kunigas dar rašo: 
„Ganytojas politikuot negali, nes remdamas vieną kurią grupę, 
įžeistų dijecezijos tikinčiųjų daugumą“. To negali suprast lenkų 
tautininkai, tiek pasaulininkai, tiek ir dvasininkai. Šie pasta- 
rieji pridaro vyskupui daugiausia nemalonumų. Kai kada jie nori 
gudriai įtraukti vyskupą į kokį politinį aktą. Buvo sunku prie 
bolševikų, tačiau dabar nepalengvėjo, tik pakitėjo“. 

„Dažnų vizitacijų metu, — sako tas pats kunigas, — 
vyskupas savo kalbomis švelnino religinį, tautinį, visuomeninį 
antagonizmą, visus skatindamas prie artimo meilės, prie susi- 
klausymo“. 

Užplūsta bolševikai. Vyskupas pasilieka Vilniuje. Laiškuose 
skundžias daug nuo jų patyręs nemalonumų, be to, pastoracinis 
darbas buvęs labai sunkus. 

1920 m. pabaigoj rašo: „Vilniuje jau perleidžiu šeštą 
valdžią. Dabar ramu. Vargšė mano dijecezija! Kai kurie deka- 
matai liko visai be kunigų. Dabar, kur yra lietuvis, ten ramu, — 
gyvenimas grįžta į normalias vėžes. Tačiau dar gyvenam lyg 
ant vulkano. Netikėkit laikraščių paskaloms“ (1920.X.5). 

į Po kelių mėnesių: „Kad Dievas suteiktų mums greičiau 
ramybės! Atmosfera tačiau esti nepakenčiama. Diena iš dienos 
nuolatiniai įtarinėjimai, juodinimai ir šmeižtai. Čia yra tikros 
skaistyklos dalelė. Mus nuolat kankina likimo netikrumas“. 

1921 m. vidury Vysk. Matulevičius praneša: „Kaip 
paprastai čia kramtomasi, juodinamasi, — vieni prieš kitus 
prasimano nebūtų dalykų. Kad Aukščiausis apsaugotų mus nuo 
kraujo praliejimo!“ | 

Vyskupas labai troško grįžti ir dirbti Marijonų Vienuolijai. 
Guodžiasi viltimi, kad tai kada nors įvyks. „Aš nuolat galvoju 
kada galėsiu grįžti pas jus. Bet dabartinėse sąlygose negaliu 
palikt dijecezijos. Kai tik krašto būklė bus aiškesnė ir galėsiu 
pasitraukti, pradėsiu belsti į Rymą“ (1921.VIII.31.). 

Nacionaldemokratų spauda pradėjo nesąžiningą -kompaniją 
prieš vyskupą. Ji rado atgarsį viename vysk. Matulevičiaus 
laiške: „Kaip ir paprastai: „Gazeta Warszawska“ manęs neuž- 
miršta ir įvairiausį melą insinuacijas bei įtarimus skleidžia. Jei 
kas serga geltonlige, jam viskas vaizduojas geltonomis spalvo- 


217 


mis“. Prašo, kad būtų reikalaujama faktų, nepasitenkinant 
bendrais priekaištais, posakiais ir apie juos jam praneštų. - 

: 1922 m. rašo: „Gandais ir šmeižtais, mano menką asmenį 
diskredituojančiais, prašau taip greitai netikėti. Brangus tėve, 
jau turėjai progos įsitikinti, kiek jie verti“. 

1923 m. baigiantis vysk. Matulevičius rašo: „Kai kurie 
laikraščiai sistematiškai mane atakuoja, skleisdami įvairių 
šmeižtų ir insinuacijų Liūdna daros, matant kaip (bjauriai) 
išnaudojama spaudą“. | 

Guodžias, kad tas viskas jam nekliudo dirbti. Jaučiasi 
sveikas ir linksmas, — kaip išsireiškia. 

Kai vienas kunigas, aukščiau cituotų frazių autorius, gvil- 
deno vyskupui daromus priekaištus, šis pastarasis pasakė: 
„Esu kaltinamas, kad į parapijas skyriau tris lietuvius ku- 
nigus. Kur galėjau juos dėti, jei ir jie priklauso dijecezijai? Ko 
turėjau griebtis, kunigų trūkstant? — nes daug įsipolitikavusių 
lenkų kunigų jau paskubėjo išvažiuoti iš parapijų, tačiau 
pasiliko tikintieji, kurie buvo reikalingi dvasinių patarnavimų. 
Sako, kad lenkus kunigus — studentus išsiunčiau iš Vilniaus,. 
neleisdamas studijuoti Bet iš ko jie galėjo mokytis. Pav. 
ateina kunigas — studentas ir prašo parapijos, nes neturįs ko. 
valgyti; argi duodamas parapiją aš jį skriaudžiu?“ 

Buvo mėginta vyskupą gąsdinti. Siųsta į Rymą skundų. 
„Kokie jie puskvailiai, — išsitarė vyskupas, tegul ateina pas 
mane, aš juos pamokysiu, kaip manimi gali nusikratyti. Jie 
mano, kad Apašt. Sostas nieko nežino ir nesupranta. Tikisi, 
atvaizdavę mane baidykle, įtikinti ar išgąsdinti Rymą, kuris 
paklausys balsų sklindančių nuo tamsios žvaigždės...“ 

„Gal Aukščiausis kada nors mane išklausys ir paleis iš 
to Vilniaus. Kaip mokėdamas prašau Dievą ramybės, taikos ir 
vienybės, nes tokioj atmosferoj sunku gyventi“ — rašo vysk. 
Matulevičius. 

Vysk. Matulevičiaus darbus, vedamąsias mintis bei idėjas 
nepaprastai įdomiaiir gražiai nušviečia laiškas parašytas 1920 m. 
Marijonų Vienuolijai. 

„Pavieniai (broliai) turi būti siunčiami, kiek galima pas 
savo tautiečius, kad katalikiškuose kraštuose netrūktų dvasingų 
darbininkų. Tačiau tebūna pasiruošę net palikti savo tėvynę ir 
keliaut į toliausius kraštus. Tegyvena ten, kur galima tikėtis 
didesnės Dievo garbės ir artimui naudos; ypač kur Bažnyčiai 


218 


yra sunkesnės visuomenės sąlygos, kur“ ji yra slėgiama ir 
pavojuje“. š 

Toliau, šie pilni gilios išmintiės ir įtikinamosios galios 
žodžiai: „Dėl to savosios tautos meilė turi būti apribota ir į 
dvasinę bei antgamtinę perdirbta. Tebūna jums tolima kraštu- 
tinio nacionalizmo dvasia, kuri šiais laikais taip yra paplitusi, 
nes ji priešinga“ krikščioniškam teisingumui ir meilei. Ji yra 
kiekvienos vienuolijos, o ypačiai apaštališkos, puolimo priežastis: 
Visa vienuolija ir paskiri broliai tesigaivina ne privačia, ar 
kažkokia partikuliariška, bet katalikiška, visų žmonių meile, 
kad, kiek jėgos leidžia, galėtų dirbti visų tautų išganymui ir 
vesti žmoniją tiesos keliu“. 


Kokius konkrečius patarimus Vyskupas teikia politikos 
ir partijų dalykuose? Štai tolimesnės ištraukos šitų - idėjinių 
nurodymų: „Mūsų tiesioginis tikslas, yra ne tik savęs tobūlinimas, 
bet ir Dievo garbės skleidimas, dirbant Bažnyčiai ir sielų išga- 
nymui. Tie idealai yra užtektini visam mūsų gyvenimui. Poli- 
tika ne mūsų dalykas. Geriausiai padarysim, jeigu ją paliksime 
žmonėms specialiai pasiruošusiems (ir tam pašauktiems. Kaip 
vienuoliai turime stengtis būti aukščiau politikos ir politinių 
partijų. V. Dievas mūsų nesiuntė steigti žemiškų valstybių, 
brėžti jų ribas, spręsti teritorialius klausimus, bet steigti ir 
platint Dievo Karalystę žmonių širdyse. Privalome būti taikos 
meilės ir ramybės apaštalai. Šiandien pasaulyje tiek neapykan- 
tos. Žmonėms reik priminti, kad jie yra to paties Dangaus 
Tėvo vaikai, tarpusavy gi broliai“. 


Visuomeniniuose, politiniuose ir tautiniuose klausimuose 
Vyskupas pataria laikytis išmintingos tolerancijos. Kiekvienas 
gali turėt savo pažiūras, kad tik jos nebūtų priešingos tikėjimo 
tiesoms. 

„Galima ir p turėt savo uažiūvas, bet dėl Dievo ir ar- 
timo meilės reikia mokėti dažnai jas paslėpti savyje, iš jų padaryt 
auką, atsižadėt savęs: Budėkite, kad nebūtumėte įtraukti kovos 
sūkurin“. . 

Tas pačias tiesas štai kaip aiškina privačiuose laiškuose 
(1922.XII.17.): „Skaudu ir liūdna daros, matant žmonėse tiek 
neapykantos“. Tragiškai žuvus lenkų -prezidentui a. a. Naruta- 
vičiui, ir iš po Vyskupo plunksnos plaukia šie liūdni 
tvirtinimai: A 


219 


„Liūdna ir skaudu, kad tautose, žmonių klasėse taip: įsi- 
galėjus neapykanta. Kaip tolimi esame Evangelijos dvasiai“. 

Kitoj vietoj taip atsiliepia apie tautinius dalykus: 

„Po karo tautiniai klausimai tapo labai jautrūs ir uždegą 
kerštą. Vieni į kitus žiūrim per savo akinius“. Kaip Vysku- 
pas žiūrėjo į taip tolimą jo dvasiai, sudemoralizuotą pasaulį? 
„Paskutiniu laiku labai kenčiu ir liūdžiu, kai tarp žmonių 
matau tiek neapykantos. Aš juos visus myliu, vistiek Kokios jie 
tautybės. Nesuprantu, kaip galima kituose peikti ir smerkti tai, 
ką savyje giriama; kaip galima kritikoj vadovautis dviem 
mastais, kurie turi normuoti žmonių sugyvenimą. Sunku ir 
trošku gyventi neapykanta užnuodytoje atmosferoje, bet tebūna 
Dievo valia“ (1923 m.). 

Apsilankęs Vatikane Vysk. Matulevičius sudeda Vil- 
niaus dijecezijos reziginaciją. Tačiau nebuvo išklausytas. Tuo 
pat laiku Liublino universitetas jį kviečia rektoriumi. Vilniaus 
teologijos fakultetas mėgino įprašyti vyskupą paimti sociologijos 
katedrą. Ir ten ir čia veltui. 

Su nekantrumu laukė valandos, kada bus iš Vilniaus 
atšauktas. 1925 m. kovo mėn. vysk. Matulevičius rašo: „Vėl 
skleidžiami gandai, kad būsiu atšauktas iš Vilniaus. Labai 
džiaugčiaus, jei Šv. Tėvas nuo mano pečių nuimtų tą naštą“. 

Mėnesiui praslinkus: „Jau nuo kurio laiko plinta gandai, 
kad turėsiu palikti Vilnių. Net pats pradėjau tuo tikėti. Dievas 
žino, ar iš to kas bus. Jei taip būtų, tai atgaučiau laisvę ir 
galėčiau visiškai pasiaukoti Vienuolijai“. 

Pagaliau atėjo vyskupo laukiamas atšaukimas. Tyliai ir 
netikėtai išvykęs iš Vilniaus ir Lenkijos, štai ką parašė iš 
Rymo: „Esu laimingas. Šv. Tėvas dėl savo gerumo ir malonės 
nuo manęs nuima Vilniaus dijecezijos valdymo naštą. Dabar 
galėsiu visai atsiduoti Marijonų Vienuolijai; galėsiu ramiai su 
tvarkyti savo sielos reikalus. | 

Savo maldose prisiminkite ir mane jau kaip vargšą vie- 
nuolį, kurs nori būt nežinomas ir nieku laikomas, kad galėtų 
dar karščiau mylėt Dievą ir ištikimai Jam tarnauti ir skleisti 
Jo garbę“. 

Iš Rymo savo bičiuliams ir priešams atsiuntė tokį atsi- 
sveikinimą: „Myliu visus žmones, net ir žydus (savo jaunatvėj 
Jurgiui  Matulaičiui, kaip jis pats sakė, mylėti žydus sunku 
buvę prisiversti — Red); tiesiog nesuprantu, kaip galima sutai- 


220 


kint ir širdy sutalpinti Dievo meilę ir artimo neapykantą. Prašau 
Dievą, kad ir žmonės man atleistų ir dovanotų, nes dažnai 
buvau jų pykčio ir kitų blogų darbų priežastis. Manau, kad 
man išvykus iš Vilniaus, pamažu užmirš mane ir dėl mano 
asmens nustos rūstinę Dievą. Te Dievas laimina visus“. 

Tais žodžiais, krikščioniška meile dvelkiančiais, kilnumo 
kupinais, iš Rymo atsisveikino savo dijeceziją. 

Kokios gi buvo vyskupo atsistatydinimo priežastys? Štai jo 
žodžiai parašyti prof. Zdziechovskiui: 

„Tiek buvau šmeižiamas, tiek purvais drabstomas, boiko- 
tuojamas. To nežiūrint, Tamsta, Gerb. Pone, visad buvai mano 
bičiulis ir tiek parodėte nuoširdumo. Tiesa, buvo labai skaudu, 
kad dėl mano menko asmens taip buvo rūstinamas Dievas ir 
tiek daroma Bažnyčiai skriaudos. Tačiau ne dėl to išvykau iš 
Vilniaus, kad būčiau norėjęs išvengt kryžių, šmeižtų. Tai pa- 
darė susidariusi situacija. i 
| Buvo aišku, kad vyriausybė, remdamosi konkordatu, pa- 
statys griežtą veto prieš mano kandidatūrą į arkivyskupus. 
Nacionalistų (tautininkų) partija, be abejo, irgi ramiai to akto 
nepakęstų. Nenorėdamas Šv. Sostui daryti sunkumų ir statyt 
į pavojų Bažnyčios reikalus, gerai apgalvojęs ir su kompeten- 
tingais asmenimis pasitaręs, — atsistatydinau. 

“Tai buvo beveik grynas formalumas. Už tuos, kurie prieš 
mane kovojo, visados melsdavaus ir nenustosiu melstis. Atvykau 
į Rymą, kad čia vienumoj, kaip ir reikia vienuoliui, galėčiau 
dar daugiau tarnauti Dievui ir dirbt Bažnyčiai... Universitetui 
ir Jūsų Magniticencijai palaiminimą ir geriausių linkėjimų“. 

Ryme Arkivyskupas padarė vizitą mūsų (lenkų — Red.) 
ambasadoriui, dalyvavo mūsų iškilmėse ir su mūsų tautiečiais 
(lenkais — Red.) palaikė santykius. Pradėjo paruošiamus darbus 
Marijonų Vienuolijos tvarkyme. 


A. a. Arkivysk. Matulevičiaus gyvenimo tragedija buvo ta, 
kad ramaus būdo ir įkvėpimų, šviesaus proto vienuolis privalėjo 
eit sunkiausias politines pareigas: kaip Vilniaus vyskupas ir Šv. 
Tėvo apaštališkas vizitatorius Lietuvoj. Vilniuje buvo vadinamas 
litvomanu, Kaune — polonofilu. 

„Argi aš esu kaltas, kad gimiau su pirmaprade nuodėme, 
kuri yra mano lietuviška kilmė“, — kalbėdamasis su rekto- 
riumi Zdziechovskiu išsireiškė a. a. Arkivyskupas. 


221 


Tos nuodėmės nedovanodama, lenkų visuomenė tarp vys- 
kupo ir savęs pastatė kinų sieną. Garbingą išimtį sudarė: 
rektorius Zdziechovskis ir a.a. Tadas Wrėblevskis. 

Baigdamas savo atsiminimus kun. Sobczyk'as visai teisingai 
teigia, kad Jurgis Matulevičius nenorėjo niekam būti poli- 
tinis įrankis. 

„Kiekvienoj kitoj dijecezijoj jis būtų vienas labiausiai 
mylimas ir vertinamas Ganytojas, kaip žmogus ir kaip vyskupas“ 
(„Pro Christo“ Nr. 4, 1927 m. 254 p.). 

Vyskupas Matulevičius buvo silpnos sveikatos. Iš pat ma- 
žens jam grėsė kojos tuberkulioza. Kai vienas, silpnos sveikatos 
kunigas abejojo, ar galės dirbt kunigystės darbą, vyskupas 
atsakė: „Nors ir silpnos sveikatos kunigas, tačiau visados bus 
reikalingas: atlaikys šv. Mišias, šiek tiek išklausys išpažinčių. 
Gali būti pažiūrėti paliegėlis, rodos, jokiam darbui netikęs, 
tačiau tas daug gali, kas gali mylėti Dievą. Ir tokiam verta 
gyvent ir gal likt šventas“. Kitu atveju rašo iš Kauno: 

„Prašau melstis už mane, kad kilnius dalykus skelbdamas 
kitiems, pats nenusidėčiau. Dažnai neturiu kada pasimelst. 
Taigi, visą viltį dedu Jūsų ir seserų maldose, kurioms kuo' 
galėjau stengiaus patarnauti. Čia žemėj turit išprašyti man 
šventumo, o ten danguje laimės“. 

A. a. Arkivysk. Matulevičius dėl aplinkybių, kuriose turėjo 
dirbt būdamas Vilniaus vyskupu, ir dėl uždėtų pareigų, — pri- 
klauso prie tragingiausių asmenybių Vilniaus vyskupų soste. 

* 

Taip aiškina Arkivysk. Matulevičiaus išvykimą iš Vilniaus 
vienas geresnės valios lenkas p. V. Piotrovicz'ius.  Paduotų 
dokumentų autentiškumu nėra ko abejoti V. Piotrovicz'ius 
vadovaudamas Vilniaus vaivadijos tikėjimų skyriui, ir vėliau 
Tikėjimų ir Švietimo ministerijoj stačiatikių skyriui, galėjo 
naudotis tikriausiais ir išsemiamais šaltiniais. Pagaliau tą pa- 
tvirtina dar gyvi artimi Arkivyskupui asmens. 


ak 


VILNIAUS UNIVERSITETO REKTORIUS 
APIE A. A. ARKIVYSKUPĄ MATULEVIČIŲ 


Buvęs Vilniaus universiteto rektorius prof. Zdziechovskis 
plačiai rašė apie mirusio arkivyskupo Matulevičiaus gyvenimą ir 
nuopelnus Krokuvos „Czase“. Jis sako, kad žinia apie arkivys- 
kupo Matulevičiaus mirtį pasiekusi Vilnių visiškai netikėtai. Dėl 
to rašąs pirmojo įspūdžio pagautas, neturėdamas po ranka jo 
gyvenimo datų ir veikimo. 

Kai vokiečių okupacijos metu kilęs Vilniaus vyskupijos klau- 
simas, lenkų vyskupai, numatydami ir žinodami, kad vokiečiai 
neleistų į tą vietą lenko, vienu balsu parėmę kun. Matulevičiaus 
kandidatūrą. Prie labai keblių sąlygų aukštos bažnytinės vietos 
valdymas buvęs sunkus kryžius iš palaiminto vienuoliško ramaus 
gyvenimo ištrauktam vienuoliui. Nacionalinių aistrų įsisiūbavu- 
sioj gadynėj, kurios taip toli pažengusios, kad net Popiežius buvo 
priverstas pakelti balsą ir pasmerkti katalikų masėj pasireišku- 
sią kraštutinio nacionalizmo doktriną (pav. L Action Fran- 
caise) — tokioj gadynėj negalima buvę išvengti nesusipratimų 
ir ginčų tarp lietuvio vyskupo ir dijecezijos daugumo — lenkų. 
„Ar aš kaltas, — pasakęs vyskupas per pasikalbėjimą su auto- 
rium, — kad atėjau į šį pasaulį su pirmaprade nuodėme, kuri 
yra mano lietuviškas kilimas“. 

Tos nuodėmės jam nedovanota iš lenkų pusės. Dėl to pra- 
dėję vaikščioti nieku nepagrįsti gandai apie kažkokią atkreiptą 
prieš lenkus baisią konspiraciją, kurios gijas laikęs savo rankose 
vyskupas. Prasidėjęs adresų ir prašymų siuntimas į Rymą, rei- 
kalaujant, kad vyskupas būtų pašalintas iš Vilniaus. 

Vedamoj prieš vyskupą akcijoj autorius nedalyvavęs. Jis 
buvęs vienas iš mažo skaičiaus žmonių, kurie palaikę su juo 
santykius ir jį lankę. Jų nuomonės dažnai persiskirdavusios, bet 


223 


iš pasikalbėjimų su vyskupu jis: išsinešdavęs kogeriausių įspū- 
džių ir atsiminimų. Jautęs ir gerbęs jame kunigą, Dievo tarną, 
visomis jėgomis atsidavusį savo pašaukimui ir pareigoms. Ve- 
lionis: traukęs prie savęs nepaprastai dideliu gerumu, švelnumu, 
supratimu ir, be to, sielos jėga, minties blaivumu ir geru su- 
pratimu Bažnyčios uždavinių visuomenės gyvenime. Tam įrodyti 
reikią prisiminti Vilniuje ėjusio ir kun. prof. Vilianovskio reda- 
guoto „„Kvartalnik teologiczny“' bylą. Kažkoks nežinomas intri- 
gantas buvo įžiūrėjęs vienam straipsnyje eretiškas moderniškas 
tendencijas ir dėl to, nunciatūrai pareikalavus, teologinis skyrius 
buvo priverstas padaryti priesaiką prieš modernizmą. Lietuvis 
vyskupas galėjęs pasinaudoti tuo kaip įrankiu prieš lenkų dva- 
sininkus, bet jis to nepadaręs. Priešingai, jis su priklausančiu 
jam taktu tą „Kvartalninką“ apgynęs ir visą bylą likvidavęs. 

1925 metų liepos mėnesį vyskupas išvažiavęs pailsėti ir 
daugiau į Vilnių nebegrįžęs. Niekam nesitikint savo atostogų 
metu atsistatydinęs iš Vilniaus vyskupo vietos ir iš pradžių ap- 
sigyvenęs Ryme. Autorius parašęs vyskupui laišką, kuriuo pa- 
reiškęs gailesčio dėl jo atsistatydinimo ir vilties, kad jis bus 
paaukštintas. Vyskupas atsakęs šio turinio laišku: „Labai ger- 
biamas ir brangus Pone Redaktoriau. Tegul Dievas Tamstai at- 
moka už laišką, kurs visada pasiliks man brangus atminimas. 
Vienas Dievas žino, kiek aš jaučiau ir jaučiu dėkingumo gerbia- 
mam profesoriui. Tiek buvau visų apšauktas, tiek mane visada 
purvais drabstė, boikotavo, o Tamsta, to viso neatsižvelgdamas, 
norėjai prisiartinti prie manęs ir tiek parodei man palankumo ir 
širdies. 

Tiesa, buvo man labai skaudu, kad dėl mano menko as- 
mens tiek įžeidžia Dievą ir tiek žalos daro Bažnyčiai. Tačiau 
ne dėl šmeižtų ir ne dėl kryžiaus baimės pasitraukiau iš Vil- 
niaus. To reikalavo susidariusi būklė. Buvo žinoma, kad pasi- 
remdama konkordatu vyriausybė pastatysianti griežtą veto prieš 
pakėlimą manęs į arkivyskupus. Nacionalinės partijos, be abe- 
jojimo, taip pat nebūtų ramiai praėjusios pro šį aktą. Dėl to, 
nenorėdamas sudaryti sunkumų Apaštališkam Sostui ir kenkti 
Bažnyčios reikalui, gerai visą reikalą apsvarstęs ir pasitaręs su 
kompetentingais asmenimis, pasitraukiau iš Vilniaus vyskupo vie- 
tos. Iš dalies tai buvo jau tik paprastas formalumas“. 

Toliau velionis savo laiške nurodo, kad visada meldėsi 
ir dabar tebesimeldžia už tuos, kurie ėję prieš jį. Į Rymą at- 


224 


vykęs tarnauti Dievui ir turįs e kad jį: | dis ia vi- 
sos garbės. 2 . + 

Zdziechovskis baigia savo rašinį žodžiais: „Garbė mirusio 
atminimui“. Kiti lenkų laikraščiai paminėjo arkivyskupo - Matu- 
levičiaus mirtį trumpai. 


IŠ ARKIVYSK. J. MATULEVIČIAUS UŽRAŠŲ 
MARIJONŲ VIENUOLIJĄ KURIANT 


1910. IX. 14. Mano šūkis teesie: visame Dievo ieškoti, 
viską didesnei Dievo garbei daryti, į viską įnešti Dievo dvasios 
ir viską ja persunkti. Dievas ir Jo garbė teesie viso mano 
gyvenimo centras, apie kurį suktųsi visos mano mintys, jausmai, 
norai ir darbai. 

Dievo garbė ir sielų išganymas! Ar gali būti koks aukš- 
tesnis tikslas už šitą? Kaip menkai atrodo visa kita, palyginus 
su šiuo tikslu? Ko verti net geriausi ir gražiausi žmonių sieki- 
mai prieš šitą tikslą? Taigi ar neverta, ar neteisinga, kad mes 
tam tikslui aukotume visa: laiką, turtus, gabumus ir net savo 
gyvybę? 

Šventieji visom jėgom stengėsi pasiekti krikščioniškosios 
tobūlybės, turėdami mintyje tuos kilnius Kristaus žodžius: B ū- 
kite tobūli kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas, To 
tikslo siekė vis stengdamiesi panešėti į Viešpatį Jėzų. Tad jei 
iš tikrųjų noriu eiti šventųjų pėdom, mano tikslas turi būti Kris- 
taus gyvenimo tikslas ir priemonės tos, kurias pagrinduose var- 
tojo pats Kristus: visiškas savęs išsižadėjimas, darbštumas, — 
vargų, pažeminimų, persekiojimų, kentėjimų—aukos kelias. Iš to 
seka: kiekvienas mūsų turi laisvai, visai savęs išsižadėjęs, pilnai 
pasiaukoti Kristui ir Bažnyčiai. Tai yra Kristaus troškimas — 
įvykdyti žemėje Dievo karalystę t. y. visa laimėti Jam per mūsų 
Šv. Bažnyčią. Mūsų uždavinys: tobūlintis ir tobūlinti. 

1910. X. 25. Šio pasaulio sūnūs yra gudresni už šviesos 
sūnus savo siekimuose bei darbų praktikoje. Kaip dažnai atsi- 
tinka, kad Kristaus Bažnyčios priešai prašoksta mus savo darbš- 
tumu, uolumu, drąsa bei narsumu. O mums gi Kristus juk yra 
pasakęs: Būkite gudrūs, kaip žalčiai, ir neklastingi, kaip kar- 


15* Arkivysk. J. Matulevičius 


226 


veliai. Tad to akivaizdoje, ką turėtume daryti? Ar neturime eiti 
tenai, kur būtų galima kodaugiausia Dievui laimėti, daugiausia 
sielų išganyti t. y. ten, kur daugiausia bedievybės, ištvirkimo, 
indiferentizmo, nuo Bažnyčios nutolimo? 

Ar neturėtume stengtis visur įlįsti, įsibrauti, kur tik galima 
ką nors Kristui ir Jo Bažnyčiai laimėti. Jei vienas kelias už- 
kirstas, kodėl kito nepaieškoti? Jei vienos durys uždarytos, 
kitas sau susiraskime, jei vienas langas užkaltas, kitą šviesai 
įleisti darykimės. Regėdami savo nerangumą, kaip gi turėtume 
gėda rausti mes, kurie save vadiname Kristaus sekėjais, Jo 
Bažnyčios tarnais, Jo karalystės platintojais — Jo kareivija... 

Ar neturėtume užsidegę Kristų skelbti plačiosiose masėse, 
ypač didmiesčiuose, jaunuomenėje, universitetuose, — juk iš ten 
turėtų plisti ne bedievybė, bet krikščionybės spinduliai, — or- 
ganizacijose darbininkų, kurie daugiausia esti visokių riaušininkų 
bei anarchistų aukos. 

Tikrą krikščionį, veikiantį Dievo garbei, jei kas išvaro pro 
vienas duris, jis grįžta pro kitas. Nes jis pasiaukojęs. 

1910. X. 29. Jeigu visos kitos kenksmingos visokių maiš- 
tininkų ir riaušininkų organizacijos moka taip gražiai pasislėpti 
ir pasislėpusios gyvuoti ir veikti, taigi mes Bažnyčios ir net tos 
pačios visuomenės, nuo kurios prisieina mums slapstytis, gero- 
vei, ar negalėtume jau surasti sau slaptos vietelės, ar nemokė- 
tume gi jau pasislėpti taip, kad niekas, kam to nereikia, mūs 
nežinotų. Argi mes jau nemokėtume savo sumanymų ir darbų 
nutylėti. Pirmieji krikščionys tiek metų turėjo išgyventi slapta, 
katakombose, požemiuose, kaip galėdami ir kur galėdami, slap- 
tydamiesi, o vis tik gyveno, organizavosi, tvarkėsi ir dirbo, ir 
dar kaip sėkmingai ir vaisingai! Juk mes jų vaikų vaikai. Kodėl, 
kada reikia, nepasekus tų šventų mūsų tėvų pėdomis? Jie mums 
padės tai daryti savo maldomis, užtarymu ir globa, kad tik 
mes jų didelę dvasią turėtume! O mums taip dabar tos dvasios 
reikia. Bažnyčia visur persekiojama ar bent varžoma: viešai ne- 
begali kaip reikiant veikti ir plisti. Juk daugely šalių kai kurių 
vienuolijų neįsileidžiama; iš kitų gi vienuoliai ištremiami, viešai 
dirbti ir įstoti draudžiama, 

Taigi kas belieka daryti? Nejaugi išsižadėti savo pašaukimo? 
Nejaugi aplenkti tą kelią, kurį Dievas mums parodo? Nejaugi 
vis nusileidžiant ir nusilenkiant prieš visokius neteisingus prie- 
šingus Bažnyčiai įstatymus ir norus nieko neveikti? Nejaugi iš- 


227 


sižadėjus brangiausių idealų, rūdyti kur susirietus ir susitraukus 
iš baimės! Jei taip elgtumės, tai susilauktume to, kad kokią dieną 
mums uždraustų ir katalikais būti. Ne, anaiptol ne! Turime eiti 
narsiai ir drąsiai prie tikslo keliu, kurį Dievas mums rodo, ten 
kur Dievo dvasia mus veda ir skatina eiti į jokias kliūtis neat- 
sižvelgiant, nieko nenuogąstaujant. Jei pilni Dievo dvasios būsime, 
pagaliau viską turėsime nugalėti. Dvasios nei pančiais nieks ne- 
sugebės surakinti, nei kalėjime neužkals, nei ištrėmime nesu- 
laikys. Ji išsiverš iš visur, pro visur prasimuš. 

Uždek tik, Viešpatie, mūsų širdis Tavo meilės ugnimi! 
Duok tik mums Tavo Šventąją Dvasią, kad mes tikrai visko 
išsižadėję Tavo garbei ir Tavo Bažnyčiai pilnai atsiduotume. 
Visokios kenksmingos organizacijos, dažnai po visą pasaulį iš- 
sišakojusios, veikia dirba pasiknisusios po Bažnyčia ir visuo- 
mene. Argi mes nuleidę rankas į tai ramiai sau žiūrėsime? 
Ne. Mes prieš nedoras jų organizacijas ir nedorus darbus turi- 
me pastatyti savo katalikiškas organizacijas, turime dirbti savo 
katalikišką darbą. Tegu čia mums būna pirmieji krikščionys 
vadai ir pavyzdžiai. 

Mūsų tikėjimo šventieji milžinai ir karžygiai, kurie savo 
krauju palaistydami išugdėte Šv. Bažnyčią, Kristui padedant, 
išmelskite mums narsumo ir drąsos, kad Jumis pasektume! 

Kiekvienas mūsų turi būti tos vienos, didelės minties apim- 
tas, kad visame kame iš tikrųjų ieškotų Dievo, kad tarp dau- 
gybės visokių priemonių, kad ir gerų geriausių, ypatingai rink- 
tųsi tas, kurios didesnei Dievo garbei išeitų: kad stebėdamas 
visokias kitas įstaigas ir žmonių kuopas arba būrius, ypač jei 
ten dar Dievo nėra, visomis jėgomis stengtųsi tenai Dievą įnešti, 
viską Kristaus dvasia atgaivinti, perimti, atnaujinti. 

Šventoji Katalikų Bažnyčia, tikroji Kristaus karalija 
žemėje, karščiausiai mano Numylėtoji! Jei Tave užmirščiau, tegul 
būna užmiršta mano dešinė, te mano liežiuvis pridžiūsta prie 
gomurio, jei aš Tavęs neatsiminčiau, jei aš Tavęs nelaikyčiau, 
mano mieliausiaja Motina, visų didžiausia mano paguoda. Tasai 
šauksmas tebūnie nuolatinis mano širdies šauksmas, 

Duok, Dieve, kad mes būtume pagauti tos didelės vienos min- 
ties— Bažnyčiai dirbti, vargti, kentėti, kad Bažnyčios kentėjimai, 
vargai ir žaizdos, būtų mūsų vargais, kentėjimais ir mūsų širdies 
žaizdomis, kad būtume pagauti to vieno troškimo — nieko čia 
ant Žemės nesitikint, neieškant, jokio sau pelno nelaukiant, savo 


228 


gyvenimą aukoti Dievui, Bažnyčiai; sudilti, sunykti darbuose, 
varguose ir kovose dėl Bažnyčios; kad mes turėtume tą didelį 
narsumą jokių kliūčių iš pasaulio pusės ir jos galybių nesibi- 
jant, jokiam bailumui nepasiduodant, eiti drąsiai į darbą, į kovą 
dė1 Bažnyčios, tenai, kur labiausiai to reikia, tai yra, kur pa- 
saulinė valdžia persekioja Bažnyčią, vienuolijas, varžo Bažnyčią 
ir Jos organizacijas ir įstaigas; kad mes tik to vieno bijotume— 
numirti nieko dar nekentėję, nevargę, nedirbę Bažnyčiai, sieloms 
išganyti, Dievo garbei skleisti, kad mintys, troškimai, norai vis 
į tą pusę linktų, kaip čia visur Kristų įnešus, Jo dvasia perėmus, 
kaip visur Katalikų Bažnyčios vardą iškėlus. 


Tam tikslui turėtume pasinaudoti visokiomis, žinoma, pa- 
doriomis priemonėmis: ir paprastų kunigų, ir, kur geriau išeina, 
vienuolių, ir, kur tai patogiau yra, pasauliškių rūbais, ir darbais, 
ir mokslu, ir turtais, ir savo krauju, ir viskuo. Viskuo, kas Dievo 
sukurta ir dora, viskuo, kada to reikia, kodėl gi negalėtume 
panaudoti didesnei Dievo garbei ir Bažnyčios gerovei. Omnia 
vestra, vos Christi, Christus autem Dei (Viskas jūsų, jūs Kris- 
taus, Kristus gi Dievo). Visa visokių, ypač apaštališkų, dar- 
bų dirva, turinti ryšį su žmonių kultūrinimu ir organiza- 
vimu, dirva visu savo plotu turi būti pasiaukojusių dar- 
bininkų ariama. Tarp savęs turėtume gyventi kodidžiausioj 
vienybėj, broliškos meilės ryšiais susirišdami, kad guldytume 
galvas vienas už visus, o visi už vieną. Kaip ypatingas uždavi- 
nys dabartiniais laikais, maždaug, turėtų būti: įtraukti didesnius 
žmonių būrius, platesnę visuomenę į aktyvesnį darbą tikėjimo 
ir Bažnyčios gynimui ir plėtimui, supopuliarinti apaštalavimo 
darbą, kad taip kaip dabar rūpinasi geri katalikai gailestingo- 
mis įstaigomis, taip dar daugiau rūpintųsi tikėjimo gynimu ir 
skleidimu Bažnyčios gerovei. 


Kiek čia gero galėtų padaryti pasaulininkai vyrai ir mo- 
terys. Žinoma, juos tik pirmiau reikėtų geriau tikėjimo išmo- 
kyti, apšviesti, supažindinti su mūsų Bažnyčios reikalais, reiktų 
juos uždegti švento uolumo ugnimi, o paskui gerai suorganizuo- 
tus būriais patraukti į darbą tikėjimui skleisti Jie galėtų ten 
įnešti Kristų, kur mes kunigai net prieiti negalime. Reiktų 
mums telkti gerų norų žmones aplink save ir vesti juos į darbą 
Dievo garbei. Mūsų kaip veiklumo žymė turėtų būti mokėjimas 
žmones organizuoti, jungti ir įtraukti į apaštalavimo darbą. 


229 


1910. XI. 14. Žiūrėsiu, kad neapleisčiau darbo dėl maldos, 
nei maldos dėl darbo. Ora et labora (Melskis ir dirbk). Be nuolati- 
nės maldos siela vysta ir džiūsta, jėgos išseka ir pasibaigia, dvasia 
išsiblaško ir patsai darbas pasidaro nuostabiai bergždžias. Antra 
vertus, nereikia vėl užmiršti, kad ne tik melsdamiesi, bet ir dirbdami 
Dievo garbei, Dievą garbiname ir Jam tarnaujame. Mūsų veik- 
liame gyvenime būtinai turime būti įpratę į išvidinį dvasinį gy- 
venimą, į nuolatinę dvasios maldą, turime mokėti atjausti savo 
širdyse Viešpatį Jėzų, statyti save ir savo darbus Dievo akivaiz- 
doje. Labai svarbu įprasti malda paversti atliekamo laiko trum- 
pas valandžiukes, tai yra einant nuo vieno darbo prie kito, kur 
važiuojant, net einant pasivaikščioti, atitrūkstant nuo darbo, nuo 
žmonių draugijos, nuo savo užsiėmimo. Be tokios nuolatinės 
maldos, nuolatino dvasios kėlimo prie Dievo veikliame gyve- 
nime, kurį mes turime gyventi, neilgai ištesėsime. Bet vėl, ant- 
ra vertus, darbas malda gaivinamas ir pašvenčiamas trumpais 
į Dievą atodūsiais, trumpais minties ir širdies aukštyn pakėli- 
mais, labai žmogų tobūlina ir su Dievu suvienija. Tą dieną pra- 
leidęs žmogus jauti vakare kažin kokį dvasios ramumą ir šir- 
dies džiaugsmą, jauti, kad diena nebuvo tuščia. 

1910. XI. 17. Iš visų pusių girdisi nusiskundimų, kad 
mums trūksta tinkamų žmonių. Darbo begalės, o žmonių maža 
arba visiškai nėra. Tai tiesa. Bet kas čia kaltas, ar ne mes pa- 
tys? Geriausias apvaizdusis Dievas, kada reikia ir kada Jis nori, 
suranda sau tinkamus žmones, juos pašaukia į darbą ir duoda 
jiems savo malonių: apšvietimo, įkvėpimo, meilės, tikėjimo, šven- 
tumo galią. Bet paprastai Viešpats valdo vienus žmones per ki- 
tus; vienus su pagalba kitų veda į išganymą. Paprastai Dievas 
duoda mums tik supratimą ko Bažnyčiai reikia, o jau mes pa- 
tys turime stengtis, Dievui padedant, tuos reikalus atlikti. 

Reikia mums žmonių, tai stenkimės mes juos sau išsiauk- 
lėti, išsilavinti. Nuo to, man rodos, ypatingai reiktų pradėti 
mums visus visuomenės Kristuje atnaujinimo darbus. Omnia 
instaurare in Christo (Viską atnaujinti Kristuje). Žmogaus pro- 
tas yra versmė visokių minčių, kurios paskui patekusios į minias 
pasklista į platųjį pasaulį, ima žmoniją valdyti. Žmogaus valia 
yra toji jėga, kuri arba telkdama ir vienydama aplink save 
kitus žmones, juos stumia į priekį arba ir atgal, juos vesdama, 
keldama, arba ir žemyn pastūmėdama, gali laimę arba nelaimę 
Žmonijai suteikti, 


230 


Žmogaus širdis pilna visokių ugnies jausmų gali būti jėga, 
kitus sušildanti, uždeganti, sukaitinanti, kaip garas ir elektra, 
prie gero darbo patraukianti ir pastumianti, arba vė!—kenksmin- 
gas gaivalas, viską sunaikinąs, skaldąs. Taigi svarbu žmogų 
gerai, tinkamai Kristaus dvasioje išauklėti, jo protą tikra pilna 
tiesa apšviesti, jo valią per Dievo įsakymus, Evangelijos patar- 
tis, priedermes, pašaukimą, įkvėpimą, aplinkybes ir t. t. su- 
tvirtinus jo širdį karšta Dievo ir artimo meile uždegti. Mūsų 
Kongregacija tad ypatingu būdu turėtų rūpintis, kad išlavinus 
ir prirengus reikalingų Bažnyčiai žmonių. Iš vienos pusės ge- 
rai reikėtų atsižiūrėti į Bažnyčios reikalus kiekvienoje tautoje, 
reikėtų tuos reikalus atlikti, pradėjus nuo svarbiausių ir būti- 
niausių, stengtis gerai suprasti ir permanyti. O antra vertus, 
reikėtų rūpintis surasti tam tinkamus žmones, juos gerai išla- 
vinti, išmokyti, prirengti, kad gerai galėtų tuos reikalus 
atlikti, kad galėtų sėkmingai veikti Pirmiausia, žinoma, 
visada reikia rūpintis žmogaus išvidiniu ištobūlinimu, kad 
jis būtų žmogus pagal Dievo širdį; homo secundum cor 
Dei. Kad galėtų ir kitiems būti dvasinio atgimimo ir 
gyvenimo šaltinis. 

Paskui reikėtų stengtis tobūlinti ir kituose reikalin- 
guose dalykuose: ar tai mokslo, ar darbo, ar visuomeninio 
veikimo srityje, kad būtų nors vienoje kokioje gyvenimo 
šakoje Bažnyčiai ir visuomenei naudingas, kad ir įgimtomis 
dovanomis ir gabumais, darbu ir triūsu galėtų Dievui tarnauti ir 
žmonėms naudingu būti; kad ir tais ištobūlintais įgimtais įran- 
kiais: išsilavinimu, mokslu ir gabumais ne žemiau už netikin- 
čius arba ir tikinčius, kurie nėra Dievui ypatingai pasiaukoję, 
būtų, bet, kiek galint, dar ir prašoktų, kad ir tais įrankiais, ga- 
lėtų sėkmingai naudotis, kad kitus prie Dievo ir Bažnyčios pa- 
trauktų. Čia reikia iš vyresniųjų pusės didelės išminties ir kant- 
rumo, kad, matydami plačias dirvas visur tuščias, visur dau- 
gybę darbo, darbininkų gi trūkumą, nesiųstų pirma laiko neiš- 
lavintų ir nepakankamai prirengtų Žmonių į darbą, kad mokėtų 
pakęsti ir palaukti, kol darbininkai subręs, prisiruoš. Darbo 
niekad nepritruks: dar visur platūs laukai dirvonuoja, o ir dir- 
bamuose laukuose kiek dar kūkalių ir piktžolių... Ir pinigų pri- 
reikus dar netaip sunku surasti; Dievas rūpinasi savo tikrais 
tarnais, kad tik gerų tinkamų žmonių būtų. 


237 


Taigi atsidėję turime rengti, mokyti ir lavinti reikalingus 
mums žmones. O ir paskui, pastatę juos prie darbo, turime 
žiūrėti, kad vis dar turėtų laiko tobūlintis ir dvasiniame gyve- 
nime ir kiekvienas savo darbo šakoje. Tobūlybės dėsnis turi 
būti visuotinis mūsų gyvenimo dėsnis, ne tik tada, kada daly- 
kas eina apie asmenišką, dvasinį išsilavinimą, bet ir priedermių 
atlikime ir darbuose ir tuose patarnavimuose, kuriuos galėsime 
Bažnyčiai atlikti. Tebūnie mums pavyzdžiu Kristus, kuris viską 
gerai padarydavo: omnia bene fecit. Reikia žiūrėti, kad pirm 
laiko į darbą neįsišokus ir neįsitraukus, o kokį nors darbą pa- 
ėmus ar pradėjus, stengtis jį gerai atlikti ir tobūlinti. 

Duok Dieve, kad aš savęs visiškai išsižadėjęs, kaskart 
labiau Tavyje ir Tavo šventoje valioje paskęsčiau. Jaučiu gerai, 
kad tik tada žmogus tikrai Dievo sūnų laisvę įsigyji, kada iš- 
sinėręs iš savimylos kailio apsisiauti Kristaus dvasios ir malo- 
nės rūbu, kada savęs, šio pasaulio ir piktos dvasios tikrai išsi- 
žadėjęs, pradedi eiti, įsigilinti į Viešpatį Dievą, kada savo sugedusį 
kūną ir šio pasaulio ankštutėlę gūžtelę dvasia apleidęs, apsigy- 
veni Aukščiausiojo būstuose. Kaip tada pasidaro protas aiškus, 
dvasia laisva, širdis plati ir atvira! Tada tik iš tikrųjų pradedi 
jausti, kad visi žmonės broliai, o žmonija tai tik viena šeimyna; 
ir pradedi savo karšta širdimi visus apglobti, visus prie savo 
širdies imi maloniai glausti. Įmanytum visą kraują po lašelį už 
juos atiduotum, kad tik tuos savo brolius, tą Dievo šeimynėlę 
prie Jo atvestum, Bažnyčiai laimėtum, su Kristumi sujungtum. 
Kada Dievo meilė į mūsų širdį įžengusi ją praplečia, tada joje 
taip erdva pasidaro, kad visi žmonės, be jokių skirtumų ar tai 
luomų ar tautos, į ją sutelpa. 

Kuomet žmogaus siela Šventosios Dvasios pagauta pakyla 
ir nuskrieja į tas aukštybės, kur Švč. Trejybė savo amžinumoje 
neapsakoma, neišreiškiama, begaline garbe spindi — šviečia, ir 
kuomet nuo tų aukštybių apmeti paskui akimi šį pasaulį, kaip 
jis išrodo menkutis, mažas! Iš tų amžinumos aukštybių į šį pa- 
saulį žvelgdamas, išmoksti, kaip pridera, įvertinti kiekvieną šios 
žemės daiktą ir kiekvieną savo vietoje pastatyti, išmoksti daik- 
tais kaipo įrankiais naudotis didesnei Dievo garbei. Ouid hoc 
ad aeternitatem? Ouid ad maiorem Dei gloriam, prosperitatem 
Ecclesiae, salutem animarum, proprium profectum? (Kas iš to 
amžinybei, didesnei Dievo garbei, Bažnyčios gerovei, sielų išga- 
nymui, artimo tobūlumui?). Duok Dieve, kad į viską žiūrėčiau 


232 


iš amžinybės aukštybių ir viską amžinybės svarsčiais sverčiau. 
Sub specie aeternitatis omnia respicere oportet (Į viską žiūrėti 
reikia amžinybės šviesoje). 

Atsidėjus visame kame reikia ieškoti Dievo ir stengtis jam 
įtikti Bet Viešpats taip malonus ir geras, kad Jis pirmas mūsų 
ieško. Savo malone Jis mus kelia, žadina, kad pabustume iš 
dvasinio susnūdimo, Jis nuolat ragina dirbti Jo garbei. Jis mus 
veda ir traukia aukštyn į tobūlybę ir į visokius gerus darbus 
sielų išganymui ir Bažnyčios gerovei. Tik nereikia tą Malonės 
įtaką trukdyti ir kliudyti, nereikia daryti kliūčių Dievui mūsų 
sieloj, priešingai, — reikia pašalinti tas kliūtis, reikia atsiduoti 
Dievo malonei. Reikia sutraukyti, nieko nebojant, vieną paskui 
kitą, tuos pančius, tas virves ir virvutes, kurios mūsų sielą laiko 
pririšusios prie mūsų savimylos, prie mūsų kūno ištižimo, prie 
mūsų valios visokių užgaidų, prie mūsų proto žemiško išma- 
nymo, ir neduoda jai pakilti. Reikia sutraukyti ir sudaužyti 
tuos pančius, kurie mus laiko prirakinę prie šio pasaulio daiktų 
ir daiktelių ir visokių menkniekių, suvaržę tuščios garbės ry- 
šiais: Reikia numesti į šalį nuo savo pečių tą sunkią naštą, 
kurią ant mūsų yra užkrovęs nereikalingas atsižvelgimas į tuš- 
čias žmonių nuomones, o kuri taip dažnai mus kaip slogutis 
slogina. Reikia numėtyti drąsiai nuo mūsų kelio tuos visus 
gramozdus, paniekinti tas visas baidykles, kurias mums kry- 
žiaus, kentėjimų, vargų ir bėdų, persekiojimų, nepavykimų ir t. t. 
baimė mėgsta vaizduoti. Žodžiu, reikia nesibijoti apmirti, kaip 
tam grūdui, kurį mini Evangelija, įbertam į žemę. 

Kol grūdas nebus apmiręs jis vienas nenaudingai gulės žemėj; 
tiktai kai bus pats apmiręs jis išduos gyvybę ir atneš keleriopą 
vaisių. Taip ir žmogus neturi bijotis apmirti, paskęsti Dievuje. Kada 
žmogus bus sau ir pasauliui tikrai numiręs, tik tada jis atgis 
ir atgims Dievuje ir gausių vaisių atneš. Kas taip savo sielą 
„pražudys“ Dievuje ir Dievui, atras ją vėl, tik jau šventą, skaisčią, 
sudievintą ir išganys ją ir per ją daug kitų. Kas gi įsikibęs į 
savimylą „laikysis“ savo sielos, ir visko bijodamasis nežinos, 
kaip ją saugoti, pražudys savo sielą, liksis vienas sau, kaip anas 
sudžiūvęs grūdas. Jei tik, viena, mes tikrai ieškosime Dievo, o, 
antra, visiškai būsime pasidavę Dievo valiai, tai, be abejo, Vieš- 
pats prie visko mus prives, 

Nevisi šventieji išsyk pašoko iki aukšto tobūlybės laipsnio. 
Daugelis jų tik iš palengvo, ilgus metus dirbę, kamavęsi pa- 


233 


siekė aukštesnį šventumą, o pasiekė dėl to, kad nesiderėjo su 
Viešpačiu, nesipriešino Jo valiai, nestatė kliūčių Jo malonei, tik 
drąsiai, noriai, veikiai viską apleisdavo, visko išsižadėdavo, jei 
ko Dievas iš jų pareikalavo, nesibijodavo visko dėl Dievo pa- 
aukoti. Už tai ir Dievas juos prie visko privedė: prie tobūlybės 
ir prie gerų naudingų darbų. 

1910. XI. 18. Pačiam besitobūlinant, besirūpinant ir besi- 
stengiant vis šventėti, reikia neužmiršti ir kitų ištobūlinimo, rei- 
kia rūpintis ir kitus prie Dievo patraukti ir į kitus gerą įtaką 
padaryti. Ir čia būtų gera pradėti tą darbą nuo artimiausių: 
nuo saviškių ir namiškių, o paskui jau, kiek galima, siekti to- 
liau. Būtinai turi mums kiekvienam rūpėti, kad ne tiktai 
patys kaskart tobūlėtume, bet kad drauge ir kitiems taptume 
dvasinio gyvenimo ir tobūlybės parama, šaltiniu, židiniu. Ne 
tik turime žiūrėti, kad patys kaskart geriau susiorganizavę ir 
susitvarkę būtume, bet kad ir kitus dar aplink save telktume 
ir vienytume veikimui dėl Dievo ir Bažnyčios. 


1910. XI. 24. Kuomet mintys, kylančios iš mūsų sugedusios 
prigimties arba piktos dvasios pagundos, drumsčia mūsų dvasią, 
tuomet reikia ilgiau ir daugiau melstis, kad mūsų valia, maldoje su- 
stiprėjusi, galėtų piktam atsispirti Bet kada pagundos jau yra 
sumažėjusios ir beveik visiškai apmirusios, kada jų vietą jau yra 
užėmę geri ir šventi troškimai, kai mes jau nereikalaujame taip 
labai ginklų su priešu grumtis, tada ypatingai maldai galima 
mažiau laiko aukoti. Sakau ypatingai, nes, bendrai, reikia 
nuolat nesiliaujant melstis. Bet tai galima daryti visur ir visada, 
ne tik klūpojant ar esant bažnyčioje ar koplytėlėj. Reikia pra- 
tintis prie tokios nuolatinės maldos dvasioje, ar tai kur einant, 
ar tai kokį darbą dirbant, ypač kada tas darbas nereikalauja, 
kad protą įtempę dirbtume, ar tai šiaip turint kokią laisvesnę 
valandėlę laiko, ypač einant nuo vieno darbo prie kito, ar tai 
su žmonėmis. kalbant, žodžiu, visur ir visada. 

Tie trumpi į Dievą atsikvėpimai, tie akimirksnio čvasios pa- 
kilimai į dangų, tie Dievo ir artimo meilės jausmai, tas pažvelgimas 
į viską tikėjimo akimis, visai nereikalauja, kad tam tyčia auko- 
tume laiką, nei darbo nė kiek nekliudo, o tik dar gaivina, Reikia 
pratintis prie tokios nuolatinės maldos. Ypač mūsų veikliame 
gyvenime būtinai reikalingas tas šventas įprotis. Turime gau- 
dyti tas valandėles, kurios taip greit bėga ir išnyksta, tom 
valandėlėm melstis. Kai žmogus, kurį laiką dirbęs, įpranti 


234 


į tokią maldą, tai nė nejunti, kaip pati dvasia nuolat į Dievą 
kyla, tarsi veržte veržiasi į dangų. Kiek žmogus tada gauni 
šviesos, kiek šventų jausmų, kaip savo valią sustiprini! Jei mes 
neišmoksime tas akimirksnio valandėles maldai sunaudoti, tai 
jos ir taip kaip žaibas pranyks. 

Mintis turi dirbti ir apie ką nors sukinėtis. Jei ji 
nesisuks apie Dievą, tai skrajos kur kitur, dažnai tik 
vėjus gaudys, kamantinės kokius nemalonius įvykius, sukinėsis 
apie mūsų pačių asmenį ir tik dar daugiau maitins savi- 
mylą. Tada žmogus tik dar daugiau pailsti, negu kokį proto 
darbą dirbdamas, ir nervai susierzina ir dvasios ramybė dingsta. 
Palaimintas žmogus, kuris išmoksta, kiek atitrūkdamas nuo 
darbų ir rūpesčių į Dievą kilti ir Dievuje ilsėtis. Negalėdami 
daug laiko maldoms paaukoti, ypač mes, turime pratintis į tą 
išvidinį maldingumą, į tuos nuolatinius prie Dievo pakilimus. Kiek 
tai laiko valandėlių veltui prapuola, bemąstant apie kažin ką, 
apie kokią kaip ir tuštumą, nė pats žmogus nežinai apie ką: tik 
jauti, kad mąstai, kad tavo mintis dirba ir net ilsta, bet ką 
mąstai, nežinai, tarytum kokius vėjus gaudai. Ar nedaug ver- 
čiau kiekvienu atžvilgiu į Dievą ir šventus dalykus pakreipti 
savo mintis ir dvasią. Tada ir prie didžiausių darbų surasime 
ir turėsime dar gana laiko maldai. 

Mokėkime tik būti Dievo akivaizdoje, būkime tik visada pasi- 
rengę pildyti, kas Dievui labiau patiktų, o mūsų siela skendės mal- 
doje. Daug aukštesnis yra šventumo lapsnis mokėti visur, visada, 
visose aplinkybėse, prie visokio darbo, tarp visokių žmonių su Vieš- 
pačiu Dievu gyventi, vienytis, Jį savo širdyje turėti, Jame skendėti, 
Jame džiaugtis ir linksmintis, Jo ieškoti, prie Jo kilti, Jį mylėti — 
negu vien tada, kada esame koplytėlėje, kada klūpome, kada 
maldas kalbame. Palaimintas, kuris betriūsdamas ir bedirb- 
damas didesnei Dievo garbei, mokės taip Dievuje skendėti ir 
su Dievu vienybėje gyventi. 

1911. I. 13. Ilgai nieko neužrašiau, bet daug visko per- 
leidau, pergyvenau. Viešpačiui Dievui teesie už viską garbė; 
teišsipildo Jo švenčiausia valia v.:same. Bučiuoju Tavo Apvaiz- 
dos ranką, pilnai ir visiškai atsidiodu Tau, Viešpatie, vesk mane 
Dangiškasis Tėve, daryk su m.a:im kaip tinkamas. Nuostabiu 
keliu patinka Tau, Viešpatie, mau< vesti. Bet kas Tavo kelius 
ir sumanymus atspės? Štai aš Tavo tarnas: siųsk mane kur 
nori. Kaip kūdikis puolu į Tavo glėbį, nešk mane! Keblumų, 


235 


kančių ir sunkybių keliu patinka Tau mane vesti, dėkui Tau ir 
už tai, labai dėkui! Tikiuosi, kad tuo keliu beeidamas netaip 
greit suklysiu, nes tai kelias, kuriuo ir mano mielasis Išgany- 
tojas J. Kristus ėjo. Viešpatie, Tave myliu!) Duok, kad ir my- 
lėčiau ir mylėti nenustočiau niekados. Širdis mano dega. No- 
rėčiau iki paskutinio savo kraujo lašelio pasiaukoti už Tave, 
viską atiduoti, visko išsižadėti ir gyvenimo ir visko, kad tik 
Tavo garbė augtų ir Tavo Bažnyčia tarptų ir kiltų. Pats rodyk 
kas man daryti Tiek man malonių esi, Viešpatie, suteikęs, 
ką aš Tau už tai atiduosiu, ką paaukosiu, kaip atsilyginsiu. 
Ką turiu viskas Tavo; taigi ką 'aš Tau galiu duoti? — Viską, 
ką turiu. 

Iš savęs nieko neturiu, bet iš Tavo malonės esu turtingas. 
Viską Tau paaukoju. Jei valia prašyti, tai duok, Viešpatie, 
kad aš būčiau Tavo Bažnyčioje nelyginant tas skuduras, kuriuo 
viską valo, o suvartoję meta šalin kur į tamsiausią kampą, te- 
gul ir aš taip tapčiau suvartotas ir sunaudotas, kad tik Tavo 
Bažnyčioje būtų nors koks kampelis geriau išvalytas, kad tik 
Tavo name būtų šiek tiek švariau ir skaisčiau. Tegul paskui 
mane meta kur, kaip tą sunešiotą skudurą. Duok, Dieve, kad 
aš būčiau panaudotas Tavo vynyne, Tavo dirvoje kaip trąša, 
kad tik paskui pjūtis būtų geresnė ir vaisius gausesnis. Duok, 
kad aš būčiau paniekintas, kad susinešiočiau, sudilčiau, kad tik 
Tavo garbė augtų, platintųs, kad tik tuo prisidėčiau prie Tavo 
Bažnyčios tarpimo. Kvailas esu: neišmanau ko prašyti. Duok 
Dieve, kad visame kame Tavo valia išsipildytų. 

1911. I. 17. Turime organizuoti geros valios žmones, my- 
linčius Dievą ir Bažnyčią, turime juos žadinti prie darbo dėl 
Dievo, Bažnyčios ir sielų, vesti į Kovą prieš nedorybių ir neti- 
kėjimo dvasią, skelbti Kristų ne tik jiems, bet ir drauge su 
jais ir per juos. Reikia stengtis sudaryti tokias gerų maldingų 
žmonių, tikrų katalikų kuopeles ir draugijas, suorganizuoti to- 
kius religingumo lizdelius, sukurti tokius intensyviško katali- 
kiško gyvenimo židinėlius, bet tuo dar neapribokime savo veik- 
lumo. - Niekad neturi mums nustoti rūpėję tie, kurie nedorybėse 
skęsta, tie, kurie klaidžioja tamsybėse nepažinę arba netekę ti- 
kėjimo, nutolę nuo Kristaus ir Bažnyčios. Niekad jų nevalia 
mums pamiršti: visa darykime, kad juos prie Kristaus atvestume, 
Tiesa, malonu dirbti tarp maldingų ir dėl maldingų žmonių, 
o nelengva prieiti prie tų, kurie pilni prietarų prieš Bažnyčią 


236 


ir Jos nemyli, neapkenčia, o net ir prieš Ją kovoja. Bet mums 
reikia ir į jų tarpą Kristaus mokslą įnešti ir jų sielas išganyti. 
Geras Kristaus vynyno darbininkas neturi palikti nė kiek dirvos 
neįžiūrėjęs, savo prakaitu, o jei reikia, ir krauju neaplaistęs, kad 
tik Kristaus karalija augtų, tarptų. 

Būkime kaip anas gerasis ir gailestingasis Evangelijos 
Tėvas, kuris, stovėdamas prie durų laukia savo sūnaus palai- 
dūno pargrįžtant, o išvydęs jį eina pasitikti, puola prie jo ir 
apkabinęs jį bučiuoja, vedasi jį į savo namą, papuošia nau- 
jais rūbais, kelia jam puotą. Bet dar labiau stenkimės pasekti 
aną garsųjį Evangelijos Ganytoją, kuris palikęs ramiai besiga- 
nančias 99 aveles, eina per girias, klonius ir kalnus ieškoti 
vienos paklydusios, o suradęs ją, ima ant savo pečių ir neša 
atgal pas anas gerąsias. Tegul mūsų uolumas vis eina į tą 
pusę, kur žmonės Kristaus dar nepažįsta, arba bent nepilnai Jį 
pažįsta, o ypač kur prieš Kristų kovojama, kad kaip geri Kris- 
taus kareiviai tenai stoję dėl Jo kovotume ir savo galvas už 
Jį padėtume. 

1911. I. 23. Mes esame pasižadėję pas save priimti ir pa- 
saulininkus žmones, ne vien tik kunigus. Jie galės vesti viso- 
kias mokyklas, laikyti prieglaudas ir dirbti visokiose kitokiose 
įstaigose, bet neturime pamiršti, kad jų tikslas, pirmas ir tie- 
sioginis, vis dėlto turi būti ne kas kita, kaip tik skelbti žmo- 
nėms Kristų žodžiu ir pavyzdžiu, dirbti ir kovoti dėl Dievo gar- 
bės, sielų išganymo ir Bažnyčios gerovės. Kur kunigui bus sunku 
ar ir negalima prieiti, tenai pasaulininkai broliai galės įnešti 
Kristaus dvasią, įeiti, įsiskverbti. Bedieviai, kovodami prieš Baž- 
nyčią, jau yra tiek padarę, kad šiandien daug žmonių kunigų 
vengia, į kunigo rūbą šnairai žiūri, pilni prieš kunigiją visokių 
prietarų, nenori kunigo žodžių klausyti. Dėl to šiandien ir ku- 
nigams, kur galima ir kiek galima, kad ir savo paprastus rū- 
bus nusivilkus, o apsitaisius pasaulietiškai, reikia eiti ir Kristų 
skelbti tiems, kurie kunigo paprastų rūbų bijo. Bet čia kunigui 
reikia būti labai atsargiam. Nevisuomet taip galima pasielgti ir 
nevisur taip pritinka daryti, 

Čia kunigus galės pavaduoti pasaulininkai broliai. Dėl 
to juos reikėtų tinkamai išlavinti ir prie tokio darbo 
gerai prirengtii Ne tik juos reikia išmokyti kokio nors 
darbo, ar šiaip užsiėmimo ar mokslo, kad net ir tuose 
dalykuose, kiek galima už kitus žmones, Dievui išskirtinai ne- 


237 


tarnaujančius, mūsiškiai aukščiau stovėtų, bet dar jiems reikia 
suteikti ir bendrą gerą išsilavinimą ir išauklėjimą, daug didesnį, 
negu paprastai jų luomo darbininkai, amatininkai ar kitokio 
užsiėmimo žmonės, gyvenantieji toje šalyje, turi. Tada tik mū- 
siškių žodis tarp anų žmonių bus branginamas, tada tik mū- 
siškiai turės jų akyse svarbą, tada tik kiti jų veikiau paklausys, 
negu visokių agitatorių, Bažnyčios priešų. 

Ypač gi reikia mūsų pasaulininkus brolius išlavinti tikė- 
jimo tiesose, kad galėtų būti apologetai, tikri savo luomo žmo- 
nėse tikėjimo gynėjai ir skelbėjai. Nereikia čia gailėtis nei laiko 
nei pastangų, kad tik jiems užtektinai tikėjimo mokslo suteikus. 
Nekalbu čia jau apie brolių dvasinį gyvenimą ir gyvenimo šven- 
tumą. Suprantama, kad gyvenimo šventumas, kad išvidinis 
dvasinis Dievuje gyvenimas, dvasios skaistumas ir uolumas turi 
būti viso pamatas. 

Man vis ateina į galvą, ar nepermažai iki šiol vienuolių 
atsižvelgta į parapijos svarbumą Bažnyčios gyvenime. Juk iš 
parapijų, kaip iš kokių akyčių, susideda Bažnyčios kūno mez- 
giniai. Parapija ir visame socialiniame gyvenime yra svarbus 
veiksnys, negana iki šiol suprastas ir įvertintas. Kodėl 
gi parapija negalėtų būti dvasinio atgimimo ir atsinaujinimo 
versmė? Ar prisidedant prie parapijų geresnio sutvarkymo ir 
vedimo, nebūtų galima sėkmingai prisidėti ir prie Bažnyčios 
gerovės? Gal net geriau tai pavyktų, negu kokiu kitu būdu be- 
einant. Reiktų tas dalykas gerai apsvarstyti ir išbandyti. Iki šiol 
vienuoliai dažniausiai imdavosi dirbti šalia parapijos, parapinį 
darbą palikdami pasaulininkams kunigams. Kažin, kad pabandytų 
stoti į vieną eilę su pasaulininkais kunigais ir imtų vesti parapi- 
jas, stengdamiesi jas pavyzdingai sutvarkyti. Kažin, bene galėtų 
to darbo imdamiesi daug gera padaryti Bažnyčiai? Kiekviena 
parapinė bažnyčia su klebonija galėtų virsti mažu vienuolijos 
namu, kur gyventų koki du trys kunigai ir koki du trys pa- 
saulininkai broliai, kunigo pagalbininkai, 

1911. I. 24. Man rodos, mums reikia vengti susiaurinti 
sau darbo dirvą. Negera būtų, kad prasimynę vieną kitą 
taką, vien tik tais visiems broliams ir lieptume vaikščioti. 
Renkantis sau darbą, darbo vietą ir būdą, progas ir įrankius, 
reiktų mums niekuo kitu nesivaržyti, kaip tik atsižvelgimu į Vieš- 
paties Dievo didesnę garbę, į Bažnyčios naudą ir sielų išganymą, 
ir į mūsų brolių gabumus ir prisiruošimą, leidžiant juos eiti 


238 


prie tikslo tuo keliu, kuriuo jie beeidami daugiau ir geriau gali 
gero padaryti arba, jei galima tai padaryti, pakreipiant juos į 
tą kelią, kur matosi didžiausias darbininkų trūkumas, kur dirva 
apleista, kur pavojus arti ir t. t. O šiaip jokio darbo neturime 
vengti, 

1911. I. 25. Mes esame pasirengę pirmiausia kiekvienas 
savo šalyje, tarp savo Žmonių dirbti ir kovoti sielų išganymui 
ir Dievo garbei. Pjūtis visur gausi, o darbininkų visur maža. 
Seniau, girdėdami tuos žodžius, maldingi žmonės mąstydavo 
apie tas šalis, kur dar tautos stabmeldybės tamsybėse skendi. 
Dabar tuos žodžius jau reikia taikyti ir prie daugelio katalikiškų 
šalių. Taigi čia mes manome pirmų pirmiausia stoti į darbą. 
Bet, man rodosi, ne labai būtų gera, kad mes ir čia taip siaurai 
darbą paimtume, kad nė vienas mūsiškių nenorėtų niekur kitur 
veikti, kaip tik savo šalyje ir savo tautiečiams. Mums turi rūpėti 
visa Katalikų Bažnyčia ir visa žmonija. Kur tik yra kas pada- 
ryti didesnei Dievo garbei, tenai reikėtų mums skverbtis. Ti- 
kiuosi mūsiškiams visada rūpės visos Bažnyčios reikalai, kad 
jie mokės savęs išsižadėję, apleidę savo šalį ir tautą eiti tenai 
dirbti, kur kvies sielų ir Bažnyčios gerovė. 

Ypač turėtų mums rūpėti Rusijos ir Sibiro plotai, kur tiek sielų 
be vadų klaidžioja, Amerika su savo triukšmingu gyvenimu, kur taip 
lengvai galima pamiršti sielų reikalai, ir visos kitos šalys. Tikiuosi, 
kad jei tik tikra Evangelijos dvasia tarp mūs viešpataus, nestokos 
mūsiškiuose ir tokių, kurie panorės ir tarp stabmeldžių apaštalauti. 
Tiesa, mes įsidėjome į savo Kongregacijos Įstatus, kad kiek ga- 
lint vyresnieji stengsis kiekvienam jo šaly darbą parūpinti, bet, 
man rodosi, tai geriausiai bus imti ta prasme, kad viena tauta 
kitos neišnaudotų, neskriaustų, nenustelbtų, bet vienos tautos 
broliai turi padėti kitai tautai, ypač kol dar tos tautos brolių 
nėra; kitaip mes paplisti visur negalėtume. 

Mes turime mokėti pakilti aukščiau tautinių ginčų ir prie- 
tarų, tarnauti visiems lygiai, einant pirmiau tenai, kur kviečia 
didesnė Dievo garbė. Mane tas Įstatų punktas visada bailina ir 
gąsdina, kad mes kiekvienas savo tautiškume neužsidarytume, 
kad mokėtume ir į kitas šalis ir pas kitas tautas eiti. Man ypa- 
tingai patiktų matyti mūsiškius vien Bažnyčiai ir Dievui atsida- 
vusius, ir viso ko kito išsižadėjusius. Mūsų tiesioginis tikslas 
nėra misijų darbas tarp stabmeldžių, o tik veikimas pačioje Baž- 
nyčioje, neišsižadant, žinoma, ir ano darbo. Už tai gi teisinga, 


239 


kad dirbti siųstume brolius kiekvieną į savo šalį. Bet niekad 
nepamirškime ir visos Bažnyčios reikalų. Žadinkime dvasią, kad 
kodaugiausia rastųsi pas mus tokių, kurie ne tik saviškiams, 
bet ir svetimiems noriai eitų tarnauti. Ir čia turime pasekti aną 
gerąjį Evangelijos Ganytoją, kuris nesiliovė rūpinęsis atvesti į 
aviją ir anas aveles, kurios dar nepriklausė prie avijos. Reikia 
karštai melstis, kad tarp mūsų visada viešpatautų toji katalikiš- 
ka dvasia, kad mokėtume viską apleidę ir visko išsižadėję visur 
kur reikia stoti į darbą ir kovą ir net savo gyvybę aukoti. Pa- 
vyzdžiu čia mums visados teesie šv. Paulius. 

Kokių darbininkų mūsų pašaukimas reikalauja? — Žmonių 
visiškai išsižadėjusių savęs, o vien tik Dievui atsidavusių; žmo- 
nių, kurie nusivilkę ir numetę savimylos ir sugedusios prigim- 
ties kailį, būtų apsivilkę Kristaus malone ir apsisiautę Jo dva- 
sia; žmonių, kurie atmena, jog Kristus numirė už visus, kad ir 
tie, kurie gyvi yra, jau nebe sau gyventų, bet už juos numiru- 
siam ir prisikėlusiam (2 Kor. 5, 15). — „Niekam neduokite jokio 
papiktinimo, kad mūsų tarnyba nebūtų papeikta, bet visame 
pasirodykime kaip Dievo tarnai su didžia kantrybe varguose, 
budėjimuose, pasninkuose, reikaluose, suspaudimuose, smūgiuo- 
se, kalėjimuose, maištuose, darbuose, per nekaltybę, išmintį, ro- 
mumą, meilumą, per Šv. Dvasią ir neveidmainingą meilę, per 
tiesos žodį, per Dievo galybę, per teisybės ginklus dešinėje ir 
kairėje, garbėje ir negarbėje, piktame ir gerame, nurodomi kaip 
suvedžiotojai, tačiau teisingi, kaip nepažįstami, tačiau žinomi, 
kaip mirštantys ir štai mes gyvi esame, kaip nuplakti, o tačiau, 
nenumarinti, kaip nuliūdusieji, o tačiau visuomet linksmi, kaip 
beturčiai, o daugelį turtingais darantys, kaip nieko neturį, o vis- 
ką valdantys“ (2 Kor. 6, 3— 10). 

Žiūrėkime, kad, mes patys dideliais žingsniais žengdami 
tuo keliu, kurį mums rodo šv. Paulius, skubiai eitume į dangiš- 
kąją mūsų tėvynę ir kitus paskui save tuo keliu patrauktume, 
padėdami jiems kuo galėdami ir kaip galėdami, visuomet atsi- 
žvelgiant į didesnę Dievo garbę. Kad įmanytume visą pasaulį į 
dangų pakeltume. Ties Aukščiausiojo kojomis sudėtume Jam 
auką. Duok, Viešpatie, kad mes toki būtume ir tokia švento 
uolumo ugnimi degtume visados! 

Mes nemanome nei rūbais, nei kitais paviršutiniais ženklais 
skirtis nuo kitų žmonių. Kunigai nešios taip, kaip nešioja tos 
šalies, kur prisieina dirbti, rimti maldingi kunigai. Gali išpulti 


240 


kai kada ir kunigui pasaulininkų rūbais vilkėti dėl to, kad ge- 
riau pasislėpus, kad sėkmingiau padirbėjus Dievo garbei. Taip 
pat pasaulininkai broliai turi atsižvelgti į rimtus maldingus ka- 
talikus, to luomo ir užsiėmimo, kurio priedermes jie atlieka. 
Viso to tikslas, — kad lengviau prie visokių žmonių priėjus, kad, 
įnešus Kristaus dvasią į visokių luomų tarpą, kad nesiskiriant 
nieku nuo kitų viešai, prisiartinus prie visokių žmonių, kad 
Dievui padedant, davus pavyzdį tikro tobūlo, kiek galint, kata- 
likiško gyvenimo. Rūpinkimės ne išviršiniais ženklais pasižy- 
mėti ir išsiskirti, o tik dvasia, gyvenimo šventumu, tikrai ka- 
talikišku grynu mokslu, darbuose sumanumu, priedermių sąži- 
ningu pildymu, Dievo ir artimo meile, darbštumu, tvirtu tikėji- 
mu, uolumu. 

Pasinaudoja;t visokiomis priemonėmis ir progomis, ne tiek į 
tai reikia žiūrėti, ar jos buvo iki šiol vartojamos, kiek į tai, 
ar jos tinka ar ne, ir kiek tinka Dievo garbei platinti ir sieloms 
išganyti. 

Svarbus yra klausimas, kaip geriau sujungti kiekvieno ini- 
ciatyvą su paklusnybe. Ypač mūsų gyvenime reikia žmonių mo- 
kančių prireikus savystoviai pasielgti ir tai tinkamai, antra ver- 
tus, mokančiųjų visuomet būti vienuoliu, mokančiu sujungti sa- 
vo iniciatyvą, savystovumą su nuolankiu, tobūlu paklusnumu, 
prisitaikymu prie visų. Nekaip išeina, kuomet vyresnysis nori 
viską patsai daryti, nė vieno prie nieko nenori prileisti, patsai 
nori kiekvieną menkiausią mažmožį apsvarstyti ir nuspręsti. 

Vyresnysis turi turėti tiek kuklumo ir nuolankumo, kad kitus 
užleistų dirbti, kad tinkamus žmones sau pasirinkęs, jais pasi- 
tikėtų, kad kitiems veikti duotų pakankamai laisvės. Iš Žžemes- 
niųjų turi net reikalauti iniciatyvos ir šiokio tokio savystovu- 
mo. Patsai gi vyriausias vyresnysis teprižiūri tiktai viską ir vi- 
sus, tesistengia visiems padėti, visus paraginti, duoti gerą pata- 
rimą, į tikras vėžes kiekvieną žmogų ir darbą įstatyti, viską tu- 
ri jis lenkti ir kreipti taip, kad išeitų kodidžiausia Dievui gar- 
bė, Bažnyčiai nauda, o sieloms išganymas. Dar reikės nekartą 
gerai pagalvoti su Viešpaties Jėzaus pagalba, kaip čia gerai su- 
derinus iniciatyvą, savystovumą su nuolaidumu, nuolankumu, 
paklusnumu. 

Pirma gero vyresniojo ypatybė, kad jis būtų kolabiausiai 
su Viešpačiu Dievu susivienijęs ne tik per maldą, bet ir atlik- 
damas reikalus ir dirbdamas darbus. Tik pakilęs jis į amžiny- 


247 


bės aukštybes mokės kiekvieną dalyką tinkamai įkainuoti, at- 
sverti ir bešališkai nuspręsti Tada tiktai mokės kitus pagal 
Dievo valią valdyti, pats nieko daugiau netrokšdamas, kaip tik, 
kad Dievo valia visame kame išsipildytų. Vyresnysis privalo 
stengtis šviesti visokių dorybių pavyzdžiu, pats pirmas pildyti 
tai, ką kitiems liepia ar įsako. Tada tik jo žodžiai turės svar- 
bą, kada pavyzdžiais bus paremti. Tada tik valdiniai jo kal- 
bančio klausys, kada jį matys taip darant ir gyvenant, kaip 
kalba, kitus moko ir kitiems įsako. Tarp visokių kitų dorybių 
pirmą vietą teužima karšta Kongregacijos visų narių meilė, o taip 
pat mūsų Motinos Šventosios Katalikų Bažnyčios ir visų žmonių. 

Tegul stengiasi būti visiems visu kuo, o dėl Bažnyčios 
ir savo Kongregacijos tebūna pasiryžęs prireikus galvą paguldyti. 
Tegul jis taip marina ir valdo savo pojūčius, kad jie sukilę nie- 
kad proto neaptemdytų, teužlaiko visame kame dvasios ramybę, 
bent tenedaro nieko, kol nurims. Non in commotione Spiritus 
Dei (Ne sąmišyje Dievo dvasia) Su meilumu ir malonumu 
tesujungia energiją, reikalingą aštrumą ir dvasios stiprybę. Te- 
nesiduoda, kad kas jį atitrauktų nuo to, kame jaučia, kad bus 
didesnė Dievo garbė, nuo to, kas gali geriau Dievui patikti. 
Težengia jis kantriai, su patvarumu prie tikslo, nepasiduoda- 
mas jokiai baimei dėl pavojų, nenusimindamas dėl kliūčių ir 
sunkybių. 

1911. II. 3. Tik šiandien tegalėjome atlikti mėnesines re- 
kolekcijas: vis nebuvo kada. Šis mėnesis labai buvo suiręs, daug 
triukšmo ir visokių reikalų, daug rūpesčių. Už viską nuoširdžiai 
sakau Dievui ačiū, tegul Jo šventa valia visame kame būna, te- 
gul viskas išeina didesnei Jo garbei. Jei malones taip noriai 
priimu iš Jo tėviškų rankų, kodėl gi nepriimčiau ir kryžių ir 
rūpesčių. — Pasiryžimas lieka tas pats, kuris buvo: savęs kas- 
kart labiau išsižadant, su V. Dievu vienytis. 

Labai gerą patarimą suradau beskaitydamas šv. Ignoto gy- 
venimą. Tą patarimą jis yra suteikęs dviems savo broliams, 
siųsdamas juos į žmones: — patariu judviem su visais žmonėmis, 
o ypač su sau lygiais ir žemesniais, kalbėti nedaug ir tai pirma 
gerai apsvarsčius, ką kalbėti, klausyti įdomiai, ligi galui, kol 
kalbantysis viską išpasakos, ką buvo norėjęs pasakyti. Tada 
duokite jiems trumpą, aiškų atsakymą, tokį, kad kiek galėdami, 
užkirstumėte iš anksto kelią priekaištams ir prieštaravimams. 
Atsisveikinimas su žmonėmis tebūna trumpas, bet mandagus. 


16* Arkivysk. J. Matulevičius 


242 


Ir kalbėdami su žmonėmis, būkime jiems viskuo: kiek ga- 
lima prie žmonių taikykimės, prie jų būdo, papročių: —su gyvo 
būdo, būkime gyvesni, su lėtais, lėtesni ir rimtesni. Bekalbė- 
dami rūpinkimės gerą mintį pakalbėti, sumanymą, kokio darbo 
reikalą, paraginti prie gero, žmogaus širdį pakreipti prie kil- 
nesnių dalykų, prie Bažnyčios, prie Dievo. Kalbėdami nepa- 
mirškime, kad kiekvienas mūsų žodis, kiekvienas pasakymas, 
gali būti viešai paskelbtas, ypač tai turime atsiminti, taikydami 
supykusius Žmones. 

Mes santykių su žmonėmis negalime išsižadėti; mes net 
turime žmonių ieškoti, prie jų artintis, kad juos paskui į Dievą 
patraukus ir į apaštalavimo darbą pakvietus. Bet reikia išma- 
nyti, kaip ir kada su kuo susipažinti ir susibičiuliauti. Prie 
to dalyko negalima aklai eiti, bet reikia viskas iš anksto ap- 
svarstyti, kiek galima, su kitais broliais sutarti, žodžiu, reikia 
viskas iš anksto pasiruošti. Vengti žmonių negalime, bet tu- 
rime žiūrėti, kad tarp Žmonių nepaskęstume. Ir čia atsižvel- 
gimu į Bažnyčios naudą ir Dievo garbę turime vadovautis. 

Visur ieškokime Dievo, — Jo didesnės garbės, Bažnyčios nau- 
dos bei gerovės; būdami žmonėse ypač jų sielų reikalais rūpinki- 
mės; būdami gi namie, tarp savųjų, ypač savo sielos žiūrėkime ir 
stenkimės tobūlybėje pažengti. Kuomet liausimės savo siela ir 
jos pažanga dvasiniame gyvenime rūpinęsi, iš tikrųjų nesirūpin- 
sime tuomet kaip reikiant nei kitų Žmonių sielų išganymu, nei 
Bažnyčios gerove, nei nežiūrėsime visame kame didesnės Dievo 
garbės, o tik ieškosime savęs, savo patogumų ir garbės. Mums 
puolant žemyn, puls mūsų darbai ir sumanymai, viskas nueis 
niekais. 

Mes esame pasiketinę su pagalba organizuotų geros valios 
žmonių apaštalauti. Dėl to, kiek galint, kiekvienas mūsų tu- 
rėtų išmokti susirinkimuose vesti tvarką, vadovauti ir viešai 
kalbėti. Reikia mokėti klausyti kitų kalbant, reikia stengtis 
susekti ir sugauti jų mintį, atspėti jų tikslą, jų norus ir sieki- 
mus. Klausyti kitą reikia ramiai, nesikarščiuojant, valdant save, 
kad neparodžius jokio susierzinimo, o net ir kokio didelio 
džiaugsmo taip, kad iš veido negalėtų kiti atspėti mūsų minčių 
ir nuotaikų.  Saugotis, kad nekartojus to kitais žodžiais, ką kiti 
jau yra pasakę. Kalbėti trumpai ir aiškiai. Kalbant reikia pa- 
duoti, kiek galint, įrodymus už dalyką ir prieš jį, įrodant kiek- 
vieno vertę, kad nepasirodytume esą vienpusiški. 


243 


Nuo katalikų mokslo dėsnių niekad nenusileiskime; jei pasi- 
rodytų, kad kur negalima viešai stojus ginti katalikiškų savo nuo- 
monių, kad nesukėlus blogų aistrų ir dar labiau visko nepagadinus, 
geriau patylėti tenai ir dvasioje melsti Dievą, kad pats viską atitai- 
sytų. Bet kur galima ir kiek galima, nereikia slėptis paskelbti 
katalikų vardas, ginti katalikų mokslas ir visas gyvenimas ir 
Šv. Bažnyčia. Ypač reikia saugotis, kad kalbant nė vieno as- 
mens neįžeidus ir nepalietus; reikia būti komandagiausiam. Savo 
nuomonių reikia laikytis, bet dėl kitokios nuomonės žmonių tu- 
rėti kodidžiausią meilę. Tik giliu savo įsitikinimu, tik tvirtu 
tikėjimu, tik meile, karšta širdimi patrauksime kitus prie Dievo 
ir tiesos, o ne barniais, užsipuldinėjimais, užgauliojimais, įžei- 
dimais. Ypač dėl nuomonių skirtumo, saugokimės, kad nepa- 
mirštume, kokios dvasios ir kieno dvasios privalome būti val- 
domi. Ar ne Kristaus? Žiūrėkime, kad neužsipelnytume Kristaus 
papeikimo: nescitis cuius spiritus estis (nežinote kokios dvasios 
esate). Ruošiant kokius susirinkimus, reikia iš anksto prirengti 
dienos tvarka, sumanymų ir diskusijų punktai, kad viskas būtų 
tvarkingai vedama, kad posėdžiai niekad per ilgai nesitęstų ir be 
reikalo kitų nevargintų ir jiems laiko negaišintų. 

Kandidatų į aukštas garbės vietas, nesibijokime, pasauly 
niekad nestokuos. Mes žiūrėkime, kad stovėtume šalia Kristaus, 
gyvenusio neturte, paklusnume, sunkiame darbe, pažeminimuose, 
išniekinimuose, varguose, kentėjimuose; ir paskui Jį eidami ir 
šalia Jo stovėdami, stenkimės paimti tas vietas, kur kiti nema- 
loniai dirba, vietas kolabiausiai apleistas, pralaimėtas, panie- 
kintas. Žiūrėkime, kad mes į tas žemiausias žmonių akyse ir 
prasčiausias vietas, užtektinai kandidatų išauklėtume. Kaip kiti 
laiko sau per didelę garbę į aukštas vietas iškilti, taip mes lai- 
kykims per didžiausią Dievo malonę pakliūti į tas vietas, kur 
reikia savęs didžiausio išsižadėjimo, kur daugiau reikia vargti 
ir kentėti dėl Jėzaus, kur daugiau reikia pakelti darbų ir vargų, 
išniekinimo, pažeminimų, neturto ir t. t. Pastebėkime, kad į tas 
vietas iš mūsiškių niekad netruktų kandidatų, kurie patys į jas 
veržte veržtųsi. Viešpatie, duok mums tą malonę... 

Vyresnieji turi ir patys gintis ir savuosius ginti nuo viso- 
kių garbių, aukštų vietų. Mano gilių giliausias įsitikinimas, kad 
mes kiekvienas eidami Jėzaus Kristaus pėdomis—Kristaus nuo- 
lankaus, gyvenusio neturte, savęs išsižadėjusio ir t. t—daug dau- 
giau gero padarysime Bažnyčiai, negu apimdami aukštas vietas. 


244 


O jau neduok, Dieve, kad mūsiškiai sutiktų priimti garbės ženk- 
lus arba garbius titulus. "Tuose dalykuose reikia griežtai elgtis 
pagal Įstatus ir Instrukcijas. 

Ypač turėtume, kiek galėdami, stengtis visuomet tarnauti 
vyrų jaunuomenei, ar tai kaimų ar tai miestų, ypač tai, kuri 
aukštesnėse mokyklose lavinasi. Taip pat reikia noriai apsiimti 
vadovauti vyrams, ypač inteligentams, jų organizacijoms. Jei 
prašytų mus laikyti rekolekcijas kunigams, seminarijose klieri- 
kams, tai viską metę turėtume skubėti tarnauti, taip man rodosi. 

Šv. Ignotas kiek galėdamas teisindavo savo priešus ir jiems 
dovanodavo viską, už blogą dar geru atmokėdavo, bet kur reik- 
davo, mokėjo ginti savo gerą vardą ir savo teises. Mat, ypač 
norint kitų gerovei viešai veikti, reikia žiūrėti savo gero var- 
do; reikia mokėti ir savo teises apginti, kada to reikalauja 
didesnė Dievo garbė ir sielų nauda, 

Žiburys nežibės, jei nebus jame žibalo. Evangelijos skel- 
bėjas nebus pasaulio šviesa, nebus dvasinė jėga, patraukianti 
prie Kristaus, vedanti į kovą dėl Bažnyčios, stumianti žmones 
į darbą, jei jo širdyje nedegs uolumo ugnis, neklestės dorybės, 
nebus šventumo. 

Reikia prisižiūrėti į Bažnyčios priešus, pažinti jų tikslus, 
norus, siekimus, pažinti jų kovojimo būdus, priemones, kurias 
kovoje vartoja, paskui viską protingai apgalvojus, stoti drąsiai 
į kovą ir darbą tenai, kur priešų daugiausia, gint tas pozicijas, 
kurios labiausia puolamos. Man rodos, kad priešų užsipuldi- 
nėjimai ant mūsų tikėjimo ir Bažnyčios, šmeižimai, iškreipimai, 
visoki melai ir t.t., niekad nereikėtų palikti neatremti, nesu- 
mušti, neįrodytas jų netikrumas ir klaidos. Žinoma, tai reikia 
daryti ne dėl to, kad pažeminus priešus, o tik kad tiesa imtų 
viršų ir kad patys mūsų priešai apsišviestų ir susiprastų ir prie 
Dievo grįžtų. Ir čia turi rūpėti priešų sielos išganymas, o ne 
priešo pažeminimas, pajuokimas, sukirtimas. 

1911. II. 6. Mūsiškiai ir tie, kurie su mumis eis iš vien, 
visur tepasirodo aiškiais katalikais ir priešais ne asmenų ir 
žmonių, o tik klaidingo mokslo ir nuomonių. Nemanykime, 
kad mes nusileisdami prieš klaidas, joms pataikaudami, ką nors 
patrauktume prie katalikybės. Tik paduodami žmonėms tik- 
rąją tiesą, mūsų šventą katalikiškąjį tikėjimą visame platume, 
visame pilnume, visame grožyje ir žavingume, galėsime juos 
patraukti prie mūsų Bažnyčios. Svarbus dalykas mokėti gerai 


245 


kovoti dėl tiesos. Taip reikia mokėti ginti tiesą, kad net jos 
priešai išeitų įsitikinę, kad ginąs tiesą yra jiems pilnas meilės 
ir pagarbos. Reikia saugotis, kad nepasakius ko nors, kas 
priešą įžeistų, užgautų, jam širdį įskaudintų, nes tada jį atgra- 
sintų nuo Bažnyčios. Net ir apie klaidas kalbant, reikia sau- 
gotis, kad nekalbėjus su panieka, kad nepašiepus. Geriau čia 
bus išdėsčius ir parodžius katalikų mokslą visame skaistume, 
iš ko jau savaime išeina, kad kitokis mokslas yra netikras- 
Man vis išrodo, geresnis pozityvinis darbas, negu negatyvinis. 
Reikia labai saugotis visokių naujų nuomonių ir mokslų: ne- 
sekti tuojau paskui tą, kas nauja, bet gerai žiūrėti, ar sutinka 
su senąja katalikiškąja tiesa. Bet, antra vertus, nereikia per- 
daug skubėti, kol dar neaišku, pasmerkti visa tai kas nauja, jei 
to Bažnyčia dar nepasmerkia. Reikia būti atsargiam, tirti da- 
lykus, šviestis ir laukti kol Bažnyčia duos nurodymą kaip žiū- 
rėti į tą ar kitą dalyką. Bet iš to neišeina, kad nesiimtume 
nagrinėti naujus mokslus ir aiškinti ir išrodyti ar jie sutinka su 
senąja katalikų tiesa. Tik nereikia karščiuotis ar aklai dalyką 
imti. 

Jei kur rastųsi keli mūsų broliai, išsiųsti kur nors, tegu 
visada iš vakaro, arba anksti rytą tariasi tarp savęs, kaip dieną 
naudingai ir gerai praleidus, kas ir kokius darbus turi atlikti 
ir t.t., kad negyventų niekad be tvarkos ir darbų plano. 

Stenkimės pažinti savo laikus, suprasti ir atjausti savo 
laiko žmones su jų norais bei troškimais, siekimais ir tikslais. 
Kiekviena gera mintis tesuranda iš mūsų pusės pritarimą, kiek- 
vienas geras sumanymas — paramą, kiekvienas geras darbas 
ar kūrinys— palaikymą ir pagyrimą, kiekviena bėda ir vargas— 
užuojautą ir pašalpą, kiekviena gi klaida tegu, į mus atsimušus, 
kaip jūros vilnis į uolą — susimuša, prasiskaido ir pranyksta, 
o kiekvienas blogas darbas ir blogos pastangos—ligą numanan- 
čius kovotojus, gydytojus. 


Kas tik pradės uoliai veikti Dievui ir Bažnyčiai, tam ne- 
pritruks sunkybių, o net ir persekiojimų. Kaip pasaulis į mus 
žiūri, kaip su mumis apsieina, turėtų būti mums primenąs ženk- 
las, ar mes tikrai einame Kristaus pėdomis. Nereikia nusi- 
minti dėl sunkybių ar persekiojimų, tik džiaugtis ir Dievą gar- 
binti, kad esame verti kiek nukentėti dėl Jo vardo ir dėl Jo 
Šv. Bažnyčios. Ištikus kokiems nors šmeižtams, persekioji- 
mams, priekaištams, dar labiau reikia saugotis, tirti save, ar 


246 


nesame kame nors nusidėję, dar reikia stengtis tobūliau gy- 
venti, bet neapsileisti darbe, o tik dar uoliau dirbti. Duok, 
Viešpatie, kad piktosios dvasios įnirtimas ir siutimas, kad su- 
gedusio pasaulio pašiepimai ir persekiojimai — niekas mus ne- 
iškreiptų ir neišvestų iš tiesos kelio, kad niekad neatitrauktų 
nuo pradėtų Tavo garbei darbų, neatgrasintų ir kad niekad 
mūsų uolumo ugnies neužslopintų. Duok, Viešpatie, kad au- 
gant Tavo švento vardo priešų narsumui, einant didyn viso- 
kioms priespaudoms, ir priešingumams, ir pinklėms, ir žaban- 
goms, kiltų, augtų ir stiprėtų drauge ir mūsų uolumas, narsu- 
mas, sumanumas, išmintis, drąsa ir patvara. "Tebūnie mūsų 
šūkis: Omnia possum in Eo, gui me confortat (Visa galiu Tame, 
kuris mane stiprina). Duok, Viešpatie, kad visokiose audrose, 
kurias nelabasis ir sugedęs pasaulis prieš mus sukels, išlaiky- 
tume patvarumą, niekuo nepajudinamą ramybę, kad juo labiau 
mus persekios ir plaks, juo labiau prie Tavo Mieliausiojo Sūnaus 
Jėzaus Kristaus glaustumės, juo su didesniu pasitikėjimu po 
Marijos Nekaltai Pradėtos Panelės globa bėgtume. 

1911.Il. 13. Nebus patvarūs mūsų kūriniai bei įstaigos, 
jei į jų pamatus neįdėsime nuolankumo dorybės. Ten mums 
geriau seksis ir pavyks, kur nueisime nuolankumo keliu ir kur 
pradėsime darbą be triukšmo ir nuo maža, o paskui jį platin- 
sime, ir plėsime, ir auginsime, ir tobūlinsime kaip kokį grūdą. 
Kur nors nuvykę, geriausia bus, jei pradėsime darbą nuo mažo, 
ramiai, nesireklamuodami, kur pradėsime darbą nuo vargdienių, 
nuo mažųjų, nuo didžiausių tamsuolių, nuo labiausiai apleistų; 
paskui pamažu, šaknis įleidę, stengsimės, kad mūsų darbai augtų 
ir kerotų, apimdami kad ir plačiausią dirvą. Kad ir kur siū- 
lytų mums aukštas ir svarbias įstaigas, nepulkime godžiai prie 
jų, neimkime, jei neturime prirengę joms vesti tam tikrų, tin- 
kamų žmonių. Geriau nuo mažo pradėjus eiti tobūlyn, nekaip 
garsius darbus atlikti nevykusiai, net juos gadinti. Reikia mo- 
kėti pasiimti darbus. Reikia saugotis jais savo sveikatai pa- 
kenkti. 


1911. II. 16. „Christum a me tollere nemo potest“ (Niekas 
negali manęs nuo Kristaus atskirti). Ne visų atmenama, kad ne 
tik reikia mylėti, bet kad dar reikia ir mokėti mylėti Dievą ir 
Bažnyčią. Yra motinų, kurios labai myli savo vaikus, bet ne- 
protingai ir netikusiai. Tokia savo negera meile jos ne tik 
kenkia vaikams, bet kai kada ir iš šio pasaulio, taip bedaryda- 


247 


mos, išvaro. Yra katalikų, kurie labai myli Bažnyčią ir ka- 
talikybę, bet taip nesumaniai ir netikusiai, kad daug daugia: 
kenkia, negu gero padaro. 

1911. II. 17. Sakoma: Būk toks, koks nori kitiems rody- 
tis ir būsi geras žmogus. Kas tau malonu ir kitam daryk, o 
kas tau nemiela, ir kitam nevelyk. 

1911. III. 5. Žmoguje valią vedžioja protas. Protas suklys- 
damas suklaidina ir valią. Mintis turi įtaką į visą mūsų gyve- 
nimą. Jei mintys sugenda, susidrumsčia, susipainioja, tai visas 
gyvenimas pradeda gesti. Kažin ar nedidžiausia mūsų laikų ne- 
laimė, — tai protų išklydimas iš tikros tiesos, iš tikėjimo ke- 
lio, — tai minčių srityje baisi suirutė ir sumišimas. Kad ati- 
taisius tą blogumą, reikia ir patiems įgyti tikrą, katalikišką 
mokslą, pažinti gerai, pilnai, vispusiškai tikėjimą, paskui reikia 
stengtis ir kitų protus ta tikėjimo šviesa apžiebti. Minčių atitai- 
symas turėtų būti vienu iš svarbiausių mūsų rūpesčių. Šiandien 
visur dėl katalikiškos pasaulėžiūros verda kova, visur ir visuo- 
se žmonių sluoksniuose. Kunigas, kad ir norėtų, negali visur 
aprėpti. Dvasininkams į talką turi ateiti pasaulininkai. Jie turi 
prisidėti prie svarbių svarbiausio darbo — tikro . katalikiško 
mokslo skelbimo. Taigi be kitų katalikiškų uždavinių turėtų 
mums ypač rūpėti tikybos platinimas ir gynimas, pasaulininkams 
bendradarbiaujant. Būtų galima steigti tam tikras brolijas, or- 
ganizacijas, įstaigas. Būtų galima prirengti ir tam tyčia išlavin- 
ti tikėjimo skelbėjai ir skelbėjos; jie galėtų tikėjimo šviesą įnešti 
visur: į pavienius namus, į dirbtuves, į visokias įstaigas, ne tik 
pas tikinčius, bet ir pas netikinčius, ne tik pas katalikus, bet 
ir nekatalikus, visur jie galėtų rodyti tikrą krikščioniškų dory- 
bių pavyzdį. Tarnaitėms, mokytojams, darbininkams, amatinin- 
kams, ūkininkams būtų galima įsteigti kokias bendrijas. Žmo- 
nių, man rodos, visur rastųsi užtektinai. Reikia į tą darbą įtrauk- 
ti platesni žmonių būriai. Kas myli Dievą ir Bažnyčią, kam 
rūpi Dievo garbė ir mūsų Šv. Bažnyčios tarpimas, teeinie į šven- 
tą kovą dėl Dievo ir Bažnyčios. 

1911. III. 6. Nelaimingas žmogus, kuris jaučiasi nieko ne- 
mokąs, nieko negalįs; kuris neturi sau pasiskyręs ir pasirinkęs 
jokio tikro darbo. Jis pats dažnai nežino už ko griebtis, ko 
nusistverti. Juo savo darbą labiau apribosi, juo labiau prie jo 
priprasi, juo labiau į jį įsigilinsi. Pats darbas tada tau pasida- 
rys malonesnis, ir Bažnyčios dirvoje galėsi nuvaryti gilesnę vagą. 


248 


1911. III. 7. Pirmiausia reikia stengtis kiekvieną mūsų na- 
rį, kiek galint, išlavinti ir ištobūlinti, sužadinant į dar- 
bą, sukeliant jame įgimtus ir antgamtinius gabumus ir dovanas, 
atsižvelgiant į žinomą darbą, kurį jam priseis dirbti, į uždavi- 
nį, kuriam jis žada pasiaukoti ir t. tt Be to, dar reikia kiek- 
vieną lavinti kokioje šakoje ypatingu būdu. Tik per šventus, iš- 
tobūlintus, išlavintus, turinčius vertę asmenis teįstengsime palai- 
kyti ir pakelti mūsų pačių draugiją, ir tik per tokius asmenis 
padarysime įtakos žmonėms. Bet šalia to tikslo, lavinant brolius, 
turi būti siekiamas dar ir kitas tikslas, tai yra tas, kad su taip 
išlavintu individuališkumu, asmeniškumu drauge ir kogeriausiai 
prirengus prie bendro gyvenimo vienuolyne, kad mokėtų iš vien 
su kitais gyventi ir dirbti. Tik toks lavinimas ir prirengimas 
kiekvieno nario prie bendro gyvenimo, belavinant kiekviename 
ir jo ypatiškumus, bus naudingas vienuolijai, jos nesuardys. 

Mes nesame pasiketinę atsiskirti visiškai ir užsidaryti nuo 
žmonių, apsitverti aukštomis sienomis, įsivilkti į kokius nors 
ypatingus rūbus, vien tik maldai pasiaukoti. Mes ketiname gy- 
venti maldingu, išvidiniu dvasiniu gyvenimu, bet drauge veikliu, 
darbščiai intensyvišku gyvenimu. Mums pavyzdžiu tebūnie Jėzus 
Kristus, ne tik ramiai dirbąs Nazareto namely, ne tik Kristus 
save varginąs, badaująs per 40 dienų tyruose, ne tik Kristus 
praleidžiąs naktį besimelsdamas, bet ir Kristus dirbąs, verkiąs, 
kenčiąs, Kristus tarp minių, Kristus aplankąs kaimus ir mies- 
tus, aplankąs nusidėjėlius, prasčiokėlius, lygiai kaip ir mokytus, 
teisingus ir muitininkus, Kristus mokąs ir atremiąs pariziejų 
priekaištus, Kristus ieškąs paklydusios avelės, Kristus kenčiąs 
persekiojamas, kuriam prisieina slapstytis, kad išvengus priešų 
neapykantos. 

Mes ryžtamės kaip į pavyzdį žiūrėti į šv. Paulių apašta- 
1ą, jo veiklųjį gyvenimą, į jo drąsą ir narsumą. Kur tik būsi- 
me, kad ir kalėjime, ištrėmime, ten ryžtamės skelbti Kristų ir 
neatstoti nuo mūsų gyvenimo siekių. Nežinia kas mus gali gy- 
venime sutikti, koki vargai ir persekiojimai dėl Kristaus. Turi- 
me prie visko būti prisirengę. Taigi reikia mums žmonių, pil- 
nų energijos, veiklių, savarankiškai mokančių pasielgti, apsukrių, 
mokančių gyventi, mokančių prireikus sau duoną užsidirbti, mo- 
kančių į gyvenimą žiūrėti protingai, niekad neišsižadančių savo 
tikslų ir uždavinių, visur ir visada prie jų einančių iki galo, iki 
mirsiant, iki su Dievu amžinai susijungsiant. Reikia tokių žmo- 


249 


nių, kurie ir ištremti, mokėtų tuoj vėl ant kojų stoti, sutvarkyti 
savo gyvenimą, rinkti ir spiesti aplink save žmones; kad jis ir 
vienų vienas kur patekęs mokėtų, kaip tikram vienuoliui pride- 
ra, gyventi, eiti pačiam prie Dievo ir kitus paskui save vesti ir 
traukti; kad jis pats nė kiek neapsileistų ir neatšaltų savo pa- 
šaukime, bet dar ir kitose sielose sužadintų aukštesnius jaus- 
mus, kilnumą. Nors esame pasiryžę pirmiausia savo tautoje 
kiekvienas veikti, bet apimant tikrai katalikiška širdimi visą 
katalikybę ir visą pasaulį. Jei kur kitur Dievo valia, aplinkybės, 
vyresnieji mus nusiųstų arba pasaulinės valdžios nuvarytų, tu- 
rime ir ten stoti į darbą, išmokti vietines kalbas, įeiti, įsigilinti 
į vietinių žmonių norus, troškimus, dvasią, reikalus, atsiduoti 
jiems visa širdimi taip, kaip savo tikriems broliams ir toliau 
dirbti Kristaus darbą. Si vos perseguentur in una civitate, fu- 
gite in aliam, et evangelizate in alia (Jei jus persekios viename 
mieste, bėkite į kitą ir ten skelbkite Evangeliją). Taigi turime 
lavinti savo broliuose individuališkumą gerąja prasme. Bendra 
gerovė, bendri darbai ir reikalai, bendrų įstaigų vedimas ir 
tarpimas, Dievo didesnė garbė, sielų didesnis ar viename ar 
kitame dalyke reikalas, ypač jų išganymo reikalas, Bažnyčios 
reikalai turi visada vyrauti, turi kiekvieno individuališkumui 
nužymėti ribas. Individuališkumas bus naikinanti jėga, jei jo ne- 
valdys ir netvarkys savęs išsižadėjimo, nuolankumo, visiško 
Dievui ir sielų išganymui atsidavimo, savo vienuolijai ir jos 
vyresniesiems pilno paklusnumo dorybės. 

Bet jei vienuolija nelavins brolių, neauklės jų asmenišku- 
mo, individuališkumo, tai turės būrį žmonių, be vertės, kaip 
avių, bus panaši į smilčių krūvą, kur grūdas prie grūdo nesu- 
lipyti, nesuklijuoti, tarp savęs bemaž nesiskiria. Bet jeigu tik 
vienetus lavintume, tik jų individuališkumą, neatsižiūrėdami į 
reikalą juos prirengti bendram gyvenimui ir darbui, tai turėtu- 
me, nelyginant, kaip kokių smaigų prismaigytą dirvą, kurie nie- 
kad nesulapoja. Kiekvienas brolių būtų kaip kokia uola mario- 
se be vaisiaus, į kurią vilnys atsimušdamos atgal šniokšdamos 
krinta, į kurias laivai susikulia, susiskaldo. Ne tik nereikia bro- 
liuose naikinti individuališkumo, ypatingų gabumų, palinkimų, 
iniciatyvos, bet dar lavinti, tas ypatybes ugdyti. Bet, antra ver- 
tus, vėl reikia juos mokyti ir lavinti, kad būtų nuolankūs, pa- 
klusnūs, savęs išsižadėję, kad, kur reikalauja Dievo garbė ir 
Bažnyčios gerovė, būtų pasiryžę viską, visus savo gabumus ir 
norus, visus troškimus paaukoti, 


250 


Netinka mums turėti bespalvių žmonių būrį, kurie turėtų 
būti tik stumdomi, bet netinka taip pat turėti gaujas sauvalių, 
ieškančių savo dalykų, užgaidų ir tikslų. Svarbu ir čia surasti 
vidurį, svarbu, mokėti suderinti ir sujungti asmens energiją, ini- 
ciatyvą su tobūlu, visišku paklusnumu, su savęs išsižadėjimu; 
svarbu, kaip visur, taip ir čia išsisaugoti vienšališkumo. Tevieš- 
patauja tarp mūsų džiaugsmas darbe, stiprumas ir patvara ken- 
tėjimuose ir sumanymų pildyme, išmintingas griežtumas valdy- 
me. Stenkimės surasti kiekvienam tinkamą darbo dirvą ir tin- 
kamą užsiėmimą, stenkimės darbus ir užsiėmimus tarp visų tin- 
kamai padalyti ir suderinti, bet mokėkime kiekvienas nusileisti, 
savęs išsižadėti, save užmiršti, pasiaukoti bendriems ir aukštes- 
niems reikalams. Dirbdami kiekvienas savo darbą, tobūlinda- 
miesi paskirose šakose, mokėkime prireikus visur stoti, prie 
visko ranką pridėti, jokio darbo ir užsiėmimo nevengti. Teesie 
darbų įvairumas, bet suderintas, suvestas į tvarką, į vienybę, pa- 
lenktas aukštesniems dėsniams: Dievo garbei ir Bažnyčios ge- 
rovei. Nors gabumai, išsilavinimas, darbai, užsiėmimai gali būti 
įvairūs, tačiau mus visus turi vienyti stipri drausmė —- discipli- 
na, be kurios bendras gyvenimas negalimas. Mus visus turi rišti 
viena dvasia: Dievo ir artimo meilė. Tejungia mus paklusnybė, 
kylanti ne iš prievartos, bet iš nuolankios, pilnos Dievo ir Kon- 
gregacijos meilės širdies. 

Lavindami ir auklėdami savyje visokeriopas Dievo dova- 
nas ir gabumus, mokėkime kur reikia juos su meile Dievui, sie- 
loms ir savo Kongregacijai paaukoti. Koks dažnai silpnas žmo- 
gus, likęs vienas su savo individuališkumu, o koks tampa stip- 
rus, sujungęs, sutirpinęs savo individuališkumą drauge su kitais! 
Koks vargšas žmogus dažnai būna vienas pats sau, savo asme- 
niu atsirėmęs, o koks turtingas tampa, savo gabumus į bendrą 
iždą įdėjęs! Juo labiau savęs išsižadėjęs paskęsta Žmogus vie- 
nuolyne, bendrame jo gyvenime ir darbuose, juo stipresnis da- 
rosi vienuolynas, o per vienuolyną ir pats jo narys. Vienuolija 
tebūnie maža visuomenė, kur būtų galima kiekvienas paėmus 
panaudoti vertingai ir tiksliai, kur kiekvienas galėtų pagal savo 
gabumus Dievui ir žmonėms tarnauti. Nėra tokių gerų kūno 
ar dvasios palinkimų, gabumų, kurių nebūtų galima išlavinti 
tinkamai Vienuolijoj panaudoti. Bet, vėl, kiekvienas brolis turi 
žiūrėti, kad visokioms užgaidoms nesiduotų save apakinti. Daž- 
nai Žmogus pats savęs nepažįsta: jam rodosi, kad jis prie to ar 


257 


kito darbo turi gabumus, kad tą ar kitą dalyką moka ir gali, 
o tuo tarpu kaip tik priešingai esti: jis turi gabumus prie ko 
kito. Arba, vėl, yra žmonių, kuriems rodosi, kad jie to ar 
kito jiems pavesto darbo neįstengs padaryti, kurie savimi per- 
daug nepasitiki. Taigi reikia, kad kiekvienas būtume pavaldus, 
palankus vyresniesiems, kurių priedermė pažinti mus ir mūsų 
gabumus, surasti kiekvienam tinkamą vietą, kiekvieną tinkamai 
Dievo garbei panaudoti. Vyresnieji, iš šalies į mus žiūrėdami, 
girdėdami ką kiti apie mūsų gabumus mano, gali dažnai mus 
geriau pažinti, negu mes patys. Taigi reikia pilnai pasitikėti 
vyresniaisiais, kad jie, Dievo dvasia vadovaudamiesi, ne kokių 
pašalinių tikslų, o tik mūsų gerovės, didesnės Dievo garbės ir 
sielų išganymo ieškos; kad jie tinkamai mus panaudos didesnei 
Dievo garbei. Daug dažniau galime apsirikti ir paklysti, eidami 
paskui savo norus, įgeidžius ir sumanymus, negu pasiduodami mūsų 
vyresniųjų valdžiai, nuolankiai save pavesdami jų vadovavimui. 
Melskime Dievą, kad mus išmokytų vienyti protingą iniciatyvą 
su tobūlu paklusnumu, asmenišką sumanumą, energiją, veiklu- 
mą su tobūlu atsidavimu Vienuolijai, bendriems jos darbams, 
reikalams, tikslams, o per Vienuoliją — Bažnyčiai ir Dievui. 
Duok mums, Viešpatie, tą drąsą ir narsumą, kad nesibijotume 
nieko, kad save užmiršę, savęs visiškai išsižadėję, sau numirę, 
visiškai paskęstumėm Vienuolijoj, leisk čia mums sužibėti kaip 
tai ant altoriaus pastatytai žvakei, sudegti kaip tiems smilka- 
lų grūdams, skleidžiantiems skanų kvapą. 

„Jei Dievas už mus, kas prieš mus?“ (Rym. 8, 31). Kas 
mus atskirs nuo Kristaus meilės?! Tas prisiminimas teesie mū- 
sų atspirtis, atrama ir paguoda visuose persekiojimuose. Mūsų 
stiprybė yra visiškame savęs išsižadėjime ir karštoje Dievo mei- 
lėje, visiškame Kristui atsidavime, su Juo susivienijime. Laiky- 
kime apkabinę Viešpaties Jėzaus kryžių, o jokios galybės mums 
nepakenks, jokios galybės mūsų nesutrukdys, neužtvenks mums 
kelio. Jei Dievas su mumis, kas prieš mus. Viską galiu su 
Tuo, kuris mane stiprina! 

1911. III. 8. „Ir netaikykite savęs prie šio pasaulio, bet 
perdirbkite patys save per jūsų atsinaujinimą, kad ištirtumėte, 
kas yra Dievo valia, kas gera ir kas įtinka ir kas tobūla“ 
(Rym. 12, 2). Nenusileidžiant šio pasaulio blogiems papročiams ir 
aistroms, nenusileidžiant jo klaidingoms nuomonėms ir pažiū- 
roms, mes stengsimės visa atnaujinti Kristuje patys save atnau- 


252 


jindami, pilnai persiimdami Kristaus dvasia, Jo tiesomis ir tai- 
syklėmis, tik Kristų pilnai skelbdami pasauliui ir prie Kristaus 
visus vesdami. 

Kiekvienas tinkamai ir prideramai elgdamasis paskirtoje 
sau vietoje ir tinkamai atlikdamas tos vietos priedermes, turime 
dar stengtis ir prie bendro Draugijos labo prisidėti. 

1912. XI. 18. Daug teko kentėti per tą laiką. Tebūnie 
viskas Dievo garbei. Tebūnie visi tie sopuliai, sielvartai, kentė- 
jimai, širdies suspaudimai sukrauta kaip atgaila už mano sun- 
kias praeito gyvenimo nuodėmes. Tapdamas vienuoliu niekuo- 
met nesitikėjau, kad žmonės taip trukdys sekti Kristaus pėdomis. 
Kad tai dar nors tobūlai sekčiau tomis pėdomis! Tačiau dar 
toli gražu man iki to. O ir tai kiek jau sukilo kalbų ir kiek 
kliūčių randasi. Kiek gi turėjo iškentėti šventieji, tikri tavieji, 
Viešpatie, tarnai, tikri Tavo Sūnaus sekėjai! Ačiū Tau, Viešpatie, 
kad saldini man per tą laiką mano gyvenimo kartybes įvairiau- 
siomis malonėmis, nepaprastomis išvidinėmis paguodomis! 

1913. I. 6. Vakar atlikau mėnesines rekolekcijas. Pačios 
šventės, mąstymai apie Kūdikėlį Jėzų kelte kėlė širdį prie Dievo. 
Širdis tvino šventais jausmais. Vėl giliau žvilgterėjau į savo gy- 
venimą. Koks visur, Viešpatie, baisus prigimties sugadinimas! 
Kokia negalė! Kiek visur netobūlybių, paklaidų! Neviltis apimtų, 
kad taip didžiai nepasitikėčiau Tavo neapsakomu gailestingumu. 
Matau, Viešpatie, kaip Tavo gausios malonės tekėdamos, kaip 
upelio srovė, nuolat valo, nuplauna nuo mano sielos netobūlybių 
dulkes ir nusikaltimų purvus. Už tatai ačiū Tau, gailestingasis 
Dieve. 

Kur mūsų kiekvieno jėgų versmė — Kristuje, be abejo, ir 
Kristaus Bažnyčios dvasioje: tame tiksle, kurį mums nurodo Baž- 
nyčia, tose taisyklėse, kurias paduoda, tuose sakramentuose, ku- 
riuos mums teikia, Štai kur mūsų gyvybės versmės! Juo kas la- 
biau Kristaus ir Bažnyčios dvasioje bus paskendęs, juo labiau 
bus jo šventumas pilnas ir jo veiklumas našesnis. Haec est vic- 
toria, guae vincit mundum: fides nostra. In hoc signo — signo 
crucis vinces (Tas yra nugalėjimas, kuris nugali pasaulį: mūsų 
tikėjimas. Šiuo ženklu — kryžiaus ženklu nugalėsi). 

1913. I. 12. Nuolat girdėti dejuojant, kad žmonių nesą 
Darbo visur begalės, o nėra kas dirbtų. Greičiau pinigų surasi 
kokiai nors įstaigai, o ne žmonių. Didžiausias mūs rūpestis te- 
esie kodaugiausia žmones sau lavinti, kad būtų jų svarbiau- 


253 


siems Bažnyčios darbams ir reikalams atlikti. Nieko nesigailė- 
kime žmonėms lavinti, mokyti, ugdyti. Pinigai, jėgos, triūsas 
įdėti į tą darbą gausių duos palūkanų. Pasaulininkus broliukus 
lavindami, ne tik rūpinkimės suteikti jiems reikalingo mokslo, 
išmokyti kokio amato, bet ypačiai tikėjimo dalykų, dvasinio gy- 
venimo dalykų, o svarbiausia, prie viso to dar ir apaštališkumo 
dvasios įdiegti, kad paskui žadintų tikėjimą kitų žmonių širdyse, 
kur tik sutikdami ir susidurdami su jais. Pasaulininkai broliukai, 
pilni uolumo ugnies, būtų labai geri kovoti su nedorybėm, iš- 
tvirkimuų; galėtų jie po du arba keliese eiti gelbėti skęstančių 
ištvirkime, kaip tai daro Išganymo Armija. Žinoma, čia ka- 
talikiškai reikėtų veikti susitariant su vyskupais, einant tikru 
keliu. Galėtų taip pat pasaulininkai broliukai dviese ar keliese 
eiti lankyti pavargėlių — darbininkų jų lindynėse, barakuose, po- 
žemiuose, kur jų nieks vargingame gyvenime neaplanko. Dieve, 
duok mums tokių broliukų. Daug jie kur galėtų Kristų įnešti, 
net kartais ten, kur kunigas negali prieiti. Kad taip, Dievui pa- 
dedant, tokių broliukų išsilavinus! Galėtu jie ne tik išmaldas 
dalyti, bet ir pamokyti vargdienius, jiems šį tą paskaityti, įteikti 
naudingų knygelių, paraginti lankyti bažnyčią ir t. t. Toki bro- 
liukai, kunigų vedami ir prižiūrimi, galėtų būti didelė parama. 

1913. I. 21. Klaidinga yra nuomonė, esą mokslo ir gabumų 
reikią tik raštams rašyti arba mokytojo pareigoms eiti, o para- 
pijos darbus bet kas galįs gerai atlikti. Man rodos, kad nema- 
"žiau gabumų ir lankstumo turime turėti ir parapiją tinkamai 
vesti ir tvarkyti, ypač nereiktų kaimo parapijų apleisti. Tikrai 
gerai suorganizavus kokios parapijos gyvenimą, būtų nemaža iš 
to naudos visai apylinkei: būtų atspirtis ir pavyzdys visiem ki- 
tiems. Toks geras parapijos sutvarkymas būtų tikrai pavyzdys. 
Jei mums kada tektų tokia parapija valdyti, daug čia galėtų pa- 
dėti ir padirbėti pasaulininkai broliukai. 

1913. I. 23. Ne kunigų taisyti ir ne Bažnyčios reformuoti 
mes organizuojamės — tai yra Šv. Tėvo ir vyskupų darbas, — 
o tik save taisyti ir tobūlinti, o tik tarnauti Bažnyčiai: liaudžiai, 
kunigams ir vyskupams. Ypač turime laikytis vyskupų ir su jais 
išvien eiti, net siūlytis kai kada vyskupams, kad mus, kaip tin- 
kami, Dievo garbei panaudotų. Labiausiai tuomet, kada esti 
darbas, kurio niekas nenori — mes turime imti tas pozicijas. 
Kunigus ir vyskupus turime ypatingai gerbti. Teneišdrįsta nė 
vienas mūsiškių ką nors bloga išsitarti prieš juos ar juos peikti. 


254 


Jei ir pasitaikytų kada kas nors bloga tarp dvasininkų pamatyti, 
tai rūpinkimės tą . blogumą atversti atgaila, savęs išsižadėjimu, 
maldomis, pasiaukojimu, gerais darbais, uolumu, pridengti, kaip 
dorieji sūnūs savo tėvo nuogumą pridengia. Visa širdimi 
mylėdami Šv. Tėvą, būkime jam paklusnių paklusniausi, laiky- 
kimės jo paliepimo, nurodymų, įstatymų, ginkime kiek galėdami 
ir kur galėdami jo garbę, jo paliepimus ir darbus, žadinkime ir 
kitų širdyse Šv. Tėvo meilę ir pagarbą. 

1913. II. 6. Nevisuomet gera skelbti ką sumanome dirbti 
arba ką dirbame. Jei darbas vyksta, lengvai gali prikibti savi- 
myla ir puikybė. Garsindamiesi be reikalo, atkreipiame į save 
kitų akis; tada ima žmonės mūsų darbus tyrinėti, nagrinėti, peikti. 
Daug tokių, kurie būtų prisidėję bendradarbiauti, atsigrasina, 
patiems gi darbininkams tik pakerta rankas. Užuot dirbus darbą, 
tada paprastai tenka kovoti su priešais ir reikia daug jėgų be 
reikalo išeikvoti. Geriau tylomis dirbti. Ypač iš pradžių, kol 
įstaiga esti dar nesustiprėjusi. Kuomet jau darbas gerai eina, tai 
galima kai ką kai kada pagarsinti, jei Dievo garbė ir žmonių 
nauda to reikalauja, bet ir tai labai atsargiai. Visame kame rei- 
kia žiūrėti didesnės Dievo garbės. Bet jei Dievo garbė mūsų 
reklamavimosi nereikalauja, geriau tada tyliai dirbti. Kai daug 
triukšmo, sunku ramiai dirbti, ir ne tiek padarai. 

1913. IV. 5. Aukoju Tau, Viešpatie Dieve, visus savo dar- 
bus, vargus, rūpesčius, visus nemalonumus, sunkybes, kryžius. 
Duok, Dieve, kad dėl Tavęs ir Tavo Bažnyčios dar daugiau ga- 
lėčiau dirbti, vargti ir kentėti. Duok, kad sudegčiau kaip ta 
žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės ugnies dėl Ta- 
vęs ir Tavo Bažnyčios. Ačiū, Viešpatie, kad mane išvedei iš šio 
pasaulio, kur klaidžiojau, o gal ir kitus klaidinau, tai vis neva 
iš uolumo, — Tu, Viešpatie, atitaisyk. Aš už visas malones, ku- 
rias man suteikei, dėkoju. Koks Tu, Viešpatie, dosnus! Kaip 
gausiai dalini savo malones mums nevertiems tvariniams. Dieve 
mano, Dieve! Kaip gera Tau tarnauti! Kas bus Tavo danguje, jei 
čia ant žemės tokiomis saldybėmis žmogaus sielą pripildai, kuo- 
met šventais šiurpuliais kūną perimi, tarsi į trečią dangų pa- 
gavęs nuneši. Širdis tirpsta, lūpos žado nebetenka, akyse darosi 
tamsu, rankos ir kojos, tarsi, stingsta, visą kūną nuostabios ka- 
žin kokių šventų šiurpulių vilnys apima, o siela... siela Tavyje 
skendi. Kad ne Tavo galybė, regis, numirtum Žmogus iš tos 
meilės, tų paguodų... 


255 


1913. IV. 9. Vakar ir šiandien atsidėjęs skaičiau pereitų 
ir šių metų „Acta Apostolicae Sedis“ ir užsirašinėjau ką įdo- 
mesnio ir mums naudingesnio surasdamas. Vakarais atpasako- 
jau broliams, kas jiems, mano nuomone, galėjo tikti. Vieš- 
pats Dievas man suteikė ypatingą malonę. Aiškiau supratau, 
kad iš niekur negali taip gerai pažinti, ko labiausiai reikia Baž- 
nyčiai, kuo serga Žmonija, kokių geriausia priemonių griebtis, 
kokių klaidų ir nesveikų nuomonių ir srovių saugotis, kokias 
tiesas labiau į viešumą kelti ir aiškinti, žmonėms priminti, — 
kaip iš visokių Šv. Tėvo raštų, prakalbų, laiškų, veikalų, kuriuos, 
jis pagiria,. Seniau aš tik į enciklikas daugiau žvelgdavau, o pap- 
rastus Šv. Tėvo laiškus mažai skaitydavau. Dieve, kokia laimė 
turėti neklaidingą Mokytoją! Kiek šviesos man suteikė Šv. Tėvo 
įsakymai ir raštai prieš klaidingas sroves! Žmogus nė nepajunti, 
kaip įkvėpuoji vieną antrą nevisiškai teisingą nuomonę, juo 1a- 
biau, jei tos nuomonės neva katalikų platinamos; nė nepasisau- 
goji tuomet. Kaip gera, kad Šv. Tėvas perspėja, pamoko, nurodo, 
kur pavojus. Dėkui Tau, Viešpatie, už tą gėrį, už tokį mūsų 
Šv. Bažnyčios sutvarkymą. Kokia tai didelė malonė —- neklaidin- 
gumo dovana! Dabar pasiryžtu ne tik enciklikas, bet ir Šv. 
Tėvo prakalbas, laiškus skaityti, nes geriausiai ten surandama, 
ko mums trūksta, kokiu keliu geriausiai eiti, ko vengti ir ko 
žiūrėti. Kad mūsų Vienuolijoj visuomet vienas kitas brolis at- 
sidėję skaitytų Ap. Sosto raštus, kad žiūrėtų į kur kreipia Šv. 
* Tėvas katalikus, nuo ko gina, paskui apie tuos dalykus visi 
drauge galėtų pasikalbėti. Tokiu būdu gyventume tikrai Bažny- 
čios gyvenimu, jos dvasios prisigertume, geriau atspėtume Baž- 
nyčios norus bei troškimus. Iš kur mes geriau galime semtis 
tikrosios dvasios, jei ne iš Popiežių enciklikų ir raštų, įsakymų, 
nurodymų, troškimų, papeikimų ir nurodymų?! 


= 


ARKIVYSKUPO JURGIO MATULEVIČIAUS 
PASAKYTOJI KALBA, ATIDARANT „PAVASARIO“ 


SĄJUNGOS KONFERENCIJĄ 
(1925 M. GRUODŽIO 29 D. 10 VAL, ZITIEČIŲ SALĖJE KAUNE) 


Brangusis jaunime! Džiaugiuos galėdamas į tave prabilti, 
kaip Šv. Tėvo Atstovas, Lietuvos Katalikų Bažnyčiai skirtas 
Vizitatorius. 

Gražus ir gausingas jūsų būrys suvažiavo į Konferenciją. 
Didis darbas jūsų laukia, Čia teks suvesti darbų apyskaitą, gi- 
liau į savo uždavinius įsižiūrėti, savo dvasią atgaivinti, naujų 
jėgų pasisemti bevykdant savo vėliavoje įrašytą šūkį: Dievui ir 
Tėvynei. 

1. Mielas jaunime, brangink savo Sąjungą ir jos idealus. 

Įsirašęs į pavasarininkus, tu švieti savo protą. Mačiau ir 
skaičiau tavo laikraštėlį. Miela į rankas paimti. Švinta protas, 
džiaugiasi širdis, beskaitant naudingus tavo laikraštėlio straips- 
nius. O ką bekalbėti, kiek tu pasinaudoji atvykęs į susirinkimą! 
Vieni iš kitų mokotės. 

Ne tik tavo protas bręsta, — tavo valia tvirtėja, gerėja šir- 
dis, švelnėja jausmai. Juk į susirinkimą reikia punktualiai at- 
vykti, laikytis esamos drausmės, patylėti, kuomet ne metas kal- 
bėti, mandagiai atsiliepti, nors kas ir nesutinka su tavo nuomone. 

O vėl, dalyvaudamas sporto kuopelėse, mankštini savo kū- 
ną, stiprini raumenis, — kūnas geriau klauso dvasios. 

Ir štai kilnūs Sąjungos tikslai ir jos šūkiai jaunąją tavo 
sielą kelia prie Tiesos, Gėrio ir Grožio. Laiminga jaunatvė! 

2. Šių vienok nors ir patogiausių tau augti ir tobūlėti są- 
lygų nepakanka. Pažiūrėk į medelį! Kad medelis gražiai augtų, 
pavasarį žaliuotų, pražydėtų ir vėliau, skanių vaisių atneštų, 
reikalinga jam tinkama dirva, drėgmė, saulės spinduliai, oras. 


Mirties patale. 


Paskutinį kartą Kauno 
Bazilikoje. 


- Mas 2 


ka “ 4 

nn rlsšlilsįs NET 

Birja sĮsinio|s sįn) 
LJ 


Arkivysk. J. Matulevičiaus palikimo dalis, — 
Marijampolės Marijonų įstaigų 
bendras vaizdas, 


257 


Bet jeigu tą medelį pradės kirminas graužti, vėžys ėsti, veltui 
visos geriausios jam augti sąlygos: jis turės sunykti, išdžiūti. O 
jeigu ir išaugs, maža juo tesidžiaugsi. Jis bus ne ką didesnis 
už paprastąjį kerą — gumbuotas, padvėsęs keras. 

Žmogui taip pat reikia patogių dvasiai augti sąlygų. Bet 
jeigu jame nėra išvidinės jėgos, jeigu jį graužia nedorybės kir- 
minas, jeigu jo siela užnuodyta blogų polinkių — jis tikrosios 
gyvybės neturi, jam svetimas kilnus džiaugsmas, jis tuščiai ir 
veltui pasaulyje gyvena. 

3. Kas teikia mums gyvybės jėgų, kas puošia mūsų amžių, 
kas daugina mūsų laimę? 

Mielas jaunime, aukso raidėmis įsirašyk į savo širdį tuos 
šūkius, kurie įrašyti į tavo vėliavą: Dievui ir Tėvynei, 

Mylėti Dievą ir Bažnyčią, mylėti artimą ir tėvynę — te- 
esie tavo kiekvienos dienos meilė, į dorovę kilti sparnai. 

Mūsų laikų auklėtojai labai susirūpinę žmogumi. Yra žmo- 
nių, bet nėra žmogaus! Negalime per daug nusiskųsti, jog ne- 
turime visokios rūšies mokytų žmonių; turime inžinierių, advo- 
katų, politikų, gamtininkų ir t. t., — tik stinga aukštos doros, 
tobūlų, šventų Žmonių. 

Auklėtojai tad ir bando išauklėti tobūlą žmogų, stengiasi 
pagerinti žmogaus rūšį, norėtų antžmogių giminę išauginti. Gi 
jų pastangos niekais nueina, jų bandymams gyvenimas prieštarauja 

Kodėl taip? Todėl, kad žmogaus dvasinės gyvybės ir kil- 
nybės šaltinis, Dievas, šalinamas iš parlamento, mokyklos, šei- 
mos, iš viešojo ir paskirojo gyvenimo. Nelaimė tai šaliai, tau- 
tai, visuomenei, kuri nebeteko tvirčiausio gyvybės pamato — Dievo. 

Be Dievo negali būti kalbos apie žmogaus dorinimą, jo 
auklėjimą. Nes, kas gi tuomet palieka nebetekus Dievo? — ego- 
izmas. Savimyla yra kiekvieno veikimo mastas. Savimyla, ku- 
ri pakerta visus sielos lakiuosius troškimus, paraližuoja mūsų 
dvasios judesius. Kaip sakalas pakliuvęs į kilpą nebegali iškilti 
į aukštąsias padanges, lygiai ir žmogus, egoizmo supančiotas, 
žeme terėplioja. 

Tuo tarpu gyvojo tikėjimo amžiai išaugino, tikra prasme, 
tobūlų, šventų žmonių. Kodėl? Gi todėl, kad tikėjimas laisvina 
žmogų iš egoizmo pančių, pakelia jį aukščiau jo silpnybių skur- 
do. Tik tikėjimo ir meilės sparnais žmogus skrieja į aukščiau- 
sių idealų viršūnes, Dievą — kiekvienos tobūlybės pradžią ir 
pabaigą, Švč. Trejybę ir jos regimąjį paveikslą — Jėzų Kristų. 


17* Arkivysk. J. Matulevičius 


258 


„Būkite tobūli, sako Išganytojas, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas 
yra tobūlas“. 

Šio aukščiausiojo idealo spindulių atokaitoje gema didvy- 
riškos sielos, angelai žmogaus kūne, krikščioniškieji antžmogiai! 
Tokių pavyzdžių mes turime pakankamai. Jie ir norėdami pa- 
sislėpti nuo žmonių nepasislepia; vienuolynų aukšti mūrai jiems 
nekliudo sukrikščioninti ne tik savo amžiaus žmonių, bet jų 
gyvas tikėjimas, šventas gyvenimas — turi įtakos ištisiems am- 
žiams. Teliudija šv. Pranciškus Asyžietis, šv. K. J. Teresė. 

4, Mielas jaunime, semdamas jėgų iš gyvybės Šaltinio — 
Dievo, karštai pamylėjęs tikėjimą, pasekęs Kristaus pavyzdžiu, 
Jo dorybėmis besipuošdamas, nuoširdžiai trokšdamas gerovės ir 
laimės savo brangiai tėvynei, atsiremk tvirtybės uola — Bažnyčia. 

Kuomet pasauly siaučia audros, valstybės savo pavidalą 
keičia, griūva sostai, revoliucijos ir karai šluoja šios žemės 
viešpačius, per devynioliką šimtmečių nepajudinamai stovi uola — 
šv. Petras ir jo įpėdiniai, kuriuos, kaip sako Šv. Raštas, pra- 
garo vartai nenugalės. 

Taip, viso pasaulio katalikų vienybė su Apaštališkuoju 
Sostu, regimąja Bažnyčios Galva, Šv. Tėvu, mūsų visų savo 
Bažnyčios, Popiežiaus, Vyskupų, kunigų pagarba ir meilė Jėzu- 
je Kristuje, teduoda mums jėgos išgyventi per visų amžių visas 
audras. 

Dėl to, kiekvieno kataliko paskirai ir visų į draugijas su- 
siorganizavusių bendrai, pirmoji katalikiško veikimo pareiga: 
spiestis prie savo Bažnyčios, eiti sutartinai su Jos vadais, ne- 
klausyti tų, kurie norėtų sudrumsti mūsų gyvenimą, suskaldyti 
mūsų vienybę. 

5. Baigdamas savo kalbą, brangusai Lietuvos jaunime, 
širdingai linkiu šioje konferencijoje atgaivinti ir sustip- 
rinti dvasią, besiekiant į savo organizaciją įrašytų tikslų, savo 
tikėjimą atremiant šv. Petro uola, nugalėti visas kliūtis. Šitaip 
čia apsišarvavęs būk ramus. Pragaro vartai tau nebaisūs! 

Pagaliau žinok ką Šv. Tėvas apie tave mano, ko jis tau 
linki. Šių metų balandžio 25 d., kalbėdamas į belgų jaunimą, 
jis taip prabilo: 

„Aš myliu, giriu ir ypatingu palaiminimu drąsinu jaunuo- 
menės organizacijas. Augindami savo sąjungą, turėkite garbės 
suburti į ją ne tik rinktinį jaunimą — siekite jaunuomenės 
masių. Kiekviena jaunuolio siela turi begalinės vertės. Ir kol 


259 


jaunimo masės nėra Kristaus ir Bažnyčios įtakoje, tol nenurim- 
kite. Jūsų darbas nebaigtas, nevalia ilsėtis... , 

Praneškite savo vadams ir nariams, kad Šv. Tėvas yra su 
jais, kad jis juos visus ir jų šeimas ypatingai laimina“, 

Atkartodamas Šv. Tėvo nuoširdžius linkėjimus belgų jau- 
nuomenei, pareiškiu juos tau, Lietuvos jaunime! 

Nenurimk, rankų nenuleisk, dirbk ir krutėk, — eik į kai- 
mą ir bažnytkiemį, miestą ir miestelį, spiesk į savo Sąjungą 
visus jaunuolius, dalykis su jais ta pačia Dievo, Bažnyčios ir 
Tėvynės meile. Tik šį darbą nuveikęs galėsi atsikvėpti! 

Gi, kad Visagalis laimintų tavo pastangas ir atsidėjimą, 
Šv. Tėvo vardu teikiu Jo Apaštališkąiį palaiminimą. 


Kalba uždarant konferenciją 


Mielas jaunime! Konferencijos darbas baigtas: rezoliucijos 
priimtos, Centro Valdyba išrinkta. Netrukus važiuosite namo, 
Pakriksite po plačiosios Lietuvos kampelius. Grįšite prie savo 
kasdieninių darbų. Konferencijoje įneštus nutarimus pradėsite 
įgyvendinti. 

Prieš pradedant šį naująjį darbą dirbti, noriu pasidalyti 
su jumis kai kuriomis mintimis, 

1. Visi Konferencijos priimtieji nutarimai, pasiryžimai yra 
jūsų organizacijos nariams siektini tikslai, idealai. Be šitų ide- 
„ alų organizacija ir jos nariai smuktų žemyn. Sąjunga neturėtų 
prasmės, jūsų darbai būtų be vairo, akstino jūsų energijai dau- 
ginti, jūsų pažangai kelti. Teisingai tad mes galime pasakyti, 
kad idealas yra didelė jėga. Žiūrint kokį kas idealą sau stato, — 
jis kilnų darbą dirba arba viską griauna. Idėjos pasaulį valdo, 
idėjos organizacijas tvarko, idėjos žmogų brandina. Kadangi jū- 
sų vyriausias idealas yra Dievas ir Tėvynė, šio idealo min- 
tys teprivalo jūsų dvasią auginti, o ne žudyti, stiprinti, o ne silp- 
ninti. Jūs būsite ištikimi savo Sąjungos vėliavai! 

2. Tačiau idealas tik tuomet yra didelė jėga, kuomet mes 
jį karštai mylime, mokame dėl jo atsidėti, pasiaukoti. 

Nesunku yra gražiausių rezoliucijų šimtus prirašyti, leng- 
va kilniausiais šūkiais svaidyti, bet jeigu mes tų rezoliucijų nesi- 
stengiame vykdyti, jeigu mes jas laužome, jos keršina kiekvie- 
nam ir visai organizacijai. Kas mūsų nėra matęs kaip savo 
tikslais gražiausios įstaigos, draugijos žuvo? Kodėl? Todėl, kad 


260 


tų įstaigų, draugijų žmonės prasilenkę su savo sąžine ir pasi- 
žadėjimais, paniekino didžiąją kūrybos jėgą — idealus, tikslus, 
ir pražudė savo įstaigas, draugijas. 

Ko reikia, mano mieli, kad pavasarininkai augtų ir stiprė- 
tų? Reikia savo Sąjungos tikslams, Konferencijos išneštoms re- 
zoliucijoms atsidėti, pasiaukoti. Be aukos ir kentėjimų, be pasi- 
aukojimo ir kantrybės, be meilės dideli veikalai negema. 

Prisiminkime sau brangiausiąjį pavyzdį — Kristų. Jis turi 
aukščiausią idealą — Dievo garbę, žmonių išganymo reikalą. Jis, 
steigia Dievo karalystę žmonių širdyse. Sunkus ir nežmoniškoms 
jėgoms atsaikuotas uždavinys. Bet ar Jis sudreba prieš visas 
pagoniškojo pasaulio Jam statomas kliūtis, ar Jis išsigąsta savo 
tautiečių grasinimų ir persekiojimų? Ne! Savo pasiuntinybę Jis 
visa savo dieviškąja širdimi mylėdamas, moka skelbiamam ide- 
alui pasiaukoti. Jis pirmas yra to idealo auka, Jis sudegė to 
idealo liepsnose ant Kalvarijos kalno. 

Mylimieji, štai mums pavyzdys: kaip tam, kas yra kilnu ir 
šventa, reikia pasiaukoti. Tik mūsų idealų meile įkaitinti suge- 
bėsime garbingai gyventi, ir dar garbingiau mirti. 

3. Jūsų organizacija yra didelė — keliasdešimčių tūkstan- 
čių armija. Suprantama, kad tokioje armijoje vieni yra vadai, 
kiti kareiviai. Kaip armija yra tvirta ir nenugalima dėl joje 
viešpataujančios drausmės ir vienybės, taip pat ir jūsų organi- 
zacijai lemta bus tvirtėti ir plėstis, jei visi jūs, susirašę bendrais 
tikslais ir jų nuoširdžiai siekdami, išlaikysite drausmę, gerbsite 
savo vadų įsakymus, mylėsitės kaip broliai gyvendami vienybė- 
je. Kur vienybė — ten galybė! 

Štai dėl ko: kas esate vadai — įsakinėkite. Nevalia jums 
atsisakyti nuo šios teisės, nevalia nuo šios pareigos bailiai pa- 
bėgti, sargybą pamesti! Kas esate kareiviai, mokėkite klausyti! 
Jaunime, suprask šią organizacijos tvarką, kuria visas pasaulis 
remiasi. Jeigu myli savo Sąjungą, jeigu nori, kad ji įsistiprintų 
ir klestėtų, laikyk savo garbinga pareiga daboti drausmę, pla- 
tink susiklausymą, vienybę ir meilę, gerbk savo valdybą, gink 
Sąjungą nuo tų, kurie išdrįstų jos drausmę ir vienybę ardyti. 


CN D 


M. KRUPAVIČIUS 
KILNIAŠIRDIS LIETUVIS 


idis buvo žmogus Bažnyčiai Arkivysk. Jurgis Matule- 
L vičius. Bet ne mažiau didis jis buvo ir lietuvių tau- 
tai. Arkivysk. Jurgis — mūsų tautos garbė ir pažiba. 


Paskendęs Bažnyčios darbuose, jis niekad neišleisdavo 
iš akių ir savo tėvynės reikalų. Jis ja nenustodavo 
rūpintis, sekti jos gyvenimą ir tada, kai jam tekdavo gyventi 
toli nuo savo žemelės. Ir iš tolimų kraštų jis įstengdavo atsi- 
liepti į svarbiausius ir opiausius mūsų gyvenimo klausimus. Jis 
rašo darbininkų reikalais. Jis sprendžia ir opų tautai žemės 
klausimą. Šituo reikalu kalba jis 1909 m. socialiniuose kursuose. 
Tam klausimui jis nutiesia mokslinį pagrindą ir nušviečia jį 
krikščioniškos etikos šviesa. Arkivysk. Matulevičius pirmutinis 
lietuvių toj plotmėj žemės klausimą palietė. O kadangi jis buvo 
didis socialinių mokslų ir mūsų reikalų žinovas, kadangi jo nuo- 
savybės ir žemės klausimai rėmėsi tradiciniu Bažnyčios tais 
klausimais mokslu ir buvo logiška išvada iš Leono XIII encik- 
likų, tad nieko nuostabaus, kad jis turėjo padaryti didelės įta- 
kos jaunajai lietuvių krikščioniškosios demokratijos kartai, ku- 
riai teko jau praktiškai spręsti nepriklausomoj Lietuvoj žemės 
klausimas. Žemės reformą, kokia buvo padaryta pas mus, nu- 
lėmė Arkivysk. Matulevičius savo minėtu mokslu. Jo dėka 
šiandien Lietuvoje žemės klausimas sutvarkytas tuo būdu, kaip 
norėjo Leonas XIII ir kaip mokė nuo senų senovės savo teorija 
ir praktika Bažnyčia. 

Minint tad Bažnyčios pažiūrą į žemės sutvarkymo klau- 
simą, pravartu bus susipažinti ir su to kilniaširdžio lietuvio mi- 
nėto mokslo pagrindinėmis mintimis. 


262 


Pirmiausia dėl pačios nuosavybės. Kas ją nustatė ir kieno 
tai padaras? „Gamta, sako Arkivysk. Matulevičius), 
neįvedė jokio turtų padalinimo. Dievas niekam 
nepaskyrė atskiros dalies. Žemė turi būti visų 
žmonių maitintoja, turi tarnauti visai žmonių 
giminei. Kokia būtų vedama ūkiška tvarka, kokie nusista- 
tytų ūkiški santykiai, kaip būtų turtai padalyti, tas svarbusis 
tikslas niekad neturi būti atmestas, žemė niekad neturi nustoti 
buvusi visų maitintoja“?). 

Kas tad tą turtų padalinimą nustato? Ar Bažnyčia? Ne! 
„Bažnyčia — rašo Arkivysk. J. Matulevičius, — dėl savo die- 
viškosios kilmės, dėl savo nepajudinamai pastovių dėsnių iškyla 
aukščiau visa to, kas mainosi žmonių susitvarkyme, teoretiškai 
abejingai žiūriį visas tvarkymosi formas, kokios 
per laiką vedamos į ūkišką visuomeninę sritį, 
kiek jos tiesiogiai nėra priešingos gamtos įstatymams ir Evan- 
gelijos dėsniams. Tautos, gamtos įstatymų ir Evan- 
gelijos dėsnių nustatytose ribose, pačios gali 
tvarkytis, kaip jų numanymu, yra geriausia, o 
Bažnyčia kiek gali, taikosi prie tos tvarkos“. 

Tiesa, Bažnyčia nuosavybės srity pasilieka sau teisę tarti 
žodį, bet tik ten, kur „bus liečiami teisingumo dėsniai, kur bus 
sprendžiama, kas teisinga, o kas ne, kas sutinka su gamtos 
įstatymu ir Evangelijos dėsniais, o kas jiems priešinasi. Tai 
nusakys teologas moralistas. Kur eina kalba apie grynai me- 
džiaginius klausimus: kas Žmogui yra naudingiau, kas jam duoda 
daugiau naudos, kas sėkmingiau veda prie gerovės — kompeten- 
tiškai spręs ekonomistas. Jei paklausime, kokiais evoliucijos 
keliais ėjo ekonomiškai ūkiškas sutvarkymas? Kas jame yra 
pastovaus ir nesikeičiamo, o ką laikas maino ir keičia? Kas 
yra nesimainomo, o ką laiko srovė nuplauna nuo paviršiaus ir 
neša į užmiršimą? Atsakys sociologas istorininkas“. 

Svarbu dabar paimti Bažnyčios pasiliekamus sau spręsti 
klausimus, būtent, kas žemės nuosavybės klausime yra nusta- 
tyta gamtos įstatymo, kas Evangelijos dėsnių, ir ko reikalauja 
teisingumas. 


1) Žiūr. mano knygoj „Mūsų keliai“. (Leonas XIII ir mes) Kaunas. 


1921 m. 28—31 psl. 
2) J. Matulevičius. 


265 


Kiek mūsų sprendžiamasai klausimas liečia gamtos įsta- 
tymą, arkivysk. J. Matulevičius taip aiškina: „Jei nuosavybės 
teise suprasime tokią teisę, kokią turi asmuo prie tam tikro 
konkretiško daikto, pav., fabrikantas prie savo fabriko, žemės 
savininkas prie savo turtų, tai ji betarpiškai yra pozity- 
vinė, žmonių teisė, pareinanti nuo laisvos žmo- 
gaus valios ir valstybių susitvarkymo, ir dėl toji 
gali keistis; tik tarpiškai ar netiesiog yra tai gamtos teisė 
kiek tai remiasi teisės dėsniais, kuria turi žmogus iš gamtos 
įsigyti sau turtų, nepareinamai nuo bet kurių žmonių parėdymų“. 

Pažymėtina, tačiau, kad jei čia kalbama apie gamtos nu- 
statytą nuosavybės teisę, tai ji čia neplečiama ant visų daiktų. 
Gamtos įstatymas palaiko tik tą daiktų nuosavybę, be kurių 
žmogus, kaip protingas asmuo, negali pasiekti sau paskirtą 
tikslą. „Vienos rūšies turtai savo prigimtimi daugiau tinka pri- 
vatinei nuosavybei, o kiti bendrajai; daug yra ir tokios rūšies 
turtų, kad gali būti gerai naudojami ir privatinėse rankose ir 
bendrame valdyme“, rašo J. Matulevičius. 

Bet ir tą gamtos įstatymo nustatytą nuosavybės teisę, vals- 
tybė turi pareigą normuoti išmintingais ir atitinkančiais teisin- 
gumo reikalavimui įstatymais. „Tad nuosavybės ribas 
ir pareigas iš vienos pusės apibrėžia gamtos 
įstatymas, iš kitos žmonių). 

Evangelija konkrečių nurodymų mūsų klausimui spręsti 
neduoda. Apaštalų laikais krikščionių tarpe randame komunis- 
tinio turtų valdymo būdų, bet randame ir nuosavybės. Apašta- 
lai nuosavybės nesmerkia, jie randa ją tinkamą, smerkia tik 
netikusį jos naudojimą. Bet Evangelijoj randame viso gyvenimo 
bendrus pagrindus, kuriais galima spręsti visi gyvenimo keliami 
klausimai. Jos išstatytais meilės, teisingumo, pasiaukojimo 
dėsniais turi būti tvarkomas visas gyvenimas. Bažnyčia yra 
vienintelė teisėta ir neklaidinga Evangelijos mokslo reiškėja ir 
vykintoja, tad jos mokslą ir elgesį nuosavybės ir žemės klau- 
simu turime laikyti sutinkančiu su Evangelijos dėsniais. Jos 
mokslas yra Evangelijos mokslas. O kaip Bažnyčios galvos — 
Popiežiai elgėsi ir mokė rūpimuoju mums klausimu, jau turė- 
jom progos matyti pirmiau. Bažnyčia pati, kaip esu pirmiau 
minėjęs, į valdymo formų nustatymą nesikiša, palieka tai pa- 


1) J. Matulevičius. 


264 


daryti teisėtoms valdžioms, prisilaikant teisingumo ir gamtos 
įstatymų. Ji duoda mums bendrus nurodymus, tose ribose pati 
visuomenė gali tvarkytis savo noru ir nusimanymu. Teisių ir 
pareigų nustatyme svarbią rolę vaidina sąžinė. Bet „asmens 
reikalas, kuris rišasi su nuosavybe, gali sukelti godumą... kietą 
egoizmą; savininkas gali kenksmingai veikti visuomenę. Dėl 
to, be sąžinės, čia reikalingas ir kitas reguliatorius, stovįs visuo- 
menės gerovės sargyboje. Juo turi būti valstybė: ji 
turi užbrėžti išorinės teisinės nuosavybės ri- 
bas!) 

„Jei saugojam savo namus nuo perkūno įtrenkimo, rašo 
toliau arkivysk. J. Matulevičius, o mūsų laukus nuo vandens už- 
liejimo, argi galime nieko nedaryti, matydami, kaip kapitaliz- 
mas griauna mūsų šeimyninius židinius, išnaudoja silpnas moterų 
ir vaikų jėgas, didina proletariatą. Jei imame į savo rankas 
gamtos eigą, versdami sau tarnauti smarkiausias ir pavojin- 
giausias gamtos jėgas, ar nieko neturėtumėm daryti su ūkiš- 
ko gyvenimo reiškiniais? Visuomenė gali ir turi paimti į savo 
rankas ūkiškojo gyvenimo eigą ir, gamtos įstatymų, politinio 
išmintingumo nužymėtose ribose, valdyti jį sąmoningai ir tiks- 
lingai. į 

Pagal H. O. Pesch'o žodžius: „Negera yra ta valsty- 
bės tvarka, kurioje įsigyti bet kokios nuosavy- 
bės, tos teisės, kurios kiekvienas žmogus gauna 
iš gamtos, didumui yra negalimas, bergždžias 
svajojimas, neteisinga ta tvarka, kurioje negau- 
singa žmonių saujelė turtėjair gyvena visuo- 
menės darbu; smerktinas, kas teisingai įgytų 
teisių neapsaugoja tinkamai“, 

„Tuo būdu valstybės pareiga budėti, kad kiekvieno teisės 
nebūtų laužomos; turi normuoti gamtos įstatymo 
nustatytą nuosavybės teisę išmintingais ir 
teisingais įstatymais; turi įvesti tvarką turtų 
padalinime irjų naudojime, kad tiktų savo 
tikslui, t. y. nebūtų priešinga teisingumui ir visuomenės ge- 
rovei, žodžiu, valstybė turi taikinti ir privesti prie harmonijos 
vienetų reikalą su visuomenės reikalų; turi būti tuo mechaniku, 
kuris pritaiko ratus prie visuomeninės mašinos ir leidžia ją į 


1) J. Matulevičius. 


265 


darbą. ,,Ne žmogaus įstatymas“ — kalba Leonas XIII encik- 
likoj „Rerum Novarum“, — „bet gamta davė žmogui asmens 
nuosavybės teisę, tad vyriausybė neturi teisės jos 
panaikinti, bettik gali naudojimą aprėžti ir 
taikinti su visuomenės gerovės reikalavi- 
mais“. „Tie, kurie valstybę veda, savo įstatymais ir įsaky- 
mais turi padaryti, kad iš paties valstybės sutvarkymo pražy- 
dėtų gerovė, visuomeninė ir asmeninė“ !), 

„Svarbūs uždaviniai gula ant valstybės pečių, bet kartu 
ir labai sunkūs, nes lengva peržengti ribą į vieną ar į kitą pusę. 
Kaip bendrą direktyvą filosofija stato tokį dėsnį nuosavybės 
teisei reguliuoti: Iš vienos pusės valstybė turi va- 
duotis dėsniais, nurodytais teisingumo ir 
gamtos įstatymų bei visuomenės gerove; iš 
antros turi turėti galvoje kultūros laipsnį, 
ant kurio visuomenė stovi, santykius ir kon- 
junktūras, kurios su laiku šaly susidaro. Žo- 
džiuų, nuosavybės teisiškas valstybinis susi- 
tvarkymas turi eiti su gyvenimo pažanga. Jei 
jis stovi vietoje, kaip ąžuolas nepajudinamas, dažnai syoinojos 
audra jį laužia ir parbloškia“. 

„Iš to, ką esame pasakę, aiškėja toji pozicija, kurią 
yra užėmę krikščionys sociologai tame mokslų mišiny, kokia 
mūsų laikais viešpatauja pažiūroj į valstybės rolę ūkiškai visuo- 
meniškame tautų gyvenime. Individualizmas turi galvoj tik 
vienetų gerovę, nebodamas visuomenės gerovės, o valstybei pa- 
lieka tik nuosavybės sargo rolę. Socializmas, priešingai, nori 
konfiskuoti vienetų teises visumos naudai, o nuosavybės teisės 
normavimą įduoda į valstybės rankas be jokių apribojimų. Bet 
katalikiškoji sociologija eina vidurio keliu: kiek deda vals- 
tybei pareigos saugoti vienetų teises, tiek 
reikalauja iš jos, kad tos teisės būtų normuo- 
jamos visuomenės gerove...“ 

„Matome tad, kokią plačią dirvą nuosavybės klausime 
krikščioniškoji pasaulėžiūra, ir praktikos ir teorijos srity, pa- 
lieka žmonių savarankiškumui. Visa krikščioniškoji nuosavybės 
teorija yra apimta šiuose jau kartą minėtuose Leono XIII žo- 
džiuose: „Dievas, žemės Viešpats, atidavė žemę naudoti žmonių 


1) J. Matulevičius. 


266 


giminei; tai vis dėlto nesipriešina vienetų nuosavybei, nes Die- 
vas atidavė žemę žmonijai ne ta prasme, kad visi, be skirtumo, 
būtų jos savininkais, bet tuo būdu, kad, Pats neskirdamas žmo- 
gui bet kokios daliės valdyti, paliko teisės tautų susi- 
tvarkymui ir žmonių rūpestingumui nusta- 
tyti ribas ir paskirstyti privatinę nuosavybę. 
Pagaliau, kaip ji būtų paskirstyta tarp vienetų, žemė nenustoja 
tarnauti visuomenei, nes nėra žmogaus, kuris negyventų iš jos 
vaisių“. Krikščionių tikyba brėžia mums bend- 
ras linijas, kuriomis turime mes vaduotis 
nuosavybės klausime, ji smulkmenų neliečia. 
Ji yra kaip saulė, kuri savo dėsniais, lyg spinduliais, nušviečia 
žmogui turimą prieš akis erdvę, kad galėtų be pavojaus žengti 
į priekį, o jo širdy kuria meilės ugnį ir teisingumo nuovoką, 
tuo duoda jam pajėgos eiti drąsiai ir sąmoningai. Bet ta 
šviesa naudojantis, turi žmogus pats ieškotis 
kelio, tos pajėgos sustiprintas, turi šalinti 
visas klūtis kelyje sutinkamas. Remdamies ūkiško 
gyvenimo faktų stebėjimu, tiriant uoliai praeitį ir dabarties padė- 
jimą, turime patys ieškotis būdų ūkiškiems klausimams spręsti 
tuo būdu, kad vis arčiau eitume prie nurodytų Evangelijos ide- 
alų; turime taip susitvarkyti, kad vis ryškiau ir galingiau įsiga- 
lėtų žemėje dangaus karalystė ir jos teisingumas. Taip rašo 
Jurgis Matulevičius. 

Ne mokyklos vadovėliui jis rašo šituos teisingus žodžius, 
ne tam rašo, kad rašyti, ar savo žinojimą parodyti pasauliui, 
bet rašo gyvenimui, kad įtikintų kitus ir savo mokslą įgyven- 
dintų. Jo gilus įsitikinimas savo mokslo teisingumu leidžia jam 
pranašiškai įspėti žmoniją, jei ji neis žemės tvarkymosi p a- 
žangos keliu ir stovės vietoje, kaip ąžuolas 
nepajudinamas, revoliucijos audra ją sulau- 
žys ir parblokš. 

Panašiai kalbėjo ir Leonas XIII. Kada jam, paskelbus 
savo socialines doktrinas, tekdavo išgirsti nemaža iš katalikų 
pusės užsipuolimų ir įtarimų, jis atsakydavo: „Kogi tad norite, 
ar kad darbo žmones įduočiau socializmui ir revoliucijai?“ Ir 
savo išganingą darbą varė į priekį. 

Lietuvių krikščioniškoji demokratija nuėjo tų dviejų Baž- 
nyčios vadų ir žmonijos mylėtojų bei rūpintojų nurodytais ke- 
liais. Ji sutvarkė žemės klausimą jų nurodymais. Tuo būdu 


267 


tapo įvesta į mūsų visuomeninius santykius daugiau socialinio 
teisingumo, padidintas ir sustiprintas ūkininkų luomas ir išvengta 
socializmo ir revoliucijos įsiviešpatavimo. Ir jiems nebus vie- 
tos mūsų tėvynėje tol, kol mūsų gyvenimas bus tvarkomas 
Leono XIII nurodytais dėsniais, kol bus laikomasi tradicinės 
Bažnyčios visuomeninės linkmės, taip gražiai Arkivysk. Jurgio 
Matulevičiaus išaiškintos ir mums patiektos. 


S ef 


DR. J. VAIŠNORA 
ARKIVYSK. J. MATULEVIČIUS 
IR DARBININKŲ KLAUSIMAS 


M odos, šiandien dar būtų per anksti imtis vispusiškai ver- 
tinti švento atminimo Arkivyskupo Jurgio veikimą 
x įvairiose gyvenimo srityse. Jo asmenybė yra tiek 
33 didelė, taip aukštai iškilusi, kad į ją giliau įžvelgti, 
ją pažinti ir suprasti galėtų nebent tie, kurie visą 
gyvenimą labai arti jo buvo — draugai, studentai ir 
profesoriai. Drįstu, tačiau, kiek pajėgsiu, bent trumpais bruo- 
žais apibūdinti Arkivysk. Jurgio — sociologo pažiūras į darbi- 
ninkų klausimą, išdėstytas 1909 m. pradžioje Kaune Socialiniuose 
Kursuose, skaitytoje paskaitoje: „Miestų ir apskritai 
pramonijos darbininkų klausimas“, atspausdintoje 
tų pačių metų „Draugijos“ 31 —32 nr. Gaila, neturiu po ranka 
jo rašytų paskaitų, kurias skaitė Petrapilio Dvasinėje Aka- 
demijoje, kur būtų galima rasti įdomios medžiagos šiuo klau- 
simu. Reikia tikėtis, kad laikui bėgant, atsiras kas plačiau 
nušvies čia imamą temą. Šis rašinėlis tebūnie lyg ir įžanga 
bei pirmoji vaga ta linkme. 


* ka * 


1905 metai lietuvių tautai buvo šviesesnės ateities ir leng- 
vesnio atsidusimo metai. Leidus spaudą ir šiek tiek atlaisvinus 
iki tol skaudžiai veržiusius pančius, lietuvių inteligentija, lais- 
viau apsidairiusi aplinkui, pamatė kiek ji ir visa tauta yra 
atsilikusi nuo kultūringojo pasaulio. O čia tuo tarpu Vakarų 
Europoje gimusi ir savotiškai Rusijoje suprasta socializmo 
doktrina, dar savotiškiau pradėta brukti ramiam lietuviui. 1905 


269 


metų revoliucija įrodė, kad be to idealizmo ir noro atsikratyti 
rusų varžantį jungą, būta nemažos dozos ir grynai socialistiš- 
kojo revoliucionizmo — kovos prieš buržuaziją — turtinges- 
niuosius. Jau tas pats faktas, kad į šią revoliuciją buvo 
įtraukta daugiausia darbininkai, aiškiai rodo, iš kurių šaltinių 
ji buvo kilusi. Visoje Europoje beaugąs kapitalizmas sudarė 
vargšų minias, kurioms K. Marksas pakišo savo vaistus. Juos 
darbininkai greitai priėmė ir prasidėjo rodytis vaisiai. Socializ- 
mas pataikė į laiką — skurdesnės darbininkų buities laukti 
nebuvo ko; gaila tik, kad socializmo pasiūlytas nepakenčiamos 
būklės išrišimas nebuvo teisingas. Bažnyčia, kuri nuolat budi 
tikinčiųjų ne tik sielos, bet žemiškosios gerovės dalykuose, pa- 
kėlė savo balsą. Tai buvo Leono XIII balsas, nuskambėjęs per 
visą pasaulį garsiose apie socialinį klausimą enciklikose. Kata- 
likams, ne mažiau už Marksą susirūpinusiems socialiniu, ypač 
darbininkų, klausimo išsprendimu krikščioniškoje dvasioje — 
Kristaus meilės ir Jo mokslo dvasioje, buvo patiektas apdirbtas 
ir griežtai suformuluotas mokslas. Abejojimui neliko vietos. Te- 
ko imtis darbo, Leono XIII mintis koplačiausiai paskleisti ir 
įgyvendinti, 

Tačiau Didžiojo Popiežiaus balsas Lietuvos beveik nepa- 
siekė. Jis atsimušė į šaltą ledinę rusų priespaudos leteną. To- 
dėl tik gavus šiek tiek laisvės imtasi daryti kas galima. Bene 
pirmieji pasirūpino Petrapilio Dvasinės Akademijos studentai lie- 
tuviai. Jie ėmė prašyti Akademijos vadovybę įsteigti Akademi- 
joje sociologijos katedrą. Šiai minčiai studentų tarpe vadovavo 
kun. J. Vailokaitis. Akademijos vadovybė pagaliau pritarė ir 
ėmė ieškoti naujai įsteigtai katedrai tinkamo profesoriaus. Dau- 
gelio akys nukrypo į žinomą kaip gabų ir ideališką kun. J. Ma- 
tulevičių, tuomet gyvenusį Varšuvoje. Jis ten 1904 m. su kun. 
Marc. Godlevskiu organizavo Krikščioniškąją Demokratiją. Jis 
1907 m. puikiai pavykusių socialinių kursų Varšuvoje buvo vy- 
riausias organizatorius. Susižinoti su kun. J. Matulevičium bu- 
vo pavesta prof. P. Būčiui. Šis nurašė laišką ir kun. Matulevi- 
čius apsiėmė, tačiau kukliai pastebėjo — paabejojo ar pataiky- 
siąs, nes jis esąs daugiau praktiškos srities žinovas; teoretiškai 
tuo tarpu esąs nedaug pasirengęs. 

Tačiau ir teoretiškųjų žinių bagažas pas kun. Jurgį buvo 
nemažas. Sociologijos klausimais įdomavosi visą savo studijavi- 
mo laiką. Būdamas nepaprastai gabus, turėjo pakankamai lai- 


270 


ko įsigilinti ir į socialinius klausimus. Friburge studijuodamas 
teologiją išklausė taip pat visą sociologijos profesoriaus Kosta- 
neckio kursą. Šis laikotarpis padėjo jam pažiūras į socialinius 
klausimus, kuriuose taip lengva nukrypti į šalį, suderinti su ka- 
talikybe. Jis išvengė dviejų kraštutinumų: besilaikant kataliky- 
bės atmesti kiekvieną naujesnę pažiūrą sociologijoje ir berišant 
socialinius klausimus nukrypti nuo Katalikų Bažnyčios mokslo 
dėsnių. Kun. Matulevičiui šie du dalykai puikiai pavyko suderinti, 

Kun. Matulevičiui teko dviem atvejais vikarauti Lenkijoje, 
Kelcų vyskupijoje, mažutėse neturtingose parapijose. Vėliau gy- 
vendamas Varšuvoje, neturėdamas patvarios vietos buvo nuolat 
kviečiamas vietos kunigų pagelbėti parapijos darbe. Čia susi- 
dūrė su miesto varguomene. Čia pradėjo organizuoti darbinin- 
kus. Čia pažino jų gyvenimą smulkmenose. Atvažiuodamas tad 
į Petrapilį atsivežė ne tik didelę visuomenės mokslų biblioteką, 
kuriai padidinti išleisdavęs beveik visą savo gaunamą algą, ne 
tik teoretinių žinių bagažą, bet draug nemažesnį praktiškojo 
varguomenės gyvenimo pažinimą, kurį papildė ir Petrapilyje 
gyvendamas — atliekamu laiku padėdamas parapijoje dirbantiems 
kunigams ir taip susidurdamas su liaudimi, darbo žmonėmis. 
O to kun. Matulevičiaus pastabiam ir sintetiškam protui užteko, 

Įžanginė ir iškilmingoji prof. kun. Matulevičiaus paskaita 
buvo apie nuosavybę ir katalikų dogmas. Ji labai patikusi tiek 
studentams, tiek ir profesoriams, 

Profesoriaudamas savo kursą pasirašydavo, prie paskaitų 
uoliai rengdavosi, tačiau jomis pilnai patenkintas nebuvęs. Gal 
dėl to iš savo paskaitų, išskyrus įžanginę, nieko nėra atspaus- 
dinęs. Be to, spaudai prirengimą sutrukdė Dvasinės Akademijos 
inspektoriaus pareigos, sugaišinusios daug brangaus laiko. So- 
ciologija teko dėstyti vos porą metų. 1908 m. pasirodė kun. 
Wojcickio knyga: „Les ouvriers polonais“. Tai buvo Liuveno 
universitetui minėto kunigo įteikta disertacija, už kurią jis gavo 
sociologijos daktaro laipsnį. Visuomet kuklus prof. Matulevičius 
manė, kad būsią geriau užleisti naujam daktarui vietą. Taip ir 
padarė, pats pasilikdamas dogmatinės teologijos profesorium. Prof. 
Wojcickis neturėjo dogmatinio stipraus pamato, todėl jo paskai- 
tos neprilygo prof. Matulevičiaus paskaitoms. 

Šia proga tenka pastebėti, kad gerb. prel. A. Dambrauskas - 
Jakštas, rašydamas 1913 m. „Draugijoje“ (83 nr.): „...Sociologi- 
jos katedra teko kun. Matulevičiui, žmogui labai gabiam, iškal- 


271 


biam, bet praktiškojo gyvenimo mažai tepažįstančiam ir įpratu- 
siam daugiau į jį žiūrėti sub specie aeternitatis ir todėl po ke- 
lių metų nuo sociologijos perėjusiam prie teologijos, o nuo šios 
pastarosios prie asketikos“, — ar nebus suklaidintas. Tiesa, kun. 
Matulevičius sociologiją nelaikė savo specialybe, — jis buvo 
pirmiausia teologas, tačiau praktiškąjį gyvenimą geriau mokė- 
jo pažinti ir vertinti, negu kas kitas ir ne tik sub specie aeter- 
nitatis, bet sub specie doctrinae Ecclesiae, kaip katalikų kunigas. 
Jo praktiškojo gyvenimo pažinimą aiškiai pastebi daugelis jį 
artimai pažinusių. Kam teko su Arkivysk. Matulevičium susi- 
durti, galėjo pirmiau pastebėti jame praktiškojo gyvenimo pa- 
žinimą, negu teologijos mokėjimą. Nuo sociologijos perėjo prie 
asketikos, mat, profesorius pasijuto pašauktas į vienuoliškąjį 
gyvenimą. 


* 
* * 


Nesuklysime pasakę, kad socialinio klausimo, kaip jį su- 
prato Arkivysk. Matulevičius, centre stovi darbininkų klausimas. 
Jis yra opių opiausias, nes darbininkų klausime labiausiai pasi- 
reiškia liga, ėdanti visuomenės kūną. Krašto gerovė pareina ne 
nuo turtų gausybės, bet nuo teisingo jų padalinimo. Tada tau- 
ta yra pasiekusi gerovės, kada plačios darbininkų minios pasi- 
turinčiai gyvena. Nuolat augantis vargšų ir bedarbių skaičius 
aiškiai rodo, kad visuomenės tvarka netikusi, kad ji reikia atitai- 
syti — štai įžanginės mintys į socialinio klausimo supratimą. 

Jei kai kas dar ir šiandien sako, kad pas mus Lietuvoje 
darbininkų klausimo nėra ir būti negali, juo labiau prieš dvi- 
dešimtį metų. Tačiau prof. Matulevičius tą klausimą pajudino 
ne taip sau — kad būtų kas kalbėti. Jis jau tada pastebėjo, 
„evoliucijos srovė ir mūsų šalį kaskart labiau traukia į kapita- 
lizmo sūkurį. O prityrimas rodo, kad tautos ir šalys, žemiau 
kultūroje stovinčios, eina tais pačiais takais, kuriais bekildamos 
ėjo tautos, toliau nužengusius kultūroje. Taigi reikia tikėtis: 
ateis laikas, kada ir mums priseis stoti stačiai akis į akį prieš 
darbininkų klausimą“. Nujautimas įvyko. Nors mūsų šalis nėra 
pramonės ir fabrikų kraštas, tačiau, nežiūrint į tai, kad žemės 
reforma labai daug padėjo darbininkų klausimo išsprendime, 
šiandien vistik turime minias, net iš smulkiųjų ūkininkų, skur- 
džių darbininkų, kurie laikas nuo laiko sušunka: „Darbo ir 
duonos“. Pavaikščiokime jau ne tik po Kauno fortus—landynes, 


272 


bet net ir mažesnių miestelių pakraščius, o rasime tai, kuo 
netikime — kraštutinio skurdo ir bado nukamuotus darbo 
žmones. Pakalbėkime su miestų parapijų klebonais — kiek jie 
turi vargo pastoracijos darbe su tais skurdo vaikais, kuriems 
padėti šiandieninė visuomenė ne taip jau greita. Jų tarpe jau 
suspėjo lizdus susisukti socializmas ir net komunizmas — 
tautos nelaimių šaltiniai. Pravartu tad į darbininkų klausimą 
rimtai pažvelgti, kaip tad yra padaręs Arkivysk. J. Matulevičius. 

Iš kur radosi tos beturčių darbininkų minios? Panaikinus 
baudžiavą daugelis išsilaisvino iš ponų globos, kiti neturėdami 
arba mažai turėdami žemės palikę viską ėjo į užjūrį, kėlėsi į 
miestus ieškodami geresnio gyvenimo. Atsidarę fabrikai atėmė 
darbą iš daugelio smulkių amatininkų, kurie liko be darbo ir 
duonos kąsnio. Mažesnės dirbtuvės turėjo užsidaryti. Kapitalui 
augant drauge auga ir beturčių darbininkų minios. Jų būklė 
pasidarė juo sunkesnė, kad jie buvo pastatyti prieš netikrą 
rytojų. Fabrike dirbdamas nieko neišmoksi, savo įmonės ne- 
įsteigsi; kol dirbi, gauni algą — gerai. Bet kas tada, kai ap- 
sirgsi ar neteksi darbo? Šis rytojaus netikrumas, neviltis kada 
nors pakilti aukščiau daro jį tikru proletaru, 

Kitas blogumas, kad taip susidaręs naujas darbininkų 
luomas nerado iš karto visuomenėje atsakančios vietos. Kapita- 
lizmas, žiūrėdamas į darbininką, kaip į turtams dauginti įrankį, 
draug platina pažiūrą, kad žmogaus asmuo yra pats sau tikslas. 
Taip žmogus pažeminama ir išaukštinama. Iš to priešingumas 
tarp ekonomiškojo principo ir etikos dėsnių, iš to pradžia dar- 
bininkų Klausimo. 

Nelygumas darbo žmonių su kitais visuomenėje kyla ir iš 
to, kad darbininkas, neturėdamas savų darbo įrankių yra 
visuomet priklausomas darbdavio. Kada darbininkas ir darbda- 
vys sudaro kontraktą, juodu stovi ne ant vienodo laipsnio: 
darbdavys yra laisvas samdyti darbininką ar ne, o darbininkas 
laisvės persamdyti savo darbą neturi, nes jam gresia badas. 
Jei ieškančių darbo yra daug, tai tenka sutikti su pasiūlytu 
atlyginimu. Persamdęs savo darbą darbininkas dalinai persam- 
do ir save, nes darbas nuo asmenų yra neatskiriamas. Čia jo 
laisvė vėl suvaržoma. Blogiausia, kada fabrike mašina išstumia 
dalį darbininkų, o likusius paverčia mašinos rateliais. Supran- 
tama tad, kodėl darbininkai yra mažiausia patenkinti esama 
visuomenės tvarka, kodėl įvairūs agitatoriai taip greitai patrau- 
kia darbininkus kartais prie visai neleistinų žygių. 


273 


Tiesa, šiandien valstybės išleido daugybę naudingų įstatymų 
darbininkams globoti ir apsaugoti, bet kas iš to, kad daugybė 
jų liko be darbo, be duonos kąsnio. Įstatymai gal ir apsaugoti 
darbininką darbe, bet bedarbį nuo skurdo apsaugoti nepajėgia. 
Valstybinė darbininkų globa pavėlavo. O to pasėkos — invalidų, 
netekusių fabrikuose sveikatos, nemačiusių šeimyniškos šilimos, 
augusių fabrike ar gatvėje, skaičius yra labai didelis. Vaikai 
jauni patekę į fabriką, šiek tiek uždirbdami, per anksti pradeda 
jaustis savarankiškais, išsiveržia iš tėvų globos, jei tokia yra, ir 
atsiduoda į gyvenimo sūkurį, kuris neprityrėlius nekartą pražudo. 
Tėvas ar motina, per dieną dirbdami, grįžta namo tik vakare, 
lyg svečiuosna. Vaikai nepažįsta tėvų meilės. Taip šeimyna 
pabyra, nes nėra kas ją vienija. 

Visuomet buvo opus darbininkų butų klausimas. Sunku 
įsivaizdinti kokiose landynėse gyvenama. Aišku, kad tokiame 
bute nemalonu būti. Štai dėlko maloniau sėdėti smuklėje. Susi- 
kimšimas po kelias šeimynas viename bute, kur visi maišosi iš 
vien, sunaikina ne kartą dorovės ir gėdos jausmą; iš to seka 
ištvirkavimai ir ligos, kurios ir taip ėda darbininkų sveikatą, ar 
tai džiova, ar kitos. 

„Neįstengdamos šeimynos kas sau nusisamdyti po kambarį, 
gyvena „kampais“, tai yra, kiekviena šeimyna nusisamdo sau 
tik vieną kampą kambaryje; tokiu būdu viename bute gyvena 
po keturias šeimynas, o vienam kambary 5 — 6 žmonės; susi- 
kimšę kaip silkės, ne ką daugiau vietos turi kaip grabe. Yra 
tokių darbininkų, kurie negali net nė kambario sau nusisam- 
dyti; tada samdosi tik lovą ir moka už ją nepigiai, kaip va, 
Petrapily nuo 1 iki 5 rubl. per mėnesį. Dar labiau neturtingi 
samdosi sau tik vietą lovoje; taip, kad po 2—3, o net ir 
5 žmones guli vienoje lovoje. Pasitaiko, kad darbi- 
ninkai apsigyvena kambariuose be langų, be jokio ugniakuro““, 

Šitokių dalykų Arkivysk. Jurgis, be abejo, ne tik iš 
knygų išskaitė, bet ne kartą savo akimis matė. 

Ir visa tai sakoma ne vien tik padėjuoti, skurdžiams 
darbininkams užuojautą pareikšti. Tai statoma prieš akis, kad 
supratus darbininkų judėjimą, jų siekimus ir viso to pamatą. 
Norint susekti kodėl taip yra, reikia ieškoti priežasties, 
kad ten galėtume įpilti naudingų vaistų. „Jeigu suimsime visas 
darbininkų gyvenimo ir būklės sąlygas, bus aišku, kodėl jie 
žiūri į šių dienų visuomenę ne kaip į savo motiną, o tik kaip 


18* Arkivysk. J. Matulevičius 


274 


į pamotę, kodėl jie jaučiasi nepatenkinti ir svetimi šių dienų 
draugijoje. Atplėšti nuo sodžiaus, nuo žemelės gaivintojos, nesu- 
rasdami po kojų tikros atspirties, neturėdami užtikrinto būvio, 
galima sakyti, nei tikros būklės nei pastogės, jie neturi taip 
labai prie ko širdimi prisirišti šių dienų draugijoje nei ką pa- 
milti. Priversti, kaip tie paukšteliai, slapstytis kur pastogėse arba 
lindėti pažemiuose, jie jaučiasi neįsikūniję į šių dienų visuo- 
menę, lyg atstumti, žodžiu, jie jaučiasi be tikros Tėvynės“. 
Kas turi prisidėti prie darbininkų klausimo išrišimo? Pir- 
miausia valstybė savo išmintingais įstatymais globodama dar- 
bininkus, gindama juos nuo išnaudojimo, apdrausdama nuo ne- 
laimingų atsitikimų, ligos, senatvės, steigdama naudingų įstaigų. 
Panašiai ir savivaldybės. Patys darbininkai daug gali prisidėti 
prie savo būklės pagerėjimo burdamiesi į profesines draugijas ir 
sąjungas, steigdami susišelpimo kasas, kooperatyvus ir pan. 
Darbdaviai turėtų su darbininkais ne tik žmoniškai elgtis, 
teisingai jiems atlyginti, net kiek galint pakeliant atlyginimą, 
prileisdami ir darbininkus atstovauti savo reikalus darbo įmo- 
nėse. Pagaliau Bažnyčia ne tik skelbdama kilnų ir aukštą Kris- 
taus mokslą, ne tik žadindama žmonėse teisingumo ir meilės 
jausmų, „bet ir praktiškai darbuodamasi darbi- 
ninkų organizacijose ir įstaigose“ (m. pabr. J. V.). 
Klebono veikimas darbininkų tarpe turi būti tiesioginis ganyto- 
javimo uždavinys. Arkivysk. Matulevičius linkėjo ir tikėjo, kad 
dvasininkija nemaža prisidės prie darbininkų būvio pagerinimo. 
Jo viltys įvyko, bet tik dalinai. Šioje srityje dar daug dirvonų... 
Kaip matome Arkivysk. Matulevičius seniai išreiškė dvasi- 
ninkijos darbo darbininkų tarpe reikalingumo mintį, kurią šio- 
mis dienomis taip ryškiomis spalvomis vėl kelia E. Fiedler. Ir 
tai darė kun. Matulevičius visai neatsižvelgdamas į tai, kad 
pats buvo kilęs iš pasiturinčios ūkininko šeimos. Kunigo pašau- 
kimas ir uždaviniai turi stovėti aukščiau paprastų tradicinių išskai- 
čiavimų. Kunigo rankos turi būti ten, kur labiausiai sopa, kur 
didžiausia žaizda. Teisingai tad Lietuvos darbininkija Arkivysk. 
Matulevičiaus asmenyje galėjo matyti ypatingą savo draugą. 
Negaliu susilaikyti nepacitavęs kelių eilučių, kur prof. Ma- 
tulevičius kalba kaip inteligentas gali prisidėti prie darbininkų 
klausimo rišimo. „Pirmiausia stengdamiesi patys apsišviesti 
darbininkų klausime; stengdamiesi pažinti darbininką, jo būdą, 
būvį ir reikalus, jo vargus ir bėdas, jo gyvenimo sąlygas; 


275 


stengdamiesi žinoti, kuo jis minta, kaip gyvena, kokios jo pa- 
jamos ir išlaidos, kas jam rūpi, koki jo troškimai ir norai, koks 
jo tikėjimas, dora, apsišvietimas... Kaipgi dažnai mes esame 
šiuo atžvilgiu kalti: gal geriau žinome, kas dedasi tolimuose 
Kinuose, negu mūsų artimiausiuose fabrikuose ir dirbtuvėse. 
Besimokinant, gai teko mums ne vieną senovės daiktų muziejų 
apžiūrėti, o gal niekas mus nenuvedė į fabrikus pažiūrėti, kaip 
ir kokiose sąlygose dirba šimtai ir tūkstančiai mūsų brolių, 
gal niekad nesame aplankę tų pastogių ir požemių, kur jie gy- 
vena ir vargsta. Gal esame su visomis smulkmenomis senovės 
atsitikimus pažinę, bet gal niekad nesame skaitę, kaip gyvena 
tos plačios minios darbininkų, kurie savo triūsu padeda mums 
kultūriškai ir ištaigingai gyventi!“ 

Bet to neužtenka. „Reikia padėti jiems organizuotis ir 
įsitaisyti visokias naudingas įstaigas, o paskui ir savo darbu, 
kiek išgalint, prisidėti, kad tos organizacijos ir įstaigos tarptų 
ir klestėtų... Reikia sergėtis ėmimo globon darbininko, kaip 
kokio kūdikio, nuolatinio labdariavimo, kaip kokiam elgetai, 
reikia sergėtis, kad nežiūrėtum į jį iš aukšto su pažeminimu, 
nepažeistume jo niekame, bet reikia stengtis artintis prie jo 
įtraukti jį į visuomenės gyvenimą, renkant į komisijas ir drau- 
gijų valdybas ir t. t.“ 

Tai katalikiškam jaunimui ir veikėjams programa darbi- 
ninkų organizavime ir darbe. Ji padiktuota krikščioniškos 
meilės pilnos širdies. Ji gali būti pamatu ir Katalikiškojo Vei- 
kimo išvystymui darbininkų tarpe. Linkėtina, kad šias mintis 
pasisavintų visi tie, kuriems rūpi ar turi rūpėti darbininkų 
klausimas, nes jis ne vien išskaitytas iš knygų, bet paimtas iš 
gyvenimo ir perleistas per šviesią Arkivysk. Jurgio asmenybės 
prizmę. 


50) 


J. GOBIS 


MARIJONŲ VIENUOLIJOS DVASIA IR 
SOCIALINĖ KATALIKYBĖ 


atalikų religija nuo pat jos įkūrimo pradžios yra so- 

ciališka religija), nes ji primygtinai reikalauja, kad 
socialiniai žmonių santykiai būtų pagrįsti ne vien 
tikru, nepartyvišku teisingumu, bet ir nuoširdžia ar- 
timo meile, tačiau reikia pripažinti, jog socialiniai 
- katalikybės idealai niekuomet nėra buvę ideališkai 
realizuoti, nes niekuomet pasaulis nebuvo tikrai katalikiškas ir 
niekuomet visi katalikai nebuvo pasiekę šventumo, be kurio ne- 
įmanomas socialinis darnumas. Pirmųjų krikščionių bendruo- 
menes tegalima laikyti krikščioniškos socialinės santvarkos pir- 
mavaizdžiu, bet krikščionybė dar nebuvo tada visos Rymo imperijos 
apėmusi. Viduramžiais jau daug moralinės korupcijos atsirado 
visuomenės gyvenime; jos dar daugiau atsirado naujaisiais am- 
žiais, todėl dabar turima reikalo su labai paaštrėjusiu socialiniu 
klausimu; to klausimo neišspręs nei bolševizmas nei naciona- 
lizmas, 

Ką bendra su milijonais malkontantų turi kukli Marijonų 
Vienuolija? Ji turi daug bendra, nes jos dvasia yra išeinamasis 
punktas į socialinės katalikybės idealus. 

Mūsų amžiui ypatingai trūksta stiprių asmenybių, suge- 
bančių tyliai pasiaukoti, savęs išsižadėti ir pakilti iki krikščio- 
niško šventumo aukštybių. Moderniškasis žmogus bijo šventu- 
mo ir ne tik bijo, bet dar ir nekenčia. „Nur vor Heiligsten 
steigert sich der Egoismus zu Wut“ — „Šventumo akivaizdoje 


1) Žiūr. plačiau Dr. K. Algermissen „Das soziale Kėnigtum Christi“. Pa- 
derborn. 1926 m, 


277 


egoizmas virsta pasiutimu“, pasakė J. Th. Rottels!). Tai yra 
viena iš svarbiausių priežasčių, dėl kurios Kat. Bažnyčios prie- 
šai ypač nekenčia katalikų vienuolių, nors šie labai maža tu- 
ri to, ką mes, pasaulininkai, vadiname laime: jie neturi asme- 
ninio turto, sukeliančio pavydo jausmus, neturi šeimos ir mate- 
riališkos laisvės. Tikras vienuolis yra pasaulio džiaugsmams 
miręs, jis niekam kojos nepakiša ir nieko niekam nepaveržia, 
jis tik rūpinas savo ir kitų sielos išganymu, tačiau į jį nukreip- 
ta šio pasaulio neapykanta. Ko žmogus bijo, t» jis labiausiai ir 
nekenčia. Tas dvasinis bailumas sudaro didžiausią pagrindą vi- 
soms socialinėms nelaimėms. Daugumas mūsų supranta, kad 
socialinės reformos turi prasidėti nuo mūsų pačių sąžinės re- 
formų; socialinių neteisybių negali pašalinti nei valstybė, nei 
labdarybė, nei socializmas, nes ne iš to galo pradedama, 

R. Maeder'is teisingai sako, kad darbininkas nori būti 
žmogumi, kaip ir kiti žmonės. Jis nori būti ne tik geriau ap- 
mokamas, bet ir labiau gerbiamas. To negali padaryti valstybė. 
To negali padaryti ir socializmas. Tik katalikų tikėjimas gali 
pašalinti iš pasaulio tą didžiausią iš visų visuomeniškų neteisy- 
bių — pažeminimą. Tik antgamtiška pažiūra į žmogų gali nu- 
raminti tą varguomenės šauksmą — suteikti jai socialinę lygybę 
ir pripažinti lygybę su kitais žmonėmis. Socialinis klausimas 
yra visų pirma dorovės klausimas, tad, norint jį išspręsti, reikia 
išmokti apie žmogų katalikiškai galvoti?). Nei bolševizmas nei 
nacionalizmas to padaryti negali. Nacionalizmas visai neslepia 
savo paniekos juodo darbo žmogui. Jis dievina tai, ką jis pats 
laiko tauta; skriaudžiamos visuomenės klasės jam mažai terūpi. 
Bolševizmas rėkte rėkia: „Proletarai, jūs esate gyvuliai, tad gyven- 
kite gyvuliškai ir nesiduokite apgaudinėti religinėmis iliuzijomis“, 
o praktikoj bolševikai proletariatą dar labiau pavergia ir pažemi- 
na, negu senovės Egipto faraonai milžiniškų piramidžių statymu. 

Grąžinti darbininkui žmogaus vertę ir pagarbą tegali ka- 
talikybė, bet tam reikia, kad katalikai patys save reformuotų, 
kad nusikratytų tuo išdidumu, kuris visiškai nesuderinamas su 
katalikiškumu. Marijonų Vienuolijos Atnaujintojas savo direk- 
tyvose kaip tik ir reikalauja, kad jos nariai duotų visuomenei 


1) Cit. iš Linus Bopp „Wir sind die Zeit“ Zu katholischen Zeit =, 
Menschen = und, Lebenskunde. Freiburg im Br. 1931 m. 43 pusl. 


2) Plg. R. Maeder „Katalikas esu“ (O. Labanauskaitės vertime). Kaunas, 
1931 m. 95 pusl. 


278 


tikrai krikščioniško gyvenimo pavyzdį ir kad taptų tuo išeina- 
muoju punktu, kuriuo prasideda viso gyvenimo atnaujinimas 
Kristuje. Gyvas asmeninis pavyzdys sudaro didelę socialinę jė- 
gą. Gražiai parašyti ir gražiai pakalbėti daug kas moka, bet 
tai yra mažmožis, jei nėra kas duotų tikrai krikščioniško gyve- 
nimo pavyzdį, jei nėra dorinio didžiadvasiškumo, kuris iškelia 
žmogų aukščiau to, kas eiliniam žmogui sudaro gyvenimo pras- 
mę. Vienuoliai laisvu noru išsižada turto, šeimos ir laisvės, ir 
tuo konkretiškai parodo, kad tikra laimė ne čia žemėje, bet 
aukščiau jos. Šis religinis didvyriškumas socialinės difuzijos ke- 
liu veikia plačiąją visuomenę, ir tas veikimas yra tikrai teigia- 
mas socialiniu atžvilgiu. Tuo netraukiami visi į vienuolyną, bet 
tik rodoma pasauliniams žmonėms, kaip reikia gyvenimas tvar- 
kyti, kad ekonominės gėrybės, meilė savo šeimai ir veikimo 
laisvė nevirstų Žmogaus dvasiai kalėjimu, skiriančiu jį nuo sa- 
vo artimo reikalų ir slopinančiu jo užuojautą kitų vargams bei 
kančioms. Mūsų amžiaus visuomenė nelaiminga tuo, kad ats- 
kiri jos nariai užsidarė savyje ir neatjaučia savo artimo vargų, 
skurdo ir kentėjimo. Socialinis jautrumas eina iš krikščioniškos 
artimo meilės, kuri savo ruožtu eina iš gyvo religingumo, tad 
žmonių religinimas yra kartu ir jų socialinimas. 

Marijonų Vienuolija pasižymi ypatingu Marijos, Kristaus 
Motinos, garbinimu. Marija yra skaistybės ir krikščioniško mo- 
tiniškumo idealas. Nuoširdus Marijos kultas turi didelės socia- 
linės reikšmės, nes seksualinis klausimas yra glaudžiausiu bū- 
du susijęs su socialiniu klausimu. Seksualinis skurdas, seksu - 
alinė netvarka žmonių gyvenime neša su savim be galo daug 
socialinių blogybių. Kas iš to, kad Sovietų Rusijoj panaikinta 
privatiška nuosavybė ir einama į moterų „nacionalizaciją“, jei 
milijonai vaikų lieka be tėvų globos ir virsta chuliganais ir jei 
masės pradėjo greitu tempu sifilizuotis! Vargu kuri istorijos 
epocha turėjo tiek biaurių seksualinių perversijų, kiek mūsų ra- 
dio amžius. Bonn'e A. Marcus'o ir Weberio knygų leidykla 
leidžia seriją traktatų —- „Abhandlungen aus dem Gebiete der 
Sexualforschung“. Užtenka tie sąsiuviniai pavartyti, kad galė- 
tumėm įsitikinti, koks baisus mūsų amžiuje pasidarė seksualiz- 
mas, kaip biauriai jis veikia žmogaus sielą, kokia daugybė kri- 
minalų iš jo eina. Tokius veikalus daugiausia skaito mokslinin- 
kai: gatvė maitinama pornografiniais romanais ir žurnalais, ku- 
rių pasisekimas eina iš to, kad ten vaizdžiai aprašomi seksu- 


279 


aliniai dalykai ir rodoma jiems palankumo. Marijonų Vienuoli- 
jos vedamoji mintis ($ 14) sako, kad marijonai vengte vengtų 
to, ką ištvirkęs pasaulis netvarkingai myli ir brangina ir imtų- 
si ir trokšte trokštų to, ką yra branginęs Kristus. 

Marijonų Vienuolija nešaukia visų žmonių į celibatą, nes 
tam reikia ypatingo pašaukimo, bet Marijos kulto populiariza- 
vimu ji stiprina šeimos pagrindus; jie (marijonai) žodžiu ir pa- 
vyzdžiu rodo, kaip reikia sutvarkyti meilės jausmai, kad jie 
nevirstų visuomeninio pairimo rengėjais. „Tikra krikščionybė 
praktiškai skiriasi nuo visų kitų dvasinių mokslų tuo, kad ji 
yra ne bėgimas nuo pasaulio, bet pasaulio dvasinimas“, sako 
Fr. W. Foerster'is!). Jei galimas visiškas seksualinis susitūrė- 
jimas, tai juo labiau galima ir privaloma tvarka šeimos gyve- 
nime. Seksuališkai  pakrikęs ir išsigimęs pasaulis nekenčia 
vienuolių už tai, kad jie rodo tikrai krikščioniškos tobūlybės 
pavyzdį ir tuo sugestijonuoja visuomenei netikėti tais, kurie 
žodžiu ir pavyzdžiu stengiasi įrodyti, jog žmogus tesąs tik ra- 
finuotas gyvulys. Vienuoliai aiškiau už eilinius katalikus nešio- 
ja tą Kristaus „ženklą, kuriam bus prieštaraujama“ (Luk. 2, 34). 
„Jie mane persekiojo, persekios ir jus, bet palaiminti, kurie per- 
sekiojami dėl teisybės“, pasakė Kristus (Mat. 5, 10). Neturto, 
absoliutiškos seksualinės santūros ir paklusnumo įgyvendinimas 
erzina morališkai pakrikusių ir supagonėjusių žmonių sąžinę, 
nes vienuoliai konkrėtiškai parodo, kad Kristus — tai ne vien 
istorinė asmenybė, bet ir tas sielos perlas, dėl kurio geros va- 
lios žmonės išsižada visų šio pasaulio vertybių. Vienuoliai sa- 
vo gyvenimo pavyzdžiu aiškiai rodo, kad katalikybė yra ne vien 
sena tradicija, bet ir tikra dvasinė gyvybė, kad ji ir dabar te- 
bėra tokia pat aktuališka, kaip ir prieš 1900 metų. Marijonų 
Vienuolijos dvasia sakyte sako moderniškos technikos garbin- 
tojams, kad tikrai gamtą tegali valdyti tie, kurie patys koma- 
žiausiai yra jos (gamtos) valdomi. Tokia yra vienuoliškų įža- 
dų prasmė. 

Jei žiūrėsime į katalikybę kaipį pasaulėžiūrą, tad pastebėsime 
esminį jos skirtumą ne tik nuo filosofinių sistemų, bet ir nuo 
islamo, budizmo ir kitų nekrikščioniškų religijų: visi religinių ir 
filosofinių sistemų kūrėjai orientuoja savo sekėjų sielą į tai, ką 


1) Plg. jo „Kristus ir žmogaus gyvenimas“ (M. Pečkauskaitės vertime). 
Kaunas, 1931 m. 81 p. 


260 


jie laiko gėriu ir tiesa, o Kristus savo sekėjus orientuoja ne 
vien į savo mokslą, betirį save, įsavo Dieviškąją Asmenybę. Jis 
reikalauja, kad žmogus dvasiniu atžvilgiu visada palaikytų san- 
tykį su Juo (Kristum), kad savo asmeniškumą visiškai sutvar- 
kytų su Dievu ir iš Jo semtųsi energijos ir savo gyvenimui to- 
būlinti ir socialiniams santykiams tvarkyti. „Aš esu vynmedis, 
o jūs esate šekelės, jūs be manęs nieko negalite“, pasakė 
Kristus. 

Marijonų Vienuolija dėl to ir orientuoja katalikus į Eucha- 
ristinį Kristų, į nuolatinį žmogaus bendradarbiavimą su Dievu. 
Ši orientacija yra tikrai išganinga, nes mes be Dievo iš tiesų 
negalime padaryti nieko tikrai teigiamo socialiniu atžvilgiu. 
Mes labai didžiuojamės savo technika, bet kartu jaučiame, kad 
ji, atskirta nuo antgamtiško gyvenimo prado, pavergė mus ir 
troškina mūsų dvasią baisiu materijos slėgimu. Vienas rašyto- 
jas pasakė, jog žmogus atidavė savo sielą mašinai, o pats pa- 
liko be sielos. Tą dvasinę būklę tragingai atvaizduoja M. Mae- 
terlinck'o, H. Ibseno, Osc. Wilde'o ir k. poetų kūriniai. Pasau- 
linis karas (1914 — 1918 m.) ir jo. dvasinis vaikas, bolševizmas, 
aiškiai parodė, kad mechanizuotas žmogus nieko taip gerai ne- 
moka sau pasidaryti, kaip žemiškąjį pragarą. Neseniai pasirodė 
Liudwig'o Bauer'io knyga, kuri rusiškame Meiersono vertime 
pavadinta „Zavtrė voina“. Izslėdovanije sovrėmėnnago položėnija. 
Vzgliad na buduščeje. (Ryga. „Gramatu Draugs“ leidinys). Ta 
knyga ir didžiausią optimistą įtikins, jog naujas pasaulinis ka- 
ras yra neišvengiamas. 216 puslapyje tos knygos autorius sako, 
jog mūsų amžius labiau, negu kada nors praeity, turėtų verkti, 
bet jis miekina ašaras. „Netolimoj ateity bus karas, ir 
visų kvailiausias ir visų blogiausias karas, per kurį Žmonija 
vienu žygiu išniekins ir sunaikins save“. 

Visi nujaučia baisią nelaimę, bet išeities iš susidariusios būk- 
lės nesuranda joks žmogiškasis protas. Tai, ką dabartiniai politikai 
daro karui išvengti, labai primena vokiečių pasakos veikėją Miinch- 
hausen'ą, kuris pats save už'plaukų traukia iš klampynės. Gyvena- 
masis ūkio krizis aiškiai rodo, kad kiekviena valstybė vis giliau 
lenda į savo kiautą, vis labiau garbina savo nacionalizmą, ugdo 
nacionalinę neapykantą ir, kitiems kenkdama, ieško sau naudos. 
Iš paviršiaus žiūrint lyg ir atrodytų, kad ištisus šimtmečius 
tautos dirbo viena kitai ir gyveno viena iš kitos, bet esmėje 
plėšiko gyvenimas viešpatauja milžiniškame rankų ir minties 


287 


„susivienijime“. Tai eina iš to tautų savarankiškumo, kuris pa- 
neigia amžinuosius Dievo įstatymus ir iš tarptautinių santykių 
eliminuoja artimo meilės principą. „Daryti taiką tik tas teturi 
teisės, kas supranta neapykantą lig pat jos giliausių gelmių, ir 
kartu jaučia, kad žmonių biaurėjimasis vienas kitu negali būti 
paskutiniu šio pasaulio žodžiu“, sako Fr. W. Foerster'is!) 
Žmonių skerdynės yra neišvengiamos, jei tik ir toliau atkakliai 
bus paneigiamas žmonių sąžinės bendradarbiavimas su Dievu, 
jei ir toliau Žmonės įsikalbinės sau žvėriškumą. 

Asmeninė Marijonų praktika ir jų religiškas veikimas vi- 
suomenėje yra ne kas kita, kaip sudvasintų žmogaus jėgų išsta- 
tymas prieš milžinišką tarptautinį žvėrį, kuris neša žmonijai 
didžiausius žmonių kraujo liūgus, didžiausias lavonų krūvas ir 
didžiausią dvasinį pakrikimą. Negali būti teisingumo ir artimo 
meilės socialinėse bendruomenėse, kol kiekvienas jų narys sky- 
rium neturi intimiško kontakto su Dievu, kol savo gyvenimą bei 
elgesį tvarko tik savimylos sumetimais. Technika be religijos 
negali sukurti nei teisingumo nei meilės žmonių santykiuose. 

Vedamoji Marijonų Vienuolijos mintis — tai permanentiš- 
kas šventėjimas bei tobūlėjimas, o tai yra vienintelis raktas 
socialiniam klausimui išspręsti Prieš kiekvieną socialinę re- 
voliuciją ir prieš kiekvieną karą yra tai, kas žmones veda į 
skerdynes. Karai ir revoliucijos tik išleidžia į gyvenimo plokš- 
tumą tai, kas „ramiais“ laikais dedasi žmonių sielos gilumoje. 
Kas kovoja savyje ir visuomenėje su tuo, kas žmones veda į 
žudynes, tas yra tikras socialinės gerovės kūrėjas. 


Dabar Rusijoj bolševikai vykdo masonų programą. Šian- 
dien labai dažnai pasikartoja ta scena, kuri įvyko Kristaus 
teismo metu, kai minia rėkė: „Duokite mums piktadarį Barabą, 
o Kristų prikalkite ant kryžiaus“. Šitos scenos primena Apo- 
kolipsės pranašavimą, kad prieš Kristui galutinai tapus nugalė- 
toju, Jo priešas dar kartą atsisės šventovėje ir sakysis esąs 
dievas. Nusikaltimas, nuodėmė eina mokslo ir žmogaus sava- 
rankiškumo simboliu.  Amžinųjų Dievo įstatymų paneigimas ir 
nusigręžimas nuo Dievo į tvarinius privedė prie to, kad dauge- 
lis seka Krasnovo veikėju Koržikovu (iš romano „Ot dvuglavago 
orla k krasmoku znamieni“) ir sąmoningai stengiasi „pakilti“ 
iki to, ką „senasis“ pasaulis vadina sunkiausia nuodėme. Nuo- 


1) Plg. op. cit. 180 pusl. 


262 


dėmių niekuomet gyvenime netrūko, bet niekuomet žmonės 
viešajame gyvenime ir kūryboje taip akiplėšiškai negarbino 
baisių nusikaltimų ir jų nelaikė didvyriškumu, kaip kad dabar 
daro masonai ir bolševikai.  Moderniškas ateistų sąjūdis aktua- 
lizuoja Antikristo problemą. Šis sąjūdis, kaip sako N. Berdia- 
jevas, prieina savo ribą, jis pereina į dvasinę Antikristo atmos- 
ferą. Mūsų laikų sąmonė negali aiškiai matyti blogybės ir 
skirti jos nuo gėrio. Vyksta kažkoks pakrikimas. Dvasinis gy- 
venimas sudrumstas, jame jau nėra grynų kristalų, nėra to 
perlo, už kurį žmogus pasirengęs atiduoti visas šio pasaulio 
gėrybes. Asmenybė moderniškame žmoguje plokštėja ir dekris- 
talizuojasi, praranda savo bruožų ir ribų aiškumą. Tai sudaro 
labai gerą dirvą visokių tamsių jėgų veikimui. Asmenybė yra 
kažkokių nežinomų jėgų valdžioje. Ne pati asmenybė veikia, 
bet „kažkas“ joje veikia. Visi antikristiški erzacai ir vyliai 
pagrįsti asmenybės paneigimu, asmenybės griovimu. Asmenybė, 
kuri išlaiko savo stiprumą, savo pavidalą ir savo ribas, gali 
parpulti, gali nusidėti, gali bloga daryti, bet ji nepasiduoda dvi- 
lypiams antikristiškos dvasios vylių ir suvedžiojimų paveikslams. 
Reakcija antikristiškajai dvasiai — tai visų pirma asmeny- 
bės stiprinimas, dvasinė asmenybės drausmė, apsaugojimas asme- 
nybėje žmogaus paveikslo ir Dievo atvaizdo nuo ją atakuojančių 
gaivalinių „šio pasaulio jėgų“ (Plg. jo „Filosofija nėravenstva“ 1923 
m. 239—240 p.p.). Marijonų Vienuolijos Atnaujintojas stipriai 
akcentuoja Šv. Rašto įsakymą „tai yra Dievo valia, kad jūs būtumėt 
šventi“ (I Tes.4,3), o žmogaus asmenybės stiprumas yra tiesiai pro- 
porcionališkas jos šventumui. Šventumo reikalas mūsų laikams 
ypačiai aktuališkas. Šventas, stiprios dvasios žmogus savo 
sielos jėgomis, Eucharistijos palaikomomis, tegali sėkmingai 
auklėti savo socialinę aplinkumą. Mūsų laikams trūksta mo- 
rališkai stiprių asmenybių, o iš to ir eina pakrikimas, nežino- 
jimas, kuria kryptimi pasukti socialinio gyvenimo gaires. Tik 
stiprios asmenybės į nuolat ir visokiais būdais bedievių karto- 
jamą „ne“ tegali galingai atsakyti „taip“, tad suprantama, jog 
Marijonų Vienuolija Bažnyčios priešams yra „rakštis akyje“. 
Socialinio gyvenimo nepagerinsime gražiais žodžiais, jei 
niekas tų žodžių nepatvirtins asmeninio šventumo ir pasiauko- 
jimo pavyzdžiu. Marijonai savo gyvenimo pavyzdžiu stengiasi 
įrodyti, jog Kristus tikrai yra brangesnis, negu sezoniniai 
mūsų reikalavimai, ir jog be Jo mes negalime išsigelbėti iš 


285 


tų vargų, kuriuos esame patys sau sukūrę. ,,Nos tempora su- 
mus“, pasakė šv. Augustinas). Laiko dvasia — tai jo žmonių 
dvasia. Juo daugiau bus gerų žmonių, juo geresni bus laikai, 
Marijonų Vienuolija gerina laikus asmeninio tobūlėjimo keliu 
ir tuo duoda konkretiškos atramos katalikiškam optimizmui, 
Šv. Augustinas pasakė: „Tota vita christiani boni sanctum 
desiderium est“ — „Visas gero krikščionies gyvenimas yra 
šventas ilgesys“. Religinis ilgesys ryškiausiai atsispindi mal- 
doje, todėl malda ir maldos apaštalavimas marijonų gyvenime 
sudaro vieną pagrindinių uždavinių. Šių dienų pasaulis įvertina 
agitaciją per spaudą ir susirinkimus, labai brangina ginklus, 
kuriuos jis laiko „reališka jėga“, bet nesupranta maldos galy- 
bės. Jei pažvelgsime į Popiežių enciklikas, tai pastebėsime, jog 
matomasis Bažnyčios Vadas į visas katalikų priespaudas, į 
visus žmonijos vargus liepia visų pirma reaguoti malda. Iš 
tiesų, malda sudaro jėgą ne vien antgamtišku, bet ir empirišku 
atžvilgiu. Ji yra dvasinio Žmonių solidariškumo reiškėja. Mal- 
dos momentu mes solidarizuojame ne vien su dorais žmonėmis, 
bet ir su moraliniais nuskurdėliais, nes savo širdyje pareiš- 
kiame jiems meilės, užuojautos ir linkime jiems Dievo pagalbos, 
kad jie galėtų pasitaisyti. Tikros maldos metu kiekvienas 
žmogus yra sociališkai nusiteikęs, nes malda įpareigoja jį už- 
miršti visas skriaudas ir visus mylėti. Jei kapitalistai tikrai 
melstųsi, o ne vien dėl žmonių akių kartais į bažnyčią užeitų, 
tai darbininkai nebūtų išnaudojami. Tuomet didžturčiai mei- 
lingai nesidomėtų savo asmeniu ir nereikalautų iš darbininkų, 
kad jų (didžturčių) „aš“ iš visų pusių būtų aptarnaujamas ir 
stebimas, nes suprastų, jog Dievas daugiau jiems žemiškos lai- 
mės davė ne tam, kad jie savo ekonominėmis įėgomis smeigtų 
dyglį į darbininko sielą. Jei darbininkai tikrai melstųsi, tai jų 
širdyje nebeliktų vietos pavydo ir keršto jausmams ir griovimo 
norui, nes jie suprastų, jog savyje sujaudintas g;vulys negali 
socialinės teisybės realizuoti. Antra vertus, iš katalikiškos 
maldos anaiptol neina budistiškas pasingumas ir nesipriešinimas 
blogybei, kaip to iš katalikų laisvamaniai reikalauja. Fr. W. 
Foerster'is teisingai sako, kad iš Kristaus gyvenimo ir kančių 
kaip tik yra išėjusi stipriausia kova su blogybe?), nes tik Kris- 


1) Cit. iš L. Bopp. ibid. 11 pusl. 
2) Cit.iš L. Bopp ibid. 5 pusl. 
3) Plg. jo „Kristus ir žmogaus gyvenimas“ 216 p. 


284 


tuje kova su blogumu yra lig galo išmąstyta, lig galo išnorėta, 
lig galo įvykdyta, todėl tik iš Jo tegali ateiti tikra pasaulio re- 
voliucija ir tik juo pasirėmę naujieji dalykai gali įveikti senuo- 
sius. Jei politinės organizacijos pasiremtų Kristumi, tai tuokart 
jos reikštų ne organizuotą egoizmą, bet organizuotą meilę. 

Pravoslaviškoj Rusijoj gr. L. Tolstojus ir kiti sektantai 
propagavo budistišką principą nesipriešinti blogybei, bet XIX 
šimtmečio pabaigoje rusų rašytojas K. Leontjevas pranašiškai 
paklausė, ar tik rusų tautos religinė misija nepasibaigs Antik- 
risto pagimdymu !). Gal būt, bolševizmas su karingųjų „bez- 
božninkų“ (bedievių) organizacija, su savo šūkiu „„svoboda bez 
krėsta“ („laisvė be kryžiaus“) dar ir nėra tai, kas numatyta 
Apokalipsėje, betgi šiais laikais neveiklumas, nesipriešinimas 
blogybei reikštų katalikams ne ką kita, kaip tik ideologinę sa- 
vižudą. Taigi, į Marijonų maldos ir veikimo akciją reikia žiū- 
rėti kaip į aktingą pasipriešinimą socialinėms neteisybėms. 

Marijonų Vienuolijos vedamoji mintis sako: ,,Kiek galima, 
broliai tebūna skiriami darbuotis artimo išganymui į tas tautas, 
iš kurių yra patys kilę, tačiau ževengia per daug didelio tautiš- 
kumo, visuomet teturi prieš akis Bažnyčios reikalus“. Vadinasi, 
marijonai skiriami darbuotis savo tautai, už savo tautą jie turi 
daugiausia ir melstis, o už ką daugiausia meldžiamasi, tai 1a- 
biausiai ir mylima. Labai gera, kad visiškai neužsidaroma vie- 
nos tautos teritorijoje, kad įsakoma turėti prieš akis visuotinės, 
internacionalinės ir interrasinės Katalikų Bažnyčios reikalai. Kat. 
Bažnyčia yra vienintelė pastovi organizacija, kuri išlaiko tarp- 
tautinę ir tarprasinę Žmonijos mintį; Jai nėra skirtumo tarp 
graiko, žydo, rymėno, germano, slavo ar aisčio, tarp japono, 
indo, kiniečio, negro ir raudonodžio indijono, nes visos tautos 
ir visos rasės yra Kristaus pašauktos į Dievo karalystę, į kurią 
mus Bažnyčia veda per šio pasaulio vargus ir džiaugsmus. La- 
bai gražu, kai visų tautų ir rasių katalikai jaučiasi vieno mis- 
tiško Kristaus Kūno, Bažnyčios, nariais ir myli vienas kitą be 
atodairos į tautybę ir rasę. Jei tikrai katalikiškas solidariškumas 
apimtų visą žmoniją, tai išnyktų karo šmėkla, išnyktų ir revo- 
liucinės bei reakcinės savitarpio žmonių skerdynės. 

Pascal'is yra pasakęs: „Tas pats žmogus, kuris nieko taip 
nemyli, kiek pats save, nieko taip nebijo, kiek pasilikti vienas 


1) Plg. Linus Bopp. op. cit. 16 p. 


2865 


su savo meilės objektu, su savuoju „aš“. Tai, ką Pascal'is pa- 
sakė apie atskirą individą, lygiai tinka ir tautos kolektyvui. Da- 
bartinis ekonominis krizis apčiuopiamai rodo, kaip sunku pasi- 
darė tautoms gyventi, kai jos visos ekonominiu atžvilgiu pra- 
dėjo slėptis savo valstybės ribose. Jei ir kultūriniu atžvilgiu 
imtų tautos lįsti į savo nacionalinį skiautą ir neduoti kitiems 
naudotis savo kūrybos vaisiais, tai civilizuota žmonija pradėtų 
barbarėti. Perdėtas nacionalizmas dar blogesnis doroviniu at- 
žvilgiu. Jis verčia individą nešioti apokaliptiškąją „žymę ant ran- 
kos ir ant kaktos“. Žmonių jėgų organizacija tampa milžiniška, 
bet kartu ima tarnauti blogybei. Tautiškąjį susipratimą, tautišką 
ambiciją nacionalizmas paverčia savotiška religija ir savotiška 
bažnyčia, kuri rodo pretenzijų būti naujuoju pasaulio išganytoju. 
Prisidengę tautiškumo skraiste, nacionalistai stengiasi pavergti 
visą Žmogaus sielą, dėl to pasidaro neišvengiama kova su Kat. 
Bažnyčia dėl įtakos žmogaus, ypačiai jaunuomenės, sąžinei, Ma- 
rijonų Vienuolijos dvasia primena mums Šv. Rašto žodžius: 
„Juk jūs gavote ne vergystės dvasią, kad reikėtų jums vėl bi- 
joti“ (Rym. 8, 15) ir „Jus esate brangia kaina išpirkti (t. y. pa- 
daryti laisvais Žmonėmis), tad nebūkite žmogaus vergais“ (I Kor. 
7, 23). Neramiais laikais katalikams ypačiai vienybė reikalinga, 
tad Marijonų Vienuolijos dvasia primena mums Kristaus maldą: 
„Dangiškasis Tėve, tegul visi būna vieningi. Kaip Tu, Tėve, ma- 
nyje esi, o aš Tavyje, taip turi jie būti vieniogi mumyse, kad 
pasaulis pažintų, jog Tu mane esi atsiūuntęs“ (Jon. 17. 20). 
Marijonai jau pagal savo statutą ir jiems duotas direkty- 
vas yra visuomeniški vienuoliai. Be to, jie yra įpareigoti būti 
glaudžiuose santykiuose su Šventuoju Apaštalų Sostu ir su vietų 
Vyskupais. Apaštališkasis Sostas per Pijų XI ypatingai užak- 
centavo reikalingumą Katalikiškosios Akcijos, kaip organizuoto 
pasaulininkų apaštalavimo kontakte su Bažnyčios Jerarchija. 
„Dalle altezze del Vaticano suono la parola saviamente ammonit- 
rice: „UAzione Cattolica ė un dovere“ („Iš Vatikano aukštybių 
suskambėjo išmintingai įtikinamas žodis: „Katalikiškoji Akcija 
yra pareiga“). Marijonų Vienuolija yra labai jautri toms pa- 
reigoms, kurias Šv. Tėvas uždeda visiems katalikams, todėl ji 
energingai dirba Katalikiškosios Akcijos srity, ypač daug sie- 
los įdeda į spausdintą katalikų žodį, į laikraščius ir knygas, ir 


1) Plg. Sac. Prof. Luigi Civardi „Manuale di Azione Cattolica“ I d. 4-sis 
leid. Pavia. 9 pusl. 


286 


tuo propaguoja ir gina katalikiškus idealus. Kiek Bažnyčios priešų 
spauda griauna moralinę visuomenės sąmonę, tiek Marijonų Vie- 
nuolijos spauda auklėja katalikų mintį amžinųjų tiesų skelbimu 
ir jų gynimu nuo priešų ofenzyvos. Marijonai gerai supranta, 
kad katalikybė yra stipri ten, kur jos ideologija yra stipriai įleidusi 
šaknis į žmonių sąmonę ir kad nuo to, kas dedasi žmo- 
nių sąmonėje, pareina istorijos vyksmo kryptis. 

Religinis atšalimas eina ne vien iš antireliginių raštų, bet 
iš dalies ir iš pačios mūsų laikų technikos, kuri ne visais atžvil- 
giais daro teigiamos įtakos žmogaus sielai. Gatvės, fabrikų ir 
restoranų ūžimas, automobilių sirenos, telefonų skambučiai, ra- 
dio bangos, nešiojančios erdvėmis žmonių mintis, daugiau ar 
mažiau atšaldo religinius visuomenės jausmus. Išoriniai, tech- 
nikos, balsai slopina išvidinius, Žmogaus sąžinės, balsus, nes 
trukdo žmogui susikaupti ir pažvelgti į savo sielos gelmes. 
Moderniškas žmogus nėra toks jautrus bei sentimentališkas, 
kaip mūsų sentėviai. Nusikaltęs jis tuoj neieško nuodėmės at- 
leidimo, bet stengiasi rezonavimu nuraminti savo sąžinę. Re- 
zonavimas slopina sąžinės balsą. Be to, palaidame teatre ir 
kinomatografe, bulvariniuose romanuose, geltonojoje ir anti- 
krikščioniškoje periodikoje ir tendencingose mokslo populiariza- 
cijos knygose žmogus randa pateisinimo savo blogiems veiks- 
mams ar blogiems norams. Bendrai imant, visas mūsų tech- 
niško gyvenimo ritmas daugiau ar mažiau tolina mus nuo 
Dievo, nuo Bažnyčios ir nuo savo individualinės sąžinės, todėl 
energingas ir su laiko reikalavimais suderintas Marijonų veiki- 
mas žmonių religinimo srity, panaudojant tam reikalui ir spau- 
dos techniką, turi didžios socialinės reikšmės. Marijonai auklėja 
visuomenės sąžinę, tą vienintelį socialinės gerovės pagrindą. 

Katalikiškos Akcijos uždavinys—realizuoti socialinės kata- 
likybės idealus. Tam visų pirmiausia reikia galingos religinės 
katalikų organizacijos, kuri atitrauktų Žmones nuo tų organiza- 
cijų, kurios uždeda individui „žvėries žymę ant rankos ir ant 
kaktos“. Prieš organizuotą savimylą turi būti pastatyta orga- 
nizuota krikščioniškoji artimo meilė. Katalikiškoji Akcija turi 
kovoti su socialinėmis neteisybėmis ir ginti žmogaus asmenybę 
nuo priespaudos, vis tiek iš kur ta priespauda neteisingai kiltų. 
Vienas anglų politikas yra pasakęs: „Jei civilizacija nesunai- 
kins karo, tai karas sunaikins civilizaciją“. Šių dienų tarptau- 
tinės politikos dvasia turi aiškios tendencijos rodyti, kad karas 


287 


rengiasi įveikti ir sunaikinti civilizaciją, nes Europa, tas pasau- 
linis civilizacijos židinys, yra apimta didžios neapykantos, o 
neapykanta yra kultūros duobkasė, todėl Kat. Akcija sudaro 
vieną iš rimčiausių neapykantos ir iš jos kylančių karų tormozų. 
Ludwig'as Bauer'is (iš jo minėtos knygos turinio dvasios matyt, 
kad jis nekatalikas) priėjo tokią išvadą: „Katalikų Bažnyčia 
veikia kaip tormozas, kai pasaulio karieta rengiasi pulti į be- 
dugnę. Bet tas tormozas pasenęs, tad jei smūgis bus labai 
stiprus, tai karieta bus (karo) sudaužyta kartu su tormozu“ 
(op. cit. 59 pusl). "Taip sako „laisvų pažiūrų“ pacifistas. Mes, 
katalikai, šventai tikime, jog Kristaus Bažnyčios jokia šio pa- 
saulio „karieta“ nesudaužys, bet jei Kat. Akcija pačių katalikų 
jėgomis nebus paversta didžiausia ir įtakingiausia moraline 
visuomenės organizacija, tai naujas pasaulinis karas bus neiš- 
vengiamas, ir jo padariniai Europos kultūrai bus katastrofingi. 

Kovojanti Bažnyčia (Ecclesia militans) „bus pasenus“, t. y. 
baigus savo misiją, tik tada, kai pasaulinė istorija pereis į 
metaistoriją, kitaip sakant, kai ateis Kristaus mums apreikštas 
pasaulio galas. Kadangi mes nežinome, kada istorija baigsis, 
tad esame nelygstamai įpareigoti  koenergingiausiai kovoti su 
visomis socialinėmis neteisybėmis ir su tuo chaosu, kuris, anot 
rusų poeto Tiutčevo, „juda“ mūsų sieloje ir stengiasi paversti 
mus rafinuotais palaidais gyvuliais privatiškame gyvenime ir 
plėšriais žvėrimis socialiniuose santykiuose. 

Marijonų Vienuolijos dvasia, reziumuotai tariant, yra tokia: 
laikai yra tokie, kokie yra žmonės, o kad laikai būtų geresni, 
reikia visų pirma rūpintis savo asmens tobūlėjimu ir kartu 
darbuotis, kad visuomenė būtų katalikiška tikra to žodžio 
prasme; tuomet ir aštrusis socialinis klausimas savaime išnyks. 


(46) 


KĄ ARKIVYSK. J. MATULEVIČIUS 
YRA PARAŠĘS 


1. Dr. Georgius B. Matulevicz, Doctrina Russorum de 
statu iustitiae originalis (Disertatio guae ad. S. Theologiae 
Doctoris gradum obtinendum in Universitate Friburgensi Hel- 
vetiorum conscripta est). Cracoviae 1903. Sumptibus auctoris. 
Venditur: Cracoviae, Spėlka wydawnicza Polska. Friburgi i. 
Br., B. Herder. Parisiis, H. et L. Casterman. Pusl. 236. 

2. Jurgis, Keli žodžiai mūsų kunigėliams. „Dirva — Ži- 
nynas“ 43-69 pusl. 1903 m. 9 nr. spalių mėn. Shenandoah, Pa. 

3. X. Dr. J. Matulevicz, Demokratya Chrzešcijanska. 
„Podręczna Encyklopedya Košcielna“, Tom 7-8. Zeszyt 65 i 66. 
Warszawa 1906. Pusl. 397—399, 

4. X. Dr. J. Matulevicz, Chrzešcijanska teorya prawa 
wlasnošci. „Bibloteka Dziel Chrzešcijaūskich“, Kursa spoteczne. 
Warszawa 1907. 93 p. 

5. X. Dr. J. Matulevicz, Demokracya Chrzešcijanska. 
„„Pracownik Polski“ (organ Stowarzyszeū Chrešcijaūskich). 1907. 
32. ir 33 nr. 

6. Kunigas J. Matulevičius, Petr. Dvas. Akad. Profesorius, 
Kunigo Kazimiero Jauniaus mirtis ir šermenys Peterburge. 
(Straipsnis). „Viltis“ 1908 m. kovo 7 d. 29 nr. 

7. Prof. Dr. Jurgis Matulevičius, Miestų ir apskritai pra- 
monijos darbininkų klausimas. Perspausta iš „Draugijos“. Šv. 
Kazimiero Dr-jos išleidimas. 75 nr. Kaunas 1909 m. Pusl. 20. 
Kaina 5 kap. 

8. Prof. J. Matulevičius, Trumpas išaiškinimas šių dienų 
socialinio klausimo. „Draugija“ 1909 m. 31—32 nr., VIII to- 
mas. 327—350 pusl. 

9. Prof. J. Matulevičius, Bažnyčia ir savastis. „Liaudies 
Sąjungos“ leidinys 2 nr. Petrapilis 1918. 20 pusl. Kaina 60 kap. 


289 


(Ta pati paskaita skaityta Socialiniuose Kursuose Kaune, 1909, 
yra atspausdinta 1909 m. „„Draugijos“ 31—32 nr.). 

10. Pref. Dr. Jurgis Matulevičius, Apie dvasiškąjį gany- 
tojavimą miestuose. „Vadovas“ 1911 m. 32 nr. (balandžio 1 d.) 
360—371 pusl. (Didesnė straipsnio dalis tebelikusi rankrašty), 

11. Korespondencja pomiędzy Kurią Biskupią Wileūską 
a Universytetem Stefana Batorego. Odbitka Zz nr. 268 „Ga- 
zety Krajowej“. Wilno 1921. 14 pusl. 

12. Arkivysk. Jurgio Matulevičiaus — Matulaičio M.I.C. 
Instrukcijos bei nurodymai N. Pr. Šv. P. Marijos arba Mari- 
jonų Vienuolijai. Vertimas iš lotynų kalbos. (Rankraščio tei- 
sėm). Marijampolė. 1928. 581 pusl. 

13. Constitutiones Congregationis Clericorum Regula- 
rium  Marianorum sub titulo Immaculatae Conceptionis Bea- 
tissimae Virginis Mariae. Romae 1930. XVI-+-415 pusl. 

14, Medžiaga rekolekcijų vadovėliui (rankrašty). Pagal 
„Directorium in Exercitia Spiritualia S.P.N. Ignatii“ iš Institu- 
tum Societatis Jesu, Florentiae 1893. III tom. 

15. Kelcuose ėjusiame laikraštyje ,„Maryawita“ 1903 m. 
nr. buvo spausdinamas ilgokas kun. J. Matulevičiaus straipsnis: 
„O Dogmacie Niepokalanego Poczęcia Najšwietszej Panny Maryj“. 

Pilnumos dėliai reikia dar paminėti, kad Arkivysk. Jurgis 
yra parašęs kelis ganytojiškus tikintiesiems laiškus ir dar dviem 
vienuolijom įstatus. Be to, dar 1906 metais Varšuvoje reda- 
gavo darbininkams savaitraštį ,„Towarzysz Pracy“, kurio skil- 
tys dažnai būdavo beveik paties redaktoriaus nuoširdžiai, karš- 
tai prirašomos, 


Šiaipjau spaudos darbas bene bus ir visas. Išskiriant 
vieną antrą, ilgesni ar trumpesni rašiniai yra daugiausiai prak- 
tiško pobūdžio, tačiau turiningi. Gali būti neaišku, kas čia kal- 
tas, kad tokia didelė, kaip arkivysk. J. Matulevičius, asmenybė 
pasitenkino tokia, palyginti, negausia savo rašto kūryba? Pats 
arkivysk. Jurgis sakydavo, kad jis nesąs „rašto žmogus“. Ra- 
šyti jam buvę kažkaip nesklandu ir sausa; kas kita esą kal- 
bėti ir veikti gyvu pavyzdžiu. Labai plati ir ilga praktiškojo 
tiesioginio žmonėse veikimo dirva jam atėmė ir visą laiką ir 
visas jėgas. Tos rūšies veikimo išdavos patenka ne į bibliotekų 
lentynas, bet į gyvąjį gyvenimą ir gyvąsias sielas. Tik blankūs 
jo veikimo pėdsakai, teisybė, dalimi dar yra pasilikę gausingoje 
korespondencijoje (laiškuose). 


199 Arkivysk. J. Matulevičius 


Gimė 


Įstojo į Kelcų Kunigų Seminariją 

Baigė seminariją, įstojo į Dvasinę Petrapilio 
Akademiją 

Įšvęstas į kunigus 

Baigė Dvas. Petrapilio Akademiją 

Friburgo (Šveic.) Teologijos Fakultetui įteikė 
dizertaciją 

Darbininkų laikraščio redaktorius (Varšuvoje) 

Į Dvas. Petrapilio Akademiją atvyksta kaipo 
profesorius 

Paskirtas Akademijos inspektorium 

Padarė pirmuosius vienuolių įžadus 

Pijus X pripažino ir patvirtino naujuosius 
marijonų įstatus 

Vadovauja pirmosioms lietuviškoms rekolekcijoms 


Kaune 


Išvyksta į Šveicarijos Friburgą su Vienuolijos 
novicijatu 

Išvyksta į Čikagą įkurti ten marijonų 

Šventimai į vyskupus 

Ingresas į Vilniaus Katedrą 

Paskirtas Lietuvai Vizitatorium 

Bažnytinės Provincijos įsteigimas Lietuvoje 

Baigtas rengti Konkordato projektas 


Ligos pradžia 
Mirtis 


KAI KURIE METAI IŠ ARKIVYSK. 
J. MATULEVIČIAUS GYVENIMO 


1871. IV. 13. 
1888. 


1895, 
1898. XII. 19. 
1899, 


1902. 
1906. 


1907. IX. 13, 
1909. 
1909, VIII, 29, 


1910. XI. 28. 


1911. 


1912. 

1913, 

1918. XII. 1. 
1918. XII. 8. 
1925. XII. 8. 
1926. IV. 4, 
1927. L. 20. 
1927. 1. 21. 
1927. I. 27. 


ATSIMINIMŲ ŠVIESOJE 


Baigiant paskutinius knygos lankus 
spausdinti gauta dar atsiminimų pluoštelis. 
Juos dedame kaip priedą prie skyriaus „At- 
siminimų šviesoje“. Dėl tecbniškų kliūčių ne- 
visus galėjome išversti į lietuvių kalbą. 

RED. 


S. R. Archiepiscopum Matulewicz Georgium ab annis 
noveram. Magnopere semper aestimabam magnam cordis lati- 
tudinem et ingenium perspicax et supernaturaliter elevatum, guo 
praestabat. In omnibus plenus erat spiritu evangelii. Praeterea 
erat vir semper boni consilii, gui etiam in difficillimis causis, 
guae nationes saepe dividunt, viam supernaturalis amoris pro- 
ximi inveniebat. Post eius mortem, guae mihi guogue verum 
sustulit amicum, in orationibus meis potius ad eum recurro 
eiusgue orationes rogo, guam eius animam Domino commendo. 


Leopoli, die 12 Junii 1933. 7 ANDREAS 5ZEPTYCKI 
Arcb. Tap. 5. 


VERTIMAS 
Garbingąjį Arkivyskupą Jurgį Matulevičių pažinau prieš 
daugelį metų. Aš jį labai vertinau kaip vyrą geros širdies, gi- 
liai įžvelgiančio proto, aukštai pakilusį tobūlybėje, kas itin buvo 
ryšku. Jis visame buvo pilnas Evangelijos dvasios. Be to, tai 
buvo vyras, kuris visuomet nusivokdavo kad ir painiausiuose 
klausimuose, kas ypač pasitaiko tarp paskirų tautų, tuoj rasdamas 
antgamtinės artimo meilės kelią. Po jo mirties, kuri išplėšė tikrą 
mano draugą, savo maldose aš labiau šaukiuosi jo pagalbos ir 
prašau užtarimo, negu Dievo gailestingumui pavedu jo sielą. 


Leopoli, 1933 m. birželio 12 d. + ANDREAS SZEPTYCKI 
“ Arcb. Tap. 9. 


FRIDRICH MUCKERMANN S. J. 


* 


Mein lieber Confrater, wie gern erfūlle ich Ihnen den 
Wunsch, einige Zeilen ūber den einstigen Bischof von Wilno, 
Georg Matulewitsch, zu schreiben. Sehr gut erinnere ich mich 
noch einer Bekanntschaft, die mir so vieles geschenkt hat. Man 
hatte als Feldgeistlicher schon von Amts wegen mancherlei mit 
dem Bischof der Stadt, in der man weilte, zu besprechen. Nie- 
mals habe ich dort einen Mangel an Entgegenkommen gefunden, 
auch nicht bei Georg Matulewitsch. Aber iber das Geschaft- 
liche hinaus spann sich gerade zwischen ihm und mir etwas 
Freundschaftliches an. Dieser Bischof war ein Ordensmann 
und hatte von diesem seinen besonderem Berufe her eine ge- 
wisse Verwandtschaft mit mir, dem Sohne der Gesellschaft 
Jesu. Gerade dieser sein Charakter als Ordensmann ist mir 
heute noch im Gedachtnis, den ich hatte von Anfang an den 
Eindruck, dass dieser schlichte Priester auf dem bischėflichen 
Stuhle genau so zu leben suchte, wie er es in seinen Kloster 
gewohnt war. Man fūhlt das schnell bei einem Menschen, ob 
seine religi6se Art echt ist Man weiss bald, ob in ihm ein 
Aszet Iebtt Davon war ich nun bei diesem Bischof seit der 
ersten Stunde unserer Bekanntschaft iberzeugt. Da echte Tu- 
gend immer liebenswiūrdig ist, so musste ich ihn geradezu 
lieben und verehren. Wie manches hat er mir von seiner Kongre- 
gation erzahlt, die mir damals noch wegen bekannt war. Wir 
verglichen dann verschiedenen Ordensregeln, wie das so unter 
Menschen geschieht, die verschiedenen Orden angehėren. Wie 
Franzosen, Deutsche, Polen, Italiener, wenn sie einander tref- 
fen, gern ūber die besonderen Eigentūmlichkeiten ihres Volkes 
und ihrer Sprache reden, so auch die Mitglieder der verschie- 
denen Orden. Ich brauche wohl nicht zu sagen, dass niemals 


293 


bei diesen Gesprūchen ein kleinlicher Zug hervortratt Es war 
vielmehr alles auf die Melodie gestimmt, die Dante in seinem 
Paradiso anstimmt, wo der Dominikaner das Lied auf den hei- 
ligen Franziskus singt und der Franziskaner das auf den hei- 
ligen Dominikus. ,,„Den einem Ziele dienen ihre Werke“. 

Mit einem Menschen, der so ganz und gar in der Reli- 
gion wurzelte, konnte man natiirlich auch schwierigen Zeiten 
ūber mancherlei heikle Dinge sprechen. Die nationalen Fra- 
gen spielten im damaligen Wilno eine grosse Rolle. Wer nur 
in ihnen lebte, kam leicht in Streit und Gegensatz. Bei Bi- 
schof Matulewitsch konnte man offen iber alles sprechen, weil 
er selber leidenschaftslos ūber diesen Dingen stand. Er suchte 
die Seelen. Er wusste um die besondere Aufgabe des Priesters. 
Er wohnte in jenem Lande, in dem die Gemeinschaft der Hei- 
ligen den Ton angibt. Da findet man sich zusammen aus al- 
len Nationen und verkūndet gemeinsam das Lob des Herrn. 
Man will natūrlich, dass jede einzelnė Stimme schėn sei und 
klangvoli, denn das dient der Fille und dem Reichtum des 
Orchesters. Eines Tages erfuhr ich, dass er die weissrussische 
Sprache lerne. Er tat es gewis nur, um auch diesen Seelen 
besser helfen zu kėnnen. Er litt sogar darunter, wenn viele 
eine solche Art nicht verstanden. Niemals habe ich ihn aber 
leidenschaftlich ūber alle diese Fragen sprechen hėren, und er 
hatte ein gūtiges Verzeihen, wenn diese oder jene Unbeherrscht- 
heit zu ihm drang. 

Man kann sich denken, wie wohltuend eine Gestalt wie die 
des Bischofs Matulewitsch auf mich und so manche andere 
unter den Deutschen, die damals in Wilno weilten, wirkte. 
Der Krieg ist ein Schicksal, das selten von diesem oder jenem 
bestimmten Einzelmenschen gemacht wird. Wer hūtte sich da- 
mals nicht einem Zustand der Ruhe und des endlichen Friedens 
gesehnt. Wie litt man darunter, dass es so schwer ist, unter 
den Vėlkern eine wirkliche Verstūndigung herbeizufihren. Man 
litt um so mehr darunter, je mehr man spirte, wie friedlich 
der einzelne Mensch veranlagt ist. Ich hatte damals gute und 
echte Freunde unter den Polen, unter den Litauern, unter den 
Weissrussen, wie auch spžter unter den Russen. Auch vor 
manchem tief religiosen Rabbiner des Ostens habe ich grėsste 
Ehrfurcht empfunden. So.gab es auch im Kriege eine Gemein- 
de des Friedens, die um die Tragik des Lebens wusste, die 


294 


ihre nationale Pflicht tat, die aber doch auch wieder iber dem 
Streit stand, wie der Christ es tun sol. Grosse kriegerische 
Ereignisse fanden auch damals nicht mehr statt und das Ver- 
haltnis meines Vaterlandes zu allen den genannten Vėlkern 
war friedfertig. In Bischof Matulewisch war der Friede Got- 
tes, dessen Sonne ūber allen Menschen leuchtet( Gerade das 
bedeutete damals einen so hohen Wert. Es war ein Hauch der 
Religion, ein Wehen des Geistes der Liebe um ihn. So sahen 
wir ihn, so verehrten wir ihn. Die Begegnung mit Bischof 
Matulewitsch geh6črt zu den schėnsten, die mir in der Stadt 
der Ostra Brama, wo noch heute ein Stick meines Herzens 
weilt, zuteil geworden ist. 
Mūnster i. W. 


VERTIMAS 


Mano mylimas Konfratre, labai man malonu išpildyti Tams- 
tos prašymą parašyti keletą eilučių apie nepaprastąjį Vilniaus 
vyskupą — Jurgį Matulevičių. Labai gerai atsimenu pažintį, kuri 
man buvo taip naudinga. Su juo man tekdavo šiek tiek pasi- 
kalbėti dar tebebūnant karo kapelionu ir dar vėliau, paliovus 
tas pareigas eiti. Niekur ten nesusidūriau su jokiu nemalonumu, 
juo labiau pas Jurgį Matulevičių. Be tų reikalų, kurie lietė tie- 
siogines mano pareigas, tarp mūsų užsimezgė dar draugiškumo 
ryšiai. Šis vyskupas buvo vienuolis ir dėl tokio savo ypatingo 
pašaukimo pasidarė man lyg giminė, nes ir aš esu Jėzaus Drau- 
gijos sūnus. Tą jo kaip vienuolio charakterį ir šiandien prisi- 
menu, nes aš iš pat pradžios pastebėjau, kad šis paprastas ku- 
nigas ir vyskupo soste būdamas nori gyventi lygiai taip, kaip 
jis pirmiau gyveno vienuolyne. Žmoguje tuoj galima pastebėti, 
ar jo religingumas yra tikras, ar ne. Greitai paaiškėja, ar jis 
yra asketas. Apie Vyskupą tokios nuomonės aš buvau nuo pat 
pirmosios pasipažinimo valandos. Tikroji dorybė visuomet yra 
maloni, ir aš turėjau jį mylėti ir gerbti. Kiek daug jis man pa- 
pasakojo apie savąją Kongregaciją, kuri man ligi tol mažai te- 
buvo žinoma! Mes palygindavome paskirų Vienuolijų regulas, kas 
dažnai pasitaiko tarp žmonių, priklausančių skirtingoms Vienuo- 
lijoms. Kaip susitikę prancūzai, vokiečiai, lenkai, italai ar kiti 
tuoj ima kalbėti apie savo tautos ypatumus ir savąją kalbą, 1y- 


295 


giai taip pat daro ir paskirų Vienuolijų nariai. Aš turiu pažy- 
mėti, kad mūsų pasikalbėjimai niekuomet neliesdavo kokių maž- 
možių. Visada būdavo lyg ta graži meliodija, kurią mini Dante 
savo Rojuje, kai domininkonas gieda apie šv. Pranciškų ir pran- 
ciškonas — apie šv. Domininką. „Nes visi darbai tarnauja vie- 
nam tikslui“. . 

Su tokiu žmogumi, kuris visiškai ir taip giliai yra persi- 
ėmęs tikėjimo dvasia, paprastai kad ir sunkiausiais laikais ga- 
lima kalbėti apie pačius opiausius reikalus. Tuo laiku Vilniuje 
tautiniai klausimai vaidino labai didelę rolę. Retas kuris, ten 
gyvenantis, išvengdavo ginčų ar nesutikimų. Su Vyskupu Matu- 
levičium apie viską buvo galima atvirai kalbėti, nes jis į viską 
žiūrėjo labai ramiai. Jis ieškojo sielų. Jis pažino ypatingą ku- 
nigo uždavinį. Jis jau gyveno toje šalyje, kur skamba šventųjų 
bendravimo tonas. Ten susirinkę žmonės iš įvairiausių tautų, 
tačiau bendrai garbina Viešpatį, Ten norima, kad kiekvienas 
balsas skambėtų gražiai ir garsiai, nes tai turtina ir didina pa- 
čią muziką. 

Vieną dieną patyriau, kad vyskupas mokosi baltgudžių 
kalbos. Jis tai darė, norėdamas geriau padėti toms sieloms. Jam 
skaudu buvo, kad daugelis šio reikalo visai neatjaučia. Bet nie- 
kuomet apie painius dienos reikalus jis nekalbėdavo supykęs. 
Dvelkdavo nuoširdus atleidimas, jei kas nors jį ir versdavo da- 
ryti kitaip. 

Tik reikia pamanyti, kaip maloniai veikdavo Vyskupo Ma- 
tulevičiaus asmenybė tiek mane tiek kitus vokiečius, tuo laiku 
gyvenusius Vilniuje. Jau karo toks lėmimas, kad žmones vienus 
nuo kitų atskiria. Kas tada netrokšta ramybės ir galutinės tai- 
kos. Kaip tada skaudu, kad taip sunku sutaikyti tautas. Dar 
skaudžiau, kai žinai, kad tos taikos trokšta visi pavieniai as- 
mens. Tada aš turėjau gerų ir garbingų draugų lenkų, lietuvių, 
baltgudžių, paskui ir rusų. Aš nekartą patyriau didžiausios pa- 
garbos net iš giliai tikinčiųjų Rytų rabinų. Taip ir kare randasi 
grupė žmonių taikiai gyvenančių, kurie pažįsta gyvenimo tra- 
gizmą, kurie eina savo tautines pareigas, kurie stovi aukščiau 
visokių rietenų, kaip pridera tikram krikščioniui. Baisieji karo 
padariniai niekur nerado pritarimo, ir mano Tėvynės reikalai 
vertė tautas susitaikyti, 

Vyskupo Matulevičiaus širdyje viešpatavo taika Dievo, ku- 
rio saulė šviečia visiems žmonėms. Tada tai turėjo labai dide- 


296 


lės reikšmės. Tai buvo tikėjimo kvėpavimas, meilės dvasios ap- 
link jį dvelkimas. Tokį mes jį matėme, taip mes jį gerbėme. 
Susitikimas su vyskupu Matulevičium priklauso prie gražiausių 
mano gyvenimo valandėlių, kokias turėjau Aušros Vartų mieste, 
kur dar ir šiandien yra likusi mano širdies dalelė, 


Mūnster i. W. FRIEDRICH MUCKERMANN 53. J. 


Z MAICH USPAMINAU AB SW. PAM. 
ARCYB. JURYM MATULEWIČU*) 


Wilenskaja archidyecezija, jakoj arcyb. J. Matulewič (1918- 
1925) byu biskupam, u swajej bolšašci bietaruskaja. Bietarusy 
kataliki, pačaušy swoj nacyjanalny renesans, prychodziač da ro- 
zumu, što „polskaja wiera“, jak niastušna i kryudna prazwaia 
u nas historyja katalicyzm, jošč rečaj nienarmalnaj i miejsca 
jej u bietaruskaj dušy byč niepawinna. Woš-ža zrazumietaj jošč 
sprawaj, što pryjezd kožnaha nowaha katalickaha biskupa u 
Wilniu, abo u Pinsk u bietarusau katalikou wyklikaje asabli- 
waje zacikaulennie i stawič pytaūnie z čym jon prychodzič, što 
prynosič Zz saboj, jakija jaho buduč adnosiny u relihijna katalic- 
kim žyčci da bietarusau katalikou? Z hetakim zacikauleūniem 
i z hetkimi pytafiniami spatykali bietarusy kataliki i arcyb. 
Juraha Matulewiča, wilenskaha biskupa. 


Adnosiny arcyb. J. Matulewiča da bietarusau wyražajucca, 
zrazumietaja reč, u jahonych adnosinach da relihijnaha žyčcia 
katalikou bietarusau i da usiaho taho, što z hetym žyčciom ar- 
hanična žwiazana, heta znača — da sprawy užywannia u kaš- 
cielnym žyčci bietarusau katalikou bietaruskaj mowy, jak mowy 
jch rodnaj, zamiest nakinutaj historyjaj čužoj im mowy polskaj. 
Adnosiny arcyb. Matulewiča da hetaj sprawy apisau ja dawoli 
šyroka u swajej knižcy ,„Rodnaja mowa u šwiatyniach“ Wilnia 
1929 na bačynach 118—147. Na hetym miejscy prytaču tolki 
niekatoryja maje asabistyja, ahulnaha charaktaru, uspaminy ab 
arcyb. Jurym Matulewiču. 


*) Šį ir sekantį str., autoriams norint, paliekame visai taip, kaip 
gauti. Spaustuvei neturint raidės u su įlenktu brūkšneliu, jos vietoje visur 
dėta paprastoji u. Red. 


298 


Kali u kancy 1918 h arcyb. Matulewič prybyu u Wilniu, 
ja u Wilni nia byu. U 1918 h wiasnoj, wiarnuušysia z Pietra- 
hradskaj akademii, ja byu wilenskimi duchounymi užadami na- 
značany za miežy etnahrafičnaj Bietarusi, u Drahičyn nad Bu- 
ham na wikaraha. Naznačennie heta mianie spatkata za toje, 
što bywajučy u roznych miajscoch Dzisnienščyny i Brastauščyny 
na wakacyjach, z dazwotu arcyb. Roppa, hawaryu ja bietarus- 
kija kazanni. Apynuušysia u ssytcy siarod polskaha nasielnictwa 
u Drahičynie, ja duža htyboka adčuwau swaju kryudu, chwareu 
dušoj i tužyu za pracaj siarod swaich bietarusau. Lahodziu ja 
swoj sum haračaj malitwaj da Boha i filozofičnym razwažan- 
niem nad „marnašciaj“ usiaho hetaha. Hod 1917 i 1918, kali 
z bahastawienstwa arcyb. Roppa pracawau ja u rodnaj mowie 
siarod bietarusau, uspaminausia mnie, jak čarouny son ab mi- 
nutym, jaki byu dy jaki užo nia wierniecca nikoli. 

U 1918 h. u wosieni, u Drahičynie nad Buham, jak i u 
wa usim našym krai, byli jašče niemcy. Z Wilni z trudom da- 
chodzili da nas skupyja wiestki. Dakacitasia urešcie wiestka, 
što na biskupa naznačany u Wilniu Jury Matulewič. Pesymizm 
zalahau tady maju dušu. Nia wierytasia, što hety čatawiek pry- 
niasie z saboj u dyeceziju niešta nowaje, šwiettaje. U kancy 
1918 hodu niemcy kraj naš pakinuli. Z Wilniaj nawiazalisia 
narmalniejįšyja adnosiny. A što, kab žwiarnucca da nowaha bis- 
kupa, prypomnicca jamu, prypomnič swaju kryudu? — pryšto 
mnie na dumku. Zadumana — zroblena. Dau ja ab sabie znač 
nowamu biskupu praz swaich pryjacielau u Wilni. Wynik hetaha 
byu toj, što biskup pazwoliu mnie pakinuč Drahičyn i prybyč 
u Wilniu, u jakoj ja i apynuusia letam 1919 h, Byu tut ja naz- 
načany prefektam Wilenskaj bietaruskaj himnazii, a tak-ža pry- 
stupiu da redahawannia bietaruskaha tydniowika ,„Krynica“. 


* 


Da šmierci nie zabudusia swajho pieršaha z biskupam Ma- 
tulewičam spatkarnia. Swaim spakojnym, pawažnym wyhladam, 
mudrymi i dobrymi wačmi, adrazu zrabiu na mianie wialikaje 
uražannie, Ja duža bajausia, kab wizyt moj nia skončyusia tol- 
ki aficyjalinym  znajomstwam, aficyjalnym spatkariniem i raz- 
witafniem. Mnie išto ab toje, kab ja zmoh wykazač usio toje, 
što ja čuu i razumieu ab bietaruskim nacyjanalnym adradžeri- 
ni, ab jaho adnosinach da katalictwa, a takža išto mnie i ab 


299 


toje, kab biskup pastuchau mianie da kanca i zrazumieu. Strach 
moj akazausia caikom daremnym. Biskup Matulewič jakraz 
sam paprasiu mianie ab usim hetym padrabiazna jamu raska- 
zač. Ja raskazwau, jon stuchau, staulajučy tolki čas ad času 
pytaūni. Sutnašč majej hutarki — na praciahu niešta pautary ha- 
dziny—zwodzitasia da taho, što biez užywannia bietaruskaj mo- 
wy u relihijnym žyčci bietarusau katalikou praudziwaha relihij- 
naha žyčcia byč nia moža, jak praudu kažučy i niama jaho, i 
naadwarot — užywarnnie dla bietarusau ich rodnaj bietaruskaj 
mowy, jak prakanausia ja na utasnaj praktycy, sapraudy u bie- 
žarusau rodzič šwiedamaje katalickaje Žžyčcio, ašwiačaje ich i 
padnosič kulturna. Ja zmouk. Maučau zadumienna i biskup Ma- 
tulewič. Pomniu, kali u 1917 h u Drui bietaruskaja dziaučyn- 
ka witata arcybiskupa Roppa bietaruskim wieršam, pounym 
žalu da bietaruskaj doli, arcybiskup prašslaziusia. Na wačach bi- 
skupa Matulewiča ja nia bačyu šloz, ale bačyu ich na dušy jaho. 
Ja wyčuwau jaho hiybokaje uzwarušerinie,. sardečnuju, ščyruju 
lubou da bietarusa niawolnika. Ja čuu, što hety biskup zrazu- 
mieu mianie. 

Pa chwilincy maučannia, audyjencyja skončytasia, ale tol- 
ki časowa — biskup prasiu, kab ja jašče u hetaj samaj spra- 
wie zajšou da jaho zautra. Nazautra biskup bolš sam mianie 
pytausia, a tak-ža padčorkawau stušnašč i prawa da adradžen- 
nia kožnaha narodu, wyjašniajučy adnačasna wialikuju rol he- 
taha adradžennia u sprawie pašyrennia na šwiecie Chrystowaj 
nawuki i Jahonaha watadarstwa. Wyšaušy ad biskupa Matule- 
wiča pa hetych dwuch u jaho wizytach, ja čuusia nowym čata- 
wiekam, pounym žyčcia i radašci. U hatawie majej biaztadna 
mitusilisia dumki: woš dzie čatawiek, woš dzie biskup, woš dzie 
sapraudny apostai Chrystowy! Pieražyu ja tady toje, što piera- 
žywau u Dzišnie u lipni 1917 h, kali arcyb. Ropp, wypraula- 
jučy mianie na pieršaje bietaruskaje kazannie, bahastawiu mia- 
nie i usktadau stužu. 


* 


Ale dabrata i mudrašč biskupa Matulewiča nikoli nia byta 
adnabokaj, patawičnaj. Hety biskup nikomu nie pazwalau—choč- 
by i na hruncie ideowym i u sabie samym dobrym — u imia 
sumniunych wartašciau pierastupač peunyja hranicy dabraty ja- 
ho i mudrašci. Pastupau adnak i tut nia tak jak pastupajuč 


300 


zwyčajnyja ludzi, pastupau jon niazwyčajana. I hetaha daznau 
ja sam na sabie. Woš fakty. Adzin ksiondz prystau bis- 
kupu'Matulewiču na mianie danos, u jakim byu ja admalawany 
balšawikom. Pračytaušy hety danos i daušy biskupu wyjašnienni, 
ja aburyusia i trebawau ad biskupa duchounaha sudu. Biskup 
Matulewič radziu machnuč na heta usio rukoj i uspakoicca. Ta- 
dy ja zajawiu, što kali nia budu mieč satysfakcyi na darozie 
sudu duchounaha, "dyk nia hledziačy na kanony, znajdu henu 
satysfakcyju u sudzie šwieckim. Na heta ja pačuu prošbu bis- 
kupa — nia zmušač jaho karystacca prawam suspensy i u imia 
lubowi Chrystowaj i u imia lepšych, wažniejšych sprau, jakija 
mianie čakajuč, zabycca ab kryudzie i uspakoicca. Pry tym 
usio heta byto wykazana tak ciopia, tak pa bačkausku, što i 
mowy mia byto ab tym, kab dalej trymacca pry swaim i nad 
henaj sprawaj nie pierajįšci da paradku dziennaha, 

A woš jašče fakt. Trapiušy u 1922 h. u polski sojm, bu- 
dučy niedaznanym parlamentarystym, napatkata mianie niami- 
taje zdarennie, Adzin z sojmawych klubau paprasiu mianie pad- 
pisač jaho prapanowu. Nie paznajomiušysia bližej z žmiestam, 
ja henuju prapanowu padpisau. Akazatasia, što prapanowa he- 
na swaim žmiestam byla antykatalickaja. Pokul paspieu ja wiar- 
nucca z Waršawy da Wilni, prapanowa hena z maim podpisam 
užo byta u biskupa, jaki dziela jaje paklikau mianie da siabie, 
Ja dahadausia u čym sprawa. Pryšoušy da biskupa, ja zastau 
jaho sumnym. Hetkim ja jaho nia bačyu. Mnie stata jasnym, 
što pryčynaj henaha sumu byu moj podpis tam, dzie jon nie 
pawinien byč. Mnie staia duža prykra i ja hatou byu praciar- 
pieč šmat narakarinia, dakorliwych stou i unižennia. Tymčasam 
ničoha padobnaha nia statasia. Biskup pieršy pawiou hutarku 
u toj bok, dzie možna bytob znajšsci adpawiedny wychad z he- 
taj sapraudy dla mianie prykraj sprawy. Tymčasam wychad 
byu u mianie za pazuchaj — zautra-ža pajechač u Waršawu i 
aficyjalna adklikač swoj podpis z taho dakumentu, dzie jon zna- 
šousia dziakujučy majej niedaznannašci i nieašciarožnašci. Twar 
biskupa prajašniusia. Sprawa byta skončanaja. W'yšau ja ad 
biskupa nie straciušy ničoha, a šmat skarystaušy. Ja čuu, što 
pabywau ja u niejkaj asabliwaj uzhadawaučaj škole. Wyšta Z 
hetym tak, jak -daradžau šw. Pawai — zto abaračawač u dabro! 


307 


* 


Arcybiskup Jury Matulewič byu wialiki chryšcijanin, wia- 
liki čatawiek -— pouny lubowi, mudrašci i pačučcia wyšejšaj 
sprawiadliwašci. Materjalnyja žjawy našaha Žžyčcia, jakija tak 
lohka nas zabtytwajuč u swaje sietki, dla arcybiskupa Matule- 
wiča jakby nia isnawali. Jon uwieš žyu u krainie ducha. Adtul 
jon čerpau swaju dabratu i mudrašč i zatym jon byu wyšej 
nad usio šeraje akružajučaje jaho žyčcio. Tak ja jaho razumieu, 
takim ja jaho pomniu. 

My ksiandzy bietarusy zwali arcybiskupa J. Matulewiča 
Tėvelis — Bačka. Tak, jon sapraudy byu dla nas bačkam, jak 
ksiandzou i jak bietarusau... 


Wilnia, 30. V. 1933. KS. ADAM STANKIEWIC 


Z USPAMINAU AB SW. P. 
ARCYBISKUPIE J. MATULEWIČU 


Paznau ja Arc. J. Matulewiča u 1920 hodzie u Wilni. Pra- 
bywajučy u Niašwižy, kudy mianie wystau z Mienska biskup 
Z. Lazinski z zabaronaj usialakaj palityčnaj i narodna-hramadz- 
kaj dziejnašci, ja tužyu za swabodaj i mahčymašciaj pracy, da 
katoraj rwatasia matadaja duša. Pačuušy ab arc. J. Matulewiču, 
ja pastanawiu pierajechač u swaju Wilenskuju dyeceziju, da 
katoraj, pašla skančernia Pietrahradzkaj Duch. Akademii u 1916 
h., nia moh dajechač dziela wajennych padziejau i byu prymu- 
šany zatrymacca u Miensku. Swaju pastanowu pierajechač u 
Wilenskuju dyeceziju ja pastanawiu ždziejįšnič u 1920 h. 

Pryjechaušy u Wilniu, ja zaraz-ža žwiarnuusia da arc. J. 
Matulewiča, ab katorym užo pierad hetym čuu šmat dobraha. 
Staušy pierad Im i prywitaušy Jaho, ja skazau, chto ja i adkul. 
Zaraz-ža ja adčuu na sabie lahodny, dobry i razam z hetym 
pytajučy uzhlad Arcybiskupa. Widač byto, što Jon paznajė 
swaim wyprabawanym wokam nowaha čatiawieka i acefiwaje 
jaho. Ale u hetym uzhladzie iu hetym paznawarini i naahut wa 
usim wobliku Wysokadastojnaha Pastyra byto stolki dabraty i 
wietliwašci, što Jon nia tolki nie aniašmielwau čažawieka, ale 
pabudžau da ščyrašci i dawieru. Potym pytarnie z Jaho boku: 
što čuwač, jak žywiecca u čužoj staranie i h. d. Ja adkazau, 
što niadobra i što chacieuby wiarnucca u Wilenskuju dyeceziju, 
da katoraj naležu. Tahdy pačuu ja takoje pytarinie: a ci ksiondz 
dumaje, što tut lepš budzie? Ja cichim ale razam i čwiordym 
hotasarm adkazau, što spadziajusia, što pad kiraunictwam Wa- 
šaj Ekscelencyi budzie lepš. „Tak, tak — adkazau na heta Nia- 
boščyk — tolki adna biada, što maju u swaim kiraunictwie 
mnoha pieraškodau... A ci budzie lepš, adzin Boh wiedaje“. 


303 


Hetyja apošnija stowy akazalisia praročymi, ja ich uspa- 
minau wa usich trudniejšych chwilinach swajho žyčcia i ciapier 
uspaminaju. 

Praz uwieš čas hutarki z Arcybiskupam ja byu ždziuleny 
Jahonaj wietliwašciaj i prastatoju u adnosinach da mianie, zwy- 
čajnaha šmiarotnika, a pradusim kidatasia u wočy jasnašč Ja- 
honaha rozumu i sudžerinia wa usich sprawach i šyrynia pahla- 
dau. Pry hetym nia čuwač byto i zwanūnia tej aficyjalščyny, ja- 
kaja tak časta spatykajecca nia tolki u šwieckich uradawych 
adzinak, ale i duchounych. 


Na toj raz adnak sprawa majho pierajezdu u Wilenskuju 
dyeceziju astalasia niawyrašanaj, heta mieža stacca u nastupnym 
1921 hodzie, kali užo dalejšaje prabywarnnie u Radziwižauskim 
Niašwižy stanawitasia niemahčymym. Chacietasia byč bližej da 
swajho narodu i pracawač pasiarod jaho, a mianie systematyč- 
na i šwiedama ad jaho adsouwali. Tahdy ja iznou žwiarnuusia 
da J. E. J. Matulewiča, prosiačy u Jaho parafii. Jaho Eksce- 
lencyja dau mnie Žodziški. Ad wosieni 1921 h. ja byu užo pad 
utadaj i kiraunictwam šw. p. Arc. Matulewiča. 


Z Žodzišak časta ježdziu da Jaho pa radu u trudniejšych 
žyčciowych sprawach i asabliwa u sprawach parafii. Ciapier 
ja mieu mahčymašė bližej prakanacca, jakuju wialikuju znajo- 
mašč dušy ludzkoje i jaki takt mieu Jaho Ekscelencyja. Byli 
časam trudnašci z adnowaj kašciota, žniščanaha wajennymi pa- 
dziejami (Žodziški lažali tuž pry dauniejšym rasiejska-niamiec- 
kim froncie), byli pry hetym ktapoty i z niekatorymi parafija- 
nami, jakija sami byli žniščany wajnoju i nie mahli dawač pat- 
rebnych sktadak na kašcielnyja patreby; wykazwau ja hetyja 
trudnašci Arc. J. Matulewiču i prasiu rady. Jon na heta mnie za- 
usiody adkazwau, što treba pastupač zausiody tahodna, treba kira- 
wacca parafijalnaj pedahohikaj, jakaja pawinna byč raspraca- 
wana na cety rad hadou, bo kali pedahohika patrebna u škole 
adnosna motadzi, to jana patrebna u parafii adnosna usich. 
Kali-b nawat narod i nia spouniu jakoha zahadu — kazau da- 
jej Arcybiskup — to nie narakač publična i nie kryčač Zz am- 
bony, a bolej staracca apraudač jaho i skazač jamu: „što woš | 
wy nie mahli hetaha zrabič, bo moža i sami majecie šmat tru- 
dou, ale spadziajusia, što kali uprawiciesia z swajej rabotaj, to 
pamožacie i kašcielnaj...“ 


304 


Padau ja tut adnu z ryskau parafijalnaąj pedahohiki Arc. 
J. Matulewiča. Pastupajučy pawodle radau i nastauleūniau Jaho, 
ja nikoli nia zbiudziu, staulajučy pieršyja kroki u kiraunictwie 
parafijaj. 

U 1923-24 hadoch ja ježdziu z Arc. J. Matulewičam pad-. 
čas Jahonaj wizytacyi Wilenskaha i častak Šwiancianskaha pa- 
wietau. Tahdy byu šwiedkaj Jahonaj Pastyrskaj pracy i taktu, 
abo lepš kažučy,. Jahonaj dyecezyjalnaj pedahohiki jak adnosna 
narodu, tak i duchawienstwa. Dla narodu, biaz rožnicy nacy- 
janalnašci, heta byu dastojny i razam z hetym prystupny Pastyr- 
bačka, jaki chacieu byč wielmi blizkim da swaich awiečak i 
dziaciej. Lubiu jon i narod bietaruski. U swaich pramowach Zz 
ambony i u hutarkach prywatnych z hetym narodam, starausia 
byč dla jaho Bačkam, starausia paznač i zrazumieč jahony pa- 
treby, dachadziu pryčynau jaho zaniapadu i ciemnaty, wyražau- 
sia časta, što treba byžo-b da jaho pramowič tak, kab jaho 
urešcie uskatychnuč ad wiekawoha snu, a pramowič da dušy 
i serca možna tolki u rodnaj mowie, U hutarkach z bietaruskim 
duchawienstwam Arc. J. M. kazau, što treba usim ludziam 
dobraje woli, a asabliwa bietaruskaj intelihiencyi, išci da taho, 
kab bietaruski narod pierastau byč objektam čužych ekspery- 
mentau, a stausia subjektam, šwiedamym samoha siabie, swaj- 
ho relihijnaha i nacyjanalnaha „ja“,'znajučym swaje mety i za- 
darni, tahdy i pastyrskaja praca duchawienstwa budzie lahčej- 
šaj i piadniejšaj. Šwiedamašė relihijnąja i nacyjanalnaja pawin- 
na žučyč duchawienstwa i narod. Kazau jašče Jaho Eksc., što 
jon baicca, kab bietaruski narod, nia majučy narodnaj šwieda- 
mašci i swajho nacyjanalnaha „ja“, nia stausia pradmietam no- 
wych eksperymentau, na hety raz uschodnich... Pomniu jak, na 
hetyja temy my douha hawaryli padčas wizytacyi u Bystrycy. 
Tahdy ja jašče raz prakanausia, što Arc. Matulewič razumieje 
bietaruskuju sprawu wielmi htyboka i chacieuby pamahčy, ale 
dziela wiedamych pryčyn nia moh jaje ani pačynač u relihijnym 
Žyčci, ani pahtyblač. Nia mieu jon mahčymašci zrabič tak, jak 
zrabiu Arc. Ad. Ropp, jaki u 1917 hodzie padčas swaje wizyta- 
cyi zahadau pa usich kašciotach Dzišnienščyny i Wialejščyny 
hawaryč da narodu i bietaruskija kazanini, ale treba wiedač, 
što palityčnyja abstawiny tahdy byli inšyja. Zastuhaj Arc. J. 
Matulewiča byto toje, što Jon paddzieržywau spadčynu, jakuju 
atrymau pa Jaho Eksc. Ad. Roppie, a tak-ža spahadau tamu, 


305 


što pačynalasia rabicca samatužna, wyptywajučy spontanična Z 
bietaruskich narodnych nietrau, clioč wiedau, što za hetu spa- 
hadnašč jaho čakajuč niepryjemnašci z boku silnych hetaha 
šwietu. 

Kali ja u 1924 hodzie pačau hawaryč u Žodziškach bieta- 
ruskija nawuki, to pieršym pytainiem Arc. J. M byto: „Ci na- 
rod choča“? Ja adkazau, što choča i što choča ahramadnaja 
bolšašč parafii. Kab prakanacca u hetym i kab prakanač zain- 
teresawanyja kruhi, jakija užo pačali rabič na Jaho Eksc. na- 
cisk u hetaj sprawie, Jaho Ekscelencyja pasytaje u Žodziški 
kamisiju, jakaja prawodzič hatasawarnnie i aficyjalna ščwiardža- 
je, što 60) parafijanau choča kazariniau i dadatkowaha naba- 
ženstwa u mowietbietaruskaj. Heta pryznata kamisija, ztožanaja 
wyklučna Zz palakou: dziekana z Šwira i dwuch susiednich pro- 
baščau, a samo hatasawannie prajšio pad naciskam palicyi, ja- 
kaja u časie hatasawarinia pryniasta kulamiot i pastawita jalho 
na zwanicy, pad jakoju adbywalasia hatasawarinie!.. Na asno- 
wie rapartu henaj kamisii Arc. J. M. zahadau hawaryč kožnuju 
niadzielu i šwiata dwa kazarini: adno pabietarusku, a druhoje 
papolsku. 

Z hetaha bačym, jakaja sprawiadliwašč i biesstaronnašč 
ašwiačali dziejnašč Arc. J. Matulewiča u trudnych nacyjanalnych 
sprawach. Nie zbajausia Jon pryznač za bietaruskim narodam 
prawa karystacca u kašcielnym žyčci swajej rodnaj mowaj, choč 
wiedau, što Jon moža za heta pryznarinie paciarpieč,. Praz usio 
swajo bytawarnnie u Wilni, jak Pastyr Wilenskaj dyecezii, Arc. 
J. Matulewič nikoli nie spyniau bietaruskaj narodnaj woli da 
adradžerinia, a hetaki „niaspyniajučy“ Pastyr byu dla polskaha 
uradu niekarysnym — i zatym byu zrobleny wialiki nacisk, kab 
Arc. J. M. zroksia swajho stanowišča, Arc. J. Matulewič u 1926 
hodzie ustupiu z Wilenskaha biskupskaha pasadu. 

Wialiki žal aharnuu usich sapraudy pakatalicku dumaju- 
čych ludziej u Wilenskaj dyecezii, bo dyecezija traciia u asobie 
J. E. Arcyb. J. Matulewiča sapraudnaha katalickaha Pastyra, 
sprawiadliwaha i razumnaha čatawieka i dobraha pedahoha u 
najšyreįšym hetaha stowa značenni. Stratu adčuli asabliwa usie 
pakryudžanyja, dla katorych byu Jon Zastupnikam i Abaroncam. 
Hety žal jašče bolej pahtybiusia, kali dyecezija dačutasia ab 
pradčasnaj šmierci swajho Dobraha Pastyra. 

Wiečnaja pamiač Jamu! 


300 


Hetak kažuč usie dobryja kataliki, hetak kaža i hetak 
uspaminaje Jaho Narod Bietaruski,. 


Wilnia, 2. VII. 1933 b. KS. WINC. HADLEUSKI 


6 


PASTEBĖTOS KLAIDOS ATITAISYMAS 


153 pusl. 4 ir 5 eilutėj ap. parašyta: „Suvažiavo iš kai- 
myninių dijecezijų vyskupai ir aukštieji dvasininkai, jų tarpe 
ir Rygos vyskupas O'Rurkas, kuris turėjo kun. J. Matulevičių 
pašventinti vyskupu“. Neturėjo būti: „... jų tarpe ir Rygos 
vyskupas O'Rurkas...“ 


CZ) 


PRIE KNYGOS LEIDIMO PRISIDĖJĘ 


Adomaitis Pr. kun., Alytus 
Adomaitis J. kun., Šakiai 
Albavičius Ig. kun., Čikaga 
Aleksiejus, Šaukėnai 

Alseika Alb. kun., Girdžiai 
Ambrazevičius J. mokyt., Kaunas 
Ambraziejus V. kun., Šunskai 
Amerikos marijonai 

Andruška K. kun., Pikeliai 
Andrašūnaitė Ona, Pabiržė 
Augustaitis K. kun., Gelgaudiškis 


Babilius P., Jėznas 
Babrauskas K. kun., Vaitkuškis 
Bacevičaitė P., Marijampolė 
Bagdonaitė M., Naujamiestis 
Balčiūnas Vyt., Kaunas 
Balčiūnas J. kun., Tverai 
Balčiūnaitė T., Newark N. Y., 
Amerika 
Baltrūnas Pr. kun., Gargždai 
Baltrušaitytė Ona, Kaunas 
Baltrušaitis J., Kaunas 
Bardišauskas J. kun., Subačius 
Barauskaitė Pr., Kaunas 
Beržėnas Kost. notar., Panevėžys 
Bliuvienė O., Boynne, N. J. Am. 
Blutis J. kun., Žiežmariai 
Birbilas V. kun., Santaika 
Braknė A. kun., Žvingiai 
Braukylienė V., Užpaliai 
Brundza Myk. kun., Ūdrija 
Bublytė B., Kaunas 
Būčys J. kan., Kruonis 
Bugaitė V., Kaunas 
Bulvyčius P. kun., Endriejavas 
Burokas T. kun., Seirijai 
Butkevičiūtė E., Tverai 
Ciplys K. kun., Geidžiūnai 
Čekanauskaitė J., Kaunas 


Dagilis J. kun., Kaunas 
Danys J. kun., Linkuva 
Daugirda Andr., Kaunas 
Daugirda Ant., Simnas 


Dirginčius J., Žem. Kalvarija 
„Draugas“, dienraštis, Čikaga 
Dovydaitis Pr. prof., Kaunas 
Duoba J., Šakiai 

Dvaranauskas V. kun., Ž. K-varija 


Erminas F. kun., Papilys 
Feiberytė Urš., Vilkaviškis 


Garla J. kun., Mykoliškiai 
Gasiūnas J. kun., Telšiai 
Gaubas J. kun., Kėdainiai 
Grigaliūnas M. kun., Panemunėlis. 
Grikietis Sim., (Š) Naumiestis 


Ignatavičiūtė St. mokyt., Vilkija 
Inkratas J. kun., Slavikai 
Insoda Vyt., Marijampolė 


Yla St, kun., Kaunas 


Janušauskas J. Rozalimas 
Jeleniauskas S., Virbalis 
Jocas St. kun., Aleksandrija 
Jokantas K. Dr., Kaunas 
Juška Ant., Marijampolė 


Kardauskas Ant., Kaunas 
Kardauskas J. kun., Prienai 
Karosas-M. kun., Šeduva 
Katilius P. kun., Žvalgai 
Katilius J. kun., Veisėjai 
Katilius M. kun., Kučiūnai 
Katinas Myk. kun., Šiauliai 
Kazlauskas J. kun., Kaunas 
Kazlauskas J., Vilkaviškis 
Kekys K. kun., Rietavas, Girėnai 
Keraitis Ant. kun., Kamajai 
Kirvelaitis P. kun. Alytus 
Kisieliutė Ona, Marijampolė 
Kizlaitis V. kun., Tabariškiai 
Klumbienė On., mokyt., Švėkšna 
Kliučininkas J., Kaunas 


308 


Kosas Pr. mokyt., Ukmergė 
Kriščiukaitis J. kun., Marijampolė 
Krištulytė R., Biržai 
Krupavičius M. kun. prof. Vil-škis 
Kubilius P. kun., Žalpiai 
Kučinskas Ant. mokyt., Marijamp. 
Kudirka K. kun., Pažėrai 
Kupaitis P. mokytojas 


Labukas J. kun., Kaišedorys 
Lajauskas dek., Malėtai 
Lapšys Vyt., Kaunas 

Lelešius K. kapit., Marijampolė 
Lelešius J. kun., Miroslavas 
Leonas Pr. kun., Garliava 
Leškevičius St., Marijampolė 
Liepinis A. kun., Panevėžys 
Liesevičius K. kun., Čiobiškis 
Linkevičiutė On., Kaunas 
Lipnickas Alf. kun., Panevėžys 
Luckus J. kun., Prienai 


Mačys Pr. kun., Ukmergė 
Macaitienė M., Jurbarkas 
Macelis K. kun., Kupiškis 
Makarauskas M. adv., Marijamp. 
Manelis Pr. kun., Krosna 
Marma K. kun., Krakės 
Martynonaitė Urš., Telšiai 
Martišius F. kan., Prienai 
Masiulis D. kun., Viekšniai 
Matelionis J. kun., Rageliai 
Matulevičiūtė K., Gražiškiai 
Matulaitytė M., Marijampolė 
Mažeikienė V., Antašava 
Maželis P. kun. prof., Telšiai 
Mažonas V1. kun., Londonas 
Meciūnas Andr., Kaunas 
Meigys A. kun., Giedraičiai 
Melys J. kun., Pandėlys 
Merkevičius V. kun., Lukšiai 
Merkevičiūtė Urš., Kaunas 
Miknevičius J., Alytus 
Mikelkevičius S. kun., Barzdai 
Mikalčius J., Kaunas 
„Mineikis J. kun., Surviliškis 
Montvydas J. kun., Švėkšna 


Morkys P. kun., Pikeliai 
Morkūnas J. mokyt., Andrioniškis 
Moseris J., Tauragė 


Nekrevičiūtė Iz, Vabalninkas 
Normantas J., Šiauliai 


Oželis J. kun., Polekėlė 


Padolskis V. kun. prof, Vilkavišk. 
Pauliukas P. kun., Liduokiai 
Paukštytė M., Kaunas 

Paukštys Adf. kun., Plungė 
Pesys Pr., Marijampolė 
Petrauskaitė K., Marijampolė 
Pečiukaitytė Ona, Šakiai 
Pedervinskienė K., Tverai 
Pilypaitis P., Vilkaviškis 
Plukaitė P., Kaunas 

Polanskis V1. kun., Veliuona 
Povilaitis K., Marijampolė 
Pragulbickas J. kun., Skuodas 
Pranckūnas Ant., Panemunėlis 
Puodžiūnas A. mokyt., Kupiškis 


Radzikauskas M., Šeduva 
Radžiūnas Pr. kun., Sintautai 
Ragažinskas P. kun., Liudvinavas 
Rauba J., Kaunas 

Rauba St. kun., Bartininkai 
Rauda P. kun., Biržai 
Raudomanskaitė Jan., Dotnuva 
Rinkevičius A. kun., Kelmė 
Ruseckas M. kun., Pajevonys 
Rutkus J., Nevarėnai 


Sabaliauskas A. kun., Kaunas 
Sabaliauskas N. kun., Daugai 
Sakevičius M. kun., Pajevonys 
Sakevičius K., Kaunas 

Savickas P. atsg j. leit., Igliauka 
Slavėnas P. kun., Krosna 
Skeltys A. kun. S.S., Torino, Italija 
Sipkus St., Šiauliai 

Specius K., Marijampolė 
Spondzevičiūtė Urš., Kaunas 
Stabingis Ant. direk., Žagarė 


Staniulis J. kun., Prienai 
Stankaitis L. kun., Tryškiai 
Starkus Ig. kun., Veiveriai 
Starkienė Urš., Užpaliai 
Staškūnas J., Glasgovas, Britanija 
Staugaitis J., Marijampolė 
Stepšys K., Marijampolė 
Steponaitytė On., Marijampolė 
Sūdžienė J., Seda 

Survila St. kun., Užpaliai 


Šalčius J. kun., Virbalis 
Šaučiūnas Ig., Kaunas 
Šeškevičius V: dek., Simnas 
Šiliūnas R. kun., Gudžiūnai 
Šlenteris Fr., Priekulė, Latvija 
Šliūžaitė M., Kaunas 
Šukys Pr. kun., Ž. Panemunė 
Švč. Jėz. Širdies Kongreg., Kaunas 
Šv. Kazimiero vienuol., Pažaislis 
Šv. Kazimiero Seserys Amerikoje 
Šv. Kazimiero Knygynas Kaune 
Šv. Juozapo m. g. Brolija 
Marijampolėje 


Tautkus J. kun., Mažeikiai 
Tėv. Antanas O. F. M., Troškūnai 
Telksnys K. kun., Paupys 
Telksnys St. kun., Kaunas 
Tumosa K. kun., S. Kalvarija 


Urbšs A. kun,, Ludza, Latvija 
Urbanavičius Pr. kun,, Alksninė 
Uogintas A. kun., Gudeliai II 


309 


Vadeiša P., Mažeikiai 
Vaičiūnas J., Kaunas 
Vaitiekaitis A. kun., Vilkaviškis 
Vaivada J. gyv. tech., Paežerėliai 
Valančiauskas Iz., Ž. Kalvarija 
Valiukevičius J. kun., Gelgaudišk. 
Varnas A., Kaišedorys 
Vasiliauskas K., Židikai 
Vaškelienė K., Užpaliai 
Vavkalys J., Tverai 

Velutis J. kan., Seda 

Vembrė M. kun., Pušalotas 
Venckus P. kan. prof., Kaunas 
Vilkaitis A. kun., Alvitas 
Vilutis J. kun., Labanoras 
Viršilaitė Elzb., Kaunas 
Višakio - Rūdos Klebonas 
Vizgirda V. kan., Naumiestis 
Vizgirdaitė Br., Antalieptė 
Vytuvys A. kun., Kelmė 


Zaleckis V1., Gruždžiai 
Zakarauskaitė Z., Kaunas 
Zaštautaitė On., Kaunas 


Žebenka Eug. kl., Girkalnis 
Želvys J. kun., Kaunas 

Želvytė T., Kaunas 

Žemaitaitis J. kun., Antazavė 
Žilinskas P. kun., Naumiestis 
Žilinskas Alb. kun., Aukštadvaris 
Žilinskaitė P., Marijampolė 


12